|
<< Atgal
AMŽINO RYTO PRADŽIA
Nemanau, kad istorija, kurią ketinu papasakoti
vienintelė. Daugybė buvo panašių ir nepanašių, ir ne mažiau graudžių. Ši
ne tik graudi, man ji išskirtinė savo begaline švara, teisybe, meile, švelnumu ir
skausmu ne juoduma, o atlaidumu, skaidriu liūdesiu, išgrynintu ligi virpančio
spindėjimo. Taip poetė Ramutė Skučaitė prisimena žmones, kurie, Sibiro tremtyje
patyrę netekčių ir kitokių negandų, tapo itin jautrūs šalia esančiam. Atrodo,
vargas turėtų kietinti širdį, bet ir šiais laikais dažnai įsitikiname: daug sunkiau
atlaikyti gundymus turtais ir galiomis nei išbandymus vargu ir nepritekliais.
Eilutės, už kurių užkliuvo akis skaitant
naujausią R. Skučaitės knygą Varinis angelas, puikiai apibūdina pačios
autorės atsakingą požiūrį į žodžio meną. Matyt, tik skaidrios sielos žmogus gali
visą gyvenimą išsaugoti jautrią vaikystės klausą. 1966 m. išleidusi pasaką
Klaidų miestas, šiuo metu rašytoja yra per dvidešimties įvairaus žanro knygų
vaikams autorė, neseniai knygynuose pasirodžiusio žymiausio XVII a. pasakų kūrėjo,
literatūrinės pasakos pradininko Charles'o Perrault eiliuotų pasakų rinkinio
Motulės žąsies pasakos vertėja. Pusę tiek per dešimt poezijos knygų
yra parašiusi suaugusiems. Ant darbo stalo nauji eilėraščiai, naujų rinkinių
apmatai. Nors klausiama, kaip ji pati padalija save vaikams ir suaugusiems, poetė
pirmiausia cituoja profesorę Viktoriją Daujotytę: ...poezija yra arba jos nėra
ir tik vėliau priduria, kad vis dėlto rašymą vaikams skiria nuo rašymo suaugusiems.
Svarbiausia kokybė, įkvėpimas, akimirksnio pajauta. Poetės eilėraščiai skatina
vaiką pamatyti aplinkos bei apskritai gyvenimo grožį, ugdo taurius jausmus, kuria
jaukaus saugumo atmosferą: juose daug šypsenų, pokštų, švelnaus humoro, jie tęsia
folklorinės improvizacinės, meditacinės poezijos tradiciją, kviečia įsiklausyti į
akimirkos pajautą, įsižiūrėti į esaties grožį:
Klauso mažas ešeriukas,
Ką dainuoja ežeriukas:
Mik, žuvyte sidabrine,
Sidabrine ir auksine!
Glausk šonelį prie žolės,
Mano žolės patylės,
Kol šešėliais apsiklosi,
Kol užmigsi, kol miegosi,
Kol sapnuodamas dugne
Susapnuosi ir mane. |
|
(eil. Lopšinė ešeriukui) |
R. Skučaitės eilėraščiams, kurie
tradiciškai priskiriami suaugusiųjų poezijai, būdingas akistatos su vaikyste
išgrynintas jautrumas, iškalbingos liaudies pasakų aliuzijos, išplečiančios žmogaus
būties baigtinumo refleksijų erdvę:
Amžinas pavasario pavojus
Viską atiduot išsikovojus.
Akys apšerkšnijo žalčio kvapas,
Iš didžiulių grumstų mažas kapas. |
|
(eil. Kovo paveikslėlis) |
R. Skučaitės kūryba vaikams ir
suaugusiems šią autorę daro savą visoms kartoms ir išlaiko ją populiariausiųjų
pozicijose. Tai paliudijo ir spalio 26 d. Rašytojų sąjungos klube įvykusi dviguba
poetės 75-ojo gimtadienio ir naujausio poezijos bei prozos rinkinio Varinis angelas
sutiktuvių šventė: salė lūžo nuo norinčiųjų pasiklausyti ir pasveikinti poetę,
jos vaikiškų eilėraščių dvelksmo tebelydimi muzikos meistrai (kompozitorius Andrius
Kulikauskas ir violončelininkų kvintetas Qin Celli: Edmundas Kulikauskas, Dainius
Palšauskas, Lionius Treikauskas, Raimundas Jasiukaitis ir Dainius Misiūnas) grojimu ir
žodžiais pirmi padėkojo poetei už vaikystę su jos eilėraščiais. Vilniaus mero
padėką perskaitė miesto savivaldybės kultūros skyriaus darbuotoja. Vakaro vedėjas
Valentinas Sventickas, subtiliai išdėstęs esminius R. Skučaitės poezijos bruožus
(įprastoms analizės procedūroms sunkai pasiduodantį muzikalumą, impresionistiškumą,
abstrakcijų vengimą, ištikimybę klasikinėms formoms) ir atsargiai klausinėjęs
poetės apie jos vaikystę, tėvų namus, turėjo nemenką varžovą aktorių Gintarą
Mikalauską, skaitantį, paties prisipažinimu, R. Skučaitės eilėraščius nuo 1985 m.
Kalbant apie artimiausią R. Skučaitės aplinką
verta paminėti, kad tai viena iš retesnių menininkų šeimų: vyras taip pat
rašo, vaikaitė griežia poetės vaikystės smuiku, kita dukra tapo poetės knygų
bendraautore subtiliomis, natūraliai į poezijos diskursą įsiliejančiomis
iliustracijomis ji dalyvauja jau ne pirmame mamos projekte, abi kartu arba atskirai skina
pripažinimo laurus: poetė dukart pripažinta geriausios metų knygos autore
(Lopšinė ešeriukui, 1994 m.; Laiškas sekmadieniui, 2002), duktė nuskynė
gražiausios metų knygos dailininkės laurus (Takelis iš naujo, 2001 m.;
Laiškas sekmadieniui buvo pripažinta ir gražiausia Europos knyga).
L. ARNATKEVIČIŪTĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|