kitos knygos Rimas Burokas, Terry Southernas, Kurtas Vonnegutas, Fiokla, Benediktas Januševičius ir kiti, nauji ar jau pažįstami, lietuviški ir nelietuviški vardai. Vieni jų jau tapo kontrkultūros legendomis, kitus pripažinimas galbūt užklups ateityje. Jų vardai asocijuosis su naujų ribų peržengimu, literatūros lauko išplėtimu ir menų sinteze. Ar galbūt jie bus apkaltinti politišku nekorektiškumu, kenkimu literatūrai, rašytus žodžius skandinant vaizdų ir garsų jūroje.
Rimas Burokas. (ne)gyvenimo fragmentai: eilėraščiai, šviesraščiai, sugrįžimai, 2008
Rimas Burokas – legendinis lietuvių poetas, hipis, klajoklis. Laisvas Rimo Buroko gyvenimas buvo neparankus brutaliai sovietinei sistemai, todėl jį persekiojo KGB, guldė į psichiatrinę ligoninę, galiausiai įkalino už veltėdžiavimą. Mirė kalėjime 1980 m. Rimas Burokas – vienas ryškiausių 8-ojo dešimtmečio poetinių balsų, epochos, atliepusios anapus geležinės uždangos vykusį Prahos pavasarį, Woodstoką, Paryžiaus revoliuciją, simbolis.
„Rimas buvo legenda, tokius žmones norisi mėgdžioti. Apie jį sklandė daug įvairiausių pasakojimų, kartais stulbinamai paikų, bet atitikusių to laiko – mūsų laiko – dvasią. Apie Rimą buvo galima paskaityti ant tuometinio jaunimo mėgtų kavinių sienų, jo minčių citatos, eilėraščių ištraukos skraidė po miestą, kaip šiais laikais skraido reklaminės skrajutės.
Dabar rašydamas apie Rimą Buroką galiu įžvelgti tai, ko tada negalėjau, – tam tikrą virsmą, neišvengiamą lemtį, tragizmą ir vienatvę, atsivėrusius virš jo galvos.
Sufabrikavus bylą (tų laikų žargonu: už „bangladešą“), jis buvo kalinamas kalėjime, kurio ligoninėje ir mirė 1980-aisiais. Tuomet man atrodė, kad jis buvo toks suaugęs, jau senas žmogus, o tebuvo dvidešimt septynerių“, – prisimena Rimas Morkūnas.
Ši knyga – tai pirmas bandymas iš nuotrupų – eilėraščių skiaučių, prisiminimų skeveldrų, kalėjimo bylos likučių – (re)konstruoti Rimo Buroko, XX a. 8-ojo dešimtmečio laisvės ženklo, portretą. Bet pastanga atkurti šį portretą – ar juolab tą laikotarpį – neišvengiamai balansuoja ties riba, kur interpretacija ima keisti tai, kas tikra. Tačiau nėra pasirinkimo, nes užmarštis yra ir atminties iškalinimo forma, lydima vienintelės vilties, kad visa tai gali (ir turi) būti atrasta ir iš naujo perskaityta.
Šviesiosios knygos salos – 96 Rimo eilėraščiai. Kas dabar galėtų nuspėti, kokius jų invariantus ir kokia tvarka jis šiandien į šią knygą sudėtų? Mes, datuotus ir nedatuotus, rikiuojame juos iš pluošto, kurį išsaugojo Silva Burokienė-Kurienė, ir, ko gera, šventvagiaujame, kalbėdami veikiau apie savo įsivaizdavimus, nei apie Rimą ir jo poeziją.
Rimas Burokas grįžta – negyvenimo fragmentuose, gyvenimo fragmentais. Jų neįveikė nei sistema, nei laikas.
Knygą sudaro rinktinė Rimo Buroko poezija, taip pat prisiminimai, fotografijos, KGB bylų ir kitokių dokumentų faksimilės, atkuriančios autentišką epochos paveikslą. Šią ilgai lauktą leidinį parengti padėjo Rimo Buroko artimieji ir bendražygiai. Knyga išleista kartu su Alytaus Jurgio Kunčino viešąja biblioteka.
