„U nas čietyre inostranca“, – šitaip gegužės 22-osios vakarą apie mus pranešė kaži kokiam pareigūnui traukinio, dundančio maršrutu Kaliningradas–Adleris, palydovė. Mes – tai aktorė Dalia Rasa Jankauskaitė, poetai Jonas Kalinauskas, Arnas Ališauskas ir čia žodžiaujantis B. J. Taigi šioji ketveriukė, eksportavusi tris „Poezijos pavasario“ renginius į Kaliningradą, gegužės 22-ąjai baigiantis išlipo Vilniuje.
Pirmieji skaitymai – lietuvių kalba – vyko gegužės 20 d. Lietuvos Respublikos Generaliniame konsulate (Proletarskaja 133, Kaliningradas). Čia susirinkusius pasveikino Generalinis konsulas Vaclavas Stankevičius, vietinių lietuvių labai mėgstamas ir gerbiamas žmogus. Renginį vedė Violeta Lopetienė, pastaruosius ketverius metus Kaliningrade dirbanti lituanistė, kurios dėka ir vyksta „Poezijos pavasario“ kelionės į šį kraštą.
D. Jankauskaitė paskaitė Henriko Radausko, Jono Strielkūno, Marinos Cvetajevos kūrinių. Atvykusiems poetams teko skaityti savo kūrybą. J. Kalinauskas, ne kartą lankęsis Kaliningrado srityje, leidosi į prisiminimus. Pirmąsyk, 1967-aisiais du mėnesius praleido Tolminkiemyje (dab. Čystyje Prudy), kur teko padirbėti atstatant bažnyčią, atkasant K. Donelaičio palaikus. Dainomis renginį praturtino Imanuelio Kanto universiteto studentė Jana Curkan. Maloniai nustebau, išgirdęs Liudviko Rėzos ir Salomėjos Neries tekstų interpretacijas.
Kitos dienos popietę D. Jankauskaitei teko vienai atlaikyti susitikimą su Rusijos valstybinio Imanuelio Kanto universiteto (N. Černyševskio 56) dėstytojais ir studentais. Čia Dalia skaitė M. Cvetajevos poeziją. Ir buvo palankiai įvertinta.
Kiek vėliau, vakare, susirinkome Kaliningrado centrinėje Antono Čechovo bibliotekoje (Moskovskij pr. 39). Visi keturi ką nors paskaitėme. Šį kartą rusiškai. Beje, J. Kalinauskas, vienintelis mūsų kompanijoje kadaise išleidęs net du poezijos rinkinius rusų kalba, uoliai dovanojo savo knygelaites. Skaitymus vedė Kaliningrado krašto rašytojų vadas Borisas Bartfeldas, Lietuvoje žinomas savo dvikalbe knyga „Prūsa“. Negausiam būrely smalsių žiūrovų atpažinau Olegą Gluškiną.
Tiek renginių. Likusį laiką klajojome po Kaliningradą vandens ir sausumos keliais, minėme Svetlogorsko pajūrio smėlį. Liko daugybė smagių įspūdžių (negi čia viską pulsiu deklaruoti?), kurių ryškiausias – pažintis su Violeta Lopetiene, rūpestingai mus lydėjusia per visą viešnagės laiką.
„Ir vis dėlto kaip gerai, kad yra Lietuva“, – apibendrino Jonas Kalinauskas, kai išlipome Vilniaus geležinkelių stotyje.
Benediktas Januševičius
tekstai.lt
2010-05-25