kleopas_jurgelionis Yra žmonių, kurie savo spontanišką talentą išbarsto margose gyvenimo paraštėse ar apdovanoja jo kibirkštimis kitus, pakliuvusius į jo aplinką. Prie tokių poetų, matyt, priklauso Kleopas Jurgelionis (vėliau ryškesnio talento K. Binkis). K. Jurgelionio kūrybinis kelias nelygus, su staigiais posūkiais ir nukrypimais, nelabai kam žinomas ir suprantamas. Jis anksti pasitraukė iš gyvojo lietuvių literatūros proceso, ir mūsų laikų skaitytojui dažnai yra girdėtas tik keistas, šiek tiek paslaptingas poeto slapyvardis — Kalėdų Kaukė, o prieš 55 metus išleistas vienintelis poezijos rinkinėlis „Glūdi-liūdi" seniai jau tapo bibliografine retenybe.Kleopas Jurgelionis gimė 1886 m. sausio 1 d. Virbališkių viensėdy, Kupiškio valsčiuje (dabar. Kupiškio rajone). Jo vaikystė buvo šviesi ir nerūpestinga. Kleopas ypač mylėjo savo motiną ir senelį, motinos tėvą, labai nagingą, kaimynų gerbiamą bitininką. Būdamas toli nuo savo krašto, K. Jurgelionis vėliau rašė: „Visa Lietuva mano atminty sutelpa mano senelio namuose. Nedaug jos mačiau suaugęs.“(1) Poeto tėvas buvo valsčiaus raštininkas, šeima gyveno pasiturinčiai. Tačiau nerami Jono Jurgelionio prigimtis vertė jį nuolat kilotis iš vietos į vietą, ir Kleopas lankė net 3 pradines mokyklas: Aknystos (miestelis Žemgalėje, Latvijoje — iki 1921 m. buvo Lietuvos teritorijoje), Panemunėlio ir Rokiškio.
1896 m. tėvas su šeima išsikėlė į Peterburgą, kaip poetas rašo, „laimės ieškoti“. Čia vertėsi įvairiais darbais: buvo raštininku, notaro padėjėju ir kt. Peterburge pradeda ryškėti jaunojo Kleopo sugebėjimai ir talentas. 1903 m. jis pabaigia progimnaziją, tais pat metais pasirodo kaip puikus aktorius, sukūręs A. Vaičaičio verstą Puškino šykštaus riterio paveikslą Peterburgo lietuvių saviveiklos scenoje.(2) Po metų „Lietuvių laikraštyje“ jis išspausdino A. Mickevičiaus eilėraščio „Audra" vertimą — manoma, kad tai pirmasis K. Jurgelionio debiutas spaudoje. Artimiausias poeto draugas yra tos pačios saviveiklos sufleris, garsaus kalbininko K. Jauniaus sekretorius K. Būga, kurio organizuojamose kalbinėse diskusijose uoliai dalyvauja ir K. Jurgelionis, pasiryžęs tapti filologu, ne blogesniu už K. Būgą. Jam nesmagu, kad K. Būga nuolat taiso jo tarmybes. 1905—1907 m. poetui, kaip revoliucijos oratoriui, ypač ploja Peterburgo gimnazistės. Vėliau jis persikelia į Lietuvą, suartėja su V. Kapsuku, rašo revoliucines eiles ir daugelyje vietų (Vilniuje, Šiauliuose ir kt.) sako griausmingas kalbas prieš carizmą. Vilniuje jis lankosi „Jokūbinėje“, mažame konspiraciniame namuke prie Neries (3). „Jokūbinėje”, rašė vėliau K. Jurgelionis, „galima buvo matyti tokius senus socialistus, kaip Domaševičių ar Sirutavičių, arba tokius valdžios trokštančius, kaip S. Kairys, arba tokius idealistus, kaip V. Kapsukas arba aš pats.”(4) O tuo metu K. Jurgelionis jau buvo Lietuvos socialdemokratų partijos narys, jo partinis slapyvardis buvo Ilgasis (pažymint aukštą poeto ūgį).
Revoliucinės K. Jurgelionio veiklos epilogas — Vilkaviškio tardymo kalėjimas. 1907 m. „Skarde” buvo rašoma: „K. Jurgelioniui, kuris sėdi Vilkaviškio kalėjime, nuo pat suėmimo dienos (2 vasario) nebuvo duodami „kormovi” (9 kap. į dieną), kurie yra paskirti duoti visiems kaliniams. Neduodavo jam „kormovų” buk dėl to, kad jis turi savo pinigų. 18 vasario K. Jurgelionis apreiškė, kad jis badaus, kol jam nebus duoti pinigai už visas sėdėjimo dienas. 19 vasario „kormovi” jam buvo duoti, tik ne už visas dienas, bet nuo 16 vasario. K. Jurgelionis metė badavęs.”(5) Neilgai trukus V. Kapsukas organizavo pabėgimą iš kalėjimo.(6). Vėliau K. Jurgelionis siunčiamas į Vilnių. Iš Vilniaus vyksta į Peterburgą, o paskui į Prancūziją, pas seserį Eleną Jankauskienę. Tuo metu K. Jurgelionis lietuvių pažangiajai visuomenei jau buvo gana plačiai žinomas kaip poetas revoliucionierius. Kalėjimas jį išvargino, bet kartu ir papuošė romantiška aureole. Poezijos rinkinio „Glūdi-liūdi” (1916 m.) eilėraštyje „Kalėjime”, rašytame Vilkaviškio kalėjime (1907 m.), atsispindi revoliucinis patosas ir tvirtas kovinis ryžtas:
Krūtinės mūs pilnos ugnies,
Pilni mes didaus įniršimo...
