Accessibility Tools


      Rimvydas Stankevičius. LAUŽIU ANTSPAUDĄ: eilėraščiai. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

      Pirmą kartą Rimvydo Stankevičiaus eilėraščius išgirdau dar tada, kai jie nebuvo niekur viešai publikuojami, t. y. Vilniaus universiteto „Literatų kalvėje“. Buvau ką tik įstojęs mokytis lietuvių filologijos. Poetai atrodė labai „dideli“ žmonės. Per pirmąjį mano aplankytą „Literatų kalvės“ susirinkimą kaip tik buvo aptarinėjama R. Stankevičiaus kūryba. M. Martinaitis sakė, kad šitam žmogui jau kažkas atsitiko ir kad jis jau ėmė rašyti gerai. „Gerai“ reiškia – ne taip, kaip rašo mokiniai, o taip, kaip rašo profesionalūs kūrėjai. Klausiausi R. Stankevičiaus eilėraščių, paskui paėmiau pasiskaityti keletą jų. Kaip pavyzdį sau. Tiksliai atsimenu, tai buvo eilėraščiai „Strazdas“, „Nakviša“, „Neslėpk, juk ateini į mano namus...“, vėliau jie įėjo į pirmąjį R. Stankevičiaus rinkinį „Akis“. Taip pat tiksliai atsimenu, kas ir kaip juose buvo paredaguota, kuo pirmieji jų variantai skyrėsi nuo knygoje išspausdintų. Iš toli pradėjau. Matyt, todėl, kad R. Stankevičius, kaip poetas, man gimė dukart, t. y. tada, prieš daugel metų „Literatų kalvėje“, ir 2008 m., išleidęs eilėraščių rinkinį „Laužiu antspaudą“. Gimė, tapo arba pasikeitė. Kas gi pasikeitė. Na, poezija buvo labai stipri visose jo knygose („Akis“, 1996; „Randas“, 2002; „Tylos matavimo vienetai“, 2006), bet „Laužiu antspaudą“ yra kitokia. Nežinau, ar tai pergalės, ar pralaimėjimo skirtumas ir kitoniškumas, čia kaip pažiūrėsi. Ankstesnėse trijose knygose autorius ne tik buvo geras poetas, bet ir norėjo toks būti. Labai sunku būtų paaiškinti žodį „norėjo“. Gal, sakyčiau, taip: savo paties poezija aukštai kėlė kartelę savo paties poezijai ir sau pačiam, buvo galima justi pastangas pasiekti arba išlaikyti užsibrėžtą aukštį, t. y. dar matėsi tam tikros poetinės virtuvės siekiant išlaikyti vienokias ar kitokias eilėraščių formas, temas ir pan. Ketvirtojoje knygoje to nebejuntama. Juntama absoliuti laisvė, sakyčiau, ramybė. Poetinė ramybė. Poezija jau ne tiek kuriama, kiek tiesiog yra pati savaime. Pirmoje knygoje viena iš skaudžiausių ir dominuojančių temų buvo eilėraščių subjekto mėginimas įgyti / perimti, pasiskolinti, atrasti Kūrėjo kompetenciją, gal bent dalelę tos kompetencijos, gabaliuką. Kūrėjo iš didžiosios raidės, nes dėl minėtos kompetencijos akivaizdžiai varžomasi su Dievu, arba geriau sakykim: su kitu, tobulu Kūrėju, kuris savo kūrimo galia yra neabejotinai pranašesnis už eilėraščių subjektą, plg: „Viskas atlikta už mane / Viskas sutverta –“ (eil. „Nakviša“, rink. „Akis“, p. 28), uzurpavęs didžiąsias kūrimo galias ir eilėraščio subjektą palikęs atsitiktinumo, palankumo valiai: „--- Nenubaidyk paukščio / nuo mano galvos / nes koks gi būsiu karalius“ (ten pat). Net pati pirmojo rinkinio struktūra liudija pastangas įgyti arba perimti gebėjimą būti Kūrėju: skyrių pavadinimai – nuo „Namų tvarkymo“ (pirmo knygos skyriaus pavadinimas) pereinama į „Muzikos kūrimą“ (trečio skyriaus pavadinimas). Ši tapsmo Kūrėju ir kūrimo kompetencijų perėmimo linija ryški tiek antroje, tiek trečioje R. Stankevičiaus knygoje. Ketvirtojoje ji pasiekia kulminaciją, o tiksliau – yra įgyvendinama. Knyga pradedama žodžiais: „Argi ne aš pagrindinis herojus? / Juk negaliu žūti pačioje knygos pradžioje?“ („Prologas“, p. 9). Taigi, „aš“ jau ne antrasis herojus. Tiksliau – dar kitaip, jau nebesvarbu, pirmasis, antrasis ar trečiasis esu herojus, tiesiog jau „turiu teisę kalbėti, / Teisę šiurenti sausais sparneliais – // Nes esu buvęs kartą / Kreida ant asfalto išrėžtas“ („Kreida ant asfalto“, p. 14). Esu ne tik buvęs ir esantis, bet taip pat „esu kurį laiką nebuvęs“ (ten pat), t. y. jau nebebijau nebūti arba tiesiog esu visai laisvas: nebijau nei būti, nei nebūti. Laužiu antspaudą – rizikuoju, gal einu į visišką pralaimėjimą, o gal į pergalę. Svarbu yra ne kur nueisiu, bet apsisprendžiu, renkuosi, liepsnoju nuo savo apsisprendimo dieviškąja Kūrėjo galia, kuri galbūt mane sunaikins, bet būtent dabar ir kaip tik dabar, ir visiškai pagal mano paties norą, yra laikas beprotiškoms, pašėlusioms kūrybinėms variacijoms, liepsnai. Šiuo požiūriu knyga yra tobulai užbaigta ir ypač gražus yra paskutinis rinkinio eilėraštis „Laužavietė“ (p. 91–92), pradedamas žodžiais: „Ar dar kada atsities čia žolė po tokio sunkaus / Mano buvimo?