|
<< Atgal
|
|
LITERATŪROS
MOKSLAS IR KRITIKA |
|
DALIA SATKAUSKYTĖ
Ezopo kalba kaip teorinė sąvoka,
arba Kaip mums kalbėti apie
sovietmečio literatūrą
Vieno dalyko bijau – to nuolatinio zirzimo,
žeminimosi,
prisitaikymo prie madų, vadinamųjų „europietiškų“ standartų,
noro visiems patikti, visuose pasaulio kampuose rodytis su savo
žaizdomis, sulaužytais kaulais, eilėraščiais... Marcelijus
Martinaitis1 |
Ezopo kalbos sąvoka – bene dažniausiai mūsų (ir
pačių rašytojų, ir literatūros kritikų) pasitelkiama, kai prisieina kalbėti apie
sovietmečio literatūrą. Tačiau ar tai – terminas, ar talpi, seną istoriją turinti,
bet drauge neapibrėžta metafora, kuri tiesiog lakiai apibūdina vieną iš sovietinės
literatūros (ir apskritai meno) bruožų bei literatūrinės komunikacijos situaciją?
Ar, nepaisant labai paplitusio šios sąvokos vartojimo, esama kokio išsamesnio šio
reiškinio tyrinėjimo? „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ Vytauto
Kubiliaus pateiktas straipsnis apie Ezopo kalbą iš esmės apibendrina paplitusius šio
reiškinio apibūdinimus: „Ezopo kalba, perkeltinių prasmių stilistika,
užšifruojanti priešingas esamam režimui idėjas metaforų, aliuzijų, parafrazių
priemonėmis, konstruojanti dvilypį kūrinio planą, aiškų visuomenei ir neįkandamą
cenzūrai. Būdinga totalitarizmo šalių literatūroms“2.
Būtent tokia reikšme Ezopo kalba kaip alegorijos atmaina vartojama daugelyje tekstų
apie sovietmečio literatūrą. Dar dažniau jos prisireikia pereinamuoju laikotarpiu, kai
V. Kubiliaus minimos teksto konstravimo strategijos ar tiksliau – jų panaudojimas
politinėms prasmėms užšifruoti pamažu ima trauktis iš literatūros, o daugelis
tekstų, parašytų remiantis tokia kalba, tiesiog darosi sunkiai suprantami. Ezopo kalbos strategijų pavyzdžių pateikia V. Kubilius minėtame
enciklopedijos straipsnyje: „Vartojami kultūriniai įvaizdžiai, žadinantys laisvės
viltį (V. Mykolaičio-Putino „Prometėjas“) ar tautinę savimonę (Just.
Marcinkevičiaus drama „Mažvydas“), piešiama absurdo situacija <…>. Sekama
pasaka, alegorizuojanti melu pagrįstą socializmo tikrovę3
<…>. Taigi V. Kubilius netiesiogiai mums ir siūlo du Ezopo kalbos analizės
aspektus: arba aprašyti ją kaip specifinę literatūrinės komunikacijos situaciją,
arba kaip tam tikras tekstines strategijas, kurias lėmė tos situacijos. Kaip matome,
vienas aspektas yra neatskiriamas nuo kito, svarbu tik tai, kuriam iš jų yra teikiamas
prioritetas. Taigi sąvoka populiari, dažnai minima rašytojų ir literatūros kritikų,
tačiau paties reiškinio tyrinėjimų, teorinių ar istorinių, yra labai nedaug. Vienas
pirmųjų – Tomo Venclovos dar 1983 m. parašytas esė „Žaidimas su cenzoriumi“.
Jis svarbus bent dviem aspektais. Esė aprašomas vadinamasis savi- ar autocenzūros
mechanizmas ir bandomos klasifikuoti Ezopo kalbos technikos, tuo pat metu reflektuojant,
kaip kartais nelengva jas atskirti nuo poetinei kalbai būdingų technikų ir priemonių.
