Accessibility Tools


      Šių metų Vilniaus mero premija už poeziją apie Vilnių įteikta poetui Antanui A. Jonynui. Šia proga skelbiame interviu su poetu po premijos įteikimo ketvirtadienį Vilniaus Rotušėje.

      Esate ne vienos svarbios literatūrinės premijos, tarp jų ir Nacionalinės premijos, laureatas. Ką Jums reiškia ši Vilniaus miesto mero įteikta premija už eilėraščius apie Vilnių?

      Man tikrai labai svarbi ši premija. Netgi galiu prisipažinti, kad laukiau šios premijos ir pavydėdavau anksčiau ją gavusiems, kadangi esu vilnietis nuo pat gimimo, čia prabėgo mano vaikystė, paauglystė, jaunystė, visą gyvenimą čia praleidau. Šitas įvertinimas man labai brangus.

      Ar Vilnius ir toliau bus Jūsų kūrybos įkvėpimo šaltinis?

      Galima sakyti, kad viskas, ką rašau, siejasi su Vilniumi, nors eilėraščių, kurie labai konkrečiai kalbėtų apie Vilnių, gal ir nėra labai daug. Bet kiekviename eilėraštyje galima rasti detalę, prisiminimą, reminiscenciją, kuri kilusi iš Vilniaus patirčių, iš Vilniaus dvasios. Vilnius turi užburiančią, paveikiančią dvasią, kuri, net jeigu rašai apie Berlyną, meilę, vyną ar mirtį, vis tiek palieka įspaudą.

      Kurios Vilniaus vietos Jums ypač svarbios ir brangios?

      Esu gyvenęs daugelyje Vilniaus vietų. Mano vaikystė prabėgo Pylimo gatvėje, gyvenau Antakalnyje, mokiausi Užupyje, spėjau pagyventi Viršuliškėse, kai ten dar buvo kaimas, dabar gyvenu viename iš naujųjų rajonų, taigi visas Vilnius man yra labai artimas, susijęs su labai asmeniškais prisiminimais. Daugybė draugų, – kai kurių iš jų jau nebėra, su kitais toliau bendrauju, – išsibarstę po visą Vilnių. Vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų vis dar yra slankioti po Vilnių, landžioti po įvairiausias jo kerteles, kiemus, netgi miesto pakraščiuose, ir visad randi kokią nors netikėtą vietelę... Vilnius - toks organizmas, kurį gali visą gyvenimą tyrinėti ir kurio iki galo vis tiek nepažinsi.

      O besikeičiantis Vilniaus veidas – ar Jums priimtinas?

      Čia jautri tema. Vilnius iš tiesų yra dramatiško ir tragiško likimo miestas, nuolat patiriantis įvairias permainas, pervartas – istorines, politines. Tie miesto pokyčiai turi savo privalumų, savo grožio, bet juos lydi nuolatiniai praradimai. Miestas kaskart mėgina susikurti, o jį vėl ištinka permainos, viskas griūna, ir vėl viską tenka kurti iš naujo. Galbūt pirmąkart dabar, per šiuos dvidešimt metų, turime galimybę viską statyti ant tvirtesnio pamato. Patys kurti tą Vilnių. Tai, kas dabar vyksta sostinėje... kai kurie dalykai yra gražūs, bet daug kas mane ir liūdina. Tai, kad per visas tas pervartas prarandami ne tik pastatai, bet ir žmonės... Viskas keičiasi, Vilniaus gyventojai vis nauji, senųjų vilniečių nebedaug belikę. Išnyksta generacijos, ateina nauji žmonės, nejaučiantys miesto dvasios. Kai kurios daromos permainos rodo žmonių nejautrumą: gal ne iš piktos valios, gal iš neišmanymo ardomi gražiausi dalykai. Labiausiai turiu omenyje Vilniaus slėnio, šlaitų panoramas - jos užstatomos tebūnie didingais, bet istoriškai laikinais pastatais. Nereikia būti dideliu urbanistu, kad suvoktum, jog dešiniojo Neries kranto naujieji statiniai sudarkė mūsų Vilniaus panoramą, tą gražųjį ažūrą, kuris matėsi šlaitų terasų fone… Juk buvo vietų, kur statyti tuos dangoraižius – o jie gana gražūs, tik ne vietoj stovi. Kitas dalykas – prarandamos kultūrinės erdvės, viešosios erdvės. Jaukus miestas turi turėti savo erdvių, kurios formuojasi dešimtmečiais, šimtmečiais… Tai, pavyzdžiui, kavinukės, kurios turi savo pastovią klientūrą, kuriose lankytojai tampa vieni kitiems artimi. Tai mažos krautuvėlės, kuriose tave pažįsta. Tokie dalykai Vilniuje lyg ir pradeda formuotis, bet paskui vėl ištinka kokia nors permaina: keičiasi savininkai, keičiasi interjeras, aplinka. Aišku, dabartinis kapitalizmas paaiškina šitokius greitus pokyčius, bet gaila, kad šitaip trikdomas gyvas žmonių buvimas savam mieste. Arba, sakykim, Lukiškių aikštės projektas. Mano manymu, nereikia jokių didelių obeliskų, paminklų. Vilnius nėra ir niekada nebuvo imperinis miestas. Didybė jam netinka. Tai jaukus, intymus miestas. Jeigu norime pastatyti paminklą laisvei, kodėl neužsėjus Lukiškių aikštės žole, ant kurios žmonės galėtų prisėsti, paskaityti knygą ar laikraštį, motinos vežioti vaikus vežimėliuose, bėgioti šunys, galbūt kas nors žaistų badmintoną… Būtų gražu.

      Ko tikitės iš metų, kuriais Vilnius bus Europos kultūros sostinė?

      Tai labai didelis Vilniaus įvertinimas ir svarbi proga Vilniui atsiskleisti kultūriškai. Aš pasitikiu tais žmonėmis, kurie įgyvendins šitą projektą, dedu į juos vilčių. Norėtųsi, kad į organizuojamus Europos kultūros sostinės renginius būtų įtraukta kuo platesnė Vilniaus bendruomenė. Kad kiekvienas vilnietis jaustųsi šito svarbaus proceso dalyvis. Tai sunkus uždavinys, bet norėčiau, kad pavyktų jį įgyvendinti.

      Tai Vilniaus ateitį matote šviesią ir niekur nesiruošiate iš šio miesto bėgti?
      Aš myliu šitą miestą. Pabėgti iš jo niekada nenorėjau, nors progų buvo. Pastaraisiais metais daug keliauju, kartais tenka išvažiuot ir keliems mėnesiams. Grįžtu į Vilnių ir vėl norisi priglust prie jo. Tai vienintelis miestas, kur tikrai to norisi.

      Kalbino Aušra Gudavičiūtė
      bernardinai.lt
      2008 05 30