|
<< Atgal
Požiūriai
1. Globalizacija, migracija, buvimas
pasaulio piliečiais, laisvoji rinka tokios ir panašios sąvokos tapo įprastos
mūsų tikrovei ir kasdienybei. Kaip Jūs matote, vertinate Lietuvą, lietuvius
šiandienos pasaulio erdvėje? Kokias regite Lietuvos ateities perspektyvas, o gal
pavojus?
2. Kūryba ir konkurencija. Atrodo, nesugretinami ar
net negretintini dalykai. O gal vis dėlto? Ar galima teigti, kad visos knygos dabar gali
būti prilygintinos prekėms, o visi kūrėjai jų gamintojams?
3. Pasitinkant Naujuosius metus, norėtųsi paklausti
apie kūrybą vaikams. Dabar jiems leidžiama daug gražiai apipavidalintų, spalvingai
iliustruotų, patrauklių knygų; jos bent iš dalies formuoja augantį žmogų,
lemia jo pasaulėžiūrą, daro įtaką jo mentalitetui. Kokios tos knygos, Jūsų akimis,
turėtų būti?
Gintarė Adomaitytė
Vytautas V. Landsbergis
Renata Šerelytė
Į viršų
GINTARĖ ADOMAITYTĖ
1. Esu sėsli. Nebenoriu niekur. Nei iš Lietuvos,
nei iš Vilniaus, nei iš savo Žirmūnų. Jei globalizacijos ir migracijos vėjai
bandytų mane išpūsti iš mano namų, tikrai supykčiau. Bandyčiau stipriai kabintis į
savo rašomąjį stalą, į senąjį krėslą, į knygų lentynas. Gal atsilaikyčiau. Kol
kas tie vėjai mane aplenkia.
Ir mano artimus...
Likimas apsaugojo nuo jausmo, panašaus į mirtį ar
į pusmirtę (jei tik galima tokį žodį tarti) kai išlydi mylimą žmogų toli toli
ir nebežinai, ar kada jį sutiksi. O jei sutiksi tai kokį?
Kita vertus, jaučiuosi šiek tiek apdalyta:
jaunumėje tikrai būčiau lėkusi į tolimiausius kraštus ir pastudijuoti, ir
juodžiausio darbo dirbti. Jei būčiau pasaulio mačiusi daugiau ir savasis
pasaulėlis regėtųsi spalvingesnis. Studijų metais daugybę mane dominusių dalykų
privalėjau studijuoti pati. Taigi savamokslė...
Ne, nemoku tinkamai atsakyti į jūsų klausimą.
Nesugebu globaliai apie globalizaciją mąstyti.
Tik žinau: liūdėsiu tą dieną, kai reikės
atsisveikinti su litais. Man patinka, kad valstybės turi skirtingus pinigus, jie ir
meno kūriniai. Banknotų ir monetų dizainas iškalbingas. Baugu, kad gali nebelikti
ir savų pašto ženklų.
Pasaulio erdvėje Lietuva bei lietuviai man yra labai
mieli. Jei kiek mažiau zirstume, kiek daugiau juokautume būtume dar mielesni. Randu
ir ką skaityti, ir ką teatruose žiūrėti, ir ko klausyti Vilnius yra dosnus
miestas.
Ar anksčiau, ar dabar nei pykau, nei stebėjausi,
jei mūsų pasaulyje kas nors nežino, painioja lietuvius su latviais. Kai pavasarį vykau
į pietus į Voronežą, viena geraširdė moteris man dovanojo šiltą megztinį.
Sakė:
Jūs važiuojate į Sibirą. Sušalsite...
Turiu prisipažinti: man Lietuvos gyvenimas
pastaruosius trejus metus pagerėjo (pagražėjo...) ir todėl, kad išgujau iš savo
namų televizorių. Anuomet piktindavausi dažniau, kvailesni ir nykesni atrodė
tautiečiai. Nuolat namuose grojantis ir kalbantis Klasikos radijas padeda saugoti
iliuziją: gyvenu inteligentiškoje šalyje.
Iliuzija, žinau tik iliuzija! Bet... leiskite
man ją turėti.
