|
<< Atgal
REGIMANTAS TAMOŠAITIS
Laikas krosnis kūrenti
Koks keistas dalykas civilizuotame Vilniaus
mieste yra toks visiems žinomas Užupis, kuriame žmonės žiemos metu šildosi senoviniu
būdu kūrendami krosnis. Užupyje žmonės žiemą kūrena krosnis.
Kažkaip fatališka atrodo tokia buitis. Žiūriu į
Užupį ir mintyse girdžiu Daniilą Charmsą: Grigorjevas (trenkdamas Semionovui į
snukį). Štai jau ir žiema atėjo! Laikas krosnis kūrenti. Kaip manote?
Tik pasižiūriu į senus Užupio kiemus su
sandėliukais bei malkinėmis ir iškart mąstau apie Charmsą. Grigorjevas primygtinai
teiraujasi Semionovo nuomonės, savo klausimams suteikdamas šiokio tokio fizinio svarumo,
kad Semionovas suprastų, jog krosnies kūrenimas rimtas dalykas.
Kol pats čia neapsigyvenau, net neįtariau, kad
vietiniai gyventojai turi rūpintis malkomis, akmens anglimi. Labiau pasiturintys yra
įsirengę apšildymą dujomis, bet aplink mane tokių ne per daugiausia. Aplink mane
gryna archaika, žmonės glaudžiasi prie pečiaus. Ir aš pats staiga turiu
prisiminti vaikystę, atgaivinti savo kaimietišką prigimtį, kurios viena svarbiausių
patirčių ugnies kūrenimo išmanymas. Aš juk čia įsikūriau, čia gyvenu, kūrenu
krosnį. Aš jau esu tikras kūrentojas ir kūrėjas. Ilgą laiką mano kūryba buvo tik
popierinė, dabar ji įgijo konkretaus realizmo. Tarytum gyvenimas pasidarė tikresnis.
Kol kas mano kūrybiniai ištekliai du su puse kubo malkų, bet tai tik pradžia.
Sako, kad vienam žiemos sezonui reikia maždaug penkių kubų.
Staiga kitaip pradėjau matyti aplinką. Sąmonė yra
selektyvi, šis praktinis principas valdo regėjimą. Mano žvilgsnį dabar iš karto
patraukia medis: visur pirmiausia pamatau, kur esama kokių nors lentgalių, dėžių,
visokių medžio atliekų. Tuoj pat galvoju kaip visa tai nepastebimai įsimetus į
bagažinę
Ir dar yra reikšmingas kultūros elementas
popierius. Su džiaugsmu suvokiu, kad pagaliau galėsiu popierių suvartoti pagal
paskirtį pakuroms. Pagaliau galėsiu kišti į krosnį ir kūrenti savo, taip pat ir
kitų žmonių kūrybą. Jos tiek daug kalnai popierinės kūrybos, kurios buvo
neįmanoma nei įveikti, nei atsikratyti. Agresyvi kūrybos lavina, kurioje tiek mažai
žmogiškos šilumos. O dabar ramia širdim į pečių! Ugnis viską išgrynina
ir viską atleidžia. Ji magiška substancija. Daugiausia džiaugsmo sukelia, kad
galiu kišti į ugnį visą laikraštieną visas tas reklamas, išsišiepusius veidus,
politikus, sportininkus, saloninius menininkus, komersantus, intrigantus, nusikaltėlius,
kriminalines ir aukštuomenės gyvenimo kronikas, visus tuos spindinčius daiktus ir
sudaiktėjusius žmones. Blizgantys žmonių žurnalai yra žmonių musgaudžiai.
Prie jų prilimpa daugelio žmonių sielos. Bet krosnyje šie musgaudžiai kaipmat netenka
savo magiškos galios. Spindintys puvėsiai
Tačiau laikraštiena yra gajesnė nei šiaip kūryba
ji labai greitai atsikuria, ji dauginasi dienomis, ir reikia tikrai labai šaltos
žiemos, kad susidoročiau su išniekinto popieriaus krūva, augančia šalia mano
krosnies. Laikraštienos kalnai suniokota gamta ir apiplėšta žmogaus dvasia.
Nualinta kultūra. Kiek talentų pasigrobė lipnūs komercinės spaudos puslapiai, kiek
daug kūrėjų kūrena ne dvasios ugnį, bet parsiduoda kurdami vartotojišką gyvenimo
tipą ir šlovindami daiktus. Kuo daugiau stilingų naujosios gyvensenos žmonių, tuo
labiau šiame pasaulyje jaučiuosi svetimesnis. Laikas krosnis kūrenti
Laikraštiena neįveikiama, kaip ir pinigo galia. Bet
man vis tiek nepaprastai gera, jaučiuosi kaip didysis inkvizitorius, vykdantis
teisingumą. Nuosprendis galutinis ir neatšaukiamas: parazitinio vartotojo blizgančią
ideologiją į krosnį ir per kaminą. Galvoje sukasi senovės kinų vienos
revoliucijos šūkis: knygas į ugnį, mokslininkus į duobę! Labai teisinga!
Sovietiniais laikais man tas šūkis atrodė nežmogiškas, šiurpus, barbariškas,
tačiau dabar godų vartotoją ugdančioj agresyvioje komercinėje visuomenėje
tai nuostabiausias sprendimas. Mokslininkai ir taip gyvena duobėje, o knygos tiesiog
perteklinės rašliavos metafora. Tarp šito knygų tvano jau nebesimato tikrų knygų,
kaip tarp vartotojiškų žmonių tikro žmogaus. Tik ugnimi pasišviesdamas dar gali
rasti, kas yra tikra, kas ne. Tikros knygos nedega. Aš tikrų ir nekūrenu, jos ir
taip šildo mane. Netikros net ir kūrenamos menkai šildo.
Tikras vartotojas yra tas, kuris viską suvartoja.
Senojo kaimo buityje žmogus viską panaudodavo, nieko nelikdavo. O šiuolaikinis
komercinio pasaulio išugdytas vartotojas tiesiog dūsta nuo savo paties atliekų, jis
kuria šiukšlių kalnus.
Taigi laikas krosnis kūrenti
Koks tai senas
darbas, kokia archajiška buitis. Kaimas, vaikystė. Negalvojau, kad visa tai pasikartos.
Bet krosnies kūrenimas sename kaime ir
šiuolaikiniame mieste skiriasi. Prisimenu rudens tamsą ir darganas, nykius,
ištuštėjusius laukus, kai į žemę tarytum visiems laikams nusileidžia naktis. Kaip
gera tada būdavo grįžti namo ir prisiglausti prie krosnies. Linksma ir jauki ugnis
sutelkia žmones, sužadina gerumą, meilę. Žmonės tamsoje prie ugnies viena
gyvybė.
Senojo kaimo žiemos! Balti žiburiuojantys laukai,
dangiškai švaraus sniego kalnai. Be galo daug spindinčios šviesos ir sielai bei kūnui
stiprybės teikiančio šalčio. Tvoros tyliai nyksta pusnyse, šventiškai ramus ir
iškilmingas kiemas, gurgždantys žingsniai kiemo takeliu, o namuose ugnies kaitra.
Ir vėl tas žmonių gerumas, darbų paprastumas, gyvenimo aiškumas. Žinoma, kaimo
žmonės nebuvo pernelyg idiliški, bet tokia buitis teikdavo daug galimybių žmogiškai
šilumai.
Kaimo ugnis jungdavo žmones, o miesto skiria.
Ugnis ten turėdavo daug vaidmenų, ji reikšdavo šviesą, šilumą, maistą, bet
svarbiausia ji reiškė gyvenimo kokybę. Ji būdavo tarytum bendro gyvenimo pamatas.
Mieste, matau, yra kitaip. Čia ugnis tik
praktinė funkcija, apribota vien patalpų apšiltinimu, tai tik krosnyje degančios
malkos. Tai degantys pinigai, nes mieste viskas skaičiuojama ir vertinama pinigais.
Vanduo, dujos, elektra, kuras
Mieste kiekvienas kūrenasi krosnį sau, rūpinasi
savo šiluma. Ir šeimos čia tokios, fragmentuotos, dalinės. Kam trūksta tėvo, kam
mamos, apie senelius nė kalbėti neverta. Jų neverta laikyti ir šerti, jie ir patys
nenori bendros pastogės su savo vaikais. Seneliai čia tiesiog trukdo gyventi.
Antanuko rytas mums jau mitologinis kūrinys. Senelės archetipiška figūra,
kurianti ugnį visai šeimynai, visus ir šildanti, ir maitinanti, ir mokanti gerumo,
šiandien jau yra anachronizmas.
Stoviu Kūdrų parke, žvelgiu iš aukštumos į
Užupį ir vėl prisimenu miesto žmogaus filosofiją.
Grigorjevas (trenkdamas Semionovui į snukį).
Štai jau ir žiema atėjo! Laikas krosnis kūrenti. Kaip manote?
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|