V a h a g n a s   G r i g o r i a n a s  – armėnų rašytojas; 1942 m. gimė Jerevane, 1964-aisiais baigė Jerevano universitetą, kur studijavo filologiją. Nuo 1995 m. gyvena Lietuvoje. Išleido septynias apsakymų ir apysakų knygas, kuriose analizuojamos moralinės ir psichologinės problemos. Romane „Priešaušrio tamsa“ (1984) vaizduojami sudėtingi Armėnijos žmonių likimai istorinių lūžių metu. Naujausiame jo apysakų ir apsakymų rinkinyje „Paukščio siela“ (2002; Armėnijos rašytojų sąjungos premija už geriausią metų prozą) satyros, fantastikos ir parabolės priemonėmis atskleidžiami kintantys naujausių laikų žmonių santykiai, yra lietuviškų motyvų. Nemaža jo kūrinių išversta į kitas kalbas. Į armėnų kalbą išvertė J. Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metą“ ir J. Baltušio „Sakmę apie Juzą“ (kartu su žmona N. Grigolavičiūte). 

VERTĖJA      

       VAHAGN GRIGORIAN

       Paukščio siela

       A p y s a k a

       Iš armėnų k. vertė MARYTĖ KONTRIMAITĖ

 
       Iš namų jis pabėgo netikėtai – išėjo į krautuvę ir neparėjo, tai kitą rytą sužinojau iš jo žmonos, paskui ir jis pats patvirtino. Sako, iš gatvės įėjęs į mūsų kiemo tarpuvartę, tiek čia to ėjimo – daugiausia dvidešimt žingsnių, ir išnėręs pro kitą pusę, sakytum, iš kokios kosminės juodosios skylės: mūsų kiemas, namas, laiptinės – staiga viskas jam pasirodė tiek nepažįstama arba, atvirkščiai, pažįstama, kad, užuot įėjęs į savo butą devintame aukšte, palypėjo dar penkis aukštus, iš ten – ant stogo, kur, sako, dabar būsianti jo buveinė. Ant stogo, sako, vėjas pučia, susirado šiokią tokią užuovėją už tos sienos, kurioje įtaisyti kaminai, ir atsišliejęs sienos atsisėdo, pirkinių maišelį pasidėjęs tarp kojų. Nuo pat ryto jie buvę alkani, sako, tik vėlai vakare žmona teikėsi iš savo neliečiamųjų atsargų ištraukti tūkstantinę, sviesti jam į veidą. Pravėręs maišelį ir užuodęs šviežos duonos ir lieso sūrio kvapą jis pasijuto esąs niekšas, dėl to patyręs nemenką pasitenkinimą. Pusę duonos kepalo ir ketvirtadalį sūrio prarijęs iš karto, paskui, nepaisydamas troškulio, pasikišęs po galva porą plytų, dėl minkštumo ant viršaus uždėjęs maišelį ryžių (aišku, ant stogo jų neišsivirsi), susigūžė po striuke ir pabandė užmigti. Sako, jam tai pavyko, visai netikėtai iš karto, kur kas greičiau negu savo lovoje pastaraisiais metais. Kol surado didžiuosius ir mažuosius Grįžulo Ratus (prieš porą dienų mano mažylis sūnus kaip tik juos man parodė), kol ieškojo Svarstyklių žvaigždyno (kurio nerado), akys pačios užsimerkė.
