|
<< Atgal
O. Pajedaitės nuotr.
|
ADOLFAS VENCKEVIČIUS
N o v e l ė s |
Buvo tiltas
Kiauras arklys
Į viršų
Buvo tiltas
Bėgu žemyn prie upės. Čia tiltas, leidžiantis
mums ir žiemą, ir vasarą, o ypač pavasarį, kai Aitra siautėte siautėja, atsidurti
anapus upės, atsidurti basam ir apsiavusiam, pėsčiam ir važiuotam. Ne, čia nebuvo
kokio nors kelio ar viešo kelelio tiltas jis buvo tiesiog mūsų, nes mes gyvenome
abipus upės: tiek pat žemės buvo vienoje ir tiek pat kitoje Aitros pusėje. Tiltas
neleido pajusti, kad mūsų žemė yra kaip nors perskirta, o ir upė, atsidūrusi
viduryje mūsų žemės, tapo įdomi ir visiškai sava. Ji visur buvo prieinama, visur
išbraidyta, nors kiekvieną pavasarį Aitra kuriame nors krante ar dugne šį tą
pakeisdavo. Ypač pavasariais ji ardydavosi prie tilto čia didelį duburį buvo
išmušusi. Mušė ir gilino tą duburį kasmet ir plovė vieną krantą. Patiltės
išplauti negalėjo tėvas ten buvo galybę akmenų privertęs... Tie akmenys
vienoje pusėje, kur krantas buvo nuolaidus ir tilto dalis, gerai sumūryta tilto dalis,
buvo, aišku, tik sausumoje. Šiaip jau tiltas buvo kasdienybė, ir tiek, bet kai reikėjo
per jį pradėti vaikščioti praradus regėjimą, ta kasdienybė smarkiai apsunko.
Ir dabar prie tilto sustoju. Niekada nėra taip, kad
vienu sykiu galėčiau eiti ir pereiti tiltą. Privalu pirma susivokti, kurioje vietoje
esi: visai ties viduriu ar labiau į kurią nors pusę. Nesmagu nulėkti keletą metrų
žemyn į upę, o vienoje pusėje gali dar ir ant akmenų pataikyti. Kai mačiau, tokio
pavojaus nebuvo, rodos, ir jokio pavojaus nebuvo. Žengiu kelis žingsnius. Širdis
daužosi, nors ir žinau, jog pereisiu. Ties viduriu atsitupiu ir pasičiupinėju, kur
kraštas. Tada einu toliau. Mūsų tiltas jokių turėklų neturi ir niekad neturėjo
nereikalingas daiktas. Ir iš tiesų niekas niekada nuo to tilto nenukrito, nenusprūdo
nei žmogus, nei gyvulys, nei vaikas, nors prie jo užaugome net šeši.
Man, kad jausčiausi laisvai, vienintelė kliūtis
buvo tiltas. Reikėjo išmokti jį pereiti. Pirmą sykį jį perėjau rėplomis. O
rėplomis saugu rankomis užčiuopi grėdą ir žinai, kur rėplioti. Ranka gali ir
pakraštį pasitikrinti visaip saugu, bet nepatogu, neįprasta ir kažkodėl gėdinga.
Pagaliau ėmiau eiti stačias išdrįsau. Be to, ties viduriu apsigraibyti ne tokia
jau didelė gėda.
Perėjęs tiltą, patraukiau į Leono Kuzminskio
gyvenimą. Kuzminskio ten jau nebebuvo. Jis tuoj po karo su visa šeimyna į Klaipėdos
kraštą išsikėlė. Dabar jų garbarnėje, pastate, kur Leono sūnus Steponas kailius
dirbo, buvo apsigyvenusi mano senelės sesuo. Kodėl ji apsigyveno ne troboje, nežinau.
Iš teisybės, man ir nerūpėjo. Ta senelės sesuo buvo man tikras išganymas. Ji kiek
galėdama manim rūpinosi: prašė prie darbų, tempė į svietą.