Ji mano.
2. Konkurenciją sukuria ne kūrėjai. Ją sukuria
kritikai, premijų teikėjai, kiti aptarėjai bei skleidėjai. Tai jie įsuka karuselę
(kitaip ir negali būti...), o mes renkamės: smagiai ar baugščiai suksimės jos
uždarame rate. Galų gale ar mums patiks tą karuselę iš tolo stebėti. Ne visada ir ne
visus į ją įleidžia.
Taip, yra žmonių, kurie, tikėjęsi premijos (ar
valstybės stipendijos, dotacijos) ir jos negavę, bando protestuoti, aiškintis, bent jau
teisintis. Atleisk jiems Dieve jie nežino, ką daro. Ir...
...neduok man, Dieve, šitaip pasiligoti. Tie
kovingieji dažniausiai arba labai jauni, arba jau garbaus amžiaus. Jaunystėje knygų
neleidau, tai ir išbandymų išvengiau. Linkiu sau išmintingos senatvės.
Kelis sykius kraupią konkurenciją esu stebėjusi
Jaunųjų filologų konkursuose. Regis, konfliktus labiau sukėlė mokytojai. Ne mokiniai.
Dabar konkursai tapo ramesni, draugiškesni. Išmokti oriai laimėti ar oriai pralaimėti
menas. Ir aktorinio meistriškumo prireikia net labai, nors geriau būtų tiesiog
savigarba. Jos pirmiausia konkursuose ir bandau mokyti jaunuosius.
Kadaise esu sportavusi. Upėse ir ežeruose
prairkluotos vasaros padėjo susivokti: stipriausias, meistriškiausias, geriausias ne
būtinai nuolat pirmas. Dažniau antras, trečias, ketvirtas... šeštas... Suvokiau ir
rimtesnį dalyką: gyvenimas, tuo labiau kūryba anaiptol ne sportas, ne varžybos ir
ne lenktynės. Galbūt žaidimas. Man taip. Kai įkyri vienas, galiu imtis kito.
Kai kam lošimas.
Jei ir lyginčiau knygas su kitomis prekėmis, tai
pirmiausia su vynu. Brangiausias kažin ar geriausias. Tačiau pigiausias vynas
tas, už kelis litus tai jau nekas. Nors svaigiausias.
Ir knygos kūrėjas man šiek tiek panašus į
vynuogių augintoją ar sodininką, daržininką: niekada nežinai, koks bus derlius. Kas
skanaus? Gal tik tavo artimiausieji, o gal užversi turgų, gal atiduosi viską
pusvelčiui gudriam supirkėjui, gal...
Nemanau, kad knygos kainuoja per brangiai. Manau, kad
skaitantys žmonės per menkai uždirba, kad tas knygas galėtų pirkti. Tikrai žinau,
kad ne visi bibliotekininkai sugeba už jiems skirtus pinigus išmintingai pirkti knygas,
jas deramai lentynose sudėlioti. Kai kuriose bibliotekose ima ir juokas, ir siutas... Ko
tik neužtinki lentynoje, pažymėtoje užrašu Intelektualūs romanai.
Jei mėgčiau gaminti ar daryti tekstus, būčiau
likusi ten, kur praleidau beveik dvidešimt metų žurnalistikoje. Tai konvejeris,
ten tikrai gaminama. Ten nuodėmė plėsti savąjį žodyną. Tekstą privalu
minimalizuoti iki kelių šimtų žodžių. Kai kuriose redakcijose esu stebėjusi
(asmeniškai nepatyriau) kokčiausių konkuruojančių žurnalistų triukų. Ir aplinka
tam iš tiesų palanki: vyresnybė kala į galvas, kad žmonės kvaili iš jų
kvailumo ir gyvename, taigi kvailinkime skaitytojus dar labiau. Rašytojų pasaulis man
atrodo švaresnis. Gal panašus į salas: esame tame pačiame ežere (jei globaliau
mąstyčiau, sakyčiau jūroje, okeane), bet kiekvienas pats sau.
