peter hoeg Danų rašytojas Peteris Høegas išdrįso pasitraukti iš literatūrinės aplinkos sukėlęs šurmulį pasauliniu bestseleriu tapusiu romanu „Panelės Smilos sniego jausmas“. Jis buvo dingęs dešimt metų. Kur rašytojas, teigė nežinąs net jo leidėjas Danijoje. P. Høego dingimas buvo pastebėtas maždaug po dvejų metų – tiek laiko anksčiau jam reikėdavo parašyti knygą. Vienai danų žurnalistei pavyko rasti Høegą. Iš jos straipsnio galima buvo įtarti, kad rašytojui… truputėlį ne visi namie: jis neturi telefono, gyvena atsiskyręs Jutlandijoje, sektą primenančioje ekologinėje bendruomenėje, ir metė rašyti.
P.Høego biografija išties spalvinga. Pasak paties rašytojo, jo laiminga vaikystė prabėgo Kopenhagoje, tačiau romane „Planas, kaip nugalėti tamsą“ pakrikusio, mušamo mokyklinuko portrete recenzentai įžvelgė autobiografinių bruožų. Kai kurios pokalbių su rašytoju detalės leidžia suprasti, kad 1996-aisiais, pasitraukimo metais, jis paliko žmoną ir dvi dukteris, nors pats P.Høegas tokius teiginius vadina visiška nesąmone.
Jaunystėje P.Høegas gyveno klajoklišką gyvenimą, kaip aktorius ir baleto šokėjas keliavo po Europą ir Afriką. Tai šiek tiek atsispindi ir jo išvaizdoje: jis atrodo tarsi baleto šokėjo Michailo Baryšnikovo ir rašytojo bei keliautojo Bruce’o Chatwino mišinys.
P.Høegas stebino įpročiu knygas iš pradžių rašyti ranka, o paskui – kompiuteriu, kritikuoti savo interviu vartotojišką visuomenę ir tuo, kad už knygas gautus pinigus jis skyrė fondui „Lowle“, remiančiam Tibeto ir Afrikos moteris bei vaikus.
Kad rašytojas dingo, paaiškėjo tik tuomet, kai tyla tapo per ilga. Jutlandijoje jį aplankiusiai žurnalistei Høegas papasakojo, kad rašo romaną, tačiau paprašė to neskelbti. Užuot tylėjusi, žurnalistė parašė straipsnį, kuriame jis pavaizduotas kaip į ezoterikų nagus pakliuvęs avinėlis. Mistinis rūkas aplink rašytoją tirštėjo.
P.Høego kalbas būtų lengva išvadinti ezoteriniu kiču. Tačiau tai būtų pernelyg paprasta. Šių laikų manija viską, kas peržengia suvokimo ir sąmonės ribas, pasitikti su išvėsusia ironija ir dygiu skepsiu, dažnai slepia ne tik pagarbos ir mandagumo trūkumą, bet ir mūsų egzistencinį netikrumą: mes nežinome, nei ką galvoti, nei kaip elgtis – o štai P.Høegas dvasinį ieškojimą pavertė savo naujojo romano „Tylioji mergaitė“ pagrindu.
Romane pasakojama istorija apie garsų klouną Kasparą Kronę, kuris pasižymi unikaliu gabumu: sielos judesius jis suvokia kaip garsus, girdi pamatinę kiekvieno žmogaus skambėjimo tonaciją. Kaip muzikos terapeutas Kasparas Kronė dirba su devynmete Klara-Marija, kurios skleidžiama sielos ramybė jį žavi ir jaudina. Kai mergaitė pagrobiama, Kasparas nutrūktgalviškai leidžiasi jos ieškoti. Ieškodamas sutinka žmonių, kurie irgi turi neįprastų savybių: labai stiprią afrikietę, į madoną panašią Mėlynąją Damą, savo gyvenimo meilę, kurios negali pamiršti, – geologę Stiną.
Medžiodamas Tyliosios mergaitės pagrobėjus, Kasparas atskleidžia plėšikiškas nekilnojamojo turto magnatų užmačias, dalis Kopenhagos nugrimzta į jūrą, o į Klara-Mariją panašių vaikų grupė numato žemės gelmėse vykstančius procesus. Kasparas Kronė praranda tėvą ir įgyja dukterį.