       Žmonės sako, kad kruša plaka tą pačią vietą, bet nepanašu, kad jam tos krušos būtų kliuvę; jei kam kliuvo, tai – man, nes šiaip kurių galų vos prašvitus man reikėjo atsidurti prie krautuvės durų. Ten ir išvydau – jo žmona per gatvę bedrožianti. Man, žinoma, būtų buvę kur kas maloniau pamatyti jį patį, bet ką darysi, tebus žmona, ir taip mandagiai sakau: „Labas rytas“; ir mandagiai klausiu: „Kaip gyvuoja ponas Vahinakas?“ – nes, ko čia slėpti, jo lūkuriavau, maniau sau: jei kas ir duos porą šimtinių dramų¹, tai tik jis. Maniau, dar truputį pakentėsiu, o kai dorai prašvis, nueisiu ir pasibelsiu į jo duris, gal duos kiek nors. Žinoma, skolon. Bet jo žmona sausai atkirto, kad ponas Vahinakas šiąnakt neparėjo namo. „Kad tik nebūtų jam ko nutikę“, – aišku, tai aš sakau, bet ji jau į krautuvę įėjo. Išėjo nešina pilnu pirkinių maišeliu, ir jame ne tik duonos, sūrio ir ryžių būta, – tai, žinoma, paskui pagalvojau, kai Vahinakas papasakojo, kaip vakar vakarieniavo. Buvo jau po pusiaudienio, kai mano mažius atnešė žinią, jog Vahinakas sėdįs ant stogo. Kiek kartų jam kaliau, kad ant stogo nesikarstytų, taigi vėl su vaikiščiais išlindo ant stogo ir ten išvydo Vahinaką. Apsiaviau batus (prastai jaučiausi, todėl buvau atgulęs) ir patraukiau aukštyn. Maniau, Vahinakas bus nuklydęs „į šoną“, todėl dabar nedrįsta žmonai pasirodyti, ir ketinau jam pasakyti, kad vyriškumas – ne pas panas užklysti, o paskui namo pareiti. Nuėjau, žiūriu – jis apsirengęs, susitvarkęs sėdi ant kėdės, o kėdė – tik su trim kojom. O jis – nieko, sakytum, tai paprasčiausias dalykas, sakytum – užėjau į jų namus, ir jis vos mane išvydęs sako: „Ateik, ateik, Vaharšakai, pažvelk, koks čia puikus vaizdas“. Mano vardas Vaho – taip mane vadina, taip ir pase parašyta, bet jis, kai prieš dešimt ar dvylika metų atsikraustė į mūsų namą, vos susipažinęs su manim nusprendė, kad jei mano pilnas vardas (Vahinakas) ne kaip jo, vadinasi, turėčiau būti Vaharšakas, o aš neprieštaravau, nors skambėjo panašiai kaip Vaharšapatas². „Taigi, – sako, – tokioje erdvėje žmogaus širdis atsiveria, o mes kaip žiurkės tūnom savo urvuose ir graužiam, graužiam“. – „Apie žiurkes, – atitariu, – gerai išsireiškei, nors gal ir gaila būtų, jei pinigingas žmogus apetito neturėtų, bet kodėl, – klausiu, – tavo kėdė tik su trim kojom?“ – „Jeigu ir trečiosios nebūtų, – sako, – nebūtų galima nusėdėti, Vaharšakai“. – „Kas be ko, nekvailai kalbi, bet geriau išsiimk tą akmenį iš užančio ir eik namo“. – „Negaliu, – sako, – jei nulipsiu, uždusiu“. – „Ėhė, – juokiuosi, – mes dūstam lipdami aukštyn, o tu – žemyn. Kas aš toks, – sakau, – kad tave mokyčiau, bet eitum namo, žmona pavaikščios kelias dienas susiraukusi, paskui – atsileis; jei nori žinoti, iš karto reikėjo tau pareiti, bet ir dabar nėra vėlu, pasakysi, – juokiuosi, – kad prieš pareinant širdis panūdo grynu oru pakvėpuoti“. Aš vis dar maniau, kad jis „į šalį“ buvo patraukęs, o jis – tik pamanykit! – visą naktį praleido ant stogo. „Ar girtas buvai?“ – klausiu. Sako: „Ne“. – „O jei ne, tai ko namo nėjai?“ – „Taigi paaiškinau, Vaharšakai, – sako, – dūstu, oro trūksta“. – „Nieko, pamažėle nulipsim, kiekvienoj laiptų aikštelėj pailsėdami“. – „Tu šiandien į save nepanašus, Vaharšakai, – sako atsidusdamas, – sunkiai susigaudai“. Aš, tiesą sakant, įsižeidžiau. Man tegul šneka, kas ką nori, tik ne tai. „Aha, pone Vahinakai, – sakau, – sunkiai susigaudau. Būtum kaip aš visą rytą tuščiai prastypsojęs prie krautuvės durų, nė tiek nesusigaudytum.