Dalia Jazukevičiūtė STIKLINIS PAUKŠTISDalia Jazukevičiūtė STIKLINIS PAUKŠTISDalia Jazukevičiūtė. STIKLINIS PAUKŠTIS: romanas. – V.: Alma litera, 2009.

 

Romanai turi inkarus, kuriuos nuleidžia į literatūros dugną, kad surastų savo vietą ir joje išsilaikytų. Vieni būna beveik neužčiuopiami, tačiau sunkūs, gelminiai. Kiti lengvučiai, mobilūs, pasislenkantys vos atsiradus kitai alternatyvai. Dalios Jazukevičiūtės naujojo romano „Stiklinis paukštis“ inkaras ir yra visą simboliką į save susiurbęs, nežinia iš kur atsiradęs mėlynas stiklinis paukštis, kuris, tiesą sakant, visai nesunkiai ir be jokių komplikacijų romaną galėtų lengvai palikti. Jo simbolika gal labiau dekoratyvinė, o ne kokią nors svarbią informaciją transliuojanti. Laimės simbolis, saugumo ieškojimai?.. Bet gal vienam paukščiui šiek tiek per daug.

 

Tiesą sakant, skaitant romaną atrodo, kad labai daug jame yra ko per daug, dar daugiau pritrūksta. Žurnalistės praktika ir įgūdžiai niekur autorės nesuslėpti, jie visai nesidrovėdami krauna į romaną laikraštinių tiesų klodus, sluoksniuoja tarp jaunos merginos skaudžios istorijos klosčių ir vis dėlto kyšo kaip šiek tiek nelauktos nesitikėtos stilistikos detalės. Tik vienas pavyzdys: mintys apie moters vietą vyrų visuomenėje, jos archetipinį nuolankumą, kasdienes melagystes sau ir kitiems prieš veidrodį. Moters pozicija taip ir lieka neaiški, švytuojanti tarp dviejų kraštutinumų, o gal tuo ir išlieka moteriška, nes neapibrėžta. Daugybė pseudoegzistencinių ar šiaip kasdienių temų monologų tampa romano pagrindu, kuris vis dėlto neišlaiko krūvio ir subyra į labai jau tiesmukas, banalias ir nuvalkiotas traktuotes. „Išsidrėbusi ant minkštasuolio skaitinėjau linksmą romaną „Valgyk, melskis ir mylėk“. Iš tikrųjų nemėgau tų optimistiškų šiuolaikinių romanėlių, kurių siužetai lengvai paviršiais slysta. Bet, maniau, ir tokių knygų reikia. Praverčia. Kad mintys pailsėtų nuo kokio nors pernelyg įtempto mąstymo, nuo visokių vargų ir dramų.“ (p.136). D. Jazukevičiūtė savo romane prisiliečia prie tokios daugybės socialinių, egzistencinių, psichologinių temų, kad sukuria beveik neišnarpliojamą eklektiką. Apie tėvus, nesirūpinančius vaikais, neapykantą gamtai ir Budai, meilę Jėzui ir nuplaunančią kančią, tobulesnio gyvenimo utopiją, vis lėkštėjančią visuomenę, niekur neišnykstantį reikalingumo jausmą kalbama vienos veikėjos lūpomis, kurios paveikslas ir psichologinis portretas pradeda beveik plyšinėti nuo temų gausos.

 

