Navakas Du lagaminai sniegoNavakas Du lagaminai sniego      Kęstutis Navakas. Du lagaminai sniego: esė. V.: Tyto alba, 2008.

 

XX amžiaus viduryje egzistencialistai sukūrė metafizinę būties teoriją, paremtą klasikinės mechanikos principais: „Didysis Kažkas (Niekis, Chaosas) įmeta žmogų į šį pasaulį atsitiktinėje vietoje ir atsitiktiniu laiku, todėl žmogus priverstas gyventi netikrą gyvenimą jam svetimame pasaulyje“. Aišku, bent kiek prakutęs skeptikas šią dogmą sutrintų į smulkiausius miltus, tačiau ji turi teisę egzistuoti, nes empirikoje galima rasti visai neblogų pavyzdžių, įrodančių jos teisingumą. Vienas tokių, pavyzdžiui, yra poeto, Nacionalinės premijos laureato K. Navako kūryba, o ypač – poezija. Skaitant romantiškus, grynosios baroko estetikos kupinus K. Navako eilėraščius, niekaip neapleidžia déjàvu jausmas, kad autorius turėjo gimti F. Hölderlino (1770) arba bent jau O. Wilde’o (1854) laikais kur nors tarp Heidelbergo pilies ir Manheimo rūmų. Deja, piktosios chaoso jėgos jį per prievartą „įmetė“ į 1964-ųjų Šeiminiškes, o vėliau „permetė“ į sovietinį Kauno Žaliakalnį – be viduramžių pilių ir rūmų, su mediniais barakais ir nuvorišų mūrinukais.

 

Žinoma, šiuo požiūriu K. Navakas nėra joks unikumas, nes didelė dalis šiuolaikinės lietuvių literatūros apskritai nesusijusi su erdvėlaikiu, kuriame gyvena ją kuriantys autoriai. Jau kuris laikas lietuvių literatūra, lyg kažko bijodama, vis dirsčioja atgalios pro petį ir „iš praeities stiprybę semia“. Prieš 15-20 metų meninė mūsų raštija buvo tarsi laiko mašina perkelta 100 metų atgal – į Kudirkos ir Maironio laikus. Kai kurie autoriai ten ir užstrigo – iki šiol tebegarbsto Tėvynės grožį ir darbščius Lietuvius. Kiti iš inercijos nuriedėjo dar gilesnėn praeitin: pusė jų įsivaizduoja esą Antikos graikai arba Imperijos romėnai, kita pusė – biblinių laikų sadukėjai arba fariziejai. Keista, tačiau, tiek „antikiniai“, tiek „bibliniai“ rašytojai yra gana panašūs – minėtų laikmečių vertybes jie laiko amžinomis ir reflektuoja jas taip natūraliai, jog atrodo, kad nė nebuvo dviejų ilgų tūkstantmečių, skiriančių juos nuo dabarties.

 

Tiesa, yra autorių, kurie lyg ir rašo apie dabarties laikus, tačiau jų interpretacijas smarkiai įtakoja ir iškreipia minėtų „smetoninių“, „antikinių“ ir „biblinių“ rašytojų primestas literatūros suvokimas. Naujųjų „futuristų“, bandančių kurti naujas literatūros ir kultūros sampratas, mūsų raštijoje šiuo metu iš viso nėra. Trumpai tariant, šiuolaikinės lietuvių literatūros dominantė yra retrospektyvi ir retrogradiška, o ją formuojančių autorių mentalitetas – eskapistinis.

 

Tokiomis aplinkybėmis K. Navako kūryba, t.y. tekstinės tapatybės paieškos vėlyvojo renesanso ir baroko epochoje, atrodo sąlyginai „progresyviai“. Šį požiūrį sustiprina ir laisvamaniškos kai kurių Lietuvos intelektualų mintys apie tai, kad Atgimimo epocha dar neužsuko į bažnytinių dogmų sukaustytą mūsų šalį – ji ateis šiek tiek vėliau, kai žmonės nusivils tautinio atgimimo vaisiais.

 

Kad K. Navakas yra beveik grynas „barokinis“ romantizmo laikų rašytojas, geriausiai liudija jo poezija, kuri parašyta pagal visas F. Schlegelio „universalios poezijos“ taisykles ir atrodo tarytum sukurta XVII ar XVIII amžiuje. Aišku, liudytų ir jo esė, tačiau šis žanras taip tampriai pririštas prie „čia ir dabar“ erdvėlaikio, kad net didžiausi eskapistai ir keliautojai į praeitį priversti paisyti bendrųjų žanrinių taisyklių.