Mes norim, mes trokštam veikimo,—
Nežinom kitos mes minties...
Panašios nuotaikos yra ir kitas „Glūdi-liūdi” eilėraštis — „Draugo Jono Zacharevičiaus atminimui”.
1907 m. poetas iš Paryžiaus vyksta į Škotiją redaguoti Škotijos lietuvių socialistų laikraščio ,,Rankpelnio”.(7) Aišku, kontrastas tarp Paryžiaus ir mažo Škotijos miestelio Belshilo buvo labai didelis. Tačiau čia K. Jurgelionis bene labiausiai buvo vertinamas ir gerbiamas, nors kai kurie darbininkai, gal būt, deramai jo ir nesuprato. „Rankpelnį” K. Jurgelionis pats įsteigė, redagavo ir spausdino. Visus savo bendradarbius ir bendraminčius jis buvo tiesiog pakerėjęs iškalba, erudicija. Tačiau kartais K. Jurgelionis gana paviršutiniškai tvarkydavo „Rankpelnio” ir socialdemokratų organizacijos reikalus, ir vėliau tame pačiame „Rankpelnyje” buvo išdėstytos jo klaidos ir apgailestaujama, kad „Dr. K. J., matydamas sąjungos narius mažiau suprantančius už save, nepamokino juos, bet palaikė už girioje gyvenančius žmones, todėl nesistengė nuolat daromas klaidas atitaisyt.”(8)
1908 m. K. Jurgelionis įstoja į Krokuvos universitetą studijuoti filologijos. Matyt, bendravimas su K. Jaunium ir K. Būga nepraėjo veltui, nes K. Jurgelionis greitai atkreipė į save garsaus lenkų filologo J. Rozvadovskio dėmesį. Sis pasiūlo K. Jurgelioniui aprašyti savo tarmės fonetiką. Ji buvo parašyta lenkiškai, o vėliau išversta į lietuvių kalbą ir išleista 1911 m. Si knygutė, pavadinta „Panemunėlio tarmės fonetika”, tiesiog sužavėjo K. Būgą.(9) K. Būga linki jaunam lingvistui ir toliau dirbti ta pačia linkme, pakliūti į gero lingvisto nagus. Vėliau J. Rozvadovskis siūlo K. Jurgelioniui parašyti lietuvių kalbos gramatiką, o kai K. Jaunius atsisakė priimti lietuvių kalbos katedros vedėjo Krokuvos universitete vietą, į šią vietą numatomas K. Jurgelionis, žinoma, kai baigsiąs mokslus. Bet pragyvenimo sąlygos Krokuvoje labai sunkios. Amerikos lietuvių stipendija, kurią K. Jurgelioniui išrūpino J. Šliūpas, nedidelė, ir poetas sunkiai tepajėgia išmaitinti šeimą — žmoną ir sūnų. Todėl siekti mokslininko karjeros jis nesiryžta, nors apie tai ir svajoja. Jo Peterburgo laikų draugas K. Vairas-Račkauskas buvo jau neblogai įsikūręs Amerikoje, jis paskolina K. Jurgelioniui ,,šipkartei” pinigų, ir poetas, laikinai palikęs šeimą Krokuvoje, 1909 m. išvyksta į JAV.(10)
Amerikoje K. Jurgelionis iš karto patenka J. Šliūpo globon, spausdina jo redaguojamą „Laisvąją mintį”.(11) Tame žurnale yra ir paties K. Jurgelionio kritikos darbų literatūros ir meno klausimais. 1910-1916 m. laikotarpis — pats derlingiausias poeto gyvenime. Šiuo metu jis verčia, rašo eiles, darbuojasi kalbotyros ir tautosakos baruose.
