|
<< Atgal
|
VIDA MIKNEVIČIENĖ
N o v e l ė s |
V i d a M i k n
e v i č i e n ė (g. 1954) gyvena ir dirba Panevėžyje. 1978 m. baigė lietuvių
kalbos ir literatūros studijas VVPI (dabar VPU). Spausdinamus kūrinius tikra pavarde
pasirašo pirmą kartą. Iki šiol publikacijas periodikoje pasirašydavo Gilbonės
slapyvardžiu. Apie jo kilmę autorė rašė:
Nebūsiu rašytoja, nes pasirinkau
slapyvardį Gilbonė. Kadaise gyveno tragiško likimo žmogus Albinas Baltramiejūnas
(19051941), Gilbonio slapyvardžiu pasirašinėdavo eilėraščius. Tėvų paskirtas
būti kunigu, jis metė Kunigų seminariją, užtraukė nešlovę namams ir visai giminei.
Motinos vis tiek glaudžiamas, vaikščiojo su knyga po laukus, rašė eilėraščius, o
1941 m. birželį dar visiškai jaunas Rainiuose buvo sušaudytas. Atgimimo metais jam
pastatė paminklą.
Ir vėl pamiršo.
Mano gimtosios sodybos vieta yra kitame
Gilbonių kaimo gale. Kad ir rašyčiau, rašytoja mane gal pavadintų tik tuo atveju,
jeigu ištiktų tragiška lemtis, o ne dėl to, kad rašiau. Gal ir paminklą kitame kaimo
gale pastatytų. Gilbonei. O paskui greit pamirštų.
O talentas? Į šį klausimą atsakyti
negalėčiau. Šituos dalykus gerai išmano ir reguliuoja Dievas.
Meilė tai kvapai
Mano tėtis partizanas
Likimo ir mirties pamokos
Į viršų
Meilė tai kvapai
Penktadienį po įtemptos darbo savaitės gera
atsigulti į vonią, pagulėti užsimerkus aromatingame putotame vandenyje. Gerai
atmirkius visus per penkias dienas įsigėrusius svetimus kvapus, žodžius,
prisilietimus, susisupti į švarų chalatą ir ramiai, niekam svetimam netrukdant,
nesiartinant prie švaraus kūno su nešvariom mintim, fantazijom ar pretenzijom, paimti
į rankas knygą, įsijungti televizorių arba tiesiog išsitiesti ant sofos ir klausytis
geros muzikos.
Roma skuba į namus. Nors jau gerokai nutolo kabineto
durys, ji visu kūnu tebejaučia įtemptą jo atmosferą. Tikras beprotnamis! Greičiau į
vonią! Paspaudusi laiptinės durų kodą, plėšte atplėšia duris ir bėga į trečią
aukštą. Dar viena kliūtis buto durys, bet jas lengvai ir greitai atrakina.
Vienišės kajutė. Vienos šlepetės, viena
striukė, viena pora batų, vienas dantų šepetėlis, vienas rankšluostis
Anksčiau
taip gąsdinusią vienatvę ji prisijaukino. Per dvejus metus. Dabar lyg ir nebenorėtų
jos keisti į tariamą buvimą dviese. Iškart atsuka čiaupą, į vandens srovę
šliūkšteli putojančio skysčio, įberia žiupsnį jūros druskos. Velkantis
drabužius, suskamba telefonas.
Aš ateisiu. Tu būsi namuose? pažįstamas
balsas ir jo intonacijos ją suerzina.
Aš jau lendu į vonią. Jeigu labai reikia,
ateik ar pareik. Aš ištrauksiu raktą. Atsirakink pats. Skambučiu neskambink,
greitai paberia žodžius ir išjungia telefoną.
Niekur, į jokią kajutę nepabėgsi, kol esi gyva.
Vis tiek atsiras kas nors, kas sumaišys tavo planus, privers gyventi pagal kito
scenarijų. Aišku, ji galėjo pasakyti, kad nėra reikalo čia valkiotis, bet
Net ir
tada, kai išsiskiriame, kai išsiaiškiname, kad vienas kitą esame mirtinai įžeidę,
išdavę, pardavę, mus dar laiko surišęs bendrai įgytas turtas vaikai, dar
nesavarankiški, nors jau vieną koją iškėlę iš namų, nepadalytas butas,
nesutvarkyti finansiniai ir kitokie mus iš proto varantys, bet labai sunkiai į priekį
stumiami reikalai.