Dabar aš pjausčiau ir skaldžiau tetai malkas. Iš
kažkur ji buvo jų gavusi. Paprašė, kad sutvarkyčiau, ir darbavausi. Gal kokią
savaitę užtrukau, bet tą dieną baigiau. Susirankiojau įnagius pjūklą ir kirvį
iš namų buvau atsinešęs ir jau ruošiausi eiti namo. Iš trobos išėjo teta
mat darbavausi po pat langais ir įteikė už darbą milo gabalą. Jokio užmokesčio
nesitikėjau, darbavausi, kad paprašė. Buvau nustebęs ir labai pradžiugęs. Iš
pradžių neišmaniau, ką aš su ta medžiaga darysiu, ką siūsiu. Ir pafantazavau kaip
reikiant. Kol fantazavau, įvykiai klostėsi ir ritosi tolyn, ir mane traukė. Buvau
parašęs ir išsiuntęs į Kauno aklųjų mokyklą pareiškimą ir laukiau nesulaukdamas
atsakymo. Ir ruošiausi išvykti tarytum žinodamas, kad atsakymas bus teigiamas.
Važiuoti į Kauną kaip, iš kur pinigai? Važiuoti su kuo? Viskas klostėsi
palankiai. Vieną dieną susiruošėme su seserimi į Rietavą, į turgų. Nešiau
parduoti milą. Medžiaga graži buvo. Kaip milas plona. Nežinau, koks drabužis iš
jos būtų išėjęs, gal paltas, gal koks nors trumpesnis drabužis. Įsitikinti
nebuvo kada, nes reikėjo pinigų važiuoti į Kauną. Mudviem su Terese pasisekė, net po
turgų maklinėti ilgai neteko. Bematant pirkėjas atsirado. Pasiūlė tris šimtus
rublių už tiek ir pardavėme. Kažkoks stebuklas, kaip dabar manau. Mes to milo
vertės nežinojome turbūt ir už kokį šimtą būtume pardavę. Laikas buvo
skurdus, ir suprasti negalėjai, kas tiek tada pinigų turėjo ir mums dribtelėjo.
Neturėjęs nė kapeikos kišenėje, dabar buvau baisiai turtingas.
Ir kitas reikalas taip pat stūmėsi pirmyn mat
žinojau, kad Žilinskų vaikai gyvena Kaune. Pradėjau pas Žilinskus lankytis. Tie
Žilinskai buvo be galo geri žmonės. Jie gyveno puškelyje tarp mūsų ir Tverų.
Palydovo man nereikėjo kelias buvo žinomas, juk tiek pro šalį eita, aišku, kai
dar mačiau, dabar reikalas varė ir sėkmingai. Žilinskai visaip stengėsi man
padėti: parašė sūnui į Kauną, o kad belaukdamas nenuobodžiaučiau, padovanojo
kažkurio vaiko turėtą velkę čia, upėje, žvejoti. Nepasinaudojau tuo turtu
reikėjo mokėti, sugebėti, mat aš buvau pripratęs žvejoti rankomis ir krepšiu.
Pavasariais žuvų būdavo gana daug, rudenį sumažėdavo išgaudydavo, nors tų
žvejų buvo ne kažin kiek. Mano laimikis buvo raudės ir vėgėlės. Retkarčiais ir
ešerys pasitaikydavo. Ak, ta žvejyba! Įdomus užsiėmimas buvo, ir patiko. Vis dėlto
tą vasarą labiau rūpėjo Kaunas.
Vieną dieną, kai apsilankiau, Žilinskienė
pasakė, jog sūnus Zenonas, jis buvo siuvėjas ir kažkur siuvėjavo, greit sugrįšiąs
ir važiuosiąs į Kauną brolio ir sesers aplankyti. Nežinau, ar tas Zenonas iš
tikrųjų norėjo į Kauną važiuoti, ar tėvų su manimi buvo siunčiamas.
Aš visada maniau, kad dėl savęs viską pasidarau
pats. Iš dalies taip, organizavau, dariau pats, bet labai daug gelbėjo ir kiti žmonės.