Kartais man pasivaidena kraupiausias košmaras:
knygoje įterpta reklama. Vienoje kas dešimt, kitoje kas dvidešimt puslapių.
Arba koncerte tarp simfonijos dalių. Jei taip nutiktų...
Bet ką aš čia. Tai tik košmaras, kurio ir minėti
nereikėtų. Kad neužkibtų kas.
Bijau tapti rašytoja, gyvenančia pagal mugių
grafiką. Bijau tapti priklausoma nuo reklamos triukų, leidėjų sutarčių. Ir stengtis
žūtbūt įtikti adresatui labai bijau. Nemėgstu šio žodžio. Adresatas tik tas,
kuriam rašau laišką. Nors... Rašantis vaikams, ypač paaugliams, tartum vien tik to,
daugelio nuomone, ir privalo paisyti.
Man pavyko rasti leidyklą. Gimtojo žodžio
žmonės niekada nereikalavo, kad dalyvaučiau menkavertėse televizijos laidose.
Priešingai: į kai kurias patarė neiti. Nespaudė, kad kuo skubiau atiduočiau
rankraštį. Nežemino, kurdami mano knygoms idiotiškai pompastiškus ketvirtuosius
viršelius. Nediktavo, apie ką ir kaip turiu rašyti. Nevaikė po susitikimus su
skaitytojais (nuvykstame, bet saiko neprarandame). Nors leidyklai knyga prekė,
žinoma, kad prekė.
Vis dėlto...
Iš meilės retsykiais tik iš meilės... net
versliausias leidėjas pateikia mums vieną ar kelias knygas. Dažniausiai savo
vaikystės knygas, jam kadaise svarbias.
3. Taip. Pagaliau Lietuvos vaikai gali skaityti
daugybę kuo įvairiausių knygų. Ir ne tik...
Vaikų knygas ėmė gerbti pripažino! ir
Lietuvos kultūros spauda. Jos recenzuojamos. Apžvelgiamos. Net ir jūsų klausimas man,
retsykiais rašančiai vaikams, maloniai glosto širdį.
Be menkiausių pastangų galiu nusakyti savąjį
vaikiškos knygos idealą. Parodyti. Jis arti mūsų. Rasite knygynuose. Pigus jei
apie kainą, ne apie vertę ar reikšmę. Touve's Janson Nematomą vaiką praėjusį
rudenį įsigijau tik už 5 litus.
Gera vaikų knyga yra ta, kuri džiugina tris kartas
senelius, tėvus ir vaikus. Taigi daugiasluoksnė, kelių klodų, mįslinga,
apglėbianti laiką.
Manau, kad vaikų ir suaugusių literatūra turi
vieną esminį skirtumą: vaikams svarbu kitaip pateikti. Skaitytojui būtina padėti.
Dailininkas tampa svarbesnis už rašytoją. Privalu, nors ir nelengva, su tuo susitaikyti
rašančiam... Juk aš pirmoji, aš! Aš visa tai sumaniau! Bet vaikas ranką ties ne į
mane į iliustraciją. Į paveikslėlį... Šiuo metu bene dažniausiai minimas
pasakininkas Vytautas V. Landsbergis iš tiesų pastebėtas ir smagiai pasauliui
pagarsintas buvo tik tada, kai jo knygas ėmė iliustruoti Sigutė Ach, galbūt ir
skrajojanti ties kičo riba, bet į jį neprasmenganti, vaikams labai suprantama.
Tai, kad knygų vaikams ir paaugliams Lietuvoje
leidžiama be galo daug, savaime neigia mitą: niekas nebeskaito, nebeskaitys... Kaip jau
minėjau, leidėjams knyga prekė. Jie žino, ką daro.
Nekenčiu knygų paaugliams, kurios baigiasi
saldžiai laimingai. Kuriose rūpesčiai tartum muilo operoje patys
nuslopsta paskutiniuose puslapiuose. Nedora taip rašyti. Jei smagu kvailinti
kvailinkime suaugusius, bet ne tuos žmones, kurie tik auga. Išsiskyrę tėvai susitaiko,
merdinti močiutė pasveiksta, mylimas vaikinas grįžta ir apkabina... Negera knyga, jei
baigiasi netikrai gerai. Kenksminga, jei autorius skaitytoją moko vien tik laimėti.