Ji tiesiog įskrenda į vonią. Užsimerkti! Nieko
nematyti ir negalvoti! Nei apie vienatvę, nei apie nepakeliamą buvimą dviese, nei apie
darbą! Atsipalaiduoti! Deja, nepavyks. Ji jau girdi, kaip buvęs sutuoktinis de facto,
dabar tapęs tik sutuoktiniu de jure, rakina buto duris, kaip nušlepsi į
virtuvę. Striukės, aišku, nenusivelka. Kaip visada. Kaip visą gyvenimą. Lyg
pasiruošęs išeiti. Pasiruošęs? Tikrai taip, nes vieną dieną išėjo. Su striuke.
Paskui išsinešė ir kitus daiktus. Ne visus. Dar tebeneša.
Vanduo vėsta. Būtų viena, atsuktų karšto vandens
čiaupą ir dar gulėtų gulėtų
Kai už durų šlepsi ir šlamena jis, nebėra
prasmės. Vis tiek neatsipalaiduos. Greitai išsitrenka galvą, muiluota kempine nusitrina
kūną, atsistoja, palenda po vėsia dušo čiurkšle ir, įsisupusi į chalatą, su
rankšluosčio turbanu ant galvos išeina į koridorių.
Jis, aišku, atsinešė alaus butelį ir jau
išgėrė. Nė dienos be auksinio skystimėlio. Ir nė dienos be meilės. Niekas po šiuo
dangum nesikeičia. Tik nuolatinio ir laikino buvimo vietos.
Vyras atsistoja, prieina prie jos, bando apkabinti.
Ji atšoka. Ne, ne pati atšoka. Jo kvapas atstumia. Ne alaus. Vyras kažkuo dvokia!
Žinai, Pranai, sako žiūrėdama
išplėstomis akimis. Aš ką tik supratau, kad nebegalėčiau būti su tavimi.
Fiziškai negalėčiau. Nepaisant visų filosofinių išvedžiojimų.
Ji nepasako: ,,Pranai, tu dvoki. Jis to
nesuprastų. Pasakytų, kad nusimaudys. Bet tai nenumaudoma.
Atleisk, išgirsta. Bet tu pati mane
išprovokavai. Tiesiai iš vonios. Kvepianti
Neišsigalvok provokacijų, kurių nėra,
atkerta. Pats atėjai ne laiku aš ruošiausi maudytis. Gal aš turėjau sėdėti
ir laukti, kol tu ateisi arba neateisi? Tapti amžinu laukimu? Be to, tu galėjai
pasiimti, ką reikia, ir išeiti. Ko sėdėjai? Ko laukei?
Kodėl jis staiga tapo visiškai svetimas? Net ne
tai. Ji jaučia jo dvoką. Ir gerkle kylantį šleikštulį
Vakar ji buvo Vilniuje. Darbo reikalais. Bet
išprovokavo vieną ne darbo susitikimą. Prieš metus vienos didelės, bet vargu ar
svarbios konferencijos metu ji susipažino su vyriškiu. Bendraamžis. Protingas.
Sąmojingas. Pažintis tęsiasi. Jie susirašinėja. Kartais pasikalba telefonu.
Laiškuose atsivėrė vienas kitam. Pasirodo, abu pažinties metu išgyveno išsiskyrimą
su artimu žmogumi. Ir bandė vienas į kitą remtis. Tapo vienas kito išpažinčių
klausytojais. Kiek nuoširdžiai buvo bendrauta, kiek buvo stengtasi save parodyti, sunku
pasakyti. Juk iš tiesų mes kiekvienas esame didelė sala, kurios krantus, nors ir reikia
laiko, įmanoma apiplaukti ir ištyrinėti, bet vidurys
Iki jo prasibrauti pavyksta tik
norintiems pažinti ir atrasti. Aišku, jeigu norinčiojo uolumas pažinti neatsitrenkia
į tyrinėjamojo uolumą neįsileisti. Jie abu nebuvo uolūs, daugiau rodė savo krantus.
Todėl per metus ne kažin ką apie vienas kito vidurį sužinojo.
Taigi ji išprovokavo susitikimą. Provokacijų buvo
ir anksčiau ir iš vienos, ir iš kitos pusės, bet vis kažkaip nepavykdavo. Šį kartą
ji nusiuntė jam dedikuotą eilėraštį, o jis padėką palydėjo klausimu: ,,Ar Jūs
nesiruošiate važiuoti į Vilnių? Nors tikrai žinojo, kad ne tik ruošiasi, bet ir
važiuos, pakoketavo:
Jeigu kas pakviestų
Aš visada jus kviečiu, atsiliepė.
Ruduo. Lyja. O lietus gadina šukuoseną,
išpurvina kelnių galus, užkrečia melancholija ir visokių kitokių nepatogumų
pridaro, koketavo toliau.
Aš jums prižadu, kad tądien, kai būsite
Vilniuje, tikrai nelis. O jeigu kartais lytų, aš būsiu jūsų stogas,
pašmaikštavo jis.