Atvykęs į Ameriką, K. Jurgelionis intensyviai mokėsi anglų kalbos. To mokslo rezultatas buvo V. Šekspyro „Makbeto” vertimas, kuris išėjo 1915 m. Čikagoje. Šį darbą teigiamai įvertino V. Kapsukas, ir, matyt, jam pritarus, 1919 m. Tarybų Lietuvos Liaudies Švietimo komisariatas ketino knygą išleisti Lietuvoje. Mūsų vertimo istorijoje ji traktuojama kaip „reikšmingiausias V. Šekspyro vertimas į lietuvių kalbą iki 1917 m”.(12) Be to, K. Jurgelionis pažymėtinas kaip pirmasis R. Tagorės vertėjas ir jo kūrybos propaguotojas lietuvių kalba. K. Jurgelionio išversti R. Tagorės kūriniai „gana skambūs, poetiški, jų kalba palyginti taisyklinga”.(13) „Daržininko”, „Gitandžalio” vertimų ištraukos buvo išspausdintos K. Jurgelionio poezijos rinkinyje „Glūdi-liūdi”. Šioje knygoje randame iš indų literatūros „Nalą ir Damajantę” („Mahabharatos” dalį), „Priamo maldavimą” iš Iliados 14 giesmės, H. V. Longfelou, R. Kiplingo, R. Bridžiso, A. Mickevičiaus ir kitų poetų kūrinių vertimus. K. Jurgelionis ir vertėjas lieka maksimalistas: jam svarbu garsūs vardai ir garsūs kūriniai, jis apima plačius akiračius, vengdamas gilintis tik į vieno kurio nors užsienio poeto kūrybą. Ano meto sąlygomis, kada vyravo kaltiniai kitų poetų darbai, aiškiai matomas K. Jurgelionio vertimų pranašumas. Versdamas jis turėjo aiškų tikslą, vadovavosi „V. Kudirkos literatūrine tradicija: versti gerus veikalus, jų nedarkant”.(14)
Eilėraščių rinkinys „Glūdi-liūdi” buvo palankiai sutiktas V. Kapsuko ir B. Sruogos. Nors tai nedidelė knygelė ir vienintelis K. Jurgelionio poezijos rinkinėlis, išėjęs jam esant gyvam, ji pelnė jam poeto vardą ir šlovę. B. Sruoga pavadino K. Jurgelionį ,,poetu iš pašaukimo ir prigimimo”. Tačiau jis, anot B. Sruogos, neturėjo Amerikoje „dainų kampelio”,(15) nes teko laikraštininko dalia.
1911 m. pasirodo 4 K. Jurgelionio knygutės: jau mūsų minėta „Panemunėlio tarmės fonetika”, „Deklamatorius”, „Deklamatoriaus” įžanga atskira knygele „Deklamacija ir sceniškoji mimika” ir „Kun. A. Vienožinskis ir jo dainos” (pirmiau spausdinta „Laisvojoje mintyje”). Pirmosios 3 išėjo Čikagoje, o ketvirtoji Skrantone. „Deklamatorius” ir „Mįslių knyga” — tai apibendrinamojo pobūdžio K. Jurgelionio darbai, kuriuose jis tarsi įkūnija gerais pavyzdžiais kritikoje skelbtas mintis. Poetas „Deklamatoriuje” parodo gerą skonį, orientaciją lietuvių literatūroje ir nemažą kuklumą: knygelėje tik vienas jo eilėraščio „Uola” fragmentas, nors joje yra daug menkesnių eilių, negu K. Jurgelionio. „Mįslių knygoje” yra surinkta daugiau kaip 1000 mįslių, nurodyti jų šaltiniai, jos lyginamos su rusų, lenkų, vokiečių ir kitų tautų mįslėmis. Knygoje atliktas nemažas tiriamasis darbas, jos autorius pelnytai pateko į lietuvių tautosakos istoriją.(16) Knygoje gausu paties K. Jurgelionio originalių pastabų — už šį darbą jis tikėjosi gauti filosofijos daktaro laipsnį. Deja, ne tik negavo to laipsnio, bet knyga buvo gana smarkiai Amerikos cenzūros iškopiūruota, išmestos „nemandagios arba nemorališkos” A. Šleicherio rinkinio mįslės.
Kitas to laikotarpio K. Jurgelionio nepasisekimas buvo lietuvių enciklopedijos projekto žlugimas. 1910 m. A. Olšauskas, „Lietuvos” laikraščio leidėjas, sumanė kartu su K. Jurgelioniu (jis buvo paskirtas enciklopedijos vyriausiu redaktoriumi) leisti 3 tomų lietuvišką enciklopediją — „ne pelnas, vien troškimas atlikti naudingą tėvynei darbą skatina mus imtis enciklopedijos leidimo”, — rašė A. Olšauskas.(17) Viso darbo organizatorius K. Jurgelionis pradėjo platų susirašinėjimą, kviesdamas bendradarbius. Apie pora metų buvo tariamasi ir ginčijamasi. Nors užmanymas sužlugo ne dėl K. Jurgelionio, bet dėl Olšausko kaltės (jis išsigando didelių išlaidų ir viską likdvidavo), bet K. Jurgelionis neparodė reikiamo lankstumo, įsigilinimo. Teisingai jį kritikavo ir K. Būga (18) dėl enciklopedijos pobūdžio (K. Būga norėjo „lituanologinės” (lituanikos) enciklopedijos) ir J. Basanavičius (19) dėl per didelio pasitikėjimo savim ir plepumo.
Tos dvi palyginti nedidelės nesėkmės buvo tarsi įžanga į tolimesnių nesusipratimų, bankrotų ir nusivylimų srautą, kuris užplūdo poetą Amerikoje. 1919 m. baigęs De Paulio universiteto Čikagoje Juridinį skyrių, jis tapo žemės ir mainų pirkimo tarpininku ir skyrybų bylų advokatu. Savaime suprantama, kad pagarsėjęs oratorius K. Jurgelionis tikėjosi didelio pasisekimo teisme. Tačiau R. Mizara rašo: „Pora kartų buvau nuvykęs Čikagoje į teismo salę, kai K. Jurgelionis dalyvavo bylose kaip gynėjas, advokatas. Įdomu buvo jį stebėti. Augalotas, didelis, dailus vyras, intelektualas, rodosi, turėjo daryti didžiulę įtaką teisėjui, bet nedarė. Kliudė tas mūsų lietuviškas akcentas, kuriuo jis niekaip nepajėgė nusikratyti, ir gana.”(20) Advokato profesijos K. Jurgelionis nemėgo, teigdamas, kad tai apgavikų profesija, ir eidavo dirbti teisman tik didžiausio reikalo spiriamas, dirbo advokatu su didelėmis pertraukomis.