 

Taigi apie esė rinkinį „Du lagaminai sniego“ niekaip nepasakysi, kad jį parašė žmogus, gimęs prieš porą šimtų metų. Ne, tai mūsų amžininkas, prekybcentryje perkantis tą pačią dešrą, tas pačias cigaretes ir tą patį vyną, kaip ir mes. Tačiau romantišką sielą ir barokinio žmogaus mentalitetą atskleidžia atvirai rodoma nostalgija archajiškiems praeities reliktams ir barokinė, o gal net rokokinė (o gal postmodernistinė?) teksto stilizacija bei puošyba.

 

Daug nemąsčius, būtų galima skelbti banalų verdiktą: K. Navako esė – kelis šimtmečius pavėlavę rokokinės stilizacijos apmąstymai apie universalią literatūros paskirtį ir elegišką laiko slinktį. Tačiau mūsų – skaitytojų ir literatūros kritikų – protus šiandien jaukia Jo Neapibrėžtybė postmodernizmas, kuris įgalina pačias įvairiausias, kad ir vienprasmio kūrinio traktuotes. Postmodernizmas teigia, kad šiuolaikinis rašytojas nieko naujo nesukuria – tik perkuria ir atkuria, rekonstruoja ir dekonstruoja kitų rašytojų jau sukurtus produktus. Tokiu būdu net labiausiai retrogradiški tekstai gali būti prilyginti ultramoderniam (postmodernistiniam) tekstų ir stiliaus „atkūrimo“ metodui.

 

Tad norėdamas apsidrausti nuo galimų postmodernių K. Navako esė traktuočių, pabandysiu atsakyti į klausimą: „Ar šios esė yra retro fetišas, ar dabarties pastišas?“

 

(Su fetišu – paprasčiau. Literatūriniu fetišu pavadinsime akivaizdų ir tiesmuką daiktų ir idėjų, išreiškiančių tapatybę, tekstinį demonstravimą. O nusakant literatūrinį pastišą, pasinaudosime klasikiniu Fredrico Jamesono apibrėžimu: „Pasaulyje, kuriame stilistinis atsinaujinimas nebegalimas, tenka pasikliauti pastišu – mėgdžioti negyvus stilius, kalbėti užsidėjus kaukes tų stilių balsais įsivaizduojamame muziejuje“. Pastišas mėgdžioja tam tikrą stilių, stilistines kaukes, kalbėjimą negyva kalba, bet tai neutralus mėgdžiojimas, be gilesnio parodijos akstino, be satyrinės gaidos, be juoko, mėgdžiojamas ne konkretus tekstas, o bendros socialinio gyvenimo tendencijos.)

 

Knyga suskirstyta į tris skyrius. Pirmąjį skyrių pats autorius vadina filosofiniu, antrąjį – asmeniniu, o trečiąjį – kelioniniu. Aš juos pervadinčiau atitinkamai popieriniu, viniliniu ir niekiniu. Trumpai apžvelgsiu jų turinį ir formą.

 

Pirmąjame skyriuje iš esmės apmąstoma tik viena – solipsizmo – problema: kas gi yra visas pasaulis be Navako? Aišku, tuščia vieta, absoliuti tuštuma, apvalus nulis:

 

Kėliausi, skaičiau, kažkur buvau, kažką veikiau, kažką galvojau. Dabar ten nebesu, to nebeveikiu, nebeskaitau, nebegalvoju. Pažymėjau visus šiuos daiktus, vietas bei veiksmus ir palikau. Jie neturi autonomiško buvimo, be manęs jie paprasčiausiai nustoja buvę, virsta tuščia vieta. Apvalia nulio kiauryme.

 („Tuščia vieta“, p. 32).
 

Na, solipsizmas gana įdomi XVII amžiaus gnoseologinė teorija, tačiau kaip sakė O. Weiningeris: „Praktinis solipsizmas yra nesąmonė ir jį geriau vadinti nihilizmu; mat jei nėra jokio „Tu“, tuomet nėra ir jokio „Aš“, apskritai nieko nėra.“ K. Navako filosofavimai atrodo dar šiurpesni, kai suvoki, kad solipsistiniame jo pasaulyje nėra ne tik manęs ir tavęs – jame egzistuoja tik Navakas ir ... tuščias popieriaus lapas. O pagrindinis siužeto konfliktas formuluojamas daugmaž taip: „Kas atsitiks – sugrius pasaulis ar nesugrius – jei Navakas ant tuščio popieriaus lapo užrašys du žodžius, o vieną pasiliks sau?“

 

Paniškai bijau tuščio popieriaus lapo, tiksliau to, ką ant jo ruošiuosi veikti. Teksto, koks jis bebūtų. Visaip stengiuosi to išvengti, neatsidaryti, likti užsitrenkęs, susigalvoju įvairių užsiėmimų, simuliuoju, kišu galvą į smėlį. Žinoma, reikia kuo greičiau peržengti lapo ribą, rašyti, tačiau jau veik viskas parašyta, o tai labai nervina. [...] Daug paprasčiau, kai tie tekstai dar neparašyti, gyvena viduje, nes sėdantis už darbo stalo paprastai jie jau būna manyje apsigyvenę, jie jau išeitų, o aš sėdžiu ir drebu nuo tokio keisto jų artumo. Kai jie manyje, aš vienintelis jų dievas, o štai parašysiu, ir jie atsidurs kažkokiame panteizmo pragare tarp tūkstančių kitų.