Gelbėjo nepabrėždami, bet labai užjausdami. Visi žinojo, kad tėvų nebeturiu ir
gyvenu pas pamotę, kur dar trys seserys, ir visos trys mokyklinukės. Vyresnis brolis
paliko namus ir tuoj po karo iškeliavo į Klaipėdą ir ten įsikūrė. Įsidarbino
uoste, nes iš ten neėmė j kariuomenę. Jaunesnis taip pat iškeliavo į Klaipėdą ir
įstojo mokytis į profesinę technikos mokyklą, kur gavo ir būstą, ir valgį. Bebuvau
likęs netikėlis aš, nedaug teturėjęs galimybių kur išskristi. O likti, sėdėti
pamotei ant sprando, drauge skursti ir savo buvimu skurdą didinti negalėjau. Buvau į
didelę bėdą patekęs. Pamotė, aišku, nieko nesakė, nepriekaištavo, bet ir nieko
nedarė, kad padėtų, gal ir negalėjo. Aš tada tokių dalykų nesvarsčiau. Buvo
kažkoks bendras supratimas tu ūsuotas, aš ūsuotas, gyvenkim kuris sau. Tarytum ir
žiauru, bet žemaičiams, šiek tiek kitaip dalikatunius suprantantiems, pats tas
dalykas, atitinkantis realybę. Niekas dėl to neaikčiojo, neguodė, ramiai stengėsi
padėti, todėl ir manau, kad Žilinskai sūnų ir pasiuntė į Kauną su manim. Ir 1948
metų rugsėjo 6 dieną mudu su Zenonu Žilinsku išvykome į Kauną. Išėjau iš namų
su tais trimis šimtais rublių kišenėje. Kur ten kišenėje kojinėje, ir užteko
man jų trejiems metams, kol prasigyvenau naujų. Privalėjo užtekti, nes išvažiavau
visai kaip ir broliai, išvažiavau gyventi, prasigyventi, svarbiausia ir pirmiausia
mokytis. Buvau tąsyk apsiavęs kažkokiais medžiaginiais brolio paliktais batais, nes
savo neturėjau. Namie vaikščiojau su klumpėmis arba basas, kai orai leido. Nešiausi
medinį brolio iš lentučių sukaltą lagaminą, kurio būtų ir nereikėję, jei pamotė
nebūtų įdėjusi sūrio, lašinių ir duonos puskepalio. Išvažiavau iš tikrųjų į
nežinią, nes atsakymo iš Kauno nebuvau gavęs, jokios žinutės, atvažiuok ar ne,
priimtas būsiu dabar ar kada nors, nes nėra vietos, ar dar kas nors. Rizika? Bet kur
dingsi namie gyvenimas pasibaigė. Baisiausia, kad ant kulnų lipo kolūkis, į kurį
pamotė visai neseniai buvo pasirašiusi. Nė nežinojau, ar pasakyti sudie, ar ne,
ne tą paprastą, kai kur nors išeini, o sudie suvisam. Vis dėlto šitas
pastarasis sudie labiausiai ir tiko, bet kas tada galėjo žinoti.
Aš ir dabar džiaugiuosi savo ano meto
savarankiškumu ir ryžtu. Kad dabar taip būtų! Tik tiltas kelia liūdesį ir kažkokį
nerimą, nors koks čia nerimas gali būti. Aš, žinoma, to jausmo pavadinti nemoku,
todėl žengiu per tiltą. Aš jį tebeturiu. Pasičiumpu kokį nors medgalį, pagalį,
panašų į lazdą, ar kokį virbą, su kuriuo galėčiau pamosuoti, tilto kraštą
paliesti, ir einu sau drąsiai. Tą įnagį pasilieku kitoje tilto pusėje, kad
grįždamas vėl galėčiau pasinaudoti. Kodėl aš anuomet taip nedariau? Sumanumo
trūko? Ne, nemanau. Iš tikrųjų aš tada tebuvau regintis žmogus ir neturėjau nė
mažiausios kruopelės bejėgiškumo, todėl ir tokio nekalto daikto kaip lazda į rankas
neėmiau. Sudie, mano tilte, štai aš ir dabar dar sykį tave perėjau. Turbūt daugiau
nebereikės.
Į viršų
Kiauras arklys
Sėdėjau ant slenksčio tarpduryje į lauką,
kelius ant prieangio akmens susistatęs. Saulė jau buvo į pavakarį atėjusi. Ne, daug
toliau pakeliavusi, nes taikėsi už tvarto užlįsti. O plintantis tvarto šešėlis iš
dešinės slinko prie manęs ir jau prie pat durų staktos buvo, nors didžioji kiemo
dalis dar saulėje tebespindėjo.