Užvakar ji nusiuntė jam žinutę: ,,Rytoj būsiu
Vilniuje. Turėtų nelyti
Jis paskambino ir abu susitarė susitikti. Diena buvo kaip
pažadėta. Stogo nereikėjo. Pasivaikščioję po miestą, po jo vaikystės kiemelius,
atsisėdo uždarame kavinės kieme. Žmonių nebuvo, todėl galėjo kalbėtis laisvai ir
apie viską. Ir apie meilę. Profesionaliai. Nes jo hobis seksologija. Taigi apie
meilės prigimtį kalbėjosi remdamiesi seksu. Kalbėjo jis. Ji tik pertardavo.
Greta meilės teorijų, pavyzdžiui, meilė kaip
cheminė reakcija, kuri baigiasi išsekus visoms jungimosi galimybėms, meilė kaip
dvasinis ryšys, meilė kaip žaibas, jis kalbėjo ir apie meilę kaip apie kvapų
pasaulį. Ne fiziniai duomenys, ne dvasios dalykai, o kvapai traukia arba stumia žmones.
Tokios teorijos atrama vabzdžių pasaulis. Tūkstančius kilometrų gali nuskristi
miniatiūrinis vabzdys, užuodęs jam malonų meilės objekto kvapą. Kad galėtų
daugintis. Tai patvirtina ir oralinis seksas. Būna partnerio fiziniai, dvasiniai,
intelektiniai duomenys idealiai tinka, bet moteris negali paimti į burną penio: neskanu,
dvokia, pykina. Aišku, spermos skonis ir kvapas priklauso ir nuo to, kas suvalgyta, kas
išgerta (kaip karvės pieno skonis, pagalvojo ji), bet ir šiaip kiekvieno vyro sperma
turi savitą skonį, būdingą tik jam ir tik jam lemtai moteriai malonų. Būna ir
antraip. Partneriai atgrasūs vienas kitam fiziškai, neturi jokių dvasinių atitikmenų,
intelekto koeficientai atvirkščiai proporcingi, bet oralinio sekso metu išgyvena
didžiausią malonumą. Ir yra laimingi. Nes seksas, jeigu jis nuoširdus ir atviras,
teikia neapsakomą palaimą
Ji sėdėjo, žiūrėjo į jį, klausėsi ir galvojo:
niekada niekada niekada negalėčiau paimti į burną jokio penio, visiškai nenorėčiau
sužinoti, kokia ji, ta sperma skani ar neskani, kvepia ar dvokia, į padanges kelia
ar vemti verčia
O dabar
Ji jaučia, kaip grėsmingai artėja vis
stiprėjanti vyro tik de jure dvoko banga, šleikštulys gerklėje veržte
veržiasi aukštyn
Vos spėja atidaryti tualeto duris ir tiesiai ant kilimėlio
išvemia viską, ką buvo suvalgiusi, ir viską, ko nevalgė
Į viršų
Mano tėtis partizanas
Norėčiau rašyti apie meilę tėvynei, bet bijau
Mariaus Ivaškevičiaus. Jis sako, kad mylėti tėvynę (turbūt ir apie ją rašyti)
vyrų privilegija.
Mano tėtis buvo partizanas. Iki atgimimo sakydavo
miškinis, nes dvidešimties metų išėjo į mišką ginti tėvynės. Aukštas,
šviesiaplaukis garbanius, Dievo apdovanotas daugybe talentų. Tėvynės neapgynė.
Neištvėrė. Užsiregistravo įtikintas, kad nykštukas prieš milžiną bejėgis.
Nors nieko neišdavė, tapo išdaviku, nes užsiregistruoti penktąjį dvidešimto
amžiaus dešimtmetį Lietuvos miško broliui reiškė pereiti į priešo pusę. Tai, be
abejo, reiškė išduoti. Ne žmogų išduoti. Idėją. Žmones mes išdavinėjam ir
pardavinėjam kasdien. Ir save kasdien pardavinėjam. Sutuoktiniui. Vaikui. Viršininkui.
Tai paviršiai. Giliai giliai visuomet kažkas lieka. Ko gero, idėja. Žmogaus.
Tėvynės.
Aš neturėjau pasirinkimo. Aš buvau vienintelis
sūnus privalėjau ginti savo žemę, savo tėvo, savo motinos, savo seserų. Man buvo
skirtas toks Dievo planas, tai tėčio vėlė peržengė žemiškąjį ir anapusinį
gyvenimą skiriančią sieną
Ko galėčiau paklausti?
Ar lengva tėvynės žemė? ištaria lūpos.
Žemė lengva, bet ant žemės sunku,
atsidūsta vėlė. Sunku, nes paskirtas esi vienąkart, o rinktis turi nuolat. Ir
privalai nesuklysti. Mažų klaidų galima ir neskaičiuoti. Jos ištaisomos. Labai
nesunkiai. Kaip diktanto raidės, kableliai, brūkšniai, dvitaškiai. Bet jeigu padarai
didelę, lemtingą klaidą, nužudai save. Ne tik save ir kitus.
