Accessibility Tools


      Dalia Jazukevičiūtė. Anarchistės išpažintis. Romanas. V.: Tyto alba, 2007.

      Žodis „anarchija“ šiuolaikiniame pasaulyje dažniausiai reiškia harmoningą antiautoritarinę visuomenę, paremtą asmens apsisprendimo teise ir asmenišku dalyvavimu. Visų pirma tai visuomeninis judėjimas, tad knygos veikėjos Katerinos N. išdidus anarchijos istorijos ir teorijos neišmanymas nuteikia skeptiškai. Rodos, ji vartoja žodį „anarchija“ tik „dėl grožio“, nors knygai įpusėjus kartu su bendradarbiais girtaudama nusprendžia įsteigti anarchistų partiją. Bet tuo jos anarchizmas ir baigiasi.

      Nors pradžioje jos nuoširdumas kelia simpatiją, – pasakotoja nebijo atrodyti pikta ar elgtis neracionaliai, kalba atvirai, gina moteriškumą, – atmetus su žurnalistės darbu susijusias istorijas, norisi pakartoti K.Stanislavskio garsųjį: „Netikiu!“.

      Autorė demonstruoja karštą meilę rusų kultūrai: kitokių nei rusų pavardžių jos dievinamų asmenų sąraše nerasime. Smarkiai romantizuodama rusus, ji seka jų tradiciniu „marškinių ant krūtinės draskymu“, patetiškai ir audringai dėsto savo pažiūras, susijusias su laisve, meile, tikėjimu, vyrais ir moterimis... Sunku patikėti, kad tokia drastiška asmenybė gali dirbti Statistikos departamente.

      Taip pat sunku suvokti, kodėl, vadindama meilę savo vieninteliu gyvenimo siekiu, Katerina taip atkakliai bėga nuo meilės. Kuo toliau skaitai, tuo labiau aiškėja jos nepaprastas egocentriškumas, bravūriškas puikavimasis savimi: ji ne tik prisigalvoja nepalaužiamų teorinių konstruktų pasaulio reiškiniams paaiškinti, bet ir kitus verčia gyventi pagal juos. Be saiko didžiuojasi ne tik savo peripetijomis su vyrais bei saldžiais santykiais su dukra, bet ir besaikiu girtavimu ir depresyviomis nuotaikomis. Visa tai pateikia kaip „neramios sielos blaškymąsi“, nors sekant siužetą tampa aišku, jog veikėja bėga tik nuo gero gyvenimo: sunkių gyvenimo išbandymų ji nepatiria. Gal ji paslapčia tikisi gyventi dar geriau? Bet kuo čia dėta meilė, ypač garsioji meilė laisvei?

      Leidėjai teigia, kad Katerina „nėra destrukciją sėjanti maištininkė – tai žmogus, turintis aiškią vertybių skalę ir ginantis ją visa savo nežabota esybe“. Tačiau, visų pirma, tikrieji anarchistai irgi turi savo vertybių skalę, tik jų vertybės ne visiems suprantamos. O antra, pasakotoja pernelyg jau aršiai gina savo vertybes – jos visiškai tradicinės, valstybės proteguojamos, krikščioniškos ir teisuoliškos. Galų gale jos juk niekas nepuola. Todėl apgailėtina „anarchistė“ atrodo kaip pati sau prieštaraujanti paauglė: iš tų, kurioms nuolat trūksta dėmesio, todėl jo siekia garsiai šūkaudamos: „Štai kokia aš! Žiūrėkite į mane!“

      Literatūra ir menas
      2007 11 08