Kaip vieną iš bandymų analizuoti Ezopo kalbos fenomeną galima paminėti ir Čikagoje
išleistą Dano Lapkaus knygą „Poteksčių ribos. Uždraustos tapatybės devintojo
dešimtmečio lietuvių prozoje“. Nepaisant gausios kontekstą
užsienio skaitytojui pristatančios medžiagos, knygoje einama teksto poteksčių (t. y
politinių teksto ar tiesiog atskirų įvaizdžių) dešifravimo keliu, kartais
šiuolaikiniam skaitytojui atrodančiu kiek komiškai („Mano manymu, Gilda yra Lietuva“,
o „tenai“ – nekompromisinė pozicija, atvira, „tikra“ žmogaus būsena“4). Gerokai vaisingesnis, man regis, yra
Violetos Kelertienės, jos pačios žodžiais, vienas pirmųjų bandymų suklasifikuoti
būdus ir strategijas, kuriomis buvo bandoma apeiti cenzūrą (straipsnis „Cenzūros
apėjimo sovietiniais metais formos kaip nacionalizmo išraiška“5).
Literatūros tyrinėtoja nepaleidžia iš akiračio komunikacinės situacijos specifikos
bei jos lemtos recepcijos galimybių, todėl ji pateikia vienu ar kitu būdu kuriamos
interpretacijos kryptis, o ne galutinę ir vienintelę teksto ar įvaizdžio reikšmę.
Kažin ar kas galėtų ginčytis, pavyzdžiui, dėl tokios Ezopo kalbos strategijos kaip
istorinis perkėlimas – apie tai byloja ne tik patys literatūros tekstai, bet jų
recepcijos istorija (istorinės poetinės dramos populiarumas, reakcijos į filmą „Herkus
Mantas“ ar spektaklio „Barbora Radvilaitė“ likimas). Su potekste, kuri drauge su
intertekstais išskiriama į atskirą „tabu apėjimo“ strategiją, kiek sudėtingiau. V. Kelertienė atvirai pripažįsta: „Potekstes ypač sunku
atpažinti, nes jos retos sintaksiniame lygmenyje, be to, jos išskirtinai priklauso nuo
autoriaus ir skaitytojo pasaulio pažinimo ir kone visiško sutapimo su abiejų – tiek
skaitytojo, tiek rašytojo – požiūrio bei užuominų ribomis“6.
Vertingi ir kritikės apmąstymai apie galimas Ezopo kalbos tyrinėjimo kryptis.
Dokumentų publikavimas (knyga „Rašytojas ir cenzūra“) ar pačių rašytojų
liudijimų fiksavimas (kas kokias raides keitė, kokių žodžių vengė ir kokius
kontrabanda „prakišinėjo“, ką slėpė po vienu ar kitu įvaizdžiu, kaip kentėjo
nuo cenzūros) ir jų analizės neišsprendžia klausimo, kaip tyrinėti sovietmečio
literatūrą. Geriausiu atveju pasiektas tik pradinis tokio tyrimo etapas, kai kaupiama
medžiaga išsamesniems ir, svarbiausia, teoriškai labiau motyvuotiems darbams.
Taigi gražių, emocingų pasvarstymų apie Ezopo
kalbą yra daug, rimtų tyrimų beveik nėra.
Ar dėl to, kad sovietinė patirtis pernelyg arti ir
pernelyg skaudi, ar dėl to, kad pats reiškinys sunkiai leidžiasi teoretizuojamas –
sunku pasakyti. Tačiau visų kalbų apie sovietmečio literatūrą sraute yra ganėtinai
išskirtinis Marcelijaus Martinaičio bandymas reflektuoti poezijos statusą aptariamu
laikotarpiu ir to statuso pasikeitimą šiandien. Pirmiausia todėl, kad apie pačią
problemą kalbama nedemonstruojant asmeninių nuoskaudų ir nieko nekaltinant. Antra, ši
refleksija yra palikusi itin vaisingą pėdsaką pačioje M. Martinaičio poezijoje –
turiu galvoje eilėraščių rinkinį „K. B. Įtariamas“ (2004), apskritai vieną
geriausių poezijos rinkinių pastaraisiais metais. M. Martinaičio poetinės kalbos „lūžis“,
ryškus visais lygmenimis (ir teminiu, ir teksto struktūros, ir kalbančiojo situacijos
tekste atžvilgiu), neabejotinai susijęs su minėta poezijos ir pasikeitusio laiko
sąsajų refleksija. Tačiau ši įdomi problema verta atskiro tyrinėjimo, o mes
grįžkime prie to, kaip šis eseistas, publicistas ir literatūros kritikas svarsto
vadinamosios Ezopo kalbos klausimą.