Po trijų žiemų, trijų pavasarių, trijų vasarų
ir trijų rudenų, praleistų miške, bunkeryje, jis parėjo į namus. Vos pamatęs ant
kalno snaudžiančius aukštus medžius nuogomis šakomis jis pajuto grįžtant į kūną
šilumą. Ten namai, ten kas rytą pakyla į dangų dūmų debesėlis, ten mama, ryšinti
baltą skarelę, ten tėtis skaito maldaknygę, sukinėja radiją. Ten saugu, ten ramu,
ten net tyla kalba. Ten aš vėl būsiu žmogus, saugosiu mūsų gyvenimus. O bunkeryje
aš saugojau mirtį, kad neištrūktų, kad nenusineštų manęs, jauno, turinčio viltį
susikurti mažą žmogiškąją laimę
Netiesa. Iš šalto miško į šiltus namus jis
grįžta ne dėl savęs. Save jis paaukojo tėvynei. Jis grįžta ginti namų. Tėčio.
Mamos. Seserų. Tėvynę padalijo. Svetimi, prisidengę visuotinio gėrio valstybės
idėja. Neatsparūs demagogijai neatsilaikė perėjo į svetimųjų pusę ir tapo
jėga, prieš kurią atsparieji bejėgiai. Jėgos pusėje ir jo artimas giminaitis
pusbrolis, iškėlęs sąlygą:
Arba užsiregistruoji, arba ir tavo tėvai, ir
tavo seserys supus Sibire. Tavęs į Sibirą vežti nereikės tavo kaulus čia šunys
išnešios. Nori, kad išnešiotų?
Ir tu galėtum? paklausė jis.
Aš privalau, atsakė. Aš negaliu
negalėti, aš jų kareivis. Tu dar gali!
Tu dar gali! Vadinasi, privalai. Privalai išsaugoti
ir apginti bent namų idėją. Tėvynės idėją prarijo slibinas. Jis godus. Jis praris
ir tavo namų idėją. Tu privalai! Nes tu dar gali.
Jis grįžta ginti namų.
Mama pakimba ant kaklo ir sukniumba prie jo kojų.
Nuo galvos ant pečių nuslysta balta skarelė, išsidraiko plaukai. Viešpatie, kaip ji
pražilo! Balta kaip eglė žiemą. Tėvas nuleidžia pasiruošusias sūnų apglėbti
rankas, tiesia jas mamos link, kelia, staiga šoka prie kibiro vandens, pasėmęs
puodelį, šliukšteli ant jos veido.
Vajėzau
suaimanuoja atsimerkusi.
Sūneli. Parėjai
Jis bando paguldyti motiną į lovą, bet ši
stojasi, moja rankom, prašo:
Sėskit, sėskit už stalo. Man viskas gerai. Aš
iš džiaugsmo. Net širdis stabtelėjo. Aš tuoj atnešiu karštimo.
Tėvas apkabina jį per pečius ir veda prie stalo.
Atsisėda. Motina atneša lėkštes, šaukštus ir samčiu iš dubens padalija raudoną
kaip kraujas burokėlių sriubą. Kilnoja šaukštus tylėdami, bet kartu su sriubos garų
debesėliais virš stalo plaukioja klausimas: ,,Kas dabar bus?
Bar bar bar barrrrr į langus. Visų rankos,
pakėlusios šaukštus, sutingsta.
Bar bar barrrrr. Šaukštai nukrinta į lėkštes,
raudonom dėmėm aptaško baltą staltiesę. Jis pažvelgia į motiną balta skarelė
raudonom dėmėm išmarginta. Tėvas atsistoja ir eina durų link. Žino savi. Iš
miško. Iš beldimo pažino. Atšoka durų skląstis. Su šalčio banga į priemenę
įeina vyras su šautuvu ant peties. Nusiėmęs kepurę ir pagarbinęs Jėzų Kristų,
nusiima šautuvą ir, žiūrėdamas mano tėvui į akis, sako:
Išdavikų ieškau. Vieną radau. O su
išdavikais viena kalba. Einam į lauką!
Sūnus stojasi, eina durų link. Iš paskos bėga
mama. Tėvas irgi pasisuka.
O tamsta lik čia. Ne vyrai, bet moterys gimdo
išdavikus. Tegul dabar pasižiūri, kaip mirs išdavikas.
Neišdavė. Neišdavė. Neišdavė jis nieko. Jis
tik namo parėjo, griebia už rankos ir bando sustabdyti vyrą su šautuvu mama.
Į daržinę! rikteli šis.
