jaunuju_kurybos_rinktine_keturi_1986jaunuju_kurybos_rinktine_keturi_1986       Jolanta Malerytė gimė Plungėje 1957 m. Augo ir mokėsi Raudondvaryje. 1974 m. su tėvais išvyko iš Lietuvos į Izraelį, kur baigė gimnaziją. Tel Avivo universitete studijavo klasikines kalbas ir įsigijo bakalauro laipsnį. Studi­jose parodė didelius gabumus kalboms bei literatūrai. Pro­fesoriai skatino siekti daktarato. Vis dėlto, atsisakiusi toli­mesnių studijų, ji išvyko į Kanadą gyventi Vancouveryje, ar­čiau tėvų. Poeziją rašyti pradėjo Lietuvoje. Išeivijoje jos eilėraščiai buvo spausdinami „Aiduose“, „Ateityje“ ir „Drau­go“ kultūriniame priede. 1976–1979 m. ji laimėjo kelias pirmąsias poezijos premijas „Ateities“ jaunimo konkursuose. J. Malerytės kūryba įtraukta į 1986 m. išleistą jaunųjų poezijos rinkinį „Keturi“.

 

 

       *  *  *

 

       Rugpjūtyje medžius nuplauna paukščių raudos,

       Ražienose pasklinda balkšvos snaigės...

       Rugpjūčio naktimis be galo tylios delčios...

       Ramus vanduo ir tylios žvaigždės.

 

       Paliko gervės mane vieną

       Ateinančiai snieginei tylai...

       O po pjūties užgęsta žvaigždės

       Ir medžiai nuo raudų pražyla.

 

       Rugpjūty stoviu vidur lauko...

       Ištirpsta paukščiai debesyse...

       Ir, pagailėjus balto skausmo,

       Aš vėl su paukščiais neišskrisiu...

 

 

 

       *  *  *

 

       Kaip tavo rankos —

                upėje vanduo

       Toksai raminantis, švelnus ir keistas...

       Vienatve degančiuos sapnuos

       Ilgiuosi tavo rankų vaisto.

 

       Ir kaip šviesa —

                vienoda ir tyli —

       Sudžiūvusios gelsvokos ramunėlės...

       Ištiesk rankas. Juk tu turi

       Vaistų. Laukų išblyškę gėlės

 

       Kaip tavo rankos irgi —

                ir todėl

       Laukai sugėrė bičių karštį.

       Tu ant liepsnojančios kaktos

       Uždėk man savo rankų tvarstį.

 

       Ir bus, kaip upėje vanduo,

       Įbridusiai tik pasišildyti,

       Bus tavo rankos. Ir ruduo,

       Sužvarbusią apglėbęs pilnatį...

 

 

 

       *  *  *

 

       Švelnumas —

       Lyg sužeistų langų riksmas

       Negirdimas.

       Besvoris

       Kaip paklusnumas,

       Bejėgis

       Kaip gėlių vytimas,

       O gal nesamas

       Kaip paparčio žydėjimas?

       Švelnumas —

       Lyg išdidžios vienatvės melas

       Nematomas.

       Dūstantis

       Kaip išsiskyrimas,

       Dužus

       Kaip tikėjimas,

       O gal bereikšmis

       Kaip nuolankumas?

       Švelnumas —

       Alkanas.

       Pasimetęs

       Kaip mano laukimas.

       Mylėtas,

       Išduotas,

       Bet neužmirštas.

       Ir todėl beprasmis.

 

 

 

       *  *  *

 

       Gudobelėm sukrykštė naktys...

       Pabusiu...

       Ir, baugiai apglėbus šešėlį,

       Suklusiu.

 

       Languose sustings minčių šukės.

       Palūšiu...

       Prašau, pasakyk man nebūti —

       Nebūsiu.

 

       O keistos gudobelių naktys

       Vėl tylios.

       Bejėgiškai purtau šešėlį

       Nebylų...

 

       Ir šiandien, kaip vakar, nuo skausmo

       Užmigsiu,

       Tik dar vieną šukę languose

       Paliksiu...

 

       Vienatvė per miegą sukliko!

       Pabusiu...

       Nutykino paupiu medžiai —

       Pajusiu...

 

 

 

       *  *  *

 

       Iškrito saulė iš mano rankų!

       Per visą dieną

       Tekėjo miglos, o mano lankos

       Atrodė mėlynos.

 

       Gaudė aguonos kritusią saulę —

       Dingusį miegą...

       Mėlynos miglos, rodos, šienauja

       Raudonas sniegenas.

 

       Vakar suskyniau lanku aguonas

       Saulei surinkti!

       Miglos išgėrė skaisčiai raudoną

       Sniegenų rimtį...

 

 

 

       *  *  *

 

       Pušys išgėrė saules, —

       Upėse jų jau nerasi...

       Ištiesei rudeniui saujas,

       O pagalvojai — pavasariui.

 

       Blyksi birių naktų sagtys...

       Tos mėlumos nesuprasi...

       Rudenio mėlynos naktys,

       O pagalvojai — pavasario.

 

       Pušys geltonos ir šviesios...

       Išgertų saulių nerasi...

       Rudeniui meilę ištiesus,

       Tu nusivylei pavasariu.

 

 

 

       LIETUS MANO KIEME

      

       Klevo lapais rudeniniais

       Šlapios katės

       Čiužinėjo, kol paslydo...

       Liepos matė,

       Bet pagelbėt nesuspėjo...

       Lapai lūžo,

       Mano katės nubildėjo

       Ir į liepas įsivėlė,

       O po kiemą

       Smagūs lietūs šniurinėjo

       Kiaurą dieną.

 

       KETURI: jaunųjų poezijos rinkinys. – Chicago (Ill.): Ateities literatūros fondas, 1986.