“ Jis geras žmogus, juk ne veltui sakau: išrausė kišenes, iškrapštė gal porą šimtų dramų: „Ar tiek užteks?“ – „Padarysim, kad užtektų, pone Vahinakai, gal atnešti, kartu išgersim?“ – „Ne, – sako, – jei gali, atnešk man vandens, jau nuo vakar troškulys kamuoja“. – „Jei valgei mūsų krautuvės sūrio, kaip netrokši. Tu čia dar truputį vaizdu pasigrožėk, aš tuoj sugrįšiu“. Nusileidau žemyn, mažne šimtą dramų ir pats turėjau, pridėjau, nupirkau ketvirtainį buteliuką, įsibrukau užantin, užsukau namo – mūsų butas pirmam aukšte, – plastikinį ar kokį ten pusantro litro butelį pripyliau vandens, pasikėliau aukštyn. Tą butelį traukte ištraukė man iš rankų, – tai tikrai buvo labai ištroškęs, – užsivertė ir kliukina. Aš savąjį butelaitį atkimšau, gerą gurkšnį patraukiau. „Va dabar, – sakau, – pone Vahinakai, matau – kaip ten sakei? – vaizdas puikus; mūsų pirmame aukšte, pavyzdžiui, Masisų³ nepamatysi, tik Hamo garažą. Verta kartkartėm čia užlipti, žmoniškai atsisėsti, gražiai pasišnekučiuoti, kad, kaip sakei, širdys atsivertų“. – „Prašom, – sako, – ateik, kada tik panorėsi“. – „Tai yra – kad ir kada ateičiau, čia būsi?“ – „Kol kas, – sako, – čia būsiu“. – „Matyt, labai tau patiko ši minkšta vietelė“. – „Ne, – sako, – nelabai minkšta, bet manęs labai neišvargino“. – „Pone Vahinakai, iš pažiūros neatrodai galintis bet kur nugriūti ir užmigti“. – „Ir man iš pradžių buvo neįprasta, – sako, – bet vos pakilau skristi, visus nepatogumus pamiršau“. – „Atsiprašau, pakilai – ką daryti?“ – „Skristi, – sako, – visą naktį skraidžiau“. – „Aha, – sakau, – skraidymas – smagus dalykas, ir aš sapne tokių dalykų pridarau, kad griūk iš koto!“ O jis: „Ne, ne, Vaharšakai, tai nebuvo paprastas sapnas, ko gero, pranašingas“. – „Tai papasakok, jei prisimeni“. – „Paprastai, – sako, – neatmenu, bet šitą prisimenu nuo pradžios iki galo: pirmiausia skridau virš mūsų Trečiojo kvartalo, aš juk ten gimiau ir užaugau. Iš mokyklos pabiro mano klasiokai ir klasės vadovas su jais, žiūrėjo ir vienas kitam rodė: „Žiūrėkit, žiūrėkit, Vahinakas skrenda!“ Paskui jie ėmė man rankomis moti, ir aš supratau, kad atsisveikina. Turbūt matei, kaip didieji paukščiai nutupia, taip ir aš nusileidau prie jų, spaudžiau iš eilės jiems rankas, bet atsistoti ant žemės nepavyko – vos paliesdavau koja žemę, iš karto kildavau į orą, o klasės vadovas pasakė: „Dabar suprantu, kodėl nė minutės nenustygdavai vietoj, skrisk, jei tavo toks pašaukimas, sėkmės tau“. Įkvėpimo pagautas, – tęsė, – vėl pakilau, nulėkiau link savo namų, ilgai sukinėjausi virš sodo, niekaip negalėjau atsiskirti nuo tėvų, bet ir jie man iš apačios rankomis mojo: „Skrisk, sūneli, keliauk kuo aukščiau ir kuo toliau nuskrisi, tuo daugiau mums džiaugsmo“. Ir aš atsisveikindamas apsukau paskutinį ratą ir nuskridau, o kai truputį vėliau atsigręžiau, nebebuvo nei mūsų namų, nei sodo; toje vietoje – degalinė, supratau, kad ir tėvų nebėra – mirė, nuliūdau, žinoma, bet negalėjau nutraukti skrydžio, – juk tai buvo jų priesakas. Skridau, – sako, – Vaharšakai, ne tik per erdvę, bet ir per laiką, skrydžio metu mūsų miestas vis keitėsi ir kol pasiekiau centrą, pasidarė toks, koks yra dabar. Ištiesęs rankas, – sako, – kaip sakalas sukau ratus virš Centrinės