Knygos pristatymas Vilniaus knygų mugėje 2009 įvyks sekmadienį vasario 15 d. 14 val. salėje 5.2. Dalyvaus Rimo Buroko kartos žmonės, bičiuliai, artimieji - Edmonas Kelmickas, Tomas Čepaitis, Rimas Morkūnas, Vytautas Rubavičius. Renginį ves Liudvikas Jakimavičius.
Terry Southern, Mason Hoffenberg. PUPYTĖ KENDI: romanas, iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis, 2009
„Pupytė Kendi“ – XX a 6-ojo dešimtmečio pabaigos erotinis šedevras. Jį drauge su Masonu Hoffenbergu parašė įtakingas pokario kartos amerikiečių satyrikas, bytnikų kartos atstovas Terry Southernas. Tai satyrinis romanas, moderni Voltaire'o „Kandido“ interpretacija. Pagrindinė kūrinio herojė, Kendi Kristian, – patraukli, naivi aštuoniolikmetė, kuri dėl savo nenugalimo noro padėti kitiems žmonėms nuolat patenkanti į farsą primenančias erotines situacijas.
Nuo pat romano pasirodymo dėl jo kilo skandalai, kūrinys liūdnai pagarsėjo plagiato teismo procesais ir nesėkmingais kino pastatymais. 1958 m. šią knygą, pasirašytą Maxwell Kenton slapyvardžiu, išleido nepadorius leidinius – kaip, beje, ir tokius garsius rašytojus kaip Williamas S. Burroughsas, George’as Bataille’us ar Samuelis Beckettas – publikuojanti Paryžiaus leidykla „Olympia Press“. Ir tik vėliau romanas buvo išleistas JAV su tikraisiais jo autorių vardais.
Kurt Vonnegut. SVEIKI ATVYKĘ Į BEŽDŽIONYNĄ: apsakymai, iš anglų kalbos vertė Povilas Gasiulis, 2009
Tolima ateitis. Planeta perpildyta žmonių, kurie, naudodamiesi naujausiais medicinos laimėjimais, gali gyventi amžinai. Tačiau jiems uždrausta daugintis. O kad dingtų noras tuo užsiimti, jie privalo gerti „etiškas“ gimstamumą kontroliuojančias piliules, sekso malonumą padarančias beskoniu. Didžiausia ateities žmonių dorybė – savo noru atvykti į Malonios savižudybės centrą ir smagiai, be skausmo, dviejų jaunų ir žavių darbuotojų draugijoje nusižudyti. Šią idilę drumsčia ir Amerikos miestelio šerifui ramybės neduoda apylinkėse siautėjantis gangsteris Bilis Poetas, gražutėms centro darbuotojoms siuntinėjantis nešvankius eilėraštukus...
„Sveiki atvykę į beždžionyną“ ir kitos 24 novelės sudėtos į to paties pavadinimo rinkinį, yra, pasak paties satyros ir juodojo humoro meistro, „privačios verslininkystės vaisius“, nes daugelis jų buvo sukurtos „parduoti“ „Playboy“ ir kitiems leidiniams.
Fiokla. SUPERLENINAS IR AMANITAS MUSCARIAS: Komiksai, poezija, 2008
„... ant Lenino darbo stalo visada stovėdavo dėžutė su džiovintais, kvaišulį sukeldavusiais grybais. Jis buvo užkietėjęs Piterio regione paplitusių haliucinogeninių grybų vartotojas.“ (šaltinis: Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos)
„Laisvę žmonėms, arkliams ir vaizduotei!“ Jei šis šūkis kabėtų mokyklose, jos būtų kitokios, pasaulis būtų geresnis, o žmonija – laimingesnė. Laisvę pardavėm, arklius suvalgė gurmanai, mums liko tik vaizduotė, kuri praktiniais sumetimais dažnai būna „išjungta“ ir „įkalinta“, – Fiokla.
Vilma Pajuodienė-Fiokla (g. 1972) – Panevėžyje gyvenanti menininkė ir poetė, nuo 1996 m. kurianti tekstus, tapybos darbus, rengianti performansus, inicijuojanti letristines akcijas. Vizuali, socialiai angažuota jos kūryba išaugo iš dadaizmo, suprematizmo idėjų. Tai autentiška kasdienybės, iš visų pusių atakuojamos popkultūros, patirtis.