Man patiko šis dienos metas. Patiko vieta ant
slenksčio pasėdėti, gražiu, maloniu metu pasidžiaugti. Mane čia žavėjo ne saulės
šviesos ir šešėlių stumdymasis, o juntama dar kaitinanti šiluma ir pamažu
atslenkanti vėsa, kuri tarytum į drobulę viską galų gale susupa.
Ne, tąsyk kažkas buvo ne taip, kažkas trikdė.
Niekaip negalėjau maloniems dalykams nusiteikti. Rodos, viskas buvo taip pat. Ne, arklys!
Prie gluosnio stovėjo didelis raudas arklys. Jo niekad čia nebūdavo! Pusė arklio jau
buvo pavėsyje, o kita dar saulėje.
Kaip čia yra ar saulė mane visai apžilpino, ar
išdegęs kiemas išdaigas krečia? Mūsų sodyba buvo įkurta ant aukštokos smėlio
kalvos, ir vos tik savaitė kita karštų dienų pasipildavo viskas kieme kaip per
didžiausius karščius išdegdavo. Jau saulės išdegintas kiemas buvo ir dabar. Kad ir
kaip ten buvę, aš niekaip negalėjau suprasti, iš kur tas kiauras arklys. Kodėl
kiauras? Iš kur tokios kvailos mintys? Juk arklys tik raudas ir didelis! Jis piktas ir
grėsmingas. Nežinojau, kaip pro jį ir praeiti reikėtų. Vietos nėra. Nebent pro kitą
gluosnio pusę?
Tas gluosnis buvo senas, didelis ir kieme ne vietoje
išaugęs. Už jo į šoną buvo dar vienas toks pat gluosnis, toliau klevas ir dar
kažkoks medis, plačialapis ir baisiai greit augantis. Pro tuos medžius maniau arklį
apeiti bus galint. Žvilgtelėjau ten. Matyt, jau tokia diena buvo įdomybių
netrūko. Iš tos gluosnio pusės, kur maniau praeiti galint būsią, į medį pečiu
atsirėmęs stovėjo Juozas Karlikauskas, toks dar blankus, tarytum nuo šešėlio
nespėjęs atsiskirti. Tas svarbu nebuvo. Aš tikrai pamačiau Juozą. Ant kairės rankos
jis buvo sulankuotą virvę užsimovęs lyg kokias vadeles.
Sveikas, Juozai! Kaip tu čia atsidūrei?
Žiūrėk, koks arklys iš kitos pusės ir jau snukį pro gluosnį į tavo pusę kiša!..
Juozas pasigręžė, nusimovė sulankuotą virvę nuo
rankos ir drožė arkliui per sprandą. Arklys smarkiai kilstelėjo galvą aukštyn, lyg
smūgio per akis ar per snukį norėdamas išvengti, bet prieš nepuolė, nesikėsino
dantim grybštelti. O Juozas pradėjęs plakė arklį per prusnas, per šoną. Arklys
traukėsi už gluosnio, traukėsi ir ten kažkur išnyko. Negalėjau suprasti, kur tas
arklys dingo. Kas atsitiko? Pagaliau suvokiau, jog čia Žalų kumelė. Vadinasi, dabar į
savo žemes nurisnojo.
Be reikalo aš pasakiau, kad čia Žalų kumelė
buvo. Ji ne vien Žalų, Onutės ir Vytauto, bet ir kitų kaimynų Gobių, Reginos ir
Napaleono. Jie susidėję kumelę pirko ir nemažą pinigą suplojo. Pinigas kaip pinigas
susidėjai ir nusipirkai, bet kaip paskui arkliu dalytis? Arklį reikia šerti ir
prižiūrėti kam ir kiek? Arklys reikalingas ūkyje pasidarbuoti vėl: kam ir
kiek? Sukau galvą negalėdamas suprasti, kaip čia nesusipykti. Žalai ir Gobiai
nesipyko. Matyt, žmonės, kokie nori, tokie ir gali būti. Kumelė turbūt pas Žalus
buvo. Dažniausiai ji ten būna. Matyt, į Žalų valdas ir nuėjo. Paeiti ir
pasižiūrėti, kur ji ten, tingėjau. Be to, svečias buvo Juozas Karlikauskas. Dėl
tokio menkniekio jo prarasti nenorėjau. Dabar Juozas, arklį pavaręs, ant sausos
gluosnio šakos sulankuotą virvę pakabino ir nugara į rauplėtą ir kerpėtą medžio
kamieną atsirėmęs stovėjo. Rodės, kažko laukė. Gal mano žodžio reikėjo.