Dvigubai kenksminga. Ir kad moko, ir kad laimėti.
Pažįstu žmonių, kurie beveik kasdien patiria
širdies smūgį. Visada, kai tik žingsniuoja Gedimino prospektu palei buvusią
Svajonę, tapusią McDonald'su. Man, niekada nemėgusiai saldumynų,
svarbiau, kad tik kokčiai nenusaldėtų vaikų bibliotekos, knygynų vitrinos.
Su vaikais būtina kalbėtis apie viską ir apie
liūdesį, ir apie sielvartą, ir apie mirtį. Jei nekalbėsim negebės jie gyventi
šiame globaliame, migruojančiame, konkuruojančiame ir labai žiauriame pasaulyje;
nepajėgs išsipainioti iš laisvos rinkos nelaisvės; nedrįs būti baltomis varnomis
tokiomis baltomis ir lakiomis stipriasparnėmis, kad jų nekapotų.
Iš vaikystės skaitymų ir mano drąsa kurtis
iliuzijas. Suvokiant tai tik iliuzijos... Nėra pasaulyje liūdnesnės knygos už
Januszo Korczako Karalių Motiejuką. Kaip man pavyko, kad su ja augau. Knygynuose
jos nėra. Neieškokite.
Į viršų
VYTAUTAS V. LANDSBERGIS
1. Visos Lietuvos ir pasaulio perspektyva kybo ant
plauko, mokslininkai jau garsiai skambina varpais, kad esama mažiausiai dešimties
apokaliptinių ekologinių prognozių, kurios išsipildys artimiausiu metu. Sustojusi
Golfo srovė ir ledynmetis, tirpstanti Antarktida ir tvanas... Kai kurios šių prognozių
gali reikšti viso pasaulio katastrofą.
Viena iš tokių tragiškų grėsmių cheminis
Antrojo pasaulinio karo ginklas, palaidotas Baltijos jūroje. Konteineriai, kuriuose šie
nuodai buvo užkonservuoti, jau surūdijo, ir tik klausimas, kada visos tos medžiagos
pradės keliauti jūromis bei gruntiniais vandenimis. Jei taip nutiks, Baltijos jūra taps
mirties jūra, o visos valstybės aplink ją bus negyvos.
Taigi laisvoji rinka ir pasaulio pabaiga. Tokie
du, rodos, nesuderinami reiškiniai, bet vienas kitą papildantys. Galbūt besaikė,
godžioji laisvoji rinka mus ir atvedė prie dabartinės padėties, prie tokių
svarstymų.
Nacionalumas yra gražus ir būtinas, tačiau dabar
svarbiausia reikia ieškoti to, kas vienija, bet ne skiria. Regis, nuvalkiotas terminas
meilė. Tačiau vis dėlto tik ji gali suvienyti, pakeisti ir išgelbėti. Kartais
atrodo, kad lietuvių tauta pokario metais prarado gebėjimą mylėti. Nesavanaudiška,
dieviška meile. Aukotis...
Juk neretai išprievartautas vaikas prisiriša prie
prievartautojo. Vėliau jo meilė irgi ima reikštis prievartaujant kitus, ir štai tokio
marazmo kupinas mūsų menas, gyvenimas, šeimų santykiai... Pakeisti juos, mano
nuomone, galėtų nebent intensyvus ir teisingas dvasinis judėjimas į laisvę,
atlaidumą, toleranciją, į savęs pažinimą. Bet Lietuva galbūt tam dar nepribrendusi,
mūsų šalyje nėra dvasios lyderių, Mokytojų. Tada tik lieka laukti stebuklo. Godo...
Esti nuomonių, kad palyginti sparčiai
besikeičianti gamta aktyviai skatins ir žmonių dvasinę brandą. Panašiai kaip kad
1991 m. Sausio 13-ąją rusų tankai suaktyvino lietuvių gebėjimą aukotis, mylėti
artimą savo ir nebijoti žūti už tėvynę.
Kokia lietuvių perspektyva iš tokios perspektyvos?