M. Martinaitis pateikia daugybę
įdomių realijų, kurios kada nors galės tapti būsimų sovietmečio literatūros ir
kultūros tyrinėjimų medžiaga – nuo fakto, kad cenzoriai naudojosi pieštukais ir
trintukais, kad galėtų bet kada panaikinti savo įsikišimo pėdsakus, iki „pavienių
žodžių“ redagavimo istorijos7. Tačiau faktai jam yra
tik pavyzdžiai. Labiau rūpi kas kita – esminiai sovietinės literatūrinės
komunikacijos aspektai. M. Martinaitis nepateikia kokių nors nuoseklių šio reiškinio
tyrinėjimų – jis tiesiog fiksuoja, svarsto problemas ir siūlo tam tikras būsimų
tyrimų kryptis. Labai svarbi ir asmeninė rašytojo pozicija – jis kaip reta kas
Lietuvoje atsisako demonstruoti asmenines nuoskaudas ir žaizdas, nelaiko savęs režimo
auka ar didvyriu. Poetas teigia, kad sistema vienaip ar kitaip veikė visus, neišskiriant
nė jo paties. „Meluočiau, jeigu ir aš nebūčiau galvojęs, kas
„jiems“ gali užkliūti ir kaip išvengti siūlymų „dar padirbėti, meniškai
pagerinti tekstą“, – prisipažįsta poetas straipsnyje (ar svarstymuose) „Įslaptinta
cenzūra“8. Literatūros sociologijos požiūriu
(pastarąjį tyrimo aspektą ne kartą mini ir pats M. Martinaitis) ši pozicija primena
tai, ką Pierre'as Bourdieu savo sukurtoje refleksyvios sociologijos kryptyje vadina
subjektyvumo ojektyvizavimu arba objektyvacija dalyvaujant.
Taigi kokių idėjų ar problemų svarstymą bei
tyrinėjimą siūlo, tiesiogiai ar netiesiogiai, M. Martinaitis?
Visų pirma jam rūpi bendriausias klausimas:
išsiaiškinti ne pavienių sistemos sraigtelių vaidmenį ir juodus darbus, o suprasti,
kaip veikė sudėtinga ir paini sistema, lėmusi Ezopo kalbos susiformavimą. Kaip tik
šitokiu būdu aptariamas cenzūros ir savicenzūros veikimo mechanizmas, apimantis visą
komunikacinę grandinę – autorių, tekstą, skaitytoją, kurių santykius modeliuoja ir
tam tikra prasme iškreipia virš tradicinio, komunikacinio modelio pakibusi ideologinė
superstruktūra (straipsnis „Dešimtmečių sąvartoje“ iš „Naujausios lietuvių
literatūros“ ir jau minėta „Įslaptinta cenzūra“, publikuota knygoje „Lietuviškos
utopijos“). Gera pradžia tolimesniems ir būtiniems šio aspekto tyrinėjimams.
Kita svarstoma problema – Ezopo kalbos ir apskritai
poetinės kalbos santykis. Atsakymuose Liudvikui Jakimavičiui,
pavadintuose „Kirvarpos sindromas“, M. Martinaitis panašiai kaip ir T. Venclova
svarsto struktūrinę bei funkcinę Ezopo kalbos ir poetinės kalbos giminystę: „Apskritai
poezija ir yra Ezopo kalba – kartais dirbtinė, išgalvota, gramatiškai nerišli,
niekur kitur nepritaikoma. Jeigu užėjęs į parduotuvę pradėtum šnekėti „poezijos
kalba“, palaikytų nenormaliu. Tai savaip sutartinė, antrinė, kultūros sferoje
atsiradusi specifinė kalba“9. Šis apibūdinimas gana
artimas jau klasikiniu tapusiam Romano Jakobsono pasiūlytam poetinės kalbos funkcijos
apibrėžimui: poetinei kalbos funkcijai būdingas „nukreiptumas į save“, tam tikras
uždarumas, kitaip tariant, didesnis struktūrinis organizuotumas, paverčiantis formą
gerokai turiningesne nei kitose kalbos vartojimo srityse. Taigi šiuo aspektu poetinė
kalba yra antrinė ar antrinė modeliuojanti sistema, jei remsimės Jurijaus Lotmano
pasiūlytu modeliu. Tačiau ginčytumėmės su teiginiu, kad vadinamoji Ezopo kalba yra
tokia pat antrinė kaip ir poetinė kalba apskritai. Tai greičiau jau tretinė, jei taip
galima pavadinti, sistema, kuriama ne tiek kalbinių ryšių sutankinimo, bet pirmiausia
sutarties tarp skaitytojo ir rašytojo pagrindu. Ezopo kalbos atveju galėtume kalbėti
tik apie gerokai didesnį kalbinių ryšių intensyvumo laipsnį, nulemtą žaidimo su
cenzūra. Taigi ši kalba, kurioje metafora visuomet bendradarbiauja
su alegorija, tam tikra prasme yra poetinės funkcijos priešingybė – ji atsiranda ne
iš tekstinės autoreferencijos10, bet iš didesnio nei
įprasta konteksto įsiterpimo, iš komunikacinių komplikacijų. Pastarąsias galima
pavadinti skaitytojo ir rašytojo sąmokslu prieš cenzūrą, kuriam, parafrazuojant V.
Kelertienę J. Lotmano terminais, reikia didesnio nei įprastai rašytojo ir skaitytojo
kodų sutapimo. Toliau minėtuose atsakymuose M. Martinaitis šį
skirtumą pripažįsta: „Neseniai mūsų poezijoje vadinamoji Ezopo kalba buvo dar ir
tam tikra poetinė bei politinė konspiracija“11.
Rašytojas labai aiškai reflektuoja šių dviejų kalbų – poetinės apskritai ir Ezopo
– suartėjimo ir persiklojimo privalumus bei pavojus. Privalumas, neabejotinas ir visų
pripažįstamas, – teksto intensyvumas, pasiekiamas vidinių teksto ryšių sutankinimu,
įvairiausių kontekstų (pirmiausia folklorinio ir mitologinio) aktualizavimas,
reikšmės perkėlimas į kontekstus ir pauzes, nutylėjimus. Taigi politinė konspiracija
verčia tobulinti pačią poetinę kalbą . Tačiau čia pat slypi ir pavojus –
literatūros uždarumas, įkalinimas tam tikruose praėjusio laiko koduose, dėl kurio ji
darosi nebesuprantama ir neaktuali tų kodų nežinantiems (tai ypač akivaizdu tarybinio
laikotarpio literatūros vertimų atveju), jų nebeatpažįstantiems ar tiesiog
nebejaučiantiems jų poreikio skaitytojams. „Tačiau vis dėlto
poezija yra tai, kas lieka atmetus politiką, publicistiką, slaptažodžių šifrus“12, – apibendrina M. Martinaitis, galbūt netiesiogiai mums
siūlydamas dar vieną Ezopo kalbos ir su ja susijusių problemų tyrimo kryptį –
ezopinės reikšmės susidarymo, istorinio tų reikšmių kitimo, pagaliau jau ne kartą
čia minėtos specifinės komunikacinės situacijos.
Kaip tik ties šiuo aspektu norėtume trumpam ir
stabtelėti. Be M. Martinaičio svarstymų, šias problemas iškelti
paskatino žinomo rusų literatūrologo Jevgenijaus Dobrenkos knyga „Tarybinio
skaitytojo formavimas“13, kurios paantraštė nurodo ir
metodologines nuostatas: „Socialinės ir estetinės tarybinės literatūros recepcijos
prielaidos“. Knygoje tyrinėtojas remiasi sociologiniais modeliais ir recepcijos
teorija, naudoja ir apdoroja gausią dokumentinę medžiagą (nuo literatūros kritikos
straipsnių, oficialiai organizuotų skaitytojų apklausų, bibliotekų statistikos iki
partinių dokumentų ir mokyklų programų). Jis siekia išanalizuoti, kaip buvo sukurta
oficiali tarybinė literatūra su „socialistinio realizmo“ dogma (J. Dobrenka
įtikinamai parodo, kad socialistinis realizmas yra klasikinio realizmo paneigimas ir
išugdytas tokios literatūros skaitytojas – tai masinis suvalstybintas skaitytojas
(oficiali tarybinė literatūra tyrinėtojo įrašoma į masinės literatūros paradigmą;
vienas knygos skyrius iškalbingai pavadintas „Masinio skonio negandos, arba Kas „sugalvojo“
socialistinį realizmą“). Be kita ko, tyrinėjamas pats juodžiausias sovietinės
epochos laikotarpis – Lenino ir Stalino valdymo metai. Atrodo, ką bendra tai turi su
Ezopo kalbos fenomenu, atsiradusiu ir įsitvirtinusiu vadinamojo atlydžio metais?
Tiems, kas imtųsi tyrinėti Ezopo kalbą ir jos
funkcionavimą tarybinėje visuomenėje, svarbios būtų bent kelios J. Dobrenkos
metodologinės nuostatos ir kai kurios kruopščių tyrimų išvados. Pirma, jis kalba
apie būtinybę istorizuoti tyrinėjamą medžiagą, t. y. glaudžiai ją sieti su
istoriniu ir socialiniu kontekstu ir tyrinėjimą pradėti nuo medžiagos specifiškumo, o
ne nuo išankstinių ideologemų. Šiuo atžvilgiu jis teigia, kad Vakarų sovietologija
dažnai būdavo tokia pat iliustracinė kaip ir vadinamoji tarybinė estetika. Antra,
pabrėžiamas tarybinės skaitymo, interpretacinės ar, kaip mes iki šiol vadinome,
komunikacinės situacijos specifiškumas: į komunikacinę grandinę tarp skaitytojo ir
rašytojo, skaitytojo ir teksto yra įsiterpusi valdžia. Tiesa,
kaip tikras sociologinių nuostatų tyrinėtojas jis mano, kad joks meninio kūrinio
vartojimas nėra tiesioginis (galime prisiminti T. Venclovą, teigusį, kad „netgi ten,
kur viskas leista, savotiškos (ir anaiptol ne visada švelnios) cenzūros vaidmenį
vaidina mados bei rinkos mechanizmai“14. Tačiau tuos
reguliacinius procesus, kuriuos demokratinėje santvarkoje atlieka visuomenė ir jos
institutai, čia atlieka valdžia. Ir tai yra esminis skirtumas – superstruktūra, kuri
yra pakibusi virš komunikacinės grandinės kaip hierarchiškai aukštesnis darinys,
keičia ir iškreipia visą meninę komunikaciją, vadinasi, ir kūrinio recepcijos
pobūdį. J. Dobrenka niekur tiesiogiai nekalba apie tai, ką mes vadinam Ezopo kalba, bet
skaitant apie tarybinės par excellence literatūros skaitytojo sukūrimą, Ezopo
kalba parašytos literatūros skaitytojas atrodo kaip atvirkščias ar kreivas ano
skaitytojo atspindys. Pateikti alternatyvią „istoriją“ apie tai, kaip buvo sukurtas
Ezopo kalbos skaitytojas, galėtų būti ambicingos studijos tikslas. Norėtųsi
pasidalyti nebent keliom mintim apie tą atvirkščią ar kreivą atspindį.
Rašydamas apie tarybiniais metais paplitusią
tendenciją interpretuoti netarybinius rusų literatūros klasikus kaip kone proletarinės
revoliucijos šauklius, J. Dobrenka kalba apie šizofrenišką situaciją, kai skaitomas
„neparašytas tekstas“, kai interpretacija tampa pati sau tikslas, praryja ir
pakeičia interpretuojamą tekstą. Tokią situaciją, kai virtualus teksto matmuo
visiškai nustelbia tekstinį (literatūrologas naudojasi recepcijos teorijos sąvokomis),
J. Dobrenka vadina bet kokios interpretacijos riba, susinaikinimu. M.
Martinaičio teiginys, kad „atgauta laisvė savaip sutrikdė kūrybą. Su cenzūra
išnyko ir išnyksta labai daug reikšmių, skaitymo būdų, užuominų, sutartinių
nuorodų, nes nelieka tam tikrų semiotinių ekranų, į kuriuos projektuojami,
nukreipiami tekstai“15 verčia kelti klausimą, ar ezopinei
skaitymo situacijai irgi nebūdingas tam tikras šizofreniškumas, to, kas tekste
neparašyta, „priskaitymas“ arba skaitymas eliminuojant ar minimalizuojant pačios
literatūros kodą. Atrodo, poetinė literatūros teksto funkcija,
kurios vienas esminių bruožų yra daugiareikšmiškumas, nustumiama į antrą planą
politinių reikšmių labui – tai dar vienas argumentas „prieš“ M. Martinačio
pasiūlytą Ezopo ir poetinės kalbos apskritai panašumą16.
Tos „prirašytos“, visiškai nuo konteksto priklausomos reikšmės, pasikeitus
kontekstui, iš karto atkrinta, ir tuomet pasirodo, ar tekste lieka literatūros, ar ne.
Tiesa, skaitytojo „savivalė“ abiem atvejais, oficialios ir Ezopo kalba parašytos
literatūros, veikia skirtingai ar net priešingai. Tarybinės literatūros ar praeities
tekstų „tarybinės“ interpretacijos atveju visiškai sunaikinama tai, ką Wolfgangas
Iseris vadina „apeliatyvine teksto struktūra“ ir kuri reiškiasi neapibrėžtomis ar
tuščiomis teksto vietomis. W. Iserio pateiktas būdų, kuriais į
tekstą įterpiamos tuščios vietos, katalogas, J. Dobrenkos teigimu, – savotiškas
nužudytų tarybinės literatūros formų martirologas17.
Ikitarybinės literatūros tekstų tarpai užpildomi pagal išankstinę interpretacinę
schemą, o tarybinės literatūros tekstai jokių tarpų ir neapibrėžtumų tiesiog
nepalieka (užtenka paskaityti stalininio laikotarpio oficialią lietuvių poeziją, kad
įsitikintum šio teiginio pagrįstumu). Dialogo mirtis – taip J. Dobrenka apibūdina
beapeliacinio reikšmės primetimo situaciją. Ezopo kalboje apeliatyvinė teksto
struktūra ne tik sugrįžta, bet ir tampa ypač gyvybinga – ji ne visai sutampa su tuo,
ką mūsų kritikai tradiciškai vadina potekste, bet apima ir ją, ir kitas vadinamąsias
Ezopo kalbos technikas. Viena vertus, apeliatyvinė teksto struktūra ima nustelbti
tekstinę struktūrą, kita vertus, tarpai ir neapibrėžtumai užpildomi remiantis ne
tiek individualiais, kiek kolektyviniais kodais. Tarybinis skaitytojas yra ne individas, o
klasės, kolektyvo atstovas. Ezopo kalba parašyto teksto skaitytojas yra, kaip minėta,
rašytojo sąmokslininkas, savotiškas slaptos grupelės narys, pokalbio partneris, kuriam
bendri skaitymo kodai svarbesni ir už individualiuosius, ir už paties teksto kodus.
Taigi skaitantis Ezopo kalba parašytą literatūrą irgi nėra dialogo partneris – jis
yra sąmokslo dalyvis.
Suprantama, visi šie teiginiai yra tik hipotezės ir
reikalauja išsamesnės tekstų analizės bei kontekstų aprašymo. Tačiau kaip tam tikra
teorinė prielaida itin svarbi atrodo J. Dobrenkos mintis, kad mozaikiškas tarybinės
literatūros laukas su visa įvairove vis dėlto buvo sistema, kurios vienas lygmuo (pvz.,
oficialus) nebuvo izoliuotas ar idealiai opoziciškas kitam (pvz., neoficialiam ar pusiau
oficialiam). Anot M. Martinaičio, „sovietinės sistemos esmė
buvo visuotinė totali cenzūra, persmelkusi beveik viską“18.
Belieka pridurti, kad sovietmečio literatūrinė komunikacija irgi buvo sistema, kurios
vienų narių funkcionavimas priklausė nuo visų kitų narių funkcionavimo. Be šios
sistemos analizės, atskirų Ezopo kalbos technikų aprašymas ar konkrečių įvaizdžių
šifravimas bus tik kažkas panašaus į K. Linėjaus klasifikaciją – tikriausiai
pakankamai intriguojančią ir egzotišką sovietinės realybės nepažįstančiam
skaitytojui, bet tuo ir apsiribojančią. Marcelijus Martinaitis taip pat mums siūlo eiti
kitu, analitiniu, keliu.
1 M a r
t i n a i t i s M . Atverti duris ir įeiti patiems. Dialogas su Ričardu
Pakalniškiu leidiniui „Poezijos kryžkelės“ // Lietuviškos utopijos. – Vilnius:
Tyto alba, 2003. – P. 48. (Atgal>>>)
2 Lietuvių
literatūros enciklopedija. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,
2001. – P. 136. (Atgal>>>)
3 Ten pat.
(Atgal>>>)
4 L a p k
u s D . Poteksčių ribos. Uždraustos tapatybės devintojo dešimtmečio
lietuvių prozoje. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 2003. – P. 89.
(Atgal>>>)
5 K e l e
r t i e n ė V . Cenzūros apėjimo sovietiniais metais formos kaip
nacionalizmo išraiška // Kita vertus… – Vilnius: Baltos lankos, 2006. – P. 290–304.
(Atgal>>>)
6 Ten pat.
– P. 303. (Atgal>>>)
7 Žr.: M
a r t i n a i t i s M . Įslaptinta cenzūra // Lietuviškos utopijos. – P.
55 ; M a r t i n a i t i s M . Dešimtmečių sąvartoje // Naujausioji
lietuvių literatūra. – Vilnius: Alma littera, 2003. – P. 19–20. (Atgal>>>)
8 Ten pat.
– P. 54. (Atgal>>>)
9 M a r t
i n a i t i s M . Kirvarpos sindromas // Lietuviškos utopijos. – P. 91.
(Atgal>>>)
10 Remiuosi
R. Jakobsono kalbos funkcijų modelių, pagal kurį poetinė funkcija yra „dėmesio
sutelkimas į pranešimą dėl jo paties“. Žr.: J a k o b s o n R .
Lingvistika ir poetika // Baltos lankos. – Nr. 18/19. – P.
15. (Atgal>>>)
11 Ten
pat. – P. 92. (Atgal>>>)
12 Ten
pat. (Atgal>>>)
13 Д о
б р е н к о Е . Формовка советского читателя
// Санкт-Петербург: Академический проект. – 1997.
(Atgal>>>)
14 V e n c
l o v a T . Žaidimas su cenzoriumi // Vilties formos. – Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 1992. – P. 420. (Atgal>>>)
15 M a r t
i n a i t i s M . Garbė vaikšto basa // Lietuviškos utopijos. – P. 185.
(Atgal>>>)
16 „Poetinės
funkcijos viršenybė referentinės funkcijos atžvilgiu ne panaikina pačią
referenciją, bet daro ją nevienareikšmę“, – teigia R. Jakobsonas (žr.: J a k o b
s o n R . Lingvistika ir poetika. – P. 36).
(Atgal>>>)
17 Д о
б р е н к о Е . Формовка советского читателя.
– C. 27. (Atgal>>>)
18 M a r t
i n a i t i s M . Įslaptinta cenzūra // Lietuviškos utopijos. – P. 51.
(Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|