aikštės, žvelgiau žemyn ir mano širdis džiūgavo, bet staiga giedra diena išsyk aptemo, naktimi pavirto, nedaug trūko, kad galvą pamesčiau, bet apačioje išvydau šviesas, paskui – danguje žvaigždes ir pamaniau, argi svarbu – diena ar naktis, kai esi namie. Vaharšakai, – sako, – mūsų miestas ir naktį yra gražus, aš vėl sklandžiau ir gėrėjausi, kai staiga užgeso visos šviesos žemai ir aukštai“. – „Apačioje, suprantama, – būna avarijų ar ko, – čia jau aš sakau, – bet kad vienu mirksniu dangų debesys aptrauktų – neįtikėtina, turbūt kažką supainiojai, pone Vahinakai“. – „Vaharšakai, aš juk tau pasakoju sapną“. – „Atleisk, – sakau, – pamiršau“. – „Vienu žodžiu, – sako, – visiška tamsybė iš visų pusių, pirštu į akį durk, nepamatysi, bet negi dabar nukrisiu, užsimušiu, galvoje tik viena mintis – turiu skristi, tuo ir pasidrąsinau“. – „Labai teisingai galvojai, – pritariu, – ore buvai, priešais – nei sienų, nei duobių, nei atsitiktinių praeivių – važiuok, atsiprašau, skrisk kur panorėjęs, o tai sykį naktį važiuodamas patekau į tokį rūką, kur, kaip tu sakai, – durk į akį, nepamatysi, dar kaip tyčia tolimųjų šviesų žibintai sugedo, tai įsivaizduok…“ – „Vaharšakai, – sako, – ar leistum pabaigti?“ – „Na žinoma, mielasis, pasakok toliau, tiesiog labai netikusi buvo diena, todėl prisiminiau“. – „Nežinau, – sako, – kaip tą dieną išsisukai, paskui papasakosi, o man ėmė darytis keisti dalykai“. – „Nėra ko pasakoti, pasitraukiau dešinėn, sustojau, atguliau ir numigau, kol prašvito, rūkas išsisklaidė. Skrendant, matyt, tas blogumas tėra, kad nepasitrauksi į pašalį, pasakok toliau, mielasis, aš klausau“. – „Vienu žodžiu, – sako, – nebegaliu paskristi: rodos, nepavargau ir kaip skristi neužmiršau, bet kad ir ką darau, krentu žemyn. Lyg kas temptų mane už kojų. Sakytum, kažkas mane gyvą ryja. Krentu ir krentu, turbūt įsivaizduoji, koks siaubas sugniaužė širdį, staiga pajutau, kad mano kojos į kažką klimpsta, gal į pragaro smalą, gal į paprastą pelkę. Tai jėgų man nepridėjo. Bet pamaniau, – sako, – nenorėčiau, kad mano pirmas skrydis būtų ir paskutinis. Ir pradėjau centimetras po centimetro kilti, nežinodamas kur ir kiek, kol tas kažkas paleido mano kojas ir pajutau tokį lengvumą, kaip dar niekados iki tol. Tuo metu apačioje sužibo šviesos, viršuje – žvaigždės. O truputį vėliau, kai aš jau sklendžiau išskėtęs rankas ant oro pagalvių, ėmė švisti. Vaharšakai, – sako, – tai buvo stebuklas, iš tokio aukščio Ararato niekad nebuvau matęs, sakytum, du brangakmeniai užgimtų iš tamsos. Mano širdis galutinai nurimo; saulė kilo aukštyn, aš nuskridau ir nusileidau ant mūsų stogo. Ir pabudau. Ir dabar va sėdžiu, žiūriu į Araratą, į mūsų miestą ir kartkartėmis pajuntu nerimą. Gaila, Vaharšakai, kad tu nemoki aiškinti sapnų, – sužinočiau, ką šitas mano sapnas reiškia“. Jis man apie sapną šneka, o aš dėbsau į jo kojas. „Pone Vahinakai, atsiprašau, tavo batai ir kelnių apačia labai jau purvina“. – „Taip, – sako, – ir aš stebiuosi, gal įeidamas į mūsų tarpuvartę?..“ – „Dar kartą atsiprašau, mūsų tarpuvartė gal ir ne švariausia mieste, bet ne tokia baisiai purvina“. – „ Ką nori tuo pasakyti?“ – pašnairavo į mane. „Kai skraidei, – sakau, – o paskui vis žemyn smukai, buvai su batais ir su kelnėm?“ – „Tai negi be kelnių skraidžiau?“ – „Neįsižeisk, – sakau, – bet jei kas kitas paklaus?“ – „Vaharšakai, esi pavojingas žmogus“. – „Ne, nesu pavojingas, tik noriu miego“. Ketvirtinis butelaitis – ne kažkas, bet, žinoma, saulėkaitoje, ant tuščiųjų... „Eisiu, – sakau, – nusnūsiu mažumą, o tu apsivalyk. Paskui pažiūrėsiu, kaip tu čia.“