O daržinėje
Pastato išdaviką prie baltos, tik
vasarą kalkėmis nudažytos tvarto sienos, motiną nustumia prie sukrauto šieno.
Daržinės durys atviros. Lauke šviesu nuo mėnulio pilnaties ir nuo ką tik pasnigusio
sniego. Šviesa veržiasi daržinėn. Prie baltai nudažytos tinkuotos mūro sienos tamsus
jos sūnaus siluetas. Už kelių žingsnių atsistoja žmogus su šautuvu, nusitaiko ir
paleidžia šūvių krušą. Į sūnų
Vajėzau! Mano akyse
Sūnelį! Vienintelį!
suklykia, griebiasi už širdies ir sukniumba.
Atbėga tėvas. Vos neužgriūva ant beišeinančio
pro duris žmogaus su šautuvu, ieško akimis žmonos ir sūnaus. Pamato prie sienos
susirietusį žmogų lyg kamuolį. Puola prie jo. Sūnus! Gyvas! Turbūt tik sužeistas.
Kur žmona? Prie sukrauto šieno sienos pamato gulinčią, pripuola, pasilenkia, bando
kelti. Kūnas sunkus, suglebęs. Bet pakelia ir neša. Į trobą. Paguldo ant lovos ir
nepajunta, kaip lūpos ištaria ,,amžiną atilsį, o ranka susuka kryžiaus ženklą.
Jos akys! Didelės, kupinos sustingusios baimės. Negyvos.
Amžiną atilsį, tai sūnus. Ji taip
apsidžiaugė mane pamačiusi, net širdis stabtelėjo, o dabar sustojo. Aš jai mirtį
parnešiau
O kaip tu, sūnau? Ar sunkiai sužeidė? Tu taip
raičiojaisi ten, puola prie sūnaus tėvas.
Aš turbūt iš baimės. Neatsimenu. Nieko
neskauda. Matyt, nekliudė. Nenorėjo kliudyti. Ne į mane šaudė. Į sieną.
O iš kur tas kraujas ant mamos skarelės?
nesupranta tėvas.
Tai ne kraujas. Paskutinė vakarienė
Per motinos laidotuves jis dar du kartus parkris ir
raičiosis ant žemės. Paskui visą gyvenimą. Prieš tai išgirdęs šūvį. Epilepsija.
O po daug metų širdis sustos. Iš karto. Jis nukris ant žemės ir nebeatsikels.
Aš padariau vieną lemtingą klaidą, tai
vėl vėlė. Aš neturėjau teisės išsigąsti. Nebūtų jie supuvę Sibire. Tvirti
jie. Būtų išgyvenę. Ir mama būtų išgyvenusi. Jei neišsaugai tėvynės, veltui
saugai namus. Ir tau, vaikeli, geriau būtų buvę.
Nebūtų geriau, tėveli. Nes manęs nebūtų.
Tėvynės idėją tu perdavei man. Sakai, nemoteriška? Yra visokių moterų. Aš iš tų
kitokių. Galiu išduoti meilės nevertą vyrą, bet tėvynės
Ji kažkur giliai. Ir
aš visiškai nebijau Mariaus Ivaškevičiaus, nes jis, kaip ir visi vyrai, nori matyti
tik savo didybę moters akyse. Kol neateina laikas lemtingai pasirinkti
Į viršų
Likimo ir mirties pamokos
,,Aš manau, kad likimo ir mirties pamokos yra
vienos iš pagrindinių literatūros funkcijų, sako Umberto Eco. Taip, skaitydami
tekstus, mes fiksuojame personažų likimus, jų akistatą su teise pasirinkti ir jų
nebūties nuojautą. Net miniatiūra, trumpa novelė, eilėraštis, net ir trieilis yra
akistata, kurioje mes tampame kitokie. Ne išmintingesni, ne geresni, ne gražesni, ne
tobulesni, tik praturtėję kokia nors mintimi apie gyvenimo ir likimo vingrybes.
Tarkime, aš sudaužiau stiklinę vazą. Šis įvykis
man pasirodė svarbus. Kaip aš jį aprašysiu? Susiesiu su žinia apie artėjančią
laimę (likimo malonės laukiančio žmogaus viltis)? Gailestis dėl prarasto daikto mane
nuves į prisiminimus apie buvusią laimę (prisirišusio prie daiktų žmogaus mini
drama)? Žiūrėsiu į pažirusias šukes ir kursiu fantastinę gyvenimo viziją (nuo
kasdienybės pavargusio ir kitokios būties išsiilgusio žmogaus paieškų kelias)? Yra
daug kitų variantų, bet teiginiui įrodyti tradiciškai užtenka trijų.