Benediktas Januševičius. Kiškis kiškiškai kiškena: eilėraščiai, CD, 2008
Septintasis Benedikto Januševičiaus (g. 1973) eilėraščių rinkinys, kuriame savitai tęsiama ir plėtojama keturvėjininkų puoselėta garsų, arba akustinės, poezijos kryptis. Eilėraščiuose labiau sureikšminamas skambesys, ritmas, melodija nei turinys, tad šie žaismingi ir skambūs tekstai tampa savaip suprantami net ir lietuvių kalbos nemokančiam adresatui.
Rinkinį sudaro 2003–2008 metais parašyti eilėraščiai, kuriuose pasitelkiamos anagramos, homonimai, aliteracijos; žodžiai skaidomi į skiemenis, raides ir vėl jungiami į naujus reikšminius vienetus. Dauguma tekstų skirti skaityti balsu, todėl knyga išleista su kompaktine plokštele, kurioje įrašyta daugelis rinkinyje skelbiamų eilėraščių. Plokštelėje kiekvienas eilėraštis virsta polifonine 8 balsų kompozicija. Eilėraščius skaito pats autorius, jo bičiuliai ir kolegos – D. Gintalas, G. Norvilas, M. Burokas, A. Makejevas, S. Paliulytė, G. Labanauskaitė ir kiti – su kuriais B. Januševičius pastaraisiais metais (nuo 2004-ųjų) surengė apie dešimtį poetinių akcijų.
Knyga „Kiškis kiškiškai kiškena“ – ne tik B. Januševičiaus kūrybos, bet ir šiandienės lietuvių poezijos naujovė.
Avaspo/ Gabrielė Labanauskaitė. NĖRA OKEANO: tekstai/ CD/ DVD, 2009
„Nėra okeano“ – dviguba Gabrielės Labanauskaitės audiovizualinės poezijos kompaktinė plokštelė, jungiantį tekstą, muziką ir vaizdą į vieną naujo sintetinio meno visumą – muzikines eilėraščių versijas bei įgarsintų eilėraščių ekranizacijas.
Gabrielė Labanauskaitė – viena ryškiausių jaunų menininkių ir literačių, kuriančių sintetinį, meną, apjungiantį poeziją bei audiovizualines išraiškos priemones; organizuojanti tarptautinius sintetinio meno festivalius, Lietuvoje ir užsienyje rengianti savo suburtos audiovizualinės poezijos grupės Avaspo pasirodymus.
Alvydas Lukys. Būtasis tęstinis/ Past Continuous: fotografijos, 2009
Alvydo Lukio knygos „Būtasis tęstinis“ fotografijos yra padarytos mobiliu telefonu ir jų vaizdinė estetika artima pasąmonės „užfiksuotam“ vaizdui. Fotografijose – niekuo ypatingu neišsiskiriančios kasdieniškos situacijos, tačiau autoriaus aptikti asociatyvūs ženklai turi subjektyvumo ir tuo pačiu universalumo sąryšį. Tai – būtasis tęstinis laikas, kurio kodinė sistema artima déjà vu fenomenui. Menininkas siekė savito poetinio „kalbėjimo“ išraiškos.
Filosofas Nerijus Milerius, parengęs „Būtojo tęstinio“ kontekstų ir paraščių įvadą ir žodyną konstatuoja, kad „knygą sudaro mobiliuoju telefonu „MotorollaV547“, fotoaparatu „Nikon“ darytos nuotraukos, SMS žinutės, impresijos ir poetinės reminiscencijos. Pirmoji nuotrauka padaryta 2005-ųjų pabaigoje Vilniuje, paskutinė – 2007 m. Paryžiuje, o pati idėja išsigrynino tarp šių dviejų datų Niujorke. „Būtasis tęstinis“ – ne fotoalbumas, bet hipertekstas, kuriame susipina vaizdiniai ir tekstiniai failai. Pirminio knygos pavadinimo „Déjà vu“ atsisakyta dėl paties déjà vu efekto – toks pavadinimas būtų pernelyg kažkur kažkada matytas“.
Daugiau informacijos: www.kitosknygos.lt