<< Atgal
|
DALIA TAMOŠAUSKAITĖ
Iš vabalų gyvenimo |
Visai šiuolaikinė laumė...
Mano saulė...
Basas Vienplaukis...
Niekada Nerašysiu prozos...
Įnoringai gražuolei boružei...
Nieko nėra pavojingiau...
Tą vidurdienio vakarą...
Sen Žermeno oro uoste...
Į viršų
Ŗ
Visai šiuolaikinė laumė,
Spragsėdama kojų pirštais
Tarsi būrimo kauliukais
(Ar laumžirgių akimis),
Išbūrė audringą lemtį:
Sulauksi, kai nebelauksi.
Bet to įsimint nebūtina,
Nes laukt nebėra ko.
Į viršų
Ŗ
Mano saulė
Numirė ant tavo rankų.
Bet nesakė troškina.
Nei šalta.
Net neprašė paduot atsigert.
Netgi slinktis arčiau
Ar suklaupti aplinkui.
Vis alsavo ritmingai
Tarytumei murktų
Viena tik burna jos
Žiojėjo juoda lyg bedugnė.
Ir vis siurbė gilyn
Tarsi verptų po vieną
Kaip spindulio siūlus.
Per kiekvieno akimirksnio akį
Vis gilyn ir gilyn
Į tylos katakombas.
Į viršų
Ŗ
Basas
Vienplaukis
Vienmarškinis
Tutanchamonas
Skruzdėtu
Ir skujom nuklotu
Taku artėja prie jūros.
Kairėje balti karčiai.
Dešinėje baltos pasagų kibirkštys.
Priešais baltos burės.
Virš galvos balti sparnai.
Kodėl
Reinkarnaciją mes vadinam
Baltąja karštine?..
Į viršų
Ŗ
Niekada
Nerašysiu prozos:
Kad prakeiktum
Save,
Užtenka
Vieno žodžio
Amen.
Į viršų
Ŗ
Įnoringai gražuolei boružei
Jau pabodo: nuo žiedo ant žiedo
Tad, pamačiusi gulintį šunį,
Jį nusprendė pagerbt apsilankymu.
Bet tas šuo, vos pajutęs jos eigastį,
Pagalvojo, kad kuičias blusa
Tik grybšt dantimis sau per garbanas!..
Ir po pasakos apie Esmeraldą ir Kvazimodą.
Į viršų
Ŗ
Nieko nėra pavojingiau,
Kaip katė, besiglaustanti apie kojas
Susirangiusi skreite
Murkuojanti į pažastį
Ar lyžtelėjusi pasmakrę
Švelnumas ima vergijon
Greičiau už bet kokį tironą.
Į viršų
Ŗ
Tą vidurdienio vakarą,
Kai žodžių mortyrom
Išdaužėme langus,
Kai į vidų prasmukus
Lig pat panagių
Ėmė smelktis tamsa,
Jis atėjo
Ir triskart nedrąsiai pabeldė
Į ąžuolo staktą.
Jis sakė esąs net iš pat neolito.
Be veido.
Be vardo.
Be ginklo.
Be tikslo.
Bet
Bet toliau mes jau
Nebegirdėjom
Jo žvilgsny ištirpom
Greičiau negu saulės.
Į viršų
Ŗ
Sen Žermeno oro uoste
(Tiesiog gražus pavadinimas)
Nusileido trisdešimt trys žuvėdros.
Tiesiai ant pakilimo takelio.
Ir tikimybė nukristi tapo
Lygiai tokia kaip ir skristi.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|