<< Atgal
|
ROBERTAS KETURAKIS
Dešimt eilėraščių |
Vis tieka
Patikėsiu
Neateis
Prisiminiau
Peteliškė
Spalis
Mergaitė
Žavu ir liūdna
Krematoriumas
Už tai
Į viršų
Vis tieka
Iš balto gyvenimo eisiu
iš balto kaip sniegas
į tamsą iš balto gyvenimo
ne todėl kad įskaudo akis
ten šalta ten tyrai tyri
ten niekad nelaukia niekas
į tamsą iš balto gyvenimo eisiu
verki?
nelaimingų per daug
gal todėl kad apako laimingi
gal todėl kad Kūrėjas paliko
mus ne laiku
stinga kažko
net širdis nešnabždės ko
dar stinga
gal saulėlydžio blyksnių
ant ledinių stiklų
Iš balto gyvenimo eisiu ir eisiu
vis tieka
kur nueisiu
aš vien už save
atsakau
beprasmybė? prasmė?
tik balto gyvenimo sniegas
vaikyste biedna volungėle
dangau o dangau
Į viršų
Patikėsiu
Dvylika pasaulio šalių |
|
tryliktą nutylėsiu
ten kelias lūžta atgal
|
Dvyliktoj šaly |
|
baltu šešėliu įplaukus Sesuo
tyliai pažadina:
pažvelk kaip spalio
šalnų mėnesienoj
žydi vyšnynas!
|
Patikėsiu |
|
nors regėsiu
tamsaus lango bedugnėj
bėga ledinis lietus
ir iškirstas gena vyšnias |
Į viršų
Neateis
Tas liepos rytas toks švarus vėsus |
|
nelyg iš vasaros gelmės išniręs
toli iš žėrinčių viršum rasotų girių
auksinių debesų
|
Jis blanksta išorėj bet sieloj švyti |
|
regėjimuos ir atspindžiuos esąs
užpildo grožis pagavas visas
kiekvieną lašelytį
|
Tik nesakyk per daug spalvų kaitos |
|
ir kad tvėrimo pastangos įžūlios
kažkas mums išeitį sutrikęs siūlo
vidur kaktos
|
Tik nesakyki atsigręš ir teis |
|
už nukirstus klaidintus nukryžiuotus
už gundytus prakeiktus ir išduotus
ateis išgelbėti pasaulį? neateis |
Į viršų
Prisiminiau
Kalnuos variniuos užkliuvau |
|
už debesio ir susižeidęs
suvokti stengiaus savo klaidą
kur neteisus teisus buvau
|
Viršūnės spindinčios snieguos |
|
kur leidžias žvaigždės pailsėti
mane kaip lygumų pilieti
įspėjo: dulkėm pabaigos
žmogau pilkėja tavo veidas
tu Amžinybei nesvarbus
|
Ir aš prisiminiau Vergus |
|
ir išdidus į slėnį leidaus |
Į viršų
Peteliškė
Tas vakaras tos gonkos tie žiedai
veronikos maži ant balto stalo
tas balsas volungės graudus be galo
tas žiedas iš snaudalės juo žaidei
lyg erzintum bevardį (dar be aukso)
Iš kiemo kur sluoksniavosi tamsa
jau dvelkė vėsuma rasų visa
esatimi liūdnai jautei be skausmo
be sumaišties žvaigždynai ims žėrėti
O mes tamsėsime ir žvakė uždegta
jau neišgelbės mūsų kaip ir ta
užklydus peteliškė spėjus suanglėti
Į viršų
Spalis
Lapų krintančių puslapiai tuoj atsivers |
|
šalnų nusidabrintom pusėm
ir išbluks tai kas buvo akimirką ars
poetica tarplangiuos musės
gumulėliai vatos ir sunkūs lašai
šermukšnio kekė sunykus
širšės sparno žėrutis lūžęs visai
ir kiti negudrūs dalykai
|
Girdis vėjo švilpimas erdve aptakia |
|
lyg varovo jam nieko negaila
ir atrodo kad spalio šerkšnotam rūke
siela dengias ragu arba kailiu
|
Nei vienuolis atodūsiais vien gyveni |
|
sutrikęs tiesa ten ar melas?
Regis niekas nemirs regis bus amžini
kaip tas lašas ant skruosto sušalęs |
Į viršų
Mergaitė
Jos pirštai šviečia permatomi, baikštūs,
rūšiuodami akmenėlius. Žvaigždynai
skliautuos kur kam patinka išsivaikšto.
Duslėja ūkanose balsas gal vadino?
Tik kasdieninis darbas. Nieko rimto
nei ūkanose, nei balse jis skęsta
blausioj erdvėj. Ten skleidžias hiacintai,
uždengę nei ūkai ir upę, ir jos brastą.
Lyg karštligė, lyg nuovargis, nusvėręs
pečius, arba Tasai, kur viską žino,
į kančią žvelgia ir kančia ta gėris,
užliejęs naktį žėrinčiu žvaigždynu.
Jau viskas praeity. Linguoja svėrės.
Ir skonis kraujo gomury kaip vyno.
Į viršų
Žavu ir liūdna
Aš Dievui smulkmenom nesudrumsčiau šviesos |
|
draugams neįkyrėjau pažadais
ir jeigu žaisdavau tai tik juodais
pakrantės akmenėliais ir visuos
žaidimo siekiuos vienas noras tęsės
kad tik rikiuodamies gražiai po du
nesusiklostytų į skiemenis vardų
kur būčiau pašauktas bet niekad išrinktasis
|
Ir vis dėlto man kelias bėgo tiesiai |
|
per lygumas šešėliai debesų
ne kalnus priminė o slėnio dangų
kur nuo žvaigždynų dangiškai šviesu
ir aišku ko kaskart skaudžiau ilgėsies
kad būtų vienišai žavu viltingai liūdna |
Į viršų
Krematoriumas
Skurdus karstukas ir saujelė tų
kurie tave kaip sakoma palydi
tarp medžių apsnigtų šerkšnu dengtų lentų
o upėj ižas pažiūrėk, kaip žydi!
Už tavo rankos stingstančios laikaus
dar nenuženk liepsnon dar nors minutę
virš krematoriumo mirgėjimas dangaus
jaukus nelyg laukuos prieš rugiapjūtę
Į viršų
Už tai
Mirtis kaip akmenys, gyvenimas kaip pūkas
snaudalės pievos pakrašty ir kas iš to?
Palauk, kol liūdesys prišauks netrukus
mums džiaugsmą. Nesityčiok iš keistų
poeto užkalbėjimų šviesa ir sparno mostas,
viltis, ištrykštanti iš nevilties. Užtai
pavirsta likimu, kas švyti nelauktai
iš pirštų, kur atsargiai veidą glosto
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|