Aš iš tiesų sudaužiau vazą. Ne aš. Sudaužė
vyras. Girtas. Pasiekęs tokį girtumo laipsnį, kai viskas šiame pasaulyje erzina,
prašosi sunaikinimo ir prakeiksmo. Kadangi artimiausi šio sumauto pasaulio
reprezentantai yra jį supantys daiktai, tai pykčio pagimdyta energija pirmiausia krypsta
į juos. Aš viena iš tų daiktų. Ir mano daiktai vieni iš tų daiktų.
Ta vaza man nėra brangi nei pinigine, nei
prisiminimų išraiška. Serijinė gamyba, čekiškas stiklas. Ir dovanojo ją man viena
draugė eilinio gimtadienio proga. Man jos gaila tiek, kiek gaila visko, su kuo kiekvieną
akimirką atsisveikinu: su vystančia gėle, nuplaukiančiu ir suyrančiu debesiu,
besibaigiančia vasara, nebemadinga suknele, prabėgančiu gyvenimu, sunešiotais batais,
pamesta sege, suplyšusiu rankinuku, mylimu žmogumi
Man gaila kitko. Gaila, kad siaubo
ir praradimo (nes tai ne pirmas sudaužytas daiktas, o kiek dar sulaužytų!) akimirkų
mano gyvenime ne mažėja, o daugėja, ir vilties tikėtis geresnio, man palankesnio
likimo vis mažiau ir mažiau. Jokių pamokų, kurios padėtų ką nors pakeisti, jau
nebeišmoksiu, jei neišmokau iki šiol. Turbūt buvau nelabai stropi mokinė, namų
užduočių po eilinės dramos pati sau nesuformuluodavau arba ir suformulavusi
neprisiruošdavau jų atlikti.
Mirties pamoka? Taip. Esu trapi ir laikina kaip ta
vaza. Esu neatskiriama dūžtančių ir lūžtančių daiktų pasaulio sudedamoji dalis.
Anąkart sudužo papuošalų dėžutė, kitą kartą sulūžo virtuvinės spintelės
durys, dar kitą sykį įskilo dekoratyvinės sienos lentelė, kai į ją įsmigo peilis,
sviestas
į mane.
Bet vaza priklauso tik daiktų pasauliui. Aš
priklausau dar ir kitam siaubą, baimę, praradimus ir kitokį negyvenimą
kenčiančių moterų pasauliui. Moterų, kurios buriasi į moterų sąjungas,
feminisčių klubus, kad paskelbtų vyrams, jog jos nori lygiavinių santykių, nori
karjeros, politinės veiklos, atsakomybės už švietimą, kultūrą, pažangų ekonominį
vyksmą. Tai kitokios moterys. Jos niekada nesupras išduotõs, paliktõs, užgautõs
moters, moters, į kurią pasikėsinta. Kovose dėl lygių teisių jos mato tik savo
aukštą postą, politinę padėtį, galimybę būti viešųjų ryšių gamybos produktu.
Jos siekia savirealizacijos, viršenybės, nors kalba visų moterų vardu.
Aš žiūriu į paklaikusias vyro akis, labai bijau
pradėti verkti, nes žinau, kad ašaros jį erzina taip pat, kaip bulių raudonas
skuduras. Labai tyliai ir (fantastika!) ramiai pasiimu rankinuką, automobilio raktelius
ir šaunu pro duris. Vyras sureaguoja per vėlai. Kai jau sėdžiu automobilyje dar bando
vytis, stengiasi užstoti kelią, bet supratęs, kad aš galiu pasielgti su juo,
kaip jis su ana vaza, atšoka į šoną.
Išvažiuoju. Į naktį, į tamsą, į niekur
Toks
važiavimas mane ramina. Galva ištuštėja. Ir tik viena paguoda šmėsteli: ir jis
(vyras) jaučiasi esąs tik daiktas, bet kada sudaužoma vaza. Nėra jokio vyro ir moters
santykių lygiavertiškumo. Akistata su mirtimi visiems vienoda. Gaila vazos, gaila
savęs, gaila vyro. Šio pasaulio po tokiu dideliu dideliu dangum, kur šviečia platus,
bet nebylus mėnulio veidas ir slepiasi nujaučiamas, bet nematomas ir nesuvokiamas
Visagalis, gaila.
Galėčiau kam nors paskambinti, šmėsteli galvoje.
Bet kam? Jokiai moteriai nenorėčiau. Nesuprastų. Tik džiaugtųsi lygindama savo laimę
(labai trapią!) su mano nelaime (irgi trapia!).
Suskamba telefonas. Esu intuityvistė! Labai dažnai
užtenka tik apie ką nors pagalvoti, ir įvyksta.
Skambina draugas. Ne širdies. Mano širdies
pasaulyje seniai nusistovėjęs štilis.
Kaip gyvenate? tradicinis klausimas.
Gerai, kaip klausia, taip atsakau.
