Accessibility Tools

altalt       Pasirodžiusį naują kurio nors lietuvių rašytojo romaną galima lyginti arba su kitų lietuvių rašytojų romanais, arba su pasaulinėmis literatūros tendencijomis, arba su jo ankstesniais kūriniais. Skaitant Andriaus Jakučiūno romaną „Tėvynė“, į atmintį asociatyviai atplaukė Herkaus Kunčiaus ankstyvasis patyriminis romanas „Būtasis dažninis kartas“. Kai kurie palankūs romano „Tėvynė“ vertintojai linkę gretinti jį su Becketto kūryba. Tačiau yra dar vienas, 2005-aisiais išleistas Jakučiūno romanas „Servijaus Galo užrašai“, kuris sunkiai derėtų su beketiška stilistika.

 

Paralelė su H. Kunčiaus „Būtuoju dažniniu kartu“ atplaukia ne vien dėl patirtinio abiejų romanų pagrindo ir švelnios, autoironiškos, „tarsi inteligentiškos distancijos“. Abiejų romanų veikėjai atrodo įstrigę lyg vabzdžiai grietinėje, kurią suplaka vien tik savuoju vidiniu monologu. Vienas savo įstrigimą medituoja Paryžiuje, kitas – savo lovoje, kurią, siekdamas suteikti politiškai respektabilų atspalvį, pavadina tėvyne. Tačiau būtent šis įstrigimas atveria netikėtas abiejų pasakotojų vidinio monologo niuansų galimybes. Tiesa, skiriasi šių veikėjų santykis su tuo pasaulio tašku, kuriame jie tapo taip įpasaulinti. Kunčiaus herojus vis dėlto savęs kartkartėmis paklausia: „Ką aš veikiu Paryžiuje?“ Jakučiūno herojus vengia tokių aštrokų ištaros posūkių ir neklausia: „Ką aš veikiu savo lovoje?“ Jam lyg ir aišku, jog lova – vienintelis pasaulio taškas, tinkamas jam šiuo metu reziduoti. Tiesa, personažui kyla daug kitų klausimų. Nors viltis palikus lovą patirti naujų įspūdžių ar netikėtų nuotykių (slenkant į tualetą ar parduotuvę) rodo, jog herojus nėra visai susitapatinęs su šia lemtimi. Abu baigia tuo, kad herojai visgi pajuda iš savo vietos. Kunčiaus romane herojus pasiryžta palikti Paryžių, tačiau tuoj pat ima dėl to apgailestauti. Jakučiūno romane pasakotojo odisėja į parduotuvę ne visai savanoriška. Ji buvo neišvengiamas siužeto posūkis, nulemtas jau nuo pat pradžių – buvo aišku, jog likerio atsargos pasibaigs ir teks neišvengiamai judėti parduotuvės link. Šis judesys baigiasi netikėtais nuotykiais: herojus, pabudęs rytą ne ant savo pagalvės, o ant žolės, tvirtai pasiryžta tėvynėn sugrįžti. Abu romanai juokina. Mano galva, tai gal ir ne pats svarbiausias, bet labai ryškus romano gerumo kriterijus.

 