Amerikoje K. Jurgelioniui teko daug ko patirti ir daug kuo nusivilti. Jis buvo įvairių taupymo ir skolinimo bendrovių direktorium, namų pirkimo agentu, arklių lenktynių mėgėju ir teoretiku, net kiaulių fermos steigėju (apie tai pasakojo S. Tomarienė). Dažniausiai K. Jurgelionio bizniai greit sužlugdavo, o poeto bankrotas džiugino jo priešininkus, ypač klerikalus, kurie nesigailėdavo jam užgaulių charakteristikų. K. Jurgelionis nesijautė vienišas, jis turėjo nemaža gerbėjų, nes buvo aktyvus laikraštininkas (21) visuomenininkas: steigė kursus, skaitė paskaitas, dalyvavo įvairiose draugijose, sakė įvairiausiom progom iškilmingas kalbas. Labiausiai poetą traukė saviveiklos teatras. Ano meto „Naujienos” mirgėte mirga padėkos žodžiais K. Jurgelioniui, kaip režisieriui ir aktoriui.(22)
Labiausiai pasisekę pastatymai — 1932 m. „Birutė”, 1933 m. — „Raganius” — pusiau draminiai, pusiau operetinio pobūdžio veikalėliai, o taip pat K. Jurgelioniu parašyta komedija „Kompanija”. Komedija, kuri parodijavo „Naujienų” redagavimą, spausdinimą ir leidimą, visiems nepaprastai patiko. Pačiam K. Jurgelioniui tai buvo tarsi gyvenimas dviem planais. Realiame, biznieriškame, jis patirdavo pralaimėjimą po pralaimėjimo, o aukštesniame, meniniame, jo dvasia tarsi atsigaudavo, jis pasisemdavo jėgų ir ištvermės. Saviveiklai K. Jurgelionis aukojo visą savo laisvalaikį, savo poetinius sugebėjimus ir, žinoma, pinigus. Scenos menas padėjo K. Jurgelioniui pabėgti nuo savo negandų, įsigyventi į kitų likimus, atsiplėšti nuo tikrovės. „Visuomet siekti ko nors gražesnio ir tobulesnio, siekti išraiškos dailės kūryboje, reiškia pripildyti savo ir kitų gyvenimą prakilniais malonumais. Daugybėje sceniško meno šakų mūsų jaunimas ras tą, ko jam trūksta pasitenkinimui gyvenimu.”(23) Jeigu laikraštininkas K. Jurgelionis yra kandus, pašaipus, mėgstąs iš pagrindų sukritikuoti kito nuomonę, tai, atsidūręs saviveiklininkų būry, jis malonus, švelnus, kuklus ir niekad nesigiriąs savo pranašumu.
1930 m. K. Jurgelionis pateikia radijo vaidinimą „Makalų šeimyna”. Šie škicai — buitiniai vaizdeliai, per radiją vaidinami nuo 1930 m. iki 1940 m. su pertraukomis, buvo be galo populiarūs lietuvių tarpe. 1935 m. K. Jurgelionis keletą tų „dramatiškų epizodų” atspausdino. Vaizdai gana paviršutiniški, be gilesnių meninių aspiracijų, juose atsispindi nuobodi, nekultūringa lietuvių emigrantų buitis, moralinė krizė, išsižadėjimas lietuviškos kalbos ir kultūros ir nepritapimas prie amerikietiškos. „Makalai” yra K. Jurgelionio literatūrinės ir sceninės kūrybos sintezė: jis pats juos parašė, pats ir vaidino, nevengdamas didaktinio akcento, moralizavimo.
K. Jurgelionis 1938-1941 metais buvo SLA (24) — Susivienijimo Lietuvių Amerikoje organo „Tėvynė” redaktorium. Įstojęs į tą susivienijimą 1934 m., jisai užsiangažavo kaip itin uolus organizacijos narys, vertas rimto pasitikėjimo ir posto. Išrinktas redaktorium, K. Jurgelionis parodo daug energijos, pats „Tėvynėje” rašo įvairiausiais klausimais, skelbia tautosaką, prisiminimus, stengdamasis laikraščiui suteikti „naujų idėjų ir iniciatyvos”. Neramių politinių įvykių kupini metai, pasaulio pasidalinimas į progresyvų ir reakcingą lagerį, fašistinis siaubas keistai veikia poetą. Susižavėjęs tuo metu populiaraus indų tautos vado M. Gandžio gyvenimu ir idėjomis, K. Jurgelionis perpina jo mokslą krikščionybės tiesomis ir pradeda skelbti saviauklos, atsižadėjimo ir tobulėjimo programą: reikalauti iš SLA narių tikro broliškumo, pasiaukojimo ir kilnumo.