O. Milašius Lietuvą matė kaip Šiaurės Atėnus, kaip kelrodę šviesos valstybę.
Manau, kad Dievui nėra nieko neįmanoma, tik svarbu patiems patikėti tuo, ko jo
prašome. Žvelgiu į M. K. Čiurlionio paveikslus ir tikiu, kad toks yra ateities
pasaulio menas. To pasaulio, kuris išliks, pasibaigus virsmui.
2. Manau, kad konkurencija yra nesąmonė. Jeigu
nori, kad žmonės imtų pavydėti vieni kitiems bei vieni kitų nekęsti, suskirstyk juos
į gerus ir blogus. Geresnius ir blogesnius.
Lietuva yra itin kritiška savo atžvilgiu valstybė.
Tai tarsi nieko bloga iš pirmo žvilgsnio... Bet tokioje aplinkoje nesukuriama nieko
gera.
Modernioji pedagogika rekomenduoja nevertinti vaikų
kūrybos, nes vertinant galima netyčia sugniuždyti vaiką viena vienintele
neatsargia, pernelyg kritiška pastaba. O juk visi vaikai yra labai gabūs. Ir suaugusiems
galioja tie patys dėsniai. Kritikai, kurie, skatinami savo puikybės ar nevisavertiškumo
komplekso, džiaugiasi kūrėjų nesėkmėmis ir jas akcentuoja, padidina, sužlugdo
džiaugsmo ir šviesos kūrybą. Tuomet kūryba tampa juodesnė, niūresnė; nors gal ir
kokybiškesnė, bet skaudi, savižudiška. Deja, tokių kritikų-giltinių (ypač kino,
teatro sričių) Lietuvoje dauguma. Todėl sutikęs kitokį besidžiaugiantį ir
silpnesniu kūriniu, suvoki, kad jis Mokytojas.
Ar gali gimti gera kūryba konkurencijos sąlygomis?
Paradoksalu, bet gali. Tačiau tik tokiu atveju, kai konkurencija suvokiama kaip
siūlymas, bet ne žeminimas, kai konkuruoja pasiūlymai.
Štai kad ir Lotynų Amerikos magiškojo realizmo
romano bumas. Juk jį surežisavo, rodos, sugalvojo J. L. Borgesas šis pasiūlė savo
draugams laikytis trijų principų, kurie padėtų provincialią literatūrą paversti
pasaulinio lygio reiškiniu. Štai tie principai:
pirma perprasti ir išmokti madingiausios to meto
prozos kalbą ir stilių;
antra ta išmoktąja kalba (t. y. stiliumi)
perpasakoti vietines meilės istorijas, anekdotus ir pan.;
trečia nuvykus į užsienį pasiimti kokios nors
premijos ar dalyvauti literatūriniame simpoziume, aukštinti ne save, bet savo draugus:
Mano kūryba yra niekis, palyginti su...
Ir jiems pavyko.
Dabar viskas prilyginama prekėms knygos,
rašytojai, moterys ir net vaikai. Toks keistas ir nejaukus laikas prieš įvykstant
virsmui. Ir nieko nepadarysi taip veikia laisvoji rinka. Šie procesai gali būti
suprantami netgi kaip įdomūs, nes, dalyvaudamas juose, turi stengtis iš paskutiniųjų
tapti populiarus ir masinis, važinėti į susitikimus, būti žmonėse ir girdėti
juos. Gebėti nukonkuruoti V. Šerėną ir kitus kultūros veikėjus. Tiesiog tokios
šiuo metu mūsų krašte žaidimo taisyklės, o regimas rezultatas intelektualinė,
dvasinė krizė, pilietiškumo badas, masinė emigracija, depresija, nusigėrimas. Tauta
lieka be galvos, širdies, tik su storu pilvuku ir lyties organais. Manau, kad tokioje
mažoje valstybėje kaip Lietuva nekritiškai taikyti amerikietišką kultūros modelį
yra neprotinga; tokio taikymo padariniai mažėja menui pasiaukojusių profesionalių
žmonių, juos kaip ir Mokytojus pakeičia skurdžiai arba pervargę
chaltūrščikai.