Lyginant ankstesnįjį ir vėlyvesnįjį Jakučiūno romanus, į atmintį grįžta Hermano Hesse’ės kažkada išskirta vita activa (aktyvaus gyvenimo) ir vita contemplativa (kontempliatyvaus gyvenimo takoskyra). Pirmasis romanas kalbėtų apie pirmąją, antrasis – apie antrąją galimybę. „Servijaus Galo užrašai“ stebina staigiais siužeto vingiais. Ten nuolatos kažkas nutinka. Pagrindinis pasakotojas dar vaikystėje pragysta gaidžio balsu. Tampa tarsi neįgaliu, apgailėtinu luošiu. Bet tai niekaip nepakenkia jo gyvenimo kokybei. Jis gyvena genamas ne vien dvasinės aistros savo mylėtojui Arijui. Jis žinojo, kas yra neviltis, bet taip pat – kas yra meilės triumfas, leidęs herojui užmiršti net ištikusią gaidžiagystę. „Mudu su Arijumi meilės žaidimų laiką paskirdavome pasakojimams bei knygoms“ (p. 19). Kalbos dovana, matyt, kartkartėmis sugrįždavo, nors skaitytojas apie tai tiksliau nėra informuojamas. Pasakotojas, praeivio paklaustas, kiek kainuojanti jo pagaminta Amazonė, atgauna žadą: „Tai ne Amazonė, – atsakiau, – tai gandas. Nebegaminu nei cezarių, nei kentaurų, nei oidijų. Tik gandus“ (p. 15). Sužinojęs, kad Arijus nužudė savo sužadėtinę Juliją, jis vėl atgauna kalbos dovaną: „O kas tas Arijus? – paklausiau tikėdamasis, kad tai padarė koks kitas Arijus, ne manasis“ (p. 35). Labai griežtai sekant loginę pasakojimo struktūrą, galima pastebėti, jog jai pristinga nuoseklumo. Servijus tai gieda, tai kalba. Neįtikėtina, kad tokių audringų nuotykių patirtų berniukas, beveik vaikas. Be to, stebėtina, kad gaidžiu giedančiam jaunikaičiui giminaičiai be jokių garantijų skolina didžiulius pinigus. Aistringą pasakotojo prigimtį reprezentuoja jo kaip poeto talentas. Naudodamasis šiuo talentu, jis užmezga santykius su sau palankiu teisėju ir paįvairina gyvenimą suviliodamas jo žmoną. Teisėjas miršta. Arijus taip pat miršta. Tačiau veiksmo logikos nereikėtų labai atidžiai sekti. „Servijaus Galo užrašuose“ veiksmas tarsi turėtų vykti senovės Romoje, bet iš tiesų jis, mano galva, lokalizuotas mitiniame laike. Kaip, pavyzdžiui, „Karaliuje Oidipe“. Pagrindinį pasakotoją slegia niekaip neįrodoma vidinė kaltė, kad jis yra nuolatinis kitų žmonių mirčių kaltininkas. Galiausiai atskleidžiama jo didžioji kaltė be kaltės (dėl nežinojimo, kaip „Karaliuje Oidipe“) – paaiškėja, jog jis kažkada nužudęs tėvą, o jo didžioji erotinė aistra Arijui pasirodė esanti aistra broliui. Arijus taip pat miršta. Tačiau pagrindinis pasakotojas neišsiduria akių. Pabaiga kiek suglumina. Pasakotojas pasijunta laimingas, nes atsibudęs mato, kaip jo pasirinkta moteris Liucija kažką lipdo iš raudonojo Arijaus dovanoto smėlio. Mįslingi ženklai. Post scriptum siūlo, kad visa tai, kas bus jame surašyta, tebus gandas, skaitytojas akinamas neieškoti logiškumo ženklų. Tačiau šie gandų skyreliai kaip tik intriguoja, nes pranašas Arijus čia jau veikia ne kaip aistringas draugas ar mylimasis, o kaip antikinis proto virtuozas. Pavyzdžiui, pranašas Arijus, filosofų paklaustas, ką iš to, ką dabar turi, norėtų gauti pomirtiniame gyvenime, atsakė, kad jo siela, turėdama tokias nepaprastas galimybes, labiausiai norėtų išsikepti kiaušinienės ant saulės. Šie trumpi žavūs intarpėliai, sužaidžiant su įprasta kultūrine mitologija, apipinta antikinio proto žvitrumo tradicija, viena vertus, atrodo kaip nereikalingi, prie romano pavėluotai prikabinti apendiksai; kita vertus, jie sukuria postmodernaus diskurso apvertimo įspūdį. Po ilgo, gana painaus pasakojimo viskas apverčiama ir paverčiama žaismingu gandu.

 

