Poezijoje postuluojamas moteriškumo matmuo susiliečia su J. Vaičiūnaitės poezija (identiškavimasis su Kasandra, cirko vaizdinys), Degutytės ar Liūnės Sutemos lyrikos temomis (Antigonės tema, laidojamų brolių ar mylimojo motyvas, išdavystės prisiėmimas, meilės ir neapykantos kontroversijos), Miliauskaitės eilėm (senelių portretavimas, genties atminties tema, iš moters buities detalių sukuriamas gyvenimas). Žodžio ir pasakojimo rupumas, pasakojime atsiveriančio paradokso jėga perimama iš Martinaičio.
Stipriausia lyrikoje (rink. Mnemosinės vėrinys) – estetine forma išreikšta autentiška patirtis, moteriškumo raiška: nuo paauglystės kompleksų („nenešiojimą apatinio už nepasirinkimą tikybos / už nykščio čiulpimą už nemokėjimą tylėti už kitų / tyčiojimąsi už slaptą savęs nekentimą“, 7) iki sudėtingų moters patirčių ir išgyvenimų. Atvirai išskleidžiama kūno, kūniškos patirties tema, fiziškumo matmuo. Kalbančiosios autoironijoje ir „negatyviame“ savęs suvokime („aš esu / nepastovi / ir netinkanti“, 99) slypi linksmas valiūkavimas ir koketavimas. Panašus šiuo požiūriu būtų Birutės Pūkelevičiūtės 1952 m. Kanadoje išleistas eilių rinkinys Metūgės.
Jutiminė patirtis išsakoma netiesiai (tarsi atsitiktiniais kelionės įspūdžiais, pasakos nuotrupomis, baleto judesių fragmentais), dažnai priešgyniaujant, nuneigiant: „baltoje saulės tyloje / senelio pirštai skaičiuoja / ant plonos grandinės suvertas / likusias vasaras // jis niekada nebuvo jaunas /negeidė ir nemylėjo“ (45). Patirčiai nusakyti įtraukiami mito ir apeigų likučiai („vaikštau per tavo nebuvimą / šaukiu ir šnabždu / tavo vardą / nešioju tavo marškinius // tavo odos spalvos tyloje / perstatinėju totemus / pasirinktom kryptim / ar rasi kelią / į namus“, 24). Asmeniškas moteriškumas bandomas suvokti pasaulio mituose ir archetipuose.
Juodvalkės poezija sutvirtina daiktiškosios poetinės stilistikos pakraipą. Bendrasis santykis su aplinka, likimas nusakomi itin konkrečiomis situacijomis, daiktiškai („baimė įsigijo mane / nusipirko parišo ant virvutės vedė / pasivaikščioti šėrė mane prausė mane / gydė apdrabstė mėšlu išromijo padarė / nevaisinga“, 8); arba atvirkščiai, jutiminis santykis nusakomas jutiminio matmens neturinčiais matematiniais metodais: „skaičiuoju nusivylimus // sudedu riešutus ir laukimo minutes / padaliju iš dviejų seserų ir valkatos su gitara / padauginu iš plieninių stygų spiegimo / begalinio garsų skaičiaus / beprotės krykštavimo / atimu save“, 78). Saviraiška derinama su atvirumą pridengiančiu abstrahavimu.
Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002) / Sudarytojas Giedrius Viliūnas. – Vilnius:Alma littera, 2003