Visos K. Jurgelionio reformos, kurias jis raštiškai pasiūlė SLA organizacijai, buvo atmestos. Reikalaudamas reformų, K. Jurgelionis parodė didelį principingumą, nesitaikstymą su įtakingais žmonėmis ir SLA vadais, užtai jis tapo pašalintas iš redaktorių. Jis duoda apeliacinį skundą, tikėdamasis, kad SLA Seimas jį išteisins. Seimas patvirtino Švietimo komisijos sprendimą, ir Jurgelionis visiškai pralaimėjo.
Paskutiniuosius du dešimtmečius poetas gyveno apleistas ir vienišas. Jis sirguliuoja, verčia savo pamėgtą Omarą Chajamą ir pradeda intensyviau rašyti eilėraščius. Užplūsta prisiminimai — tai tie malonūs vaizdai ir situacijos, kada jis buvo visų mėgstamas ir gerbiamas, o svarbiausia — klausomas. Ausyse skamba sujaudintų moterų padėkos žodžiai, ir poetas prisimena jas visas, pradedant nuo ištikimos auklės Kunigundos, baigiant savo pagalbininkėmis, sekretorėmis ir tomis grožio karalienėmis, kurias jis, būdamas vyriausias žiuri narys, pats savo ranka vainikuodavo. Jos vienos jį tesuprato, ir dabar K. Jurgelionis nori joms padėkoti poetiniu žodžiu. Taip gimsta mieliausias jam „Vainikų ir madrigalų” ciklas, kuris mirga moterų vardais, komplimentais, neįprastais mūsų poezijai palyginimais ir teiginiais. Meilės lyrika tuose vainikuose tuštoka, be vidinių išgyvenimų, tai daugiau meilės nuotaikų ir meilės reikalingumo konstatavimas. Moterys šio laikotarpio jo poezijoj tarsi virsta ypatingu šviesos simboliu ir džiaugsmo simfonija, kurios motyvas jam skamba ausyse (eil. „Melodija simfonijoj”).
1959-1960 m. poetas vėl atkunta. Nors savo metu ir buvo sakęs, kad socializmas galimas tik Rusijoj, o netinkamas Lietuvai, (25) šiuo metu jisai džiaugiasi, galėdamas bendrauti su savo broliu Antanu, gyvenančiu Tarybų Lietuvoj, su kadaise garsia Amerikoj aktore Une Babickaite, su senu draugu K. Vairu-Račkausku.(26) Jisai skelbia Amerikos ir Lietuvos lietuvių kultūrinį bendravimą, gimsta viltis išvysti išspausdintą savo poezijos rinktinę Tarybų Lietuvoje.
Ir šiam paskutiniam poeto norui nebuvo lemta įvykti — jis mirė 1963 m. gruodžio 24 Riversaide, Kalifornijoje. Palaidotas (jo paties prašymu) Čikagos lietuvių kapinėse, kurių albume įrašytos jo eilės ir kurių puošimo iškilmėse daugelį metų jis sakydavo graudžias kalbas.
K. Jurgelionis iš prigimties buvo poetas. Daugelis jo veiklos sričių buvo inspiruotos jo poetiško dvasinio nerimo, romantiško noro išreikšti save ryškiais mostais ir žygiais. Gal būt, tas jį paskatino įsijungti į revoliucinę veiklą 1905-1907 m. Si veikla, kad ir gana įspūdinga ir dramatiška, buvo epizodinis reiškinys jo biografijoje, įkvėptas V. Kapsuko pavyzdžio. K. Jurgelionis nebuvo nuoseklus revoliucionierius, socialinių pertvarkymų teorijoms jis buvo tolimas, niekad ir nesistengęs suvokti marksizmo pagrindų. Jau 1911 m. jis atvirai skelbia, kad nepriklauso jokiai partijai. Savo paviršutiniška „nepriklausomybe” jis darėsi vis labiau priklausomas nuo savo darbdavių ir globėjų, nuo aplinkybių, nuo naivaus susižavėjimo savo pasakyto žodžio galia, kuri galinti paveikti ir pertvarkyti kapitalistinę visuomenę. Pasidavęs dešiniųjų socialistų įtakai, poetas skelbiasi esąs individualistas. Visas K. Jurgelionio žurnalistinės veiklos puslapis neliudija jo naudai; priimdami jo kūrybinės minties talentingą pasireiškimą, jo žurnalistinę veiklą vertiname kritiškai, aiškiai suvokdami jos politinį ribotumą. Neturėdamas pažangios pasaulėžiūros, K. Jurgelionis buvo beginklis jį supančioje biznio atmosferoje ir tai, žinoma, neleido pilnai suklestėti jo poetiniam talentui.
Eilėraščių rinkinio „Glūdi-liūdi” pratarmėje K. Jurgelionis kalba kaip reformatorius, atėjęs atnaujinti lietuvių poezijos — tiek motyvų, tiek ir išraiškos prasme. Jo „Prakalba” išdidi, skamba kaip koks manifestas. Kaip ir visi „naujų kelių ieškotojai”, jis hiperkritiškai nusiteikęs savo pirmtakų atžvilgiu ir jaučiasi žinąs tikrosios poezijos paslaptį: „Tai daugiausia vis bandymai užčiuopti idealios motyvo ir formos harmonijos.”