3. Kartais sakoma, kad kurti meną vaikams tai
atlikti misiją. Tačiau man norisi paklausti, kokia gi yra ta mistinė meno ar
literatūros misija? Argi suaugusiems skirtas menas neturi misijos? Mano akimis, bene
tiksliausiai apie meną yra kalbėjęs skulptorius Vilius Orvidas: Kūryba turi
tarnauti išsivadavimui, o ne pavergimui. Jei kūryba sujudina dieviškuosius žmogaus
pradus ji išvaduoja, tačiau primityvioms, sakyčiau, beždžioniškoms,
žmogaus juslėms pataikaujančios jos formos pavergia.
Kita vertus, neabejotina, kad vaikų literatūra
turėtų skleisti šviesą, meilę, ugdyti amžinąsias dvasines vertybes. Deja, nežinau
jokio recepto, kaip to pasiekti. Galbūt būtų galima teigti, kad, norint dovanoti
šviesą, pirmiausia pačiam reikia stengtis tapti mažyčiu šviesoforu. Tačiau
paveikus gali būti ir priešingas modelis, kaip J. Biliūno pasakojime Kliudžiau,
kuris šviesą skleidžia per pasakotojo patiriamą nuopuolį, atgailos dėsnį. Arba dar
vienas prisiminimas: Sąjūdžio krikštatėvis Saulius Pečiulis, kalbėdamas apie
Lietuvos valstybės dvasinę misiją, teigė, kad mūsų trispalvėje vėliavoje yra
užkoduotas šviesoforo simbolis. Lietuva bus valstybė, reguliuojanti, kam, kur ir
kada važiuoti, juokavo jis.
Literatūra vaikams (ir ne tik vaikams!) tai
visų pirma autoriaus išsivadavimas iš paties savęs, tai darbas su savimi: savo
psichika, vaikyste, praeitimi, nuodėmėmis. Tokia kūryba kyla iš tobulumo ilgesio.
Rašantysis vaikams turėtų stengtis likti tarsi dviejose pozicijose ir savo
skaitytojo bendraamžis, draugas, juokdarys, net chuliganas, ir kartu Mokytojas, gal net
rytietišku požiūriu kaip stipresnės dvasinės etikos, kosminių kodų ar principų
puoselėtojas. Tik kaip tokį turinį įvilkti į vaikams, jaunimui suprantamą ir jų
mėgstamą formą? Sudėtinga. Gal reikia pabandyti tekstais repuoti? Beje, man atrodo,
kad, kuriant literatūrą vaikams, reikėtų dažniau naudoti neišsemiamus mūsų
tautosakos lobius, juk mūsų kaukai, laumės ir bezdukai mažiesiems būtų nemažiau
įdomūs, negu kokie nors Hario Poterio elfai. Gerai bent, kad spektaklių vaikams
kūrėjai semiasi idėjų iš to stebuklingo folkloro aruodo.
Apskritai Hario Poterio pavyzdys gali būti
pamokomas kaip susikalbėti su plačia auditorija. Įvertinant šios bei kitų
panašių knygų pasisekimą, akivaizdu, kad juntamas didžiulis stebuklų, mistikos
poreikis, ir tai nėra blogai. Tačiau kartais sutrinku, supratęs, kad mano vaikams
kažkodėl nebeįdomus Karlsonas ar Mažasis princas... Taip, viskas keičiasi, todėl
reikia bandyti atpažinti televizijos ir kompiuterių sujauktą dabartinių vaikų
sąmonę, įsiklausyti į ją ir patiems prisiversti būti to naujojo pasaulio dalimi.
Rašantysis vaikams turi išmanyti mažne viską: ir Harį Poterį, ir lietuvių
padavimus bei legendas, ir kompiuterinius žaidimus, ir sekso technikas, ir Kristaus bei
Budhos gyvenimą. Sumaišius visas šias žinias su asmenine patirtimi, su pilnatvės ir
meilės ilgesiu, gali gimti kas nors vertinga. Bet nebūtinai
Į viršų
RENATA ŠERELYTĖ
1. Bijau, kad šios didingos sąvokos mane ima
keistai veikti kuo toliau, tuo labiau. Galvoje pasidaro tuščia, ir išsigąstu lyg
prieš egzaminą, kurio ne visus klausimus esu išmokusi.