Veiksmo įtampos elementai P.Høegui tėra priemonė, leidžianti mąstyti apie muziką, vyro ir moters, tėvo ir vaiko meilę, praradimą, atleidimą ir Dievo buvimo paslaptį. Jo klounas – rūpintojėlis, kuriam kaukės nebepadeda, kai kalbama apie ilgesį, norą peržengti elgesio, patirties ir mąstymo ribas.
P.Høegas, įkvėptas mistikų – nuo Meistro Eckharto iki Søreno Kierkegaardo – neišsprendžia pamatinio teologinio ir filosofinio klausimo, bet jo veikėjai atstovauja visoms didžiosioms pasaulio religijoms.
Knyga, anot autoriaus, – pastangų priartėti prie tiesos rezultatas. Net jeigu tai ne visuomet pavyksta, vis dėlto pagaliau turime autorių, kuris drįsta imtis didžiųjų temų.
P.Høegas pats supranta, kad rizikuoja kaip kalnų vedlys, kuris ir pats ne visuomet žino kelią. Kad ir kaip būtų, tikslas – dangaus link, kelias status ir sunkus.
Romanas – labai lėtai užduotas klausimas, ir, žinoma, praeis ne vieneri metai, kol paaiškės atsakymas. Tačiau šiuo metu atrodo, kad autorius džiaugiasi galėdamas jo laukti.
Susipažinkite su interviu, kurį danų rašytojas davė vokiečių žurnalistui ir literatūros kritikui Felicitui von Lovenbergui.
- Buvai dingęs dešimt metų. Net tavo leidėjas Danijoje kartais nežinodavo, kur tavęs ieškoti. Ar palikdamas Kopenhagą žinojai, kad kada nors vėl parašysi knygą?
- Žinojau, kad privalau parašyti šią knygą. Nemaniau, kad galiu rinktis – rašyti ar ne. Tiesiog pats procesas truko ilgai.
- Mano manymu, ši knyga – didelis projektas, nesvarbu, ar ji kam nors patinka, ar ne. O ilgai kelionei reikia daugiau laiko, nei trumpai. Tokia ir galėjo būti priežastis. Be to, jaučiu, kad ankstesnes savo knygas buvau pradėjęs rašyti, lyg sukdamasis savotiška spirale, nebežengdamas pirmyn. Pasiekti vertikalų pasikeitimą užtrunka ilgiau, daug paprasčiau žingsniuoti horizontaliu paviršiumi.
- Lengviau eiti į plotį, negu į gylį?
- Taip, būtent. Kaip tai matoma knygoje? Pagrindinis veikėjas Kasparas Kronė diskutuoja su moteriškuoju pradu. Manau, mes visi norime būti visaverčiai žmonės, o man tai reiškia, kad kontaktas su priešinga lytimi glūdi žmogaus viduje. Lygiai kaip suaugę turėtume neprarasti ryšio su mumyse glūdinčiu vaiku. Tai bandau daryti savo knygose. Galbūt tai lemia ir mano amžius.
Man beveik penkiasdešimt metų. Kai esi jaunas, sunku visiškai suvokti, koks sudėtingas yra pasaulis, o jei imiesi spręsti didžiuosius klausimus – apie lyčių tarpusavio santykį, Dievą, transcendencijos galimybę, suaugusiojo ir vaiko būtį, tuose klausimuose glūdinti energija per lengvai suskaldo pasaulį į Gėrį ir Blogį. Man prireikė nemažai laiko, kol įstengiau rasti pusiausvyrą, išlaikyti šį poliariškumą.
- Kur parašei romaną „Tylioji mergaitė“? Gyvenai daugelyje šalių, net Afrikoje. Kur vis dėlto buvai pastaruosius dešimt metų?
- Daugiausia buvau Jutlandijoje, bet ne tik. Gyvenu kaime, dvidešimt kilometrų nuo Kopenhagos. Kiekvienas metais kurį laiką praleidžiu atsiskyręs, pasitraukiu į savotišką prieglobstį. Ten gimė didžioji mano knygos dalis. Tačiau mano pamatas visuomet buvo namas prie Kopenhagos, kuriame gyvenu su šeima.
- Kodėl tuomet sklido gandas, kad esi dingęs? Atrodė, lyg būtum tapęs vienu iš savo knygų veikėjų, atsidūręs kone kriminalinės istorijos verpete...