       Nubudau bene septintą. Išbudino žmonos ir dviejų kaimynių balsai. Maniškio Vahinako plunksneles kedeno. „Prikąskit liežuvius, – sakau, – žmogų širdis ten patraukė…“ Aš taip suprantu: jei žmogaus širdis ko trokšta, turi tai daryti, nesvarbu, ar tai teisinga, ar ne. Nedaryti – didesnė klaida, nuo to gali susirgti, tapti bėda ir sau, ir aplinkiniams. Žinau iš patirties. Dabar va bandau joms tai įkalti į galvas, nesiseka. Kur įkalsi, galva taigi moteriška. Jų rūpestis – jos pačios, namai ir vaikai, to negana, dabar ir Vahinako žmonos bėda parūpo. „Jei tokia gera moteriškė, – sakau, – tegu vieną dieną ima ir nuneša viralo jam į viršų, tik penki aukštai, ir liftas, ačiū Dievui, jau antra diena veikia“. – „Kaip nuneš, – sako, – vargšė moteriškė iš gėdos duris užsirakino, niekam neatidaro“. – „Savęs žiūrėkit, ta jūsų vargšė moteriškė vos prašvitus visą krautuvę supirko, namo partempė, dabar sėdi ir kemša“. Kaimynės išsinešdino, matyt, mano žinią dabar jau visiems perpasakoti, o maniškė ėmė mane graužti: „Ta begėdė Vahinako žmona, kuriai nusispjauti į savo vyrą, gyvena kaip ponia, o aš visą dieną plušu, aplink tave šokinėju ir esu tik šuns vietoje“. Žodžiu, namie trūksta ir to, ir ano. O man vėl gerklė perdžiūvo, galva plyšta… „Vieną protingą žodį pasakai, dešimt – kvailų, užsičiaupk, moteriške!“ Stačiomis kažką įsimečiau į burną, vos prarijau, išėjau laukan, matau – moterys dar geros, tik liežuviais mala, o vyrai jau susirinkę tariasi, svarsto, ką daryti. „Ką galim daryti, – sakau, – einam, čiumpam į glėbį ir parsinešam.“ Ketvirtame aukšte gyvena toks vienas Ikyreiva, paskirtas butų savininkų bendrijos ar dar kokios nesąmonės pirmininku, tai jis pareiškė, neva čia rimtas dalykas, nevalia kiekvienam leisti daryti, kas šaus į galvą, namas skirtas visų bendrabūviui, reikią pranešti seniūnijai. Bet mūsų name Vahinakas buvo gerbiamas, vienu metu kaimynai iš džiaugsmo kvaišdavo, kai jis dovanodavo savo knygas, jo knygų nėra turbūt tik mūsų bute, na aš nesu knygius, tai nei įsižeidžiau, nei kitiems pavydėjau. Taigi Įkyreivos viauksėjimo niekas nepaisė, jis užsisiuvo ir su visais – buvom gal šešiese ar septyniese – patraukė į viršų. Žinoma, ir jo žmona kartu. Užlipom ant stogo, žiūriu – Vahinakas tebesėdi ant tos trikojės kėdės kaip sėdėjęs. Jei kelnių klešnės ir batai nebūtų nuvalyti, sakyčiau, kad nuo tada, kai išėjau, jis nė nepajudėjo iš vietos. Mūsų kaimynai, kad ir ką sakytum, mažumą netašyti, dorai net nepasisveikinę išsyk: „Nagi, kaimyne, kokia čia naujovė, ką čia darai?“ – „Sėdžiu“, – sako Vahinakas. „Kitur vietos neradai, čia turi sėdėti?“ – „Čia oras tyras“. – „O apačioje, vadinasi, netyras?“ Mano Vahinakas mandagiai: „Nesakau, kad netyras, tiesiog čia lengviau kvėpuoti“. – „Gana, jau to nebus, negražiai darai, buvai gerbiamas, rimtas žmogus“. O Įkyreiva dar įkišo trigrašį, girdi: „Mūsų namo garbę žemini, Vaho“. Negana, kad mano galva plyšta, dar šitas apie garbę tauzys, visą įsiūtį išpyliau ant jo galvos: „Pirmiausia, jei tau reikia Vaho, tai Vaho esu aš, o šito žmogaus vardas Vahinakas, ponas Vahinakas“. Kad nebūtų per daug nusileidęs, apsimetė neišgirdęs „pono“ ir vėl: „Ar suprantate, Vahinakai, vaikai jus matė, išsigalvoja tūkstantį niekų, plepa, gandus nešioja“. – „Kad juos kur šimts tuos vaikus ir jų tėvus, – sakau, – jų čia nė padujų neturi būti, pasipainios man kuris, ausis nusuksiu, nepažiūrėsiu, kas kieno vaikas!