B. Sruoga yra baręs poetą už netikslų termino „motyvas” vartojimą, bet atrodo, kad motyvas K. Jurgelioniu leksikoje reiškia temą, problemą, prasminį eilėraščio turinį. Šituo atžvilgiu panagrinėję jo lyriką, matome, kad K. Jurgelioniu norima įveikti tematinį sustabarėjimą, ieškoti įvairumo, naujumo, nes „neišsemiamas yra skaičius motyvų”. Ir iš tikro, jo poezija yra labai įvairi: poetinio kelio pradžioje sukūręs aiškaus visuomeninio skambesio eilėraščių, išsakančių savo artimumą revoliuciniam judėjimui, vėliau ima tirti imanentinį individo dvasinį gyvenimą, jo nuotaikų virpėjimus ir tokiu būdu gali operuoti, perfrazuojant paties poeto žodžius, motyvų gausumu.
Nors K. Jurgelionio poezija nuotaikinga, žaisminga ir įvairi, dažnai joje pasigendame sintezės prado, gilesnio apibendrinimo, vienos problematinės ašies, anot B. Sruogos, „kuriamosios valios pastovumo”.(27)
Tiesa, tiek ankstyvesnėje, tiek ir vėlyvesnėje jo lyrikoje galime užčiuopti dvi savotiškai besikartojančias temas, kurios probėgšmais naujai paliečia emigracijos, atsiskyrimo ir žmogaus pasimetimo besikartojančiame įvykių kaleidoskope nuotaikas. Dažnai toks žmogus bejėgiškai stovi prieš ateities nežinią, prarasdamas vieną krantą, jis nieko nesitiki kitame.
Tokie eilėraščiai iš „Glūdi-liūdi” rinkinio, kaip „Persiskyrimas”, „Nerimasties valanda” ir ypač „Išeivijoj”, giliai atskleidžia žmogaus nerimo, praradimo jausmą, yra labai įsimenantys ir psichologiškai įtaigūs.
Charakteringa, kad, šviesdamas kitus, siekdamas reformų Amerikos lietuvių veikloj, K. Jurgelionis savo poezijoje netiki didžiaisiais žmonijos reformatoriais, jų įtaka visuomeniniam progresui, nes „amžiai stovi”, o tik „žmonės eina” ir „tik liežuvis tiki nematytais neregėtais padarais-stabais, teorijom, fantasmagorijom, melais ir rietenom ir savo plaiškalais” (eil. „Sapnas amžių neblandoj”). Šitas poeto skepticizmas, kaip ir ankstyvesnis žmogiško bejėgiškumo išsakymas, tik konstatuojamas. Labai taikliai apibūdina K. Jurgelionio kūrybą V. Mickevičius-Kapsukas: „tai yra klaidžiojančios, nerimstančios ir savo idealo nerandančios inteligento sielos poezija”.(28)
Mėgindamas iškelti muzikaliąją poezijos reikšmę, K. Jurgelionis itin pabrėžia organiškos formos sampratą, kur kiekvienas išgyvenimas susiranda tik jam būdingą, vienkartinę, niekad nepasikartojančią formą; jis naiviai ir nepagrįstai mano, jog senesnės, „maironiškos” mokyklos poetams toks formos organiškumas buvęs neprieinamas. Objektyviai žiūrint, ši „organiškos formos” idėja reiškė, žinoma, ne iš esmės aukštesnį turinio ir formos ryšį poezijos kūrinyje, o pastangas praturtinti poetiką, intonaciją.
K. Jurgelionio ieškojimai visų pirma vyksta eilėdaros (ritmikos, strofikos) plotmėje: eilėdara organizuojama tradicinės silabotonikos principais, nekeičiant tradicinės išbaigto sakinio struktūros ir tuo pačiu — intonacijos. Tai tokie eilėraščiai, kaip „Draugo Jono Zacharevičiaus atminimui”, kuris parašytas mūsų poezijoj iki tol bene nesutinkamais penkių eilučių posmais, arba „Gyvenimo takais”, kur naujai skamba mišrusis metras (amfibrachis — daktilis), o eil. „Mieste” eilutės išdėstytos „laipteliais”, siekiant ryškinti ne tiek metrą, kiek prasminius intonacinius vienetus. Cia priklausytų ir tercinomis parašytas eilėraštis „Dvi esybi”, kur griežta rimavimo sistema derinasi su ilgais, logiškais, išbaigtais sakiniais. Įvairindamas strofiką, K. Jurgelionis nueina iki žaidimo gryna forma („Trioletas”).
Daug vaisingesnis kelias, kuriame pasiekiama tikrų laimėjimų, yra tas, kai randamas naujos jausenos, poetinio išgyvenimo tipas, diktuojąs ne tiktai naujovišką strofiką ir metriką, bet naują frazės ir viso eilėraščio sandarą. Tai impresionistinis kintamų, nepastovių nuotaikų fiksavimas, atsisakant loginio frazės išbaigtumo ir laimint tuo didelį intonacijos lankstumą, gyvumą, betarpiškumą. Šios rūšies eilėraščiuose dažna yra folkloro stilizacija, kurią tokiu pat būdu labai gausiai vėliau vartojo B. Sruoga.