- Asmenų mitologizavimas yra žiniasklaidos triukas, prieš kurį esame bejėgiai. Jei normalus žmogus nusprendžia keletui metų pasitraukti į privatų gyvenimą ir atsidėti šeimai, tai nieko nejaudina. Aš tiesiog pajutau, kad noriu praleisti laiką su savo vaikais ir parašyti knygą visiškai nebendraudamas su žiniasklaida, nes tai labai vargina. Tai, ką padariau, buvo visai natūralu.
- O juk buvo kalbama, kad 1996-aisiais nusigręžei ir nuo savo šeimos. Tarsi būtum nusprendęs nutraukti ryšius su viskuo, kas kadaise buvai.
- Visiška nesąmonė. Čia nėra nė lašo tiesos.
- Romane labai svarbus santykis tarp tėvo ir vaiko, savotiška intuityvi meilė, kuri jaučiama net per didžiulį atstumą. Ar tai – asmeninė patirtis?
- Šiuo atveju pavojinga veikėją painioti su knygos autoriumi. Kasparas Kronė juk nėra žmogus, jis – galimybė kalbėti. Romane nėra tikrų žmonių, tėra tik kalbos. Aš nesu Kasparas Kronė, mano gyvenimo būdas visiškai kitoks, aš daug arčiau vidutinybės.
- Jei veikėjai tau tėra galimybė kalbėti, kuo jie tau artimi? Ar rašydamas matei Kasparą Kronę, ar tik jį girdėjai?
- Jis – tiesiog kalbos darinys. Daug skaitytojų man pasakojo, kad skaitydami knygą jie mato vaizdus. Todėl po Bille Augusto filmo pagal „Panelės Smilos sniego jausmą“ aš nusprendžiau daugiau nebeleisti kurti filmų pagal mano knygas. Tam buvo keletas priežasčių, tačiau viena iš jų – ta, kad man nesinorėjo apriboti vaizdinės skaitytojų fantazijos. Jeigu filmas pavyksta, vaizdai įsirėžia į atmintį.
Pavyzdžiui, nebegaliu skaityti „Mirties Venecijoje“, savo vidaus akimis neregėdamas Luchino Visconti filmo. Aš pats nenoriu, kad mano knygų vaizdiniai taip įsirėžtų. Mano išraiškos priemonė yra kalba.
- Tavo kūriniai išversti į daugelį kalbų. Ar tau neatrodo, kad kas nors tavo knygose geriau suprantama vienose šalyse, negu kitose?
- Taip. Kai „Tylioji mergaitė“ pasirodė Danijoje, klausimai, kuriuos pateikė danai, labai skyrėsi nuo pateikiamų Vokietijoje. Didžiausią skirtumą lemia religija: protestantiškoje Danijoje provokuojamai atrodo bet koks bandymas net užsiminti apie transcendenciją. Tai fundamentalus skirtumas nuo Vokietijos. Čia ši mintis, atrodo, nieko neerzina.
- Tačiau knyga skatina mąstyti ne tik apie dvasinius klausimus, bet ir apie žmogaus senėjimą.
- Taip, tačiau vėl turime atskirti mane kaip asmenį nuo mano knygos. Knyga paliečia šį tą didesnio, nei atskiras asmuo. Kalba priklauso mums visiems, ji – tarsi kraujas, visą kūną sujungiantis į visumą. Knyga srūva per rašytoją, tačiau iš tikrųjų ji priklauso visiems.
Man, kaip asmeniui, svarbus žmogaus amžius ir senėjimas. Geroji jo pusė yra branda, patirtis, vis gilėjantis kontaktas su savimi. Antra vertus, ateitis tampa vis trumpesnė. Nesijaučiu senstančiu vyru, tačiau objektyviai aš žinau, kad šiandien turiu mažiau pasirinkimo galimybių, nei prieš dešimt metų. Mirtis tapo realesnė.
- Savo rašymą tu aiškiai suvoki labiau kaip pašaukimą, nei kaip profesiją.
- Kūrybiškumas reikalauja atvirumo. Tačiau tam, kad galėtum likti atviras ir, jei įmanoma, atsiverti dar labiau, turi rizikuoti. Negali tiesiog kartotis, privalai nuolatos keistis. Tai sunku ir kelia nuolatinę įtampą, tačiau tik taip gali kontaktuoti su publika. Tik taip gali pasiekti kitus žmones. Ir tada, labai negreit, iš publikos sulauki atsako. Šis procesas – dialogas su daugybe žmonių – labai vargina.