“ ir užbaigiamas: „Dabar jau ilgai jos niekas nemindys, / Sakys: „čia nesėsk, čia, matyt, buvus laužavietė.“ Labai gražus degančio (sudegusio) Kūrėjo vaizdinys, primenantis ir Mozės degantį krūmą. Mozei buvo liepiama nusiauti batus, kai mins ant tos žemės, o čia sakoma: nesėsk, t. y. nemindyk ar, pvz., stovėdamas pagerbk. Tikrai yra čia tas „pagarbos“ motyvas. Labai įvairios pagarbos: pagarbos kūrybai, kūrybai kaip ugniai, kuri sudegina, todėl ir pagarbos mirčiai arba pagarbos būti sudegintam, pagarbos gyventi degančiam, pagarbos gyventi, ieškoti, pagarbos žmogui arba žmogui – laužavietei, kapavietei, kilimo dangun, pergalės ir išnykimo vietai. Pagarbos gyvybei. Gyvybė R. Stankevičiaus kūryboje semantiškai ir yra kūryba. Kol kuri, tol esi gyvas, ir akivaizdu, kad tos eilėraščių subjekto varžytuvės su Kūrėju, išryškėjusios dar pirmuose rinkiniuose, yra gyvybės varžytuvės arba gyvybės paieškos. Sukurti save, manau, yra galutinis šių varžytuvių tikslas. Save, kuris išliks, sukurti arba atrasti, suprasti, kas iš manęs išliks, koks „aš“ išliks („Ar vėlė suvokia save? Nerimaudavau...“, „Kasnakt“, p. 65), baimė ir abejonės, ar išliks, ką reikia daryti, kad išliktų, kiek degti, kiek nerimauti, šėlti, tempti stygas ir savo gyslas, kokia pergalės kaina. Atsakymų į išvardytus klausimus ieškoma kantriai, ilgai, skausmingai ir poetiškai. Iš čia, man rodos, ir kyla labai plačiai R. Stankevičiaus kūryboje eksploatuojama karo tema, kuri ištisai eina nuo antrosios knygos „Randas“ iki ketvirtosios „Laužiu antspaudą“. Karas R. Stankevičiaus kūryboje yra erdvė, esanti tarp gyvenimo ir mirties. Svarbu tai, kad labai arti mirties, tačiau dar ne mirtis – gyvenimas ant mirties slenksčio. Karo lauke ima maišytis mirusieji ir gyvieji, ir eilėraščių subjektas pradeda tarsi gauti kokius ženklus, vaizdinius iš anapus, čiupinėja mirtį, o kartu ir ima nujausti saitus tarp savęs šiapus ir savęs anapus, savo galimybės anapus, projekcijos, fantazijos, sapno, kliedėjimo. Karas yra gyvybės ir mirties pynė, kariauja „gražuoliai / kareiviai jauni, / Mirti labiau nei mylėti įgudę...“ (eil. „gulbės lieka žiemoti“, rink. „Randas“, p. 44). Eilėraščių subjektas tapatinasi su tokiais kareiviais – pats dar būdamas pilnas gyvenimo ir mėgindamas įgusti mirti. Jeigu įgustum mirti, tai mirtis veikiausiai taptų nebaisi ir taptų aiškios visos anapusinio „aš“ projekcijos. Karas yra galimybė manevruoti tarp „aš“ šiapus ir „aš“ anapus, vėlesniojo „aš“, galimo „aš“. Karas tokiu požiūriu nėra blogis, nes: „Ar teko sutikti bent vieną kareivį, / guldantį galvą dėl melo ir blogio / [...] Bet lig šiol besikaunančiųjų pusės / tebėra dvi, / kitaip tariant – gėris prieš gėrį...“ (eil. „Iš aukščiausios būstinės. Visiškai slaptai“ rink. „Tylos matavimo vienetai“, p. 62). Nuo antrojo rinkinio R. Stankevičiaus eilėraščių subjektas renkasi karo lauką ir pats ima tapatintis su kareiviu: „Dabar tyla ir vėl į spiečių renkas / Virš vėstančios apynaujės milinės, / Kuri ką tik neteko mano rankos / Ir skiriamojo ženklo: „Rajenas, eilinis“ (eil. „ženklas“, rink. „Randas“, p. 56). Vėliau, trečiajame ir ketvirtajame rinkiniuose, vietoj – tiksliau, šalia – „Rajeno, eilinio“ atsiranda „eilinis Traklis“ – puikus pašnekovas, vedlys, klausytojas, mokytojas ir kartu mokinys, įkūnijantis karo ir kūrybos arba kūrybos kaip karo simbiozę. Mūšio lauke kalbantis (diskutuojant?) su eiliniu Trakliu pasaulis tarsi pamatomas naujai, sakyčiau, panašiai kaip Dantės „Dieviškojoje komedijoje“ keliaujama ir per pragarą, ir per skaistyklą, ir per dangų, kol pasiekiama tokia erdvė ir tokia būsena, kai esi nei gyvas, nei miręs arba beveik miręs, bemirštantis, bet staiga akimirką tampi beprotiškai gyvas ir tave aplanko tobulas regėjimas, supratimas apie pasaulio sandarą, ištinka pilnatvės ir tobulos kūrybos priepuolis. Prieš žengdamas anapus žmogus išsilaisvina ir kažkaip sidhartiškai palaimingai, t. y. be aistrų, siekių, nerimo, su begaline laisve pažvelgia į pasaulį:

