jurgis jankusjurgis jankusJurgis Jankus. UŽKANDIS: pasakojimai. Brooklyn, 1973, „Ateities” literatūros fondo leidinys, 220 psl., spaudė Pranciškonų spaustuvė.

 

Po šuolio į dramatinę kūrybą, kurioj Jurgis Jankus pasireiškė paskiausia savo didele drama iš lietuvių rezistencijos, „Peilio ašmenimis” (1967 m.), štai su „Užkandžiu” jis grįžta į epą. Tai tas pats žanras, kuriuo buvusis mokytojas pradėjo kadaise savo rašytojišką pašaukimą. Taip pat jame lig šiol jis buvo pasiekęs geriausių meninių rezultatų, kurių stambiausias buvo jo romanas „Namas geroj gatvėj” (1954 m.). Cia minimas „Užkandžio” vardas reiškia pasakojimų rinkinį, į kurį rašytojas sudėjo aštuonis įvairaus dydžio epinius kūrinius, nors jų pobūdis nėra vienodas.

Labiausiai iš visų maždaug novelinio pobūdžio kūrinių išsiskiria pirmasis pasakojimas vardu „Kryžius”. Tai legenda apie Kristaus kančios simbolį, kuris esąs Žemaitijoje tarp Girkalnio ir Šimkaičių, bet kuris nė kiek nepanašus į kitus pakelėse stovinčius kryžius. Jis buvęs nepaprastas tuo, kad Kristaus kančia buvusi vyriškio dydžio ir kad kryžius vis smigęs į žemę. Kaip jis ten atsiradęs, autorius paaiškina legenda, kurią jam pasakojusi devyniasdešimt su viršum metų senutė. Jos atmintyje dar tebebuvo gyvi padavimai apie siautėjusį Lietuvoje didįjį marą, kada tą kryžių atnešė ir pastatė nežinomas keleivis. Šitą legendą J. Jankus susieja su Lietuvos ir dabartinio kito pasaulio nukrikščionėjimu klausdamas, kas bus, jei kryžius “visiškai iš šios žemės išeis, jeigu išeidamas išsineš ir artimo meilės įstatymą, kuris mums ir po dviejų tūkstančių metų dar toks svetimas” (15 psl.).

Bet trys rinkinio pasakojimai yra susieti su šiurpiausiais lietuviams metais — sovietinės okupacijos pradžia ir II-jo pasaulinio karo eiga. Tie pasakojimai pavadinti: „Konvertite”, „Užkandis”, „Ne dėl savęs”. Kad ir ne taip šiurpulingai, bet šituose pasakojimuose, ypač „Konvertitėje” ir „Užkandyje” ataidi baisūs įvykiai, kokius Jankus pasakojo savo nuotykingose tamsiose istorijose „Naktyje ant morų”(l948 m.). Kaip šiame rinkiny autorius ne kartą pasakojo tokius baisius įvykius, kuriais vargiai beįmanoma gėrėtis estetiškai, taip ir „Užkandy” yra atvaizduotas toks nelaisvų žmonių (apkasų kasikų) šlykštus poelgis su senu prievaizda, vokiečiu kareiviu Vagneriu, kai šis nežinodamas suvalgo žiurkę, kurią jam skaniai paruošia kerštaudami apkasų vergai. Ar šitoks įvykis vertas rašytojo plunksnos, reikia labai abejoti, nors „modernizmo” ištroškusiems asmenims toks dalykas ir gali patikti.

Jankus su laiku visai nėra susiejęs dviejų rinkinio pasakojimų, kurie pavadinti „Po magnolijos žiedais” ir „Mažas nesusipratimas”. Gilesnis pirmasis pasakojimas, vykstąs amerikietiško gyvenimo fone. Jame tojas parodo, kokias gilias, tiesiog neišraunamas, šaknis turi žmogiškas savanaudiškumas, kuris atrodo juo šlykštesnis, juo jis vykdomas sąmoningiau. Tuo tarpu antrasis dalykėlis – „Mažas nesusipratimas”, – nors ir gyvai papasakotas, tėra surukus anekdotas, nors jį autorius grindžia psichologiškai.

Prasmingiausi J. Jankaus rinkinio pasakojimai – trys ilgieji kūriniai – „Sužieduotuvės”, „Ne dėl savęs” ir „Mergaitė”. „Sužieduotuvės” atrodo lyg iš trijų novelių sulietas kūrinys, kuriame niuansuotas brūkšniais vaizduojamas apysenės poros vedamas piršlybų epizodas ir kuriame rašytojas atskleidžia vyro ir žmonos skirtingus interesus bei moralinius jausmus. Nors „Sužieduotuvių” veikėjų psichiniai bruožai atskleisti įdomiai ir grakščiai, tačiau gilumu šį pasakojimą pralenkia didžiausias rinkinio kūrinys „Ne dėl savęs”.

Juo rašytojas giliai įsibrauna į dviejų bevaikių, vyro ir žmonos, santykius, kurie prislinksta beveik prie katastrofos, nors vyras visomis jėgomis stengiasi savo žmonai padaryti gyvenimą malonesnį, kad tik ji pamirštų savo vaikų netekimą karo aplinkybėse, dėl kurių nei vienas, nei antras nebuvo kalti, nors priešpriešinius priekaištus jiedu buvo ištarę anos nelaimės pradžioje. Kad ir ne viską iki galo atskleidžia autorius toje „Ne dėl savęs” istorijoje, tačiau ten jis vis dėlto parodo didelį sugebėjimą žvelgti giliai į vyro ir žmonos santykius, parodant, kaip jie gali būti skaudūs vienai pusei, kai tuo tarpu antroji manosi padariusi viską skausmui pašalinti.