- Kiekvienas skaitytojas yra savitas ir jo būdas skaityti – priimtinas. Tai – dalis tos kainos, kurią turiu sumokėti už savo kūrybinį atvirumą: privalau išlaikyti kontaktą su įvairiais skaitymo būdais ir nesiremti vien tik teigiamais, susižavėjimo kupinais atsiliepimais. Jau esu sakęs, kad jaučiu, jog srovė, tekanti per mane, per visus kuriančius žmones, nepriklauso man vienam.
Todėl bandau tą dalį energijos, kuri ateina pas mane, perduoti toliau. Be to, tai padeda ištverti blogus dalykus. Jeigu aš ne vienas esu atsakingas už knygą, tai ne vienas atsakau ir už kritiką. Todėl galiu pasakyti: knyga nutiko. Taip, aš ją parašiau, tačiau ji yra kažkas didesnio už mane.
- „Tylioji mergaitė“ nėra lengvai skaitoma knyga. Ar rašydamas galvoji apie skaitytoją?
- Džiaugiuosi šiuo klausimu, nes jis paliečia esminį dalyką. Save laikau savotišku kalnų vedliu ant kalbos, pasakojimo kalno. Rašydamas jaučiu, kad bendrauju su kolektyvine pasąmone. Tuomet sakau skaitytojui: dabar leisimės į labai pavojingą kelionę. Ji labai pavojinga ir man. Aš – kalnų vedlys, tačiau mano patirtis – nedaug didesnė už tavąją. Ar nori sekti paskui mane, net žinodamas, kad ir aš netvirtai stoviu ant kojų? Aš iš tikrųjų pasitikiu savimi, tuo, kad galiu įkalbėti skaitytoją keliauti su manim kartu.
Tačiau jeigu daug skaitytojų sako, kad daugiau su manim neis, rašydamas kitą knygą privalau kažką keisti. Jokios naudos, jei kas nors vienas kopia į Himalajus, o visi kiti lieka slėnyje. Čia kažkas ne taip, dėl to lieki vienišas.
- Knyga kupina literatūrinių aliuzijų ir siauram specialistų ratui suprantamų temų – sniego kristalai, muzika, klausa. Toks įspūdis, kad tavo žinojimas yra beribis. Kaip tu dirbi, kaip renki medžiagą?
- Man pavojinga atsakyti į šį klausimą, nes tai – literatūrinė paslaptis. Tačiau vis tiek atsakysiu. Tai – iliuzija. Aš žinau nedaug. Esu tik rašytojas, ir mano laikas nėra begalinis. Tačiau galiu sudaryti įspūdį, kad kažką žinau. Turėdamas trejetą akmenų, su jais galiu elgtis taip, lyg turėčiau visą namą. Tai – lyg teatro ar filmo kulisai. Tai – ne tikrovė, bet atrodo tikra.
- Daug skaičiau, kai buvau jaunesnis, tačiau per pastaruosius dešimt metų mano paties knygos pareikalavo tiek daug dėmesio, kad ėmiau skaityti beveik vien mokslinę literatūrą, susijusią su mano paties kūriniais. Ir dar skaitau didžiuosius dvasinius autorius.
- Ar pralenkei savo literatūrinius autoritetus?
- Ankstesnėse mano knygose jie atliko svarbų vaidmenį, visos jos buvo tiesioginis dialogas su autoritetais. Tai – vienintelis įmanomas būdas mokytis. Mes, kaip menininkai, augame labai lėtai. Tai normalu. Manau, kad tarp 25 ir 35 metų parašęs keturias knygas aš nuo to išsilaisvinau.
Rašydamas „Tyliąją mergaitę“ jaučiausi, lyg būčiau gigantiškoje žaidimų aikštelėje, pilnoje kalbos teikiamų galimybių, kurioje buriasi visi didieji rašytojai. Tačiau jie – jau nebe autoritetai, o draugai.
- Ar vėl padarysi pertrauką, o gal jau rašai naują knygą?
- Ne, padarysiu pertrauką. Šįkart pauzė yra gal net dar svarbesnė, nei prieš tai. Šia knyga nesu visiškai patenkintas, niekada nė viena savo knyga nebuvau visiškai patenkintas. Bet manau, kad sukdamasis begaline spirale, šįkart truputį priartėjau prie tiesos.
- Ar tai reiškia, kad vėl dingsi?