Matyt, pajutęs, kad mano balsas dvelkia
melancholija, pateikia dar vieną klausimą:
Kaip jūs jaučiatės?
Laiminga! atsakau dainos žodžiais.
Jūs nemiegojote? prisimena paklausti.
Ne, atsakau. Laukiau jūsų skambučio.
Naktį?! net sušunka iš nuostabos.
Taip, naktį, atsakau. Matot, mano
neįgalus vyras guli kitame kambaryje, o aš taip norėčiau pasimylėti, nesuprantu,
kas mane tampo už liežuvio.
Dabar? nesupranta bičiulis. Su manimi?
Nejaugi manote, kad tai įmanoma?
Įmanoma, atsakau. Net tai, kad mylėtis
siūlau aš.
O kur tai galėtų įvykti?
Aš atvažiuoju prie jūsų namo. Už pusantros
valandos, pasakau ir išjungiu telefoną.
Nei daug, nei mažai 150 kilometrų. Įskaitant
tai, kad naktį greitai važiuoti man sudėtinga (prastai matau), per pusantros valandos
nuvažiuosiu. Man visiškai tas pats, ką jis galvoja ir kaip po to su manimi elgsis. Aš
nenoriu eiti į moterų sąjungą, į feminisčių klubą, nenoriu pasakoti eilinės savo
dramos draugei ir suteikti jai dar vieną džiaugsmo akimirką. Aš noriu, kad mane
paguostų tos pačios rūšies (kuri mane nuskriaudė) daiktų pasaulio pavidalas
Aš esu tik sena kekšė, sakau bičiuliui,
kai jis praveria duris (jis man pasiūlė perskaityti Michelio Houellebecq'o
,,Elementariąsias daleles, įdomu, ar suprato, kad jau perskaičiau?). Ir nenoriu
nieko daugiau, tik sekso. Einu tiesiai į vonią.
Kas atsitiko? jis visiškai nesupranta
manęs.
Papasakosiu po to, pasakau dairydamasi vonios
durų.
Prašau, atidaro jas supratęs, kad aš šiuo
metu esu nesustabdoma, kaip veikiančios stabdžių sistemos nebeturįs automobilis.
Paprastai mano rankinuke yra visko, pradedant
dokumentais ir baigiant skustuvu ataugusiems depiliuojamose vietose plaukams pašalinti.
Ar yra skustuvas šįkart? Yra! Daug metų vyras prašė, kad nusiskusčiau visus gaktos
plaukus nesiskutau. Dabar nusiskutu. Švariai. Kad matytųsi lūpos.
Išeinu iš vonios susisupusi į rankšluostį, nes
jau rudenėja, vėsu. Jis sėdi fotelyje. Lova nepaklota. Pažiūriu klausiamu žvilgsniu.
Kitame kambaryje, paaiškina.
Atsistojęs nuvynioja nuo manęs rankšluostį ir,
paėmęs ant rankų, nuneša į lovą. Jis nusirenginėja, o aš guliu ir žiūriu taip,
tarsi žiūrėčiau į vakarinį jo ritualą ruošiantis gultis šalia manęs.
Jis man beveik nepažįstamas. Mes bendraujam
elektroniniu paštu ir telefonu. Ir kreipiamės vienas į kitą daugiskaita. Esame tik
kelis kartus susitikę ir tik rankas vienas kitam paspaudę. Jis mane suvokia kaip tylią
melancholikę, skaudžiai ieškančią užuovėjos nuo šio brutalaus pasaulio kultūros
dalykuose, ir elektroniniu paštu atsiunčia fotografijų.
Protingiausia būtų pašokti ir bėgti. Lygiai taip
pat kaip atbėgau. Bet mintys vienaip, o liežuvis kitaip:
Atsimenate, jūs man vieną kartą rašėte, kad
labai geras yra atidavimo džiaugsmas, kad tikrasis malonumas patiriamas ne nuo savojo
orgazmo, o nuo partnerės skrydžio. Aš šiąnakt noriu skristi.
Ar galima palikti šviesą? Aš norėčiau jus
matyti.
Aš irgi noriu jus matyti, atsakau.
Bet aš greit užsimerkiu. Kaip ir visada, kai su
manimi kas nors žaidžia. Tas kas nors gali būti kirpėjas, odontologas, šiaip
glostantis ir čiupinėjantis asmuo. Man svarbu jausti, girdėti. Matyti visai nebūtina.
Akys man visada tik kelią rodo. Pakelės nematau. Todėl neįsimenu detalių, nežinau,
kokios formos buvo sutikto žmogaus antakiai, ar jis buvo su barzda, ar be barzdos, ar su
akiniais, ar be akinių ir apskritai kaip jis atrodė.