Tačiau jauniesiems skaitytojams rinkiny gali būti įdomiausias „Mergaitės” apsakymas. Jame J. Jankus atskleidžia subrendusio, beveik į senbernius išeinančio mokytojo meilę vos pradedančiai mokytojai, kurią rašytojas net pavadina kūdikiu. Bet kadangi autorius nei jos, nei jo vardo nesiteikia pasakyti, galima drąsiai manyti, kad jam rūpėjo ne tiek vaizduojamasis įvykis bei jo veikėjai, kiek intensyvios, bet esmiškai skaisčios meilės nuotaika. Nors jis tą meilės atvejį pradėjo beveik klastingai, vyliokiškai, o baigė ilgai tveriančiu rezignacingu skausmu, šis kaip tik ir nurodo, kad erotinis jausmas mokytojo širdyje buvo išaugęs į tikrą meilę. Ji gal simboliškai sintetizavo kitoms mokytojoms simpatijas, kurias jis buvo pajutęs anksčiau kitais atvejais. Apsakymo pabaigoje mokytojas apie savo skausmą teigia: „Tik viena tikrai žinau, kad tai yra meilė. Tikra, didelė, nepabaigiama, apie kurią poetai dainas dainuoja, bet kurios tikru buvimu taip maža kas tiki” (216 psl.). Todėl nieko nuostabaus, kad savo švelnia lyriška nuotaika „Mergaitės” apsakymas išsiskiria iš kitų rinkinėlio kūrinių.

Peržvelgus juos visus, reikia pasakyti, kad J. Jankus savo pasakojamus įvykius bei jų veikėjus vaizduoja realistiškai, kaip tikrus gyvenimo faktus. Šituo atžvilgiu nuo kitų nesiskiria nė legendinis „Kryžius”. Tačiau šituose realistiniuose pasakojimuose būna paslėpta nemažai mįslingų dalykų, kurie nejučiomis patraukia skaitytoją, versdami jį skaityti kūrinį iki galo, kol daugiau ar mažiau išsispręs užminta mįslė. Kadangi savo pasakojimais J. Jankus dažniausiai pateikia skaitytojui novelinio pobūdžio kūrinius, kuriems charakteringas įdomus įvykis, todėl jų veikėjai dažniausiai tėra individualizuoti tik keliais bruožais net tais atvejais, kai rašytojas į žmogaus sielą žvelgia giliai, kaip, pvz., „Ne dėl savęs”. Tačiau įdomiausi, vis į pasakojimų mįslę įsiausti veikėjai būna J. Jankaus moterys. Jų sielos gyvenimas sudėtingesnis ir mįslingesnis negu vyrų.

Nors savo „Užkandžio” tariamai gyvenimiškus įvykius ir nuotykius J. Jankus vaizduoja realistiškai, tačiau jo pasakojimų stilius nėra pilkas. Jis vaizdus, dažnai papuoštas patarlių ir palyginimų. Antai, pavaizduoti lygumose pastatytai vienišai mokyklai, kurioje gyvena senbernio kandidatas — mokytojas, J. Jankus duoda šitokį palyginimą: „Vasarą ji buvo panaši į žemuogę žolės žalume, o žiemą į šviežią vyšnią plaktos grietinės kaupo paviršiuje” (183 psl.).

Tačiau tiems įdomiems ir grakštiems Jankaus „Užkandžio” pasakojimams galima prikišti laiko ir vietos tikslumo stoka, kuri gali sukliudyti gerai suprasti ne vieno apsakymo prasmę. Sakysim, tam lietuviui, kuris nebus pergyvenęs pralaiminčios Vokietijos kariuomenės atsitraukimo, baigiant II-jį pasaulinį karą, bus sunku suprasti apkasų kasimą ir net kasėjų kerštą prižiūrėtojui Vagneriui, nes rašytojas net nepasako, kur tie apkasai buvo kasami. Plačiau paaiškindamas karo pabaigos aplinkybes Vokietijoje, autorius būtų pasitarnavęs tam lietuviui, kuriam karo aplinkybės bus visai svetimos.

Beveik tas pats pasakytina ir apie stambiausį pasakojimą „Ne dėl savęs”. Kad šito kūrinio veiksmo pradžia vyksta per karą Meklenburge (Vokietijoje), autorius pasako labai aiškiai. Bet kur jo veiksmas vyksta vėliau? Kur sprendžiasi Meklenburge užsimezgusi nelaimė – Anglijoje, Kanadoje ar Amerikoj, – taip ir lieka neaišku. Arba kodėl autorius slepia, kur vyksta „Mergaitės” veiksmas? Iš apsakymo pabaigos galima spręsti, kad jos dviejų mokytojų susitikimo vieta buvo nuošaliame Lietuvos kaime, kur buvo pastatyta nauja mokykla nepriklausomybės laikais. Bet kodėl šito nepasakyti apsakymo pradžioje, aprašant mokyklą? Kituose pasakojimuose vietos ir laiko aplinkybių nenurody-mas skaitytojui nekliudo.

 

Aidai, 1973 m., Nr. 8 (spalis)