Baltoji lelijėlė, baltieji lapeliai,
Žalieji pašaknėliai, žaliasis kotelis...
Pažiūrint valandėlę — širdyj smagumėlis,
Pažiūrint valandėlę — saldusis dyglelis...
Tik greitas valandėlės, oi, greitas bėgimas!..
Reg, mielą valandėlę tuoj kitos atlydi,
Ir nėr jau smagumėlio, saldžiųjų dyglelių,
Vis viena lelijėlė, vis viena kas žydi...
(Eil. „Nepastovumas”)
Kultivuojamas muzikinis eilėraščio pradas, operuojama neapibrėžtomis žodžių prasmėmis, nutylėjimais, šūksniais, perteikiančiais intensyvaus svaigulio arba lakią nuojautų praeinamybę. Čia priskirtini geriausi rinkinio eilėraščiai „Atmintis”, „Jūra ir mergos”, ,,Ko?” Visi tie eilėraščiai parašyti 1911 m. ir atrodo tarsi būtų beveik po penkmečio, o kartais ir po dešimtmečio sukurtų Putino, B. Sruogos, K. Binkio ar J. Tysliavos eilėraščių pranašystė. Eiliavimo lengvumas, skambumas, žaismingas muzikalumas čia puikiai derinasi su natūralaus, gyvo ir laisvo poetikos išgyvenimo grakštumu.
Salia minėtų impresijų — meninės rinkinio viršūnės — esama ir tipingų romantinių motyvų. Čia ir aukštybėse spindinti tvirta, nepajudinama uola, kurios nepaliečia nei žmonių sąmyšiai, nei stichijų šėlimas („Uola”), ir fantastinių dvasių vizijos, ir paslaptingų tolumų bei gelmių ilgesys. Tiems kūriniams poetas ieško laisvesnės kompozicinės formos, kurią kartais signalizuoja net antraštės — „Fragmentas”, „Melodijos”.
Vėliau, po pirmojo pasaulinio karo, parašytieji eilėraščiai netenka glaudesnio ryšio su lietuvių lyrikos procesu. Ieškant jiems literatūrinio konteksto, galima būtų juos sieti su J. Tysliava, su ankstyvuoju F. Kirša — tiek neoromantiniu, tiek „estetizuotu” žodynu, tiek ir pabrėžtinu eufoninių priemonių pamėgimu.
Šiuo metu K. Jurgelionio poezijoj vyrauja erotiniai motyvai. Kartais jie pasirodo neoromantiniu drabužiu, su rūmais ir karalaitėmis („Klejonės”, čia priskirtina ir tautosakiškai stilizuotoji drama „Užslopintas geismas”), bet dažniausiai tai eilėraščiai pilni lengvo juslingumo ir žaismingo erotizmo. Juose labai išryškinta garsinė eilėraščio plotmė („Daratėlei”, „Daratutei”, „Rondo”, „Aliteracijos Julei”, „Šokėja”). Fonetinis momentas — aliteracijos — žymų vaidmenį vaidina ir visai kitokio pobūdžio eilėraščiuose, cikle „Sapnas amžių neblandoj”, kur sąskambiai kartais padeda sugretinti skirtingos prasminės ir stilistinės plotmės dalykus — šventus ir žemus, „nuodėmingus”, reiškiant modernios kapitalistinės civilizacijos absurdiškumo jausmą, kuriant svetimą „sveikam protui” chaotiškumo, iracionalumo stichiją.
Ir šiuo kūrybos laikotarpiu K. Jurgelionis daug dėmesio skiria eilėdarai — šalia tradicinių ketureilių rasime čia griežtai organizuotą trioletą ir verlibrą. Tokį pat įvairumą pastebėsime poetikos žodyne: šalia neoromantinio estetizavimo — prozaizmai, tinką kapitalistinio miesto vaizdui. Kartais estetizavimas įgauna miesčioniškumo atspalvį, nesiderina su eilėraščio stilistika ir sukelia beveik humoristinį efektą (visos tos „blauzdelės”, „kulšys”, frivoliškos „kojytėmis švytruoji” — erotiniuose eilėraščiuose ir Omaro Chajamo vertime).
K. Jurgelionis įdomus, bet nelygiavertis poetas. Nors jis literatūroje reiškėsi beveik keturis dešimtmečius, jo gyvas sąlytis su mūsų poezijos raida gana trumpas: gal koks penkmetis. Skausmingai išgyvenęs porevoliucinės reakcijos metus, prirašęs eilėraščių kalėjimo tematika, jis gana greitai nurimo, asmeninių išgyvenimų sferoje atrasdamas sau kartais giedro ir lengvo, kartais melancholiško ir ilgesingo lyrizmo pasaulį, ieškodamas jam šviežios ir patrauklios išraiškos. Jo kūryba buvo sudėtinė dalis tos literatūrinės aplinkos, be kurios negali atsiskleisti ir didieji talentai.
***
(1) Kl. Jurgelionis. „Mano senelis buvo bitininkas ir mudu buvom bičiuliai”. — „Tėvynė” (Niujorkas), 1939, kovo 17, p. 3.
(2) Plačiau žr. B. Sruoga. Lietuvių teatras Peterburge. K., 1930.
