Accessibility Tools


       Kęstutis Navakas. Gero gyvenimo kronikos: esė. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

       Šiandien šiek tiek sunkoka rašyti apie Kęstučio Navako „Gero gyvenimo kronikas“: jos jau nominuotos, apdovanotos, ir – svarbiausia – daugybę kartų cituotos, bet tokia visų vėluojančių recenzentų dalia. Vis dėlto be pasikartojimo neišsiversiu: knygos pratarmėje autorius sako: „Baltojo vyno puslapiuose“ yra šis tas ir apie abstraktesnius dalykus ir nuotykis čia nebe toks ranka pačiupinėjamas“. Citatoje svarbūs du žodžiai: abstrakcijos ir nuotykis, kurie ir yra visos K. Navako knygos pasaulėvaizdžio kraštinės. Ir jo – kaip kūrėjo – situacijos dominantės. Kad ir kaip žiūrėtume, „Gero gyvenimo kronikos“ yra turbūt iki šiol pats didžiausias šio poeto kūrybinis nuotykis. Niekas nežinojo, kad jis rašo ar rašė savo „stulpelius“ kažkokiam nežinomam laikraštėliui, ir štai po dešimtmečio surinkti tekstai patenka į geriausių metų knygų penketukus, dvyliktukus. Jei dar prisiminsime, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas geriausia praėjusių metų knyga pripažino Rolando Rastausko (K. Navako drąsiai vadinamo savo draugu) eseistikos knygą „Kitas pasaulis“, turėsime pripažinti, kad S. Parulskio, G. Radvilavičiūtės, A. Andriuškevičiaus eseistikos kultas buvo vien konjunktūrinis burbulas, kritikos negebėjimas retrospektyviai pažvelgti į žanro ištakas ir raidą (tokio požiūrio neįsivaizduoju ne tik be R. Rastausko, bet ir be V. Daunio, A. Šliogerio pavardžių). Taigi pirmiausia K. Navakas nevalingai, pats to nesiekdamas, tampa tiesos literatūros istorijos retrospekcijose atstatytoju, reabilituotoju.


       Antras svarbus momentas – stilistinis, poetinis K. Navako eseistikos diapazonas. Šiaip ar taip, eseistika pirmiausia siejama su M. Montaigne‘io vardu, taigi tai yra iš esmės filosofijos žanras (o ir vėlesni autoriai – nuo B. Pascalio iki H. Hesses – niekur nesitraukė nuo intelektualinių sugestijų), ir postmodernistiniai S. Parulskio, A. Andriuškevičiaus, kartais net G. Radvilavičiūtės (autentiškiausios iš visų „Šiaurės Atėnų“ eseistų) tekstai kartais nuteikdavo nejaukiai vien dėl aprašinėjamos tikrovės grimasų. Esė žanras atsidūrė ne savo vietoje: jis ribojasi su geru modernistiniu apsakymu, geru postmodernistiniu teoriniu straipsniu, su dienoraščio parodija, pagaliau su kuo tik nori, tik ne su esminiais būties ir gyvenimo apmąstymais. Atrodo, kad panašią koliziją bus neblogai pajutęs ir K. Navakas, bent jau po dešimtmečio kniausdamasis savo senų rašinių archyvuose. Knygą jis pradeda „monteniškai“ – nuo aukštos prabos filosofinio esė apie Kitą. Kitas – grynai filosofinė, fenomenologinė kategorija, ir šiandien rašymas apie tai nieko nebestebintų (net antraeilėse recenzijose Kitas kaip terminas šmėžuoja kur reikia ir kur nereikia), bet prieš dešimt metų, kiek prisimenu, ši filosofinė figūra lietuviškam mąstymui atrodė dar neatrasta žemė. Man regis, būtent šis pirmasis tekstas ir sustyguoja visą būsimą K. Navako knygą – ir jos kompoziciją, ir poetiką, ir visus šmaikštavimus bei nusišmaikštavimus. Jei ne „Visai kitas žmogus“, visai kitaip skambėtų pagret skelbiamos ištarmės apie kavos gėrimą vienatvėje ir senoje gerų pažįstamų draugijoje (dabar šie tekstai primena geriausias H. Hesses esė), o „Raudonojo vyno puslapiai“ daug kur išties atrodytų ne esė, o feljetonai, ką, beje, jau yra pastebėję ir kai kurie recenzentai. Bet šioje vietoje reikalinga ir viena menka korektyva: feljetonas neatsiejamas nuo kritinio požiūrio, pagaliau nuo pašaipos, sarkazmo. O K. Navako humoras visada sklidinas gyvenimo džiaugsmo, pilnatvės; šie dalykai vėlgi turi filosofinį turinį bei potekstę ir eseistikai jie tinka daug labiau, negu kai kurių autorių atvirai deklaruojama neapykanta artimui savo. Net tėvui.