Užtat atsakysiu trumpai drūtai svarbiausia
vykstant globalizacijai, kurią neretai suvokiu ir kaip žmonių (ypač mažų tautų ir
kultūrų atstovų) unifikaciją ir niveliaciją, man yra išlikti lietuve ir kalbėti
gimtąja kalba. Kalba man iškyla kaip tautinis prioritetas. Tačiau kadangi mūsų tauta
visada buvo kontroversiška ir jos prioritetai gana smarkiai keitėsi, matyt, turėčiau
susitaikyti su tuo, kad moderniam lietuviui šitie dalykai nėra joks prioritetas...
2. Sovietiniais laikais buvo socialistinis
lenktyniavimas, dabar konkurencinė kova. Kuo iš tiesų šie dalykai skiriasi, aš
nežinau. Tada dalijo pereinamąsias gaireles, dabar reklaminius lankstinukus... Tada
kalbėjo apie komunizmo statytojo, dabar apie vartotojo, anot J. Erlicko, didybę
ir grožį... Galbūt visgi skaudžiausia yra tai, kad iš idealisto ir kovotojo
skaitytojas virsta savimi patenkintu vartotoju, mat literatūros vartojimą (pasiūlą ir
paklausą) geriausiai atspindi ne profesionalų nuomonė, bet leidyklų sudaryti
skaitomiausių knygų dešimtukai ar geriausios metų knygos rinkimai per LTV. Bet taip,
matyt, ir turi būti. Jeigu būtų kitaip, tai jau būtų ne soti ir graži mūsų
realybė, o F. Kafkos Metamorfozė...
3. Knygų vaikams ir paaugliams iš tikrųjų
išeina tiek, kad sunku (netgi neįmanoma!) jas visas aprėpti. O tendencijos čia
panašios kaip ir knygų suaugusiems leidyboje: leidžiami bestseleriai ir elitiniai
kūriniai (supraskite knygos, skirtos nedideliam skaitytojų būriui, ir tai dažnai
būna poezija), yra jausmų knygos (net tokia serija egzistuoja Meilės
UAB!..), skirtos paauglėms mergaitėms, ir įvairiausio pobūdžio skaitaliena su fentezi
ir rytųvakarų kovų elementais berniukams. Ir nors leidyklos dar nesudarinėja
vaikų knygų dešimtukų, jeigu knygos anotacija skelbia, kad tai yra geriausia,
stulbinama, graibstoma, J. Rovling stilių primenanti knyga, galite
būti beveik šimtu procentų tikras, kad skaitydamas rasite tą patį, ką siūlo ir
geriausiu tituluojamas bestseleris suaugusiems prastą stilių, išpūstą
aktualiją etc.
Žodžiu, ir vaikai užpilami menkaverte literatūra,
tik suaugusiajam jau nebepadėsi (jis yra įsitikinęs, kad jo literatūrinis skonis
teisingas ir neapskundžiamas!), o vaikų literatūrinį skonį galbūt dar galima ugdyti,
formuoti... Bet ar daug tėvų turi tam laiko ir noro?.. Ar mato būtinybę?.. Jei jie
patys skaito Da Vinčio kodą ar Šeicho nuotaką? Ir tokios literatūros
skaitymas jau ne dvasinis poreikis, bet savotiška priklausomybė?..
Neduoti vartotojui to, ko jis geidžia, būtų
baisiausias nusižengimas laisvajai rinkai ir moralinė skriauda visuomenei. Taigi
manyčiau, kad skaitaliena ir toliau užims svarbią nišą, bet turėtų išlikti ir
alternatyvios stilingos, geros, kultūringos vaikų literatūros poreikis. Nes
išeina nemažai gerų vaikams skirtų knygų, ir jos neretai nustebina, netgi labiau nei
plačiai garsinami lietuviški ar užsieniniai bestseleriai.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|