Romanas „Tėvynė“ struktūruojamas jau visai kitais principais. Jo rišamoji medžiaga yra ne išorinis veiksmas, o vidinis pasakotojo monologas. Jis įerdvintas apibrėžtame taške – pasakotojo kambaryje – ir yra vientisesnis bei įtaigesnis už pirmąjį Jakučiūno romaną. „Tėvynė“ parodo neįtikėtinas kontempliatyvaus gyvenimo įvairovės ir sodrumo galimybes, patvirtina, kad tikrasis veiksmas, ko gero, yra ne išorinis, o tas, kuris vyksta sąmonėje. Teoretikai šį tekstą turėtų priskirti prie fenomenologinio romano klasikos. Fenomenologija skatina atsigręžti į kasdienį patyrimą ir daiktus. „Man atrodo, kad daiktai džiaugiasi, kai apie juos kažkas galvoja“, – tikina save pasakotojas, visiems apmąstymams stengdamasis suteikti kiek gilesnį kontekstą. Pasakotojo dėmesys glosto supančių daiktų paviršius (tapetus, neveikiantį televizorių, saulės šviesą), gaudo iš kiemo sklindančius garsus: šiukšlių mašinos bruzdesį, paukščių klegesį, praeinančių kaimynių šnekas. Pasakotojas žaidžia prisiminimais, vaizduotės kuriamais galimais pasauliais ir, kas įtaigiausia šiame romane, su savo mintimis. „Taip, tyrinėjau namus. Argi neįdomu tyrinėti vietą, kurioje esi įsigyvenęs?“ (p. 54). Tai, kad pasakotojas dėl permanentinės alkoholinės intoksikacijos yra praradęs aktyvaus veikimo galią, nėra itin svarbus romano akcentas. Jis veikiau linksminantis. Tačiau tokia kontempliatyvi būklė galėtų būti ir į depresiją puolusio, darbą praradusio, prie patalo prirakinto ligonio, neįgalaus ar seno žmogaus nepasirinktos, bet ištikusios būsenos modelis. Neatrodo, kad ir šio romano pasakotojas kontempliatyvią būklę būtų kaip nors sąmoningai pasirinkęs. Veikiau netikėtai tapo jos ištiktas. „Suprantama, šiuo metu man pačiam labiausiai norėtųsi veiksmo, intrigos, tačiau aš jos negaliu pasiūlyti“ (p. 11). Jis suvokia, kad kada nors vis dėlto privalės kažkaip elgtis. O juk tai – sudėtinga. Tam tikrus išorinius judesius pasakotojas dar atlieka. Pradžioje, kad paįvairintų vidinio monologo intrigą, nago juodymu bando krapštyti nuo tapetų gėlių žiedlapius. Keturiasdešimt šeštajame puslapyje pasakotojas pasijaučia net pakylėtas – „jau vien dėl to, jog ką tik sėkmingai pavyko apsiversti ant kito šono; kairysis jau buvo ganėtinai įskaudęs“. Be to, jis neišsižada perspektyvos pakilti iš patalo, gal net ankstyvą rytmetį, jei tik palankiai klostysis aplinkybės, „jei liausis taip ryškiai spindėjusi tara“ (p. 11). Kartais tampa net ryžtingesnis: „Neabejoju, po dviejų, na, po trijų dienų kelsiuosi“ (p. 71). Be to, jis niekaip nepraranda vilties šiek tiek pamiegoti. Miegas – didysis išganymas, turintis netgi metafizinio prieskonio. „Kai miegu, – sako jis sau, – nors tai, žinia, nutinka labai retai, – aš panyru į jokiais vaizdiniais neužterštą niekį, į tamsą, – tokią pat viltingą ir tirštą, – kokia slėgė pradus prieš pasaulio pradėjimą“ (p. 13). Pasakotojas jokiomis užuominomis neišsiduoda net sau, ką jis veikė iki tol, kol atgulė patalan šio užsitęsusio poilsio. Jis tik tikina kadaise turėjęs daugiau troškimų, kurių pasakojimo metu, jau būdamas pernelyg pavargęs, nebeįstengia turėti. Tikina, kad net priremtas prie sienos nebesugebėtų pasakyti, kas esąs. „Turiu galvoje savo užsiėmimą. Man pačiam šis klausimas senokai nebekyla, todėl ir kitų paklaustas visuomet sutrinku“ (p. 91). Be to, jis niekaip nesureikšmina net savo vardo: „Kai ilgą laiką bendrauji tik pats su savimi, gali ir išvis neturėti vardo. Kam jis, po galais?“ (p. 111). Tokia švari, be jokių socialinių priemaišų būsena leidžia pasakotojui bandyti nors trumpam suvokti pirmapradį pasaulio tikrumą. Net išgirsti jo skambesį. „Jeigu būčiau linkęs nuoširdžiai tikėti savo tikrove, galėčiau teigti, kad ji svirpia“, – paskelbia pasakotojas savąjį atradimą (p. 27).

 

Romano pasakotojas mintimi eksperimentuoja – bando įsivaizduoti nesančių, bet vaizduotėje galimų pasaulių esamybę, tikrina save, kaip jis juose jaustųsi. Ar galėtų mylėtis su moterimi, jei jos oda būtų raudona kaip lašišinės žuvies filė? Įtaria, kad negalėtų. O jei tobulai mėgdžiotų karoso žvynų blizgesį? Irgi nesusigundytų. O ką, jei jis būtų paukštis? Kaip jaustųsi perskridęs jūrą ir pribuvęs į Afriką? Tokia perspektyva irgi nelabai vilioja: „Ar neklaiku suvokti, kad gali snapu tik pamaišyti smėlio dulkes ir galbūt tolumoje pamatyti arabą“ (p. 12). Gal vis dėlto ta tėvynė – ne pati prasčiausia vieta pasaulyje?