Jauna ir trapi bibliotekininkė Lana, patyrusi gyvenimo išbandymų beveik pasmerkta ribinėms asmenybės transformacijoms po dar vieno skaudaus ir jos asmenybę žeminančio įvykio. Skamba gal kiek patetiškai, tačiau visai sąžiningai romano stilistikos atžvilgiu. Patetikos ir egzaltacijos, sentimentalumo ir vidinių atverčių šiame romane gal kiek mažiau nei anksčiau rašytuose, tačiau tikrai daugiau, nei pageidautina. Subtilios ir jautrios temos tiesiog išrėkiamos skaitytojui į veidą. Pati autorė teigia, jog rašydama atskleidžia save ir savo vidinį pasaulį, išsako mintis, kurios ją kankiną negalėdamos išsilaisvinti kūryboje. Psichoterapiniai polinkiai romanus dažniausiai apsunkina, o jei jausminis, jutiminis ir intelektinis jo klodas net nesiekia kritinės ribos, praranda bet kokią galią ir reikšmę. D. Jazukevičiūtė savo romanuose vis dar gyvena mistifikuotame, abejonių draskomame, į anapusybę bloškiančiame ir trapiai asmenybei apskritai kenksmingame pasaulyje. Paauglyste stipriai tebedvelkiančios nihilistinės nuotaikos turi išduoti veikėją esant nepaprasto jautrumo, išskirtinio bekompromisiškumo žmogų. „Svarbiausia – amputuoti atgrasų pasaulį. Nuo savęs jį atplėšti.“ (p. 25). Tas merginos išskirtinumas, nutolimas nuo realybės, deja, neišnyra kaip savaiminis stilistikos elementas ar rašytojos charakterių formavimų meistrystė. Jis paprasčiausiai nuolat baksnojamas ir rodomas pirštu, nes visiškai neišryškėja kaip motyvuotas charakterio bruožas. Ilgainiui tai ima nejuokais erzinti. „Bet aš netekėsiu. Gerai? Mes taip būkime. Patikėk, taip geriau, tu ir pats vėliau suprasi, kad taip geriau. Aš gal ne šios žemės vaikas...“ (p. 85). Gelmė koduojama, tačiau taip ir paliekama neišplėtota, neišrašyta, vien mistiškų, tačiau sudekoratyvintų vaizdinių lygyje.

 

Charakterių vienaplaniškumas ypač išryškėja opozicijose. Lana ir jos davatkiškoji teta Milė, nors ir siejamos vienos profesijos, vaizduojamos kaip du skirtingi, vienas kitą paneigiantys poliai. Lygiai taip pat vėliau Lanos mylimasis Dovydas prisipažįsta nustūmęs nuo savęs visus bereikšmius egzistencinius kankinančius klausimus, kuriuose visą laiką plūduriuoja paslaptingoji Lana.

 

Velnių ir angelų vaizdiniai blaškosi puslapiais kaip tikros ir realios gyvenimo esybės, ryškinančios autorės religinius įsitikinimus ir vaizduotę. Angelai romane tampa šviesos stulpais, tačiau taip savo banalumo rūbelio ir nesugeba nusimesti. Mistifikuota kasdienybė, pranašiški sapnai, haliucinacijos ir kita panaši anapusinės sąmonės atributika lydi pagrindinę veikėją visą romaną iki nušvitimo ir išvaduojančio išsipildymo. Lana supranta, kad nereikia bijoti Tikrosios, Amžinosios Meilės, kuri vienintelė ją gali išvesti iš tamsių jos užkaborių.

 

Labiausiai nuvilia tai, kad įmantriai supinta, tačiau dėl to savo banalumo nepraradusi fabula, autorės temperamento padiktuota romano energija vis dėlto neišlaiko įtaigos ir nesuformuoja bent menkiausio stiliaus blykstelėjimo. Skurdi kalba, dirbtiniai, neįtikinantys dialogai, prifarširuoti autorės norimos perteikti informacijos ir eklektiškumas. Vienas kūrinio dialogų aiškiai dėsto autorės poziciją literatūros vertės klausimais, nors kalbama apie poetus: „Žinoma, ir rašytojų yra visokių, pasitaiko labai švaručių, baltarankių. Bėda ta, kad tokie niekada neparašo nieko, kas būtų verta nuodėmės. Jų tekstai tokie suglostyti, taip tvarkingai sudėlioti, kad net skamba. Iš tuštybės. Juose su žiburiu nerasi įniršio. Jokio gyvenimo ir mirties geismo. Gink Dieve, jokios begalybės.“ (p. 114). Atrodo, kad autorė savo programą maksimum vykdo kuo puikiausiai: savo tekstų nesuglosto, mėgina vengti tuštybės, primėto užtektinai įniršio, o ypač mirties geismo ir begalybės traukos. Tik kažkodėl nueina klystkeliais. Ir net labai toli.

 

kulturpolis.lt

2009-06-23