Iš naujo pradėti šneką buvo sunku. Nes jokios
dingsties nei čia, nei kur nors. Dar baisu, kad kokiu žodeliu neįžeistum juk
čia pats sau galą pasidaręs žmogus, visai nesvarbu, jog geras pažįstamas, bemaž
prietelius. Man tas galo pasidarymas nė po kam kas kaip nori, tegu taip ir elgiasi,
nors kažin ar čia to noro bent kiek yra. Vieną dieną kažkas išeina, apleidžia tą
vadinamąjį žmogų ir apleisdamas išsineša prasmę gyventi, tą mažytį, nematomą,
neapsakomą varikliuką. Tada nei noro, nei nenoro nebelieka. Žmogaus kūnui, tam pelų
maišui, nieko nebelieka, todėl ir pasikabina, nusigramzdina ar kitaip susinaikina. Jau
keleri metai, kai Juozas šito pelų maišo nebeturi, o aš jį tebevalkioju. Ir prasmės
gyventi grūdas tebėra, ir dar kažkas, leidžiantis su tokiais kaip Juozas šiek
tiek su kitokiais susitikti. Todėl šį tą galvoje sumetu ir sakau:
Nepradink, Juozai, jei jau atsiradai! Iš kur
paskui aš tave beprisišauksiu? Ateik, sėsk čia ant akmens, pavėsyje, jei saulės
nenori. Aš turiu gero naminio vyno, tikra madera. Einu atnešiu. Tampei tą pelų
maišą, todėl žinai, kokių keistų dalykų prisireikia jį turint, kad susišnekėtum.
Atsistojau ir nuėjau į vidų vyno atsinešti.
Nežinojau, ar Juozas girdėjo mane, ar suprato, bet kitaip elgtis nesugalvojau. Iš
tikrųjų išėjo taip kaip moku, taip šoku.
Vyno aš turėjau daug. Tas daug visai
lietuviškas, nes dvidešimties litrų butelis jau ežeras. Marias vyno galėjau
pasidaryti todėl, kad dvejus metus pagret obuolių derlius nemažas buvo. Žalai
obuolius, kai jų yra, gyvuliams šeria, o mūsų tas vienas gyvulys, šuo, obuoliais
nesidomėjo. Vežėme obuolius į Molėtų sulčių spaudyklą ir pylėme sultis į kokius
tik pakliuvo indus vis žiemai, vis žiemai. Tekėjo jos ir į vyno butelius. Pagaliau
ir indų pritrūko, o sulčių vis buvo. Tada prisiminiau Kaziuko mugėje pirktą
ąžuolinę statinę. Pirkau ją agurkams raugti. Kopūstams ąžuolinė netinka, agurkams
pats tas. Pripylėm ir šitą pilną. Gal šeši ar septyni kibirai tilpo. Sugalvojau
kaip ir užtaisiau ir taip išbuvo iki pavasario. Tada gal gegužės pabaigoje ar
birželio pradžioje atidariau. Radau puikiausią vyną, o dar kad ir ąžuolinėje
statinėje buvo rūgęs, pavadinau jį madera.
Pasisėmiau du pilnus puodelius iš tokios
statinės kitaip ir nebuvo įmanoma ir išėjau į lauką. Prie gluosnio Juozo
nebebuvo. Mat kaip! Nesulaikiau! Nepavyko! Bet ne! Ant sausos gluosnio šakos karojo Juozo
atsineštoji ir ten pakabintoji virvė, o pats Juozas sėdėjo čia pat ant akmens
prie pamato. Tas akmuo buvo pavėsyje iš dešinės, nė nežinau, kam ten padėtas.
Atsisėdau vėl ant slenksčio, arčiau Juozo, vis dar saulėje, ir padėjau vieną
puodelį ant prieangio akmens krašto. Man nerūpėjo, kaip Juozas pasiims, kaip gers, ar
gers. Jis buvo svečias, ir pavaišinti man derėjo, nors nežinojau, ar jam tai berūpi.