(3) Nors V. Kapsuko „Raštų” t. 4, p. 96 yra „Jokūbinės” namo nuotrauka, bet neaišku, ar tai buvo tas pats namas, kuriame lankėsi K. Jurgelionis, nes minėto tomo komentaruose (p. 392) nurodoma, kad „Jokūbine” galėjęs vadintis ne vienas namas, o visas nedidelis Jokūbo skersgatvio rajonas.
(4) 1959 m. birželio 18 d. K. Jurgelionio laiškas K. Vairui-Račkauskui.
(5) „Skardas”, 1907, vasario 27(12), p. 140. Skyrelis „Įvairios žinios”.
(6) V. Kapsukas. Raštai. T. 4. V., 1962, p. 165—166.
(7) „Rankpelnis” — socialistinis, nuo 1920 m. komunistinis Škotijos lietuvių laikraštis, ėjęs 1907—1923 m. Belshile.
(8) „L. S. D. D. Sąjungos D. B, Suvažiavimas”.— „Rankpelnis”,
1908, spalio 1, p. 3.
(9) Žr. K . Būga. Rinktiniai raštai. T. 3, V., 1961, p. 926.
(10) K. Vairas-Račkauskas. Kunigas maištininkas, V., 1967, p. 227.
(11) „Laisvoji mintis” (1910—1915)—mėnesinis iliustruotas mokslo ir literatūros žurnalas, įsteigtas, redaguojamas ir administruojamas J. Šliūpo Skrantone. Perkėlus į Čikagą 1915 m., redaktorium buvo Z. Vitkauskas. Pavaduotojai: K. Jurgelionis ir K. Vairas-Račkauskas.
(12) D. J u d e 1 e v i č i u s. Gyvasis Šekspyras. V., 1964, p. 175.
(13) J. Petronis. „Rabindranatas Tagorė ir Lietuva”. Kn.: Lietuvių literatūriniai ryšiai ir sąveikos. V., 1969, p. 286.
(14) K. Jurgelionis. „Prakalba”. Kn.: V. Šekspyras. Makbetas. Čikaga.
1915, p. [V].
(15) „K. Jurgelionis (Kalėdų Kaukė). Glūdi-liūdi Ir kitos lyrikos eilės”. [Rec.].— Skaitymai, kn. 21, K., 1923, p. 75. Parašas: B. Sirakuzinas.
(16) Lietuvių tautosakos apybraiža. V., 1965, p. 83 ir kt.
(17) Laiškas J. M. P. Domijonaičiui. VUB Rankraščių skyrius E 46,
(18) K. Būga. Rinktiniai raštai. T. 3. V., 1961, p. 928.
(19) J. Basanavičius. Rinktiniai raštai. V., 1970, p. 840.
(20) R. Mizara. „Žodis kitas apie Kl. Jurgelionį.” — „Laisvė”, (Niujorkas), 1964, vasario 21, p. 4.
(21) 1919—1923 m. jis dirbo dešiniųjų socialistų laikraščio „Naujienos” administratorium Čikagoje. A. Ambrose savo knygoje „Čikagos lietuvių istorija” (Čikaga, 1967 m.) mini bene 10 laikraščių, su kuriais buvo susijęs K. Jurgelionis. Dažniausiai buvo trumpalaikiu jų redaktorium.
(22) 1930 metais „Naujienose” Nemunas rašė: „Jeigu būčiau poetas su tokiu talentu, kaip kad Kl. Jurgelionis, tai savo dainas kasdie svietui ir dievui dainuočiau”,— tą pasakė Karolis Vairas-Račkauskas. Pats Račkauskas irgi tais laikais buvo poetas, bet Jurgelionį visa galva už save aukščiau laikė. Jis žinojo, ką sakė. Sykį Br. Vargšas matė Jurgelionį lošiant monologą iš Puškino „Raitelio” ir pasakė: „Nors aš to žmogaus nemyliu už jo nepastovumą, bet duokite man jo gabumus lošti.” Vargšas buvo visgi dramaturgas, nusimanė, ką sakė. Vienas Čikagos daktaras man sakė: „Bepig kad aš turėčiau Jurgelioniu akis, visos merginos ir moterys prie manęs, kaip musės prie medaus, kibtų.”— Nemunas. „Mano Spaktyva”.— „Naujienos”, 1930, balandžio 28, p. 3.
(23) „Naujienos”, 1934, vasario 28, p. 6.
(24) SLA — Susivienijimas Lietuvių Amerikoje — liberalinė JAV lietuvių savišalpos organizacija, veikianti nuo 1886 m.
(25) Žr. R. Mizara. „Žodis kitas apie K. Jurgelionį”.— „Laisvė”,
1964, vasario 18, p. [4],
(26) Šia proga dėkoju poeto broliui A. Jurgelioniui, V. Račkauskienei ir L. Brogai, leidusiems pasinaudoti K. Jurgelionio laiškais. A. R.
(27) Skaitymai, kn. 21, K., A923, p. 78
(28) V. Kapsukas. Raštai. T. 6. V., 1963, p. 490.
Kleopas Jurgelionis. Glūdi liūdi. Poezijos rinktinė. Įžanginis žodis. V.: Vaga, 1971.