                  O štai ir svarbiausieji –
                  jau suvalgę savąjį grumstą –
                  ropinėja tarp šautuvų nuolaužų
                  ir nukautųjų niekieno žemėje,
                  vienodai nutolę nuo buvusių priešų, savųjų –
                  jau be baimės, be ryžto, net be
                  krypties...

                  Žolė jau jiems vėl tik žolė,
                  o ne priedanga,
                  ir ana ten kalva –
                  jau joks strateginis taškas...

                  Jiems jau vėl šviečia saulė

                  (eil. „Iš aukščiausios būstinės. Visiškai slaptai“, rink. „Tylos matavimo vienetai“, p. 62–63)

      Naujausioje R. Stankevičiaus knygoje į pasaulį žvelgiama su begaline laisve. Į pasaulį, į save, į laiką, į mirusius draugus, į anapusybę, išlikimą, amžinumą... Poezija liejasi laisvai, be trukdžių, be baimės, tarsi net be pastangų. Tiesiog pilna poezijos. Eilėraščių subjektas „atsistoja“ tokioje vietoje, kur vėliau iš jo turėtų likti tik laužavietė (t. y. ir laužo vieta, ir antspaudo sulaužymo arba tabu peržengimo vieta), ir be jokio gailesčio degina save, leidžia degti tam „aš“, dėl kurio buvo šitiek kankintasi, ieškota, nerimauta, ir degdamas „aš“ išspinduliuoja beprotišką energijos krūvį, poetinės energijos. Poezija čia lipa per kraštus. Ir pasaulis tam „aš“ tampa per ankštas, per menkas, tarsi koks trukdys, sumaišytų iliuzijų, haliucinacijų buveinė, beprotnamis, t. y. ne ta vieta, kurioje „aš“ iš tiesų egzistuoja (egzistuos), beprotnamis, kuriame „aš“ negali galutinai atsiskleisti, čia vėl „pagalbon“ pasikviečiamas Traklis, iš eilinio Traklio dabar jau virtęs Georgu Trakliu, ir Georgo Traklio biografijos detalės – gyvenimas „aš“ per ankštame beprotnamyje: „Čia iš vidaus nėra durų – / Nėra tikrų žinių iš anapus – / Liepa į stiklą šakom / Vis uoliai stuksena – / Tačiau labai daug klaidų, / Sunku ką nors susigaudyt – / Per daug natų, sese mano, / Per daug emocijų –“ („Valhala“, p. 58–59).

      Įdomiausia man, ką toliau turėtų veikti R. Stankevičius, kaip dabar toliau reiks rašyti. Įžengus į šitą „laužavietę“ baigėsi vienas didžiulis kūrybinis ciklas, galingas ir nuostabus ciklas. Kelias baigėsi, kartotis negalima, reikės arba sustoti, arba viską pradėti nuo nulio.

      Šiaurės Atėnai
      2008 06 27