Pajuntu kūną. Šiltą, stiprų, švelnų. Jo lūpos
vos vos prisiliečia prie manųjų ir nebepaleidžia. Rankos nuslenka mano nugara
liesdamos pačius jautriausius erotinius taškus, suima sėdmenis, paskui pilvu plaukia
aukštyn, viena švelniai glosto krūtis, o kita nuslenka gaktos link, į tarpkojį
Noriu pasiųsti atsakomuosius judesius, bet negaliu, virpu kaip vėjo pučiama nendrelė,
ne, kaip paukštis, pasiruošęs skristi. Į mane jis įeina lengvai, tarsi visą
gyvenimą nieko kito nebūtume darę, tik mylėjęsi. Lengvi, bet maloniai stumiantys
judesiai. Mes šokame meilės šokį! Tikrą meilės šokį! Staiga vienu metu aiktelime
ir dar stipriau apglėbiame vienas kitą
Atsibundu pajutusi, kad nepatogiai guliu. Nutirpo
ranka, kurią laikiau po bičiulio galva. Pirma mintis aš skridau. Ilgai. Ar
sėkmingai? Dirsteliu į laikrodį ant sienos tik dvi valandos iki darbo pradžios ir
150 kilometrų kelio.
Tai kas atsitiko? klausia bičiulis.
Dabar jau nieko, atsakau.
Išsivaduoju iš jo glėbio, iššoku iš lovos ir
lekiu į vonią. Nusiprausiu, nusiplaunu skrydžio pėdsakus, apsirengiu.
Jis laukia koridoriuje. Nuogas.
Palaukite minutėlę. Aš tuoj apsirengsiu ir
palydėsiu jus.
Nereikia, sakau. Man brangi kiekviena
minutė. Užteks, kad palydėsite iki durų. Ačiū už skrydį, pakšteliu į
skruostą. Aš parašysiu, pasakau išeidama.
Brėkšta. Tuoj visai išauš, ir važiuoti nebus
sudėtinga. Į darbą nepavėluosiu. Važiuodama jaučiu, kad dar nesu išsivadavusi iš
jo kūno. Tebesu įdirginta, jaučiu jo lytį tarpkojy. Ar parašysiu? Be abejonės,
parašysiu. Bet ne tai, ką turėčiau parašyti. Parašysiu ką nors, kas nesusiję su
dūžtančiais daiktais
Pusiaukelėje prasilenkiu su vyru. Žybteliu šviesomis. Jis
man atsako. Važiuoja į darbą. Aš irgi. Jis po viengungiškos girtos nakties. Aš po
meilės nakties. Bet jis to nežino. Jis galvoja, kad grįžtu iš dukters namų. Pradeda
lyti.
Darbe iškart įsijungiu elektroninį paštą ir
parašau: ,,Kai lietus barbena į langus, atrodo, kad kažkas beldžiasi į širdį.
Susitraukia širdies raumuo ir pajuntu dūrį. Tai fizinis ar dvasinis skausmas?
Išsiunčiu. Atsakymas ateina tuoj pat: ,,Materialistiškai nusiteikę gydytojai mano, kad
tai fizinis skausmas taip į slėgio pokyčius reaguoja vainikinės kraujagyslės. Aš
manau tai ne fiziniai dalykai
Siunčiu Jums dar ir nuotrauką iš serijos, kuri
kol kas neįvardyta
Jūsų M.. Nuotraukoje pagyvenusi moteris (sena kekšė?),
pardavinėjanti mėlynas gėles Pilies gatvėje. O aš ką tik pardaviau save. Gailiuosi?
Ne. Galėsiu šypsotis, kai sulauksiu gilios senatvės ir lesinsiu balandžius miesto
aikštėje atsisėdusi ant suoliuko mat turėsiu ką prisiminti!
Vėl ateis savaitgalis. Vazos gali dužti, gali ir
nedužti, nes vyras gali gerti, gali ir negerti.
Ar aš būsiu namuose? Nežinau. Tai turbūt turėtų
priklausyti nuo to, ar aš šįkart tik susiformulavau namų užduotį, ar ją ir atlikau.
Net jei ir neatlikau, jau šis tas aš pajėgiau
ją suformuluoti.
Skaitytojas laisvas pasirinkti. Jis gali manyti, kad
mano vyras geria, gali manyti, kad negeria, gali manyti, kad aš buvau pas draugą, gali
manyti, kad tik norėčiau. Nes ,,aš tik personažas, kalbantis apie moters dalį
ir dalią, apie visko, kas mus supa, efemeriškumą, laikinumą, paslaptingumą. Kalbantis
be tragizmo, tik šiek tiek liūdnai. Nes apie likimą ir apie mirtį svarbiausias
pamokas kitaip neįmanoma. Ir apie moterį kitaip neįmanoma.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|