(„Popierinio pasaulio drąsa“, p. 35)
 

Popierinio K. Navako pasaulio ribos šiek tiek išsiplečia antrąjame skyriuje – prie Navako ir tuščio popieriaus lapo prisideda vinilinės plokštelės ir pusiau nugerti vyno buteliai. Čia visu gražumu iškyla anksčiau minėtasis praeities fetišizavimas: 

 

Visąlaik aš viena koja praeity – renku senus filmus, vinilines aštuntojo dešimtmečio plokšteles, visokius menkniekius, liudijančius man tai, kas buvo, tad ir žvelgdamas į tai, kas tebėra, žinau, kad tai irgi baigsis, pasikeis, išnyks.

(Interviu „Kauno dienai“, 2008 VIII.29)
 

Autorius bando įrodyti, kad jis vieną gražią dieną suvokė, jog „geras gyvenimas įmanomas tik aštuntąjame dešimtmetyje“, tačiau neapsigaukime – šis laikotarpis jam toks pat svetimas, kaip ir dabartis. Juk iš to laikmečio jis išplėšia tik kelis snobiškus fetišo objektus (pvz., tas pačias vinilo plokšteles, kurios yra tik daug senesnių laikų nostalgijos sublimatas) ir jais tuščiai džiaugiasi, o mintimis keliauja į laikmetį, kur stalai tviska sidabru, o frakuoti kavaleriai spokso į gilias damų iškirptes...

 

Trečiasis skyrius – literatūrinio turizmo reportažai – prilygsta kelininių nuotraukų albumėliui. Jis įdomus tik patiems kelianinkams, todėl apie jį net nekalbėsiu.

 

Taigi darome išvadą, kad „Dviejuose lagaminuose sniego“ gana apstu retrospektyvaus fetišizavimo – fetišu virsta popieriaus lapas, rašymo procesas, pagaliau, pats rašytojas ir jo asmeniniai daiktai. Na, o visa tai buvo būdinga vadinamojoje „genijų epochoje“ – vėlyvajame renesanse.

 

Kiek kitokia padėtis vertinant K. Navako esė formą ir stilių. Šiuo požiūriu autorius grynas postmodernistinio pastišo ekvilibristas. Prisiminkime: pastišas kalba stilistinių kaukių muziejuje, mėgdžioja įvairius stilius, tačiau tas mėgdžiojimas yra neutralus, neparodijuojantis, nesišaipantis, nepašiepiantis. Gana tiksliai apie „Du lagaminus sniego“ atsiliepė A. Fomina:

 

K. Navakas į tai sugeba pažvelgti savotiškai. Ne per daug žaismingai, ne per daug piktai, nemoralizuodamas ir pernelyg nesigirdamas jaunystės nuotykiais. Nedemonstruodamas jausmų audros, nesistengdamas „suvilioti“ skaitytojų sąmoju ar intymumu.

(„Literatūra ir menas“, 2008.X.03)

 

Išvada – logiška: autorius rašo „savotiškai“, tik vienam jam būdingu stiliumi, nes meistriškai naudoja neutralų mėgdžiojimą, kaip tradicinio pastišo metodą. Beje, toks literatūrinis pastišas būdingas beveik visiems Lietuvos eseistams, ypač tiems, kurie praėjo vadinamąją „Šiaurės Atėnų“ eseistinę mokyklą:

 

Vizualių įvaizdžių precizika greit virsta užsitęsusios lietuvių literatūros pereinamosios epochos iš aukštojo modernizmo į postmodernizmą stilistine abrakadabra. Perskaityta viena esė dažnai perveda per visas įmanomas emocines būsenas, veikia kaip narkotikų tabletytė, tačiau tie narkotizuojantys efektai neišgelbsti nuo abstinentiško praregėjimo: dažnai nėra ne tik aiškios prasmės, bet ir universalesnės visumos.

(Rima Pociūtė „Modernizmas lietaus šaly“, p. 276–277)

 

Taigi narkotizuojantis K. Navako stilistinis pastišas su „senų gerų laikų“ fetišo elementais tikrai privers aikčioti moteriškos lyties skaitytojas, vertinančias ne turinį, o... patį fetišą: „Kęstuti, esi nuostabus! Tavo beždžionėlė:)“

 

balsas.lt

2008 12 26