       Nesu iš tų, kurie skaitydami būtų labai greiti verkti ar juoktis, tačiau turiu prisipažinti, kad skaitydamas K. Navaką daugybę kartų garsiai ir nepadoriai kvatojausi. Kaip tai aprašyti? Geriausias būdas būtų perrašyti visus užsilankstytus puslapius, bet kas garantuoja, kad ir kitiems juokingiausia bus tai, kas buvo juokingiausia man? Be to, ką perskaičiusios tokią kompiliacinę recenziją pasakys jaunosios literatūrologės? Kadaise, kol buvo jaunas ir ne direktorius, komizmo paslaptis labai gerai išmanė A. Kalėda, bet tada dar išvis K. Navako nebuvo ir jo literatūrologinis žvilgsnis prie šio autoriaus tiesiog negalėjo stabtelėti. Dar baisiau, kad man atrodo, jog K. Navako humoras apskritai nepriklauso komizmui kaip literatūrinei doktrinai. Jis tiesiog džiaugiasi gyvenimu, savo žinojimu ir išmanymu ir „iš linksmų plaučių“ porina savo istorijas. Kaip koks P. Cvirka. Reikia suprasti viena: net socialinėje plotmėje K. Navakas nesiima sąmoningos kritikos ar satyros, o jei mūsų tikrovė tokia, kad mes iš jos tegalime juoktis, tai jau ne K. Navako, o mūsų ir tikrovės reikalas. Tarkim, K. Navakas rašo vieną pačių smagiausių savo esė apie Kauno zoologijos sodą. Bet ne jis juk kaltas, kad jį globoja ne kokia Aplinkos apsaugos, o Kultūros ministerija. „Tad dabar mūsų kultūros ministrui pavaldūs ir Gintaras Patackas, ir baltasis raganosis“, – sako autorius. Toliau – tikrovės grimasos, kur norint kalbėti apie K. Navaką reikia kalbėti apie jo poetiką, stilistiką, virtuoziškumą, kaktomuša suduriant pačius netikėčiausius tikrovės rakursus (o jie ir lemia savitą navakišką komizmo atmainą): „Zoosodas atsidarė trisdešimt aštuntųjų liepos pirmąją, išstatydamas apžiūrai keturiasdešimt gyvūnų: briedžius, lapes, šerną, gandrą bei viso to subuvimo iniciatorių p. T. Ivanauską. Vėliau užgriuvo karas ir viso to asortimento dalį nupirko „Maisto fabrikas“, nors po karo čia buvo likę ne tik neskanieji grifai ir kiaunės, bet ir trys triušiai, kurių nesuvalgyti anuo badmečiu galėjo tik siurrealistai“. Atrodytų, kas čia juokinga? Bet intensyvus K. Navako žaidimas kultūriniais, intelektualiniais (beje, kadaise net neįtariau jį turint tokį intelektualinį potencialą), socialiniais kontekstais kuria šio autoriaus kultūrinės laikysenos ir pasaulėžiūrines dominantes: taip, nei Bachas, nei Beethovenas, nei dar kas nors neturėjo to ar ano, bet kaunietis tai turi ir amžiams turės.

       Tačiau tai nei gera, nei bloga. Tai tiesiog gyvenimas, kuriuo aš noriu ir galiu džiaugtis. Kasnakt ketvirtą ar penktą valandą išeinu pasivaikščioti į miestą, tai kas, kad netyčia pataikau „ant“ dziudo meistro, kuris visą naktį neišleidžia iš namų (dar neaišku, ar nenukneibs už penkis rublius), bet užtat galiu sutikti iš namų išvytą baltarusį, kuris vidury nakties su savo puodeliu ieško, su kuo galima būtų išgerti arbatos... Tokia knygos topografija ir toponimija. Dvasinės knygos koordinatės būtų ne mažiau klaidžios. Rafinuotas, pabrėžtinai žaidybiškumą demonstruojantis poetas (gal dėl to savo „Knygų etažerėje“ prisipažįstantis esantis RoRa draugu), netikėtai užimantis geriausio Lietuvos parodijų meistro nišą. Vadinasi, formos, visų poetinių formų virtuozas, ir norėdamas gali rašyti bet ką ir bet kaip. Tuomet net į „Apvirtusį baroką“ reikia žiūrėti kaip į „Statomą baroką“. Ir į K. Navaką – kaip į universalų kultūros žmogų. „Gero gyvenimo kronikos“ (dar kartą pabrėžiu: tai prieš dešimtmetį parašyti tekstai, ir, jei teisingai išskaičiau Kultūros ministerijos remiamų knygų sąraše, kitais metais skaitysime dar mąslesnių, filosofiškesnių etiudų knygą) šitą universalaus kultūros žmogaus statusą tik patvirtina: kad ir kiek šmaikštaujama, niekur nenusižengiama kultūrai, etikai. Nesvarbu, apie kokius buitinius dalykus būtų rašoma, visur apstu aliuzijų į literatūros, muzikos (tiesa, cituojamų jo mėgstamos muzikos pavyzdžių taip ir neatpažinau nė vieno, – nieko nepadarysi, kita karta) sferas, ir įdomiausia, kad neretai pats K. Navako sakinys suskamba muzikiniais tonais. Vaizdas nesunkiai pereina į „Pusryčių ant žolės“ pastelinius potėpius.

       Dabar vienintelis uždavinys: kaip nepasiklysti tarp labai mįslingo (ir man nebūtinai priimtino) poeto, talentingo parodijų meistro ir socialinio kultūrinio kritiko? O dar ir vertėjo... Kiek tų Navakų po Kauną šlaistosi? Ar jie kada nors susitinka? Pasikalba akis į akį? Kadangi jis savo knygoje nuolat deklaruoja savo kaunietišką patriotizmą, galėčiau sakyti taip: vilniečiams K. Navakas – kiekvienam vis kitas, tad nuo šios dienos jiems, vilniečiams, reikėtų mokytis sveikintis su kiekvienu vis kitaip...

       Nemunas
       2006 04 13