 

Jakučiūno romanas parašytas nuodugniai naudojant ne tik vaizduotės eksperimento, bet ir asociatyviosios atminties išteklius. Pasakotojas prisimena cinamoną, kurį kruopščiai nulaižydavęs nuo bandelių paviršiaus ir kuris kūrė troškimą „gyventi įdomiai ir vėliau tai aprašyti“ (p. 29). Ar iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad Jakučiūnas seka pramintais Prousto keliais? Pasakotojas sakosi per ilgus metus naktį išmokęs pažaboti baimę, tačiau dieną ši pakimbanti viršum jo kūno kaip girnapusė, kuri, rodos, kiekvieną akimirką gali nukristi. „Neretai pasijuntu lyg tarpuaukštyje įstrigusiame lifte“, – sako jis sau (p. 55). Ar tai reiškia, kad Jakučiūnas tęsia egzistencialistų (Camus, Sartre’o) tradiciją? Manyčiau, veikiau šiek tiek ją parodijuoja ir žaidžia. Iš Prousto ima nebent įsimiklinimą mintijimu ir asociacijų tėkme kurti romano audinį. Iš egzistencialistų – pro šalį praplaukiančio gyvenimo tuštumos įvaizdį („Gyvenimas visada slinks pro šalį – pilkas, niūrus, atstumiantis. Sensiu aš, sens mano tėvynė lova, vis storesnis dulkių luobas gaubs manąjį televizorių“ (p. 91). Tačiau Prousto pasaulis išskirtinai socialus, jame randame daugybę herojų. Jakučiūno romano pasakotojui vienintelis į atmintį atplaukiantis realus veikiantis personažas yra jo žmona. Egzistencialistai – fundamentaliai rimti. O Jakučiūno pasakotojas, net ir kalbėdamas apie sunkius dalykus (savo baimes, kančią, negalią, galimą mirtį) visada subtiliai ir inteligentiškai pajuokauja. Ši vos girdimos autoironijos priegaidė sukuria išskirtinį, slystantį Jakučiūno romano neapčiuopiamumą, kalbant patetiškai – jo žavesį („Gaila, kad nemoku nuo vidinės kančios susijaudinti erotiškai. Manau, tai būtų ne sykį man padėję“ (p. 32); „Bet juk šitokia buitis – be graužaties ir savigailos – ne man! Negaliu net pagalvoti apie tokį pasibaisėtiną pabuvojimą laike (p. 33); „O jeigu iš tikrųjų numirsiu? Ne, tai neįmanoma – per daug savimi didžiuojuosi, kad sugebėčiau užversti kojas“ (p. 70); „Stebino tik, kad santykių su moterimis mano gyvenime nebuvo tiek daug, kiek tariuosi esąs vertas“ (p. 73); „Normalų šeimyninį gyvenimą galėjau gyventi tik su savimi ir savo vaizdiniais“ (p. 127); „Mintis, kad aš nesu išskirtinis, kėsinosi į pačius mano egzistencijos pamatus (...) Turėjau kuo greičiau priversti save manyti, jog tai – netiesa“ (p. 154). „Svarbiausia – tas klaikus, beribis tuštumos jausmas, kai pagalvoju, jog kažkurią akimirką teks keltis“ (p. 171); „Spėju, esu šiek tiek pavargęs. Nesijaučiu vertas kai kurių anksčiau išsakytų minčių (...)“ (p. 172); „Staiga pasijutau išsekęs; laiptinės turėklą čiuopiau kur kas intymiau nei įprasta“ (p. 203).

 

„Jūsų naujasis romanas „Tėvynė“ labai skiriasi nuo „Servijaus Galo užrašų“, – pasakiau autoriui, sutikusi jį vienoje literatūrinėje sueigoje. „O taip, – pritarė romanistas. – Kokia nuobodybė būtų rašyti panašų. Norisi rašyti kitaip.“ Mano galva, jei abu romanus kas išverstų į kokią nors užsienio kalbą ir išleistų išgalvotomis, bet skirtingomis pavardėmis, skaitytojas vargiai atsektų, jog tos dvi knygos – to paties autoriaus. Jakučiūnui kūryboje pavyko nuo savęs pasprukti ir sukurti kažką nauja. Tai iš tiesų nemenkas kūrybinės galios paliudijimas. Bet ką kūrėjas darys toliau? Kaip rašys? Trečiaip?

 
Nemunas
2009-01-15