“ Kai man taip bloga, su manim geriau neprasidėti. Įkyreiva irgi nukreipė kalbą, ištempęs kaklą apsidairė, lyg pirmą kartą matytų: „Kiek nuosavų namų pridygo aplink mus!“ Tikra tiesa – pridygo, kalba pasisuko apie tai, ar gerai, kad pridygo, ar blogai, ir už kokius pinigus, kuris namas kieno, ypač va tas, raudono tufo triaukštis. Paskui šneka užėjo, kad mūsų laiptinės aikštelės labai nešvarios, aplink namą purvina, kol dar neprasidėjo vasaros karščiai, reikėtų kokį šeštadienį surengti talką. Jau jie pasijudino eiti žemyn, manasis Vahinakas, kurį jau buvo užmiršę, – girdi, ir ant stogo nešvaru. Čia Įkyreivos pati įsikišo: „Aršakai, juk tai mūsų kėdė“. Aršakas, tai yra Įkyreiva: „Na mūsų, ir kas, ar ne tu sakei – išmeskim?“ – „Kad būtume ketinę išmesti, būtume nunešę žemyn, sakiau, tegul čia pabūna, gal kada nors sutaisysim“. Man kraujas tik ūžt į galvą: „Tai ką, – sakau tai bobai, – ar atėjai kėdės pasiimti?“ O toji: „Ne, tik sakau, kad čia mūsų kėdė“. – „Kad ir jūsų, bet be vienos kojos“. – „Buvo, – sako ji, – mes ir koją užnešėm“. – „Aš tos kojos nemačiau“, – sėdėdamas teisinasi Vahinakas. „Turi būti, – sako, – Aršakai, pažiūrėk ten, aš gerai prisimenu, kad koją atskirai atnešėm“. – „Atskirai atnešėt, atskirai ir išnešit, o dabar, – čia jau Vahinakui sakau, – atsistok minutėlei“. – „Jei atsistosiu, – sako, – nuvirs, tai aš savo svoriu ją išlaikau“. – „Nieko, tegul nuvirsta, tu atsistok, tegu nešasi, tuojau pat iš savo namų atnešiu tau kėdę su keturiomis kojomis“. Tikrai būčiau atnešęs, nors paskui žmona mane gal metus būtų graužusi, bet čia Įkyreiva įsiterpė: „Gana, Manika, dabar kalba ne apie kėdę“. Visi nusileido – ir aš su jais. Antrame aukšte turim gerą kaimyną, labai vykęs vyrukas, abu užėjom pas jį. Mažumėlę pašnekėjom apie Įkyreivą, mažumą – apie Vahinako žmoną. Jis pritarė man, žadėjo: jei Įkyreiva dar kabinėsis, kartu palaikysim Vahinaką, nes jis padorus žmogus, ir dėl jo žmonos sutarėm – kas čia tokio, kad išėjo iš namų, ne pas kokią meilužę iškeliavo, tik penketą aukštų palypėjo, kaip galima nenueiti pas jį, nebandyti prišnekinti, kad grįžtų namo, o jei ir neįtikintų, taigi tavo žmogus po atviru dangum – visokiausių poreikių gali turėti, taip žodis po žodžio, jis turėjo butelioką, išdažėm pamažėle, kai parėjau namo, jau buvo vėlus metas, kritau ir užmigau, Vahinaką aplankiau tik rytą.
       Aš tik spėjau ištarti „labas rytas“, o jis man: „Vaharšakai, ar žinai, naktį kažkas šaudė“. – „Negirdėjau, – sakau, – buvau giliai įmigęs“. – „Iš pradžių šaudė prie pat mūsų namo. Kol pabudau, kol priėjau prie stogo krašto, jau pyškino kitame gatvės gale“. – „Čia bus buvę tie naktiniai šaunūs vyrukai, – sakau, – užgeria, smegeninės įkaista, išsitraukia pistoletus, pykšteli kartą kitą į orą, nekreipk dėmesio“. – „Ne, tai buvo ne pistoleto šūviai“. – „Tai ką – gal turkai buvo į miestą įsiveržę?“ – „Vaharšakai, taip neskaniai nejuokauk“. – „Atsiprašau, bet mums tik tokios bėdos ir betrūksta“. – „Man rodosi, šaudė šautuvais“. – „Jei šautuvais, tai turbūt šunų medžiotojai“. – „Kokie dar šunų medžiotojai?“ – „Tai ