|
<< Atgal
KAZIUI INČIŪRAI 100
Eilės, kurias yra įsiminę daugybė poezijos
gerbėjų, kartais jau net abejojančių, kas jas sukūrė:
Niekur neišeisi, niekur iš laukų tų,
Kur dangus toks melsvas, kaip melsvi |
|
linai, |
Nors svetur ir auksu grįsti miestai būtų,
Be tėvynės dūmų trokši tu tenai. |
Tai Kazys Inčiūra. Poetas,
prozininkas, dramaturgas, operos libretų kūrėjas, aktorius, radijo pranešėjas.
Sverdlovsko lagerių kalinys. Pokario partizanai turėjo persirašę ne vieną jo posmą.
Užaugęs balsingų dainininkų šeimoje Rytų Aukštaitijos kaime, įsiklausė į
liaudies dainos tonaciją
skaitome Vytauto Kubiliaus knygoje XX amžiaus
literatūra. O štai Lietuvių tarybinė enciklopedija skuba išvardyti
nuodėmes: egocentriškas, egzaltuotas, žymu buržuazinė ideologija.
Spalio 8 d. sukako 100 metų nuo K. Inčiūros
gimimo. Sukaktį Vilniaus literatūrinė visuomenė gražiai paminėjo Rašytojų klube
spalio 11-ąją. Beje, salėje buvo ir nemažai anykštėnų poeto žemiečių.
Vakarą vedė Rimantas Vanagas rašytojas iš Anykščių. Jis papasakojo, kad
troškūniečiai ir kiti rajono gyventojai mielai lanko renginius, skirtus gimtinės
poetui. Šio regiono kraštotyros entuziastė bibliotekininkė Audronė Berezauskienė
Vilniuje pristatė knygą Prisiminimai apie Kazį Inčiūrą. Rinkdama medžiagą,
knygos sudarytoja buvo susitikusi su poeto giminėmis, surado tremties draugų.
K. Inčiūros kūrybą apžvelgė literatūros
tyrinėtojos Donata Mitaitė ir Aušra Martišiūtė: pirmoji poeziją, antroji
dramos veikalus.
D. Mitaitė akcentavo poeto eilių melodingumą,
tobulą instrumentuotę, dėmesį artojėlių kultūrai, kurį jaunam literatui
Panevėžio gimnazijoje įdiegė mokytojas Julijonas Lindė-Dobilas. K. Inčiūros
apdainuojamas kaimas idiliškas, gal net pernelyg. Poetas sukūrė ir daug gražių
pilietiškų eilių. 1940 m. rašydamas apie motinos laidotuves, turėjo galvoje ir
Lietuvos okupaciją. Sovietiniais metais kaip tylenis buvo pašalintas iš
Rašytojų sąjungos, ištremtas. Taip jo kūryboje atsirado malda, giesmė (Nelaisvės
psalmės). Poetas prabilo pranašo balsu.
Iš daugelio K. Inčiūros dramos kūrinių A.
Martišiūtė išskyrė pjesę Vilniaus vadavimo tema Savanorių duktė (1929),
kurią su garsia aktore Ona Rymaite matė kone visa Lietuva. Profesionalių teatrų
pasididžiavimu tapo istorinė drama Vincas Kudirka. Spektaklis 1940 m. buvo
uždraustas. Vokietmečiu jame vaidino Henrikas Kačinskas ir Antanas Škėma. Gyvenimo
pabaigoje dramaturgas atsigręžė į liaudies pasakas (Eglė žalčių karalienė,
Broliai juodvarniai, Gulbės giesmė). Jonas Lankutis ir jose įžvelgė
moralinio pasipriešinimo motyvų.
Dramatiškai skambėjo aktoriaus Petro Venslovo
skaitomos dvi iš Nelaisvės psalmių (Antroji ir Ketvirtoji). Klampojam alkani,
sušalę
Bet turiu vilties. Įspūdį dar sustiprino šio aktoriaus
perskaityti K. Inčiūros 19551956 m. laiškai buvusiam lagerio draugui kauniečiui
aktoriui Antanui Barčui (Širdis ta pati, ir polėkiai tie patys, Galėčiau
būt naudingas teatre). Aktorius Rimantas Bagdzevičius renginyje paskaitė
ankstyvosios poeto lyrikos.
Minėjimo dalyviai klausėsi fortepijoninės muzikos.
Pianistė profesorė Birutė Vainiūnaitė skambino W. A. Mozarto, C. Debussy, M. K.
Čiurlionio kūrinius.
V. MOTIEJŪNAS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|