Dokumentinio biografinio filmo apie Jurgą Ivanauskaitę „Šokis dykumoje“ kadrasDokumentinio biografinio filmo apie Jurgą Ivanauskaitę „Šokis dykumoje“ kadras        Kiekvienas vos tik gimęs žmogus iki pat gyvenimo pabaigos įkalinamas savo kūno „kalėjime“. Kūniškasis pavidalas yra neatsiejama žmogaus dalis, su kuria belieka susigyventi. Kaip yra pasakęs kultūrologas Anthony Giddensas, „turėti kūną – kiekvieno žmogaus privilegija arba pasmerkimas, nes jis yra tiek gerovės ir malonumų jausmų šaltinis, tiek ligų bei kančių vieta“.

 

Kūniškumo apologija, grožio sureikšminimas ryškus visoje Jurgos Ivanauskaitės prozoje. Autorės romanuose itin daug dėmesio skiriama moterų išvaizdai aprašyti. Visos rašytojos sukurtos veikėjos – išsiskiriančios iš minios, hiperseksualios, ekstravagantiškos. Kaip rašo Solveiga Daugirdaitė, „J. Ivanauskaitės kūryboje išorė, drabužiai, makiažas atstoja vidines moters savybes [...]. Kūnas nebėra duotybė, jis keičiamas keičiant aprangą, makiažą tarsi kaukė [...]. „Negražaus“, t. y. netelpančio į griežtus reklaminio grožio standartus, kūno negali mylėti nei pati moteris, nei juoba kiti: „negraži“ moteris nuo vaikystės yra pasmerkta vienatvei, neapykantai sau, savinaikai.“

 

Tačiau, nors ir vaizduojamos gražios, rašytojos sukurtos veikėjos neturi savivertės, nemato savo teigiamų savybių, nemyli savęs. Grožis tampa savotiška kauke, slepiančia vidines dramas. Kūnas lieka vienintelis, kurį jos dar pajėgia formuoti, nes gyvenimo, ateities projektavimas joms yra neįveikiami iššūkiai.

 

Šiuolaikinėje, modernioje visuomenėje įsigalėjusio gražaus kūno kulto priežastimi rašytoja laikė vyrų formuojamus stereotipus. Kalbėdama apie Lietuvą, ji teigė, kad būtent vyrų nuomonė lemia moterų grožio supratimą, turi didžiulę įtaką jų savivertei. Autorės žodžiais tariant, „čia sunku jaustis gera, gražia, patrauklia moterimi. Lietuviams, man atrodo, net nesame įdomios, jie nenori ar tingi mus pažinti, atskleisti, įminti. Kam tokiems dalykams gaišti laiką?! Tai savo ausimis girdėjau ne iš vieno garsaus vietos lovelaso. Moterys jiems – kaip sportas, žaidimas. Mūsų vyrai bendrauja pagal stereotipus, tad jei kyla kokių nors netikėtumų, neria į krūmus arba priima juos kaip tragediją.“ Šią mintį J. Ivanauskaitė įkūnijo savo romanų personažuose.

 

Viena pagrindinių romano „Ragana ir lietus“ veikėjų Viktorija, palikta mylimojo, nusikerpa plaukus, taip tarsi atsikratydama savo grožio, kuris buvo skirtas mylimam vyrui vilioti ir priminė jį. Nusikirpusi plaukus ir tapdama negraži, ji paniekina visuomenėje vyraujančius stereotipus. Dėl pasikeitusios, reklaminio grožio standartų neatitinkančios išvaizdos Viktorija aplinkinių laikoma marginalia asmenybe: diskriminuojama gatvėje, išvadinama ragana troleibuse. Pajuoka ją trikdo, bet kartu ji jaučiasi pranašesnė už beveidžius masinės visuomenės narius.

 

Sugebėjusi atsilaikyti prieš visuomenės spaudimą, Viktorija palūžta Pauliui pareiškus, kad jos kūnas daugiau nebetrokštamas: „Aš nebenoriu tavęs. Man būtų nemalonu šalia tavęs atsigulti. Nepriversčiau savo kūno mylėti tavojo.“ Šie žodžiai tampa sprogstamuoju užtaisu, kreipiančiu Viktoriją į savinaiką, nes savo vertę veikėja matuoja pagal tai, ar vyrui atrodo patraukli ir yra geidžiama.

 

Julija romane „Placebas“ vaizduojama kaip gražuolė suvedžiotoja, tobulai atspindinti Julios Kristevos apibūdinamą fatališką moterį: „Ji niekada nepavargsta puoštis, dažytis, rengtis, ji visada susišukavusi ir provokuojanti ir tokia pat nepavargstamai „nepatikli“ ir nusivylusi.“ Spindinti išorė ir suskilęs, traumuotas vidinis pasaulis – tokia romane vaizduojama Julija.

 

Sulaukusi brandaus amžiaus Julija suvokia, kad nėra prasmės tapatintis su savo kūnu, nes žmogaus sielos grožis jo kūno linijose neatsispindi. Ji pasineria į dvasinio pasaulio puoselėjimą, rašo metafizinę Knygą, domisi magija, astrologija, metafizika. Tačiau pažintis su Tadu vėl paaštrina senas žaizdas, nes šis nevertina jos kaip asmenybės, netrokšta kaip moters.

 

Julija tokį vyro elgesį priima labai skaudžiai: „Neišgirsdama iš Angelo Sargo nė menkiausio įvertinimo, jokio padrąsinančio žodelyčio ar lipšnesnio būdvardžio, ji kiekvieną dieną jautėsi vis didesnė ir didesnė nevykėlė.“ Bandydama pasijusti geidžiama, ji užmezga intymius ryšius su kitais vyrais. Taip stengiamasi įrodyti sau, kad moteriškas žavesys vis dar veiksmingas, kūnas – patrauklus, keliantis priešingos lyties atstovams jaudulį. Juk, kaip rašė Zygmuntas Baumanas, „norint išsaugoti savimeilę, reikia būti mylimam“. Nesijausdama mylima, Julija nesugeba patirti meilės nei sau, nei kitam žmogui, nei visam pasauliui.

 

Savo kūno nemyli ir Rita („Placebas“), ji visiškai nesirūpina savo išvaizda, neinvestuoja nei laiko, nei lėšų į rūbus ar kosmetiką. Pasikeisti moterį priverčia tik susižavėjimas gražuoliu Leonardu, nes ji supranta, kad šalia tokio patrauklaus vyro nebus vietos savimi nesirūpinančiai pusamžei moteriškei: „Taip atsirado kontaktiniai lęšiai, pašviesinti ir stilingai pakirpti plaukai, inkvizicinės stomatologų invazijos, pratimai klubams, šlaunims.“ Vėliau griebiamasi plastinių operacijų, reguliuojama mityba, valomas organizmas. Viename interviu J. Ivanauskaitė atskleidė, kad šis romano skyrius yra ne jos tekstas, o „reklamos, nurašytos iš įvairių moteriškų žurnalų. Kai skaitau žurnalus, tokie „inkliuzai“ mane erzina, ir jų tiek daug, primygtinai siūlančių magišką transformaciją, kad moteris ir pati būtų be priekaištų, ir, svarbiausia, patiktų vyrui.“

 

Paversdama savo veikėją tipiška visuomenėje vyraujančių stereotipų auka, rašytoja išjuokė pačią visuomenę, kuriančią tokius stereotipus. Tik tapusi graži, priėmusi žaidimo taisykles, Rita jaučiasi esanti visateisė vartotojų visuomenės narė. Kūnas šioje visuomenėje nebėra duotybė, o žmogaus valios produktas, kuris formuojamas tarsi meno kūrinys.

 

Laikydama vyrus didžiausiais moterų kompleksų kaltininkais, jų personažus J. Ivanauskaitė visgi kuria ne ką prastesnius nei moterų – jos herojės įsimyli tik įspūdingus vyrus, televizijos žvaigždes, dvasinius mokytojus: „Paskui pasirodė aukštas kaubojiškos išvaizdos vyras su languotais flaneliniais marškiniais, aptemptais džinsais, brezentine prijuoste ir odine skrybėle. [...] Metęs pirmą žvilgsnį, pagalvotum – prieš save regi vyrą, kuriam tinka išjodinėti laukinius arklius.“

 

Patys veikėjai vyrai savo patrauklios išvaizdos neakcentuoja, jie kur kas labiau pastebi ir vertina moterų grožį. Leonardas bendrauja su pabrėžtinai gražiomis moterimis, net jo sekretorė Danutė – nepriekaištingų formų mergina. Jis, kol neįsimyli Julijos, liūdesiui išsklaidyti kviečiasi pas save ilgakojes Barbes, o moteris skirsto pagal jų išvaizdą į tas, kurioms tinka reklamuoti kvepalus (gražios), ir tas, kurios tegali reklamuoti indų ploviklį arba skalbimo miltelius (negražios). Nuolat akcentuojamas Julijos grožis, tai lemia nesuskaičiuojamą būrį moterį supančių gerbėjų. Peršasi išvada, kad tik labai graži moteris gali būti geidžiama. Kalbant apie Ritą, pabrėžiama nepatraukli jos išvaizda, tai lemia, kad veikėja nemyli savęs, gyvena uždarą gyvenimą ir vengia bendrauti su aplinkiniais, tuo labiau vyrais. Negražios moters vaikai taip pat pasmerkiami – Ritos paauglė dukra, lyginant ją su bendraamžėmis, pati negražiausia, tai pastebi pati motina.

 

Reklaminio grožio standartų neatitinkanti moteris neretai jaučiasi nevisaverte, nenusipelnančia meilės visuomenės nare. Toks neigiamas savo kūno traktavimas žeidžia individo psichologiją, susergama nervinio pobūdžio ligomis. Tikslas – tobulų proporcijų figūra, pamirštant, kad tobulos proporcijos kuriamos sekant sparčiai besikeičiančia mada. Tai, kas gražu vieną dieną, kitą jau gali būti atgyvena. Tačiau šiuolaikiniai žmonės gyvena šia diena, griebdami ir vartodami viską, kas pakliūva po ranka. Ateitis nėra projektuojama.

 

Prisitaikyti prie aplinkos reikia vis daugiau pastangų. Nesugebantis ar nenorintis to padaryti asmuo psichologiškai palaužiamas, todėl kiekvienas modernybės laikais gyvenantis žmogus stengiasi žūtbūt įtikti daugumos nuomonei. Prisitaikymas tampa savotišku skydu, apsaugančiu nuo pajuokos ir atstūmimo. Šią mintį iliustruoja „Placebo“ Rita.

 

Kurdama tokius komplikuotus savo romanų personažus, J. Ivanauskaitė išjuokė gražaus kūno ir jaunystės kultą. Jos romanuose gausu užslėptos kritikos, ironijos ir net cinizmo, nukreipto į tuos, kurie paklūsta visuomenės spaudimui. Ne veltui nė vienas savo Aš išsižadėjęs jos romanų personažas nepatiria laimės, o yra sunaikinamas arba susinaikina pats (Viktorija „Raganoje ir lietuje“, Julija „Placebe“). Kaip viename interviu sakė rašytoja: „Grožio“ ir „žvaigždžių“ TV fabrikai serijiniu būdu gamina čempionų realybės herojus. O po šia virtualia tikrove slepiasi kitokia būtis, kurioje klodų klodais guli žmogiškieji kentėjimai, skurdas, vargas, baimės ir bejėgiškumas.“

 

Būtent šie kentėjimai, vargas, baimės ir kitos ribinės situacijos išugdo dvasinio žmogaus pasaulio grožį, leidžia jam tobulėti. Deja, šios prabangos savo veikėjams J. Ivanauskaitė nesuteikė, dvasinis tobulėjimas jiems liko nepasiekiamas. Kur kas svarbiau už dvasinius dalykus tapo siekis bet kokia kaina įsitvirtinti visuomenėje. O tai padaryti įmanoma tik prisitaikius prie tuo metu populiarių gyvenimo modelių, praradus savąjį Aš.

 

Šiaurės Atėnai

2009-07-17