Elgiausi pagal tokių pelų maišų kaip aš tvarką. Stuktelėjau puoduko dugnu į
padėtojo kraštą ir pasakiau:
Būk sveikas!..
Toks pasveikinimas ir pačiam nelabajam tinka.
Išgėriau savąjį puodelį iki dugno, truputį
palaukiau, kol vynas apie bambą apsisuks, tuo metu apsvarsčiau visokias galimybes ir
pradėjau:
Ar tu atsimeni, Juozai, kai pas mane bulvių
buvai atėjęs? Tai dar bendrabutyje įvyko. Aš tada gerokai įkaušęs viduryje kambario
ant pilvo gulėjau, ne todėl, kad nepaeičiau ar kur kitur atsigulti nepajėgčiau
tiesiog girtumu mėgavausi. Kai tu bulvių paprašei, aš atsistojau ant keturių ir
pasakiau: Dabar apsuk mane ir aš tau surasiu bulvių. Tu nuėjai į virtuvėlę ir
ten po kriaukle pats bulvių susiradai. Nežinau, kodėl tu tada nepanorėjai manęs
apsukti, bet, progai pasitaikius, iš to nuotykio visada pasijuokdavai.
Vos spėjau priminti Juozui tą atsitikimą, kai per
tvarto stogą galingu šuoliu peršoko raudasis arklys. Jis pasilaigydamas ėmė lakstyti
po kiemą, taikydamasis kam nors dantimis grybštelt ar kanopa trinktelt. Kiemas didelis,
vietos daug, tačiau arklys kelintąsyk lėkė pro šalį vos nekliudydamas kanopomis
prieangio akmens.
Aš, Juozai, šito arklio nesutramdysiu. Mano
balsas tokiems dalykams netinka per švelnus. Švelnumas gal čia ir niekuo dėtas,
tačiau balse nėra valdingumo, tramdymo dvasios. Aš sykį tuo kaip reikiant įsitikinau.
Turėjau tada tokį neklaužadą šunį. Kol galėdavom geruoju susikalbėti, vienas kitam
nekliuvom. Bet kai prisireikdavo griežtumo ar drausmės, nieko neišeidavo. Šuo manęs
tarytum negirdėdavo. Jo interesai ar sumanymai buvo svarbesni negu mano paliepimai ar
įsakymai. Taip atsitiktų ir dabar. Kažin ar aš savo valią šitam arkliui galėčiau
primesti. Tu čia man galėtum padėti. Tik pirma susitarkim, kaip susikalbėsim. Čia
didelės bėdos nėra. Tu žinai mano minčių klodus? Gerai! Ten stumtelsi pirmyn
reikalingą mintį, ir aš žinosiu, ką tu nori pasakyti. Minties nerasi bus tyla.
Susitarėm, ar ne?
Juozas linktelėjo galvą. Kažin kodėl? Turbūt
koks nors žodelis gerai ar taip nėra mintis. Nieko, dėl to susikalbėsim.
Kam tau šitą arklį tramdyti? Pasėdėk,
palauk! Turi dar puodelį vyno, išgerk. Aš negersiu... Arklys nekviestas atsirado,
nevaromas ir išsikraustys. Kantrybės...
Aš noriu tą arklį pasigauti, sutramdyti! Noriu
jį pasižaboti. Man reikia sužinoti, kas jis toks! Gal dar ir pajodinėčiau. Nors ne
iš manęs menkas jojikas. Tik sykį joti tebandžiau, bet ir tą patį arklys per
galvą žemėn numetė. Turiu tvartą. Nusivešiu jį ten. Kai pamatysiu, kam tinkamas,
tam ir panaudosiu. Arklys yra arklys, tegu jis ir baisaus pasiutimo pilnas.
Atsargiai su ugnimi paprūdžiais. Ne viską, ką
panorėjęs, gali apturėti. Ypač pavojinga ten, kur paslaptis.
Paslaptis labiausiai mane ir vilioja. Nujaučiu,
kad kaip tik jos čia ir esama. Nenoriu progos praleisti. Paskui nagus graušiu, galvą
bergždžiai suksiu negalėdamas atspėti, kas čia iš tikrųjų buvo. Kam tie
perspėjimai ar atkalbinėjimai!
Tad ko pageidauji? Juk aš belaisvis. Kaip
galėsiu, taip pasitarnausiu.
Belaisvis! Čia dabar kas?
Tu žinai, kaip yra. Visada žmonės, ko
geidžia, tą ir turi, ko tikisi, ko laukia, to ir sulaukia. Senovės graikams reikėjo
visokiausių dievų, didvyrių, pabaisų, jie ir turėjo jų. Viduramžiais reikėjo
žmonėms velnių, raganų, vaiduoklių ir visokių klaidžiojančių dvasių jų ir
turėjo per akis. Dabar prisireikė ufonautų ir tų yra. Manęs keliolikai žmonių
reikėjo, todėl ir esu. Dabar esu čia.
Baisiai nustebau tokį samprotavimą išgirdęs.
Mintys, aišku, mano, bet galvosena kieno? Tas pat ir su samprotavimais apie arklį.
Klausti neverta vis vien nieko nesužinočiau. Jei tokių minčių man nekyla, tai
nieko ir neišgirsiu. Čia jau taip!
Aš tavęs, Juozai, nekamuosiu. Paskolink man
savo balsą pakalbėk per mane savo balsu. Minčių susirasi. Visa kita jau mano
reikalas.
Atsistojau ir ryžtingai nužingsniavau prie
gluosnio. Ten nusikabinau nuo sakos Juozo pakabintąją virvę. Be abejonės, padariau
kvailystę. Reikėjo kamanas pasiimti. Jos prieangyje kabojo, senojo šeimininko paliktos.
Nė nežinojau, ar jos kam tikusios, nė sykio jų kaip reikiant neapžiūrėjau.
Kabojo jos sau, ir man buvo gražu. Aš nuo šakos nusikabinau virvę. Nusikabinau ir
ėmiau dairytis, kur arklys. Kiemas buvo tuščias, arklys kaip niekur nieko stovėjo prie
gluosnio iš kitos pusės. Aš stovėjau Juozo vietoje, kai jis šita pačia virve
mušdamas arklį pavarė. Galėjau ir aš taip pasielgti, bet mane nei iš šio, nei iš
to pagavo baimė. Iš kur ta baimė, ko išsigandau suprasti negalėjau. Niekur nieko
baisaus nebuvo. Net arklys, iškėlęs galvą, ramiai lūpomis čiupinėjo gluosnio lapus,
tarytum norėdamas ir nesiryždamas jų paragauti.
Besižvalgant, besistengiant suvokti, kas atsitiko,
iš atminties išplaukė vienas sapnas. Aš jį dažnai prisimindavau ir, tarytum Karlo
Gustavo Jungo palieptas, visaip tą sapną varčiau, sukinėjau stengdamasis suprasti, ką
jis sako. Bet sapnas nepasidavė, prasmės neatskleidė. Kaip buvo sapnas, sapnas ir liko.
Tame sapne aš buvau namie. Sėdėjau svetainėje ant
sofos. Priešais mažajame kambaryje kažkas buvo, kažkas svetima, nejauku, gąsdinamo.
Staiga tas kažkas žmogystos pavidalu išbėgo per svetainę į balkoną. Aš
įsigeidžiu tą žmogystą nutverti. Iš kažkur atsiranda žinojimas, jog tai mirtis ir
draudimas neiti. Aš nieko nepaisau atsistoju ir einu. Baisiai bijau ir vis tiek einu.
Atsidarau balkoną ir čiumpu. Nežinau, kas atsitiko. Liko kažkokia spraga, nors sapnas
ir tęsėsi. Klūpojau sėdom svetainėje ant kilimo. Čia pat gulėjo jauna graži
mergina. Aš ją nurenginėjau, bet ir nurenginėti nebuvo ko. Ji tebuvo viena suknele.
Glosčiau jos šlaunis, pilvą ir intymiausią vietą. Mergina man sakė: Nebijok, aš
niekuo nesergu. Čia iš užpakalio stipriai už pečių, gal dar už apykaklės, mane
kažkas sučiupo ir didele jėga atbulą nutraukė.
Sapnas išniro visas vienu sykiu, vieną akimirką,
bet svarstyti, kodėl jis čia, nebuvo kada. Pamačiau iš daržo pakalnėje į kiemą
bekopiančią Liudą su krepšiu agurkų ir pomidorų. Ji gluosnio nuo įkalnės nematė.
Nieko nelaukdamas surikau:
Liuda! Neik čia! Eik per anas duris čia
arklys!..
Liuda nustebo, išsigando ir sustojo kaip įkasta,
aš tuo metu griuvau į žolę už gluosnio, susiėmiau veidą abiem rankom ir ėmiau
melstis. Melstis reikėjo, nes buvau išjudinęs dideles galybes, kurių suvaldyti
nemokėjau ir negalėjau. Vienas žingsnis ne ten ir baigta. Rodės, tuoj tuoj
gyvenimo prasmę prarasiu, tą gležną želmenėlį. Praradimo pasekmė savo įnagius
turėjo čia pat buvo ir Juozo Karlikausko virvė, ir sausa gluosnio šaka. Čia pat
už gluosnio stovėjo raudas arklys, kuris grybštelėjęs šoną galėjo išrauti
gyvybės želmenį su visu grūdu. Tada daug greičiau amen viskam, nors kelmas žino, kas
geriau, o kas blogiau.
Švelniai glosčiau veidą. Maldos niekur
neskraidinau. Meldžiausi sau, nors ne visai. Aš meldžiausi kitam aš, kuris buvo
galingesnis už mane, buvo manyje, šalia ir dar kažin kur. Šito aš rankose buvo
mano gyvenimo prasmė, žmogiškumo idėja ir jos progresas. Kartais atrodydavo, kad tas
antrasis aš yra mane smarkiai apsėdęs, bet pykti negalėjau, o juo labiau
maištauti. Žinojau, kad jis yra ne tik mano, bet ir mano gyvybės antroji pusė. Ten
buvo paslaptis, ir aš, tas paprastasis aš, kartais prie jos prisiliesdavau. Nuo to
prisilietimo paslaptis tik dar didesnė pasidarydavo. Bemaž visada turėjau skubiai
gelbėtis, kaip ir dabar.
Prašiau per daug netempti manęs į savo pusę, nes
aš esu nepasiruošęs. Be to, su šituo balastu, kuris aš ir esu, niekur nenupulsi.
Tyliai meldžiau sakydamas:
Žinau, kad su saule negyvensiu, kad mirti
turėsiu, todėl nespausk prie žemės, kol kojos nešioja, neapkrauk vargais ir bėdomis,
neleisk jų skausmingai justi. Ne savo noru atėjau į pasaulį, ne savo noru gyvenu, ne
savo užduotį gyvendamas vykdau, leisk nors truputį pasidžiaugti gyvenimu, truputį
pasimėgauti, kad gyvenu. Aš daug nenoriu! Noriu sutarti su žmonėmis, su tokiomis pat
vargo bitėmis, noriu per tave su jais susisiekti, noriu padėti ir sau, ir kitiems. Tu
man pagelbėsi. Tu man daug jau pagelbėjai, Ačiū už šią dieną, ačiū, kad
padėjai, kad sulaikei! Labai, labai ačiū.
Dabar vieną ranką pakišau po galva, antrą
padėjau ant kaktos ir akimirkai sulaikiau mintis, visas mintis, kad ir kur jos eitų.
Tada giliai įkvėpiau ir atsistojau. Nei arklio, nei Juozo Karlikausko nebebuvo.
Paglosčiau gluosnį ir nuėjau namo. Liuda sukosi virtuvėje, bet dar kaip reikiant
neatsipeikėjusi.
Kur buvai? Ar girdėjai? Aš į namus ėjau ir
išgirdau Juozą Karlikauską šaukiant. Kas čia atsitiko, koks arklys?
Supratau, jog Juozo Karlikausko balsas liko man.
Bėda nedidelė, tik turėsiu būti atsargus. Nieko neįvyko, nieko neatsitiko, aš toks,
koks buvęs. Žiūriu pro virtuvės langą ir sakau:
Žiūrėk, Ona su Vytautu ateina. Svečių
turėsime.
Mesk iš galvos! Kažkokie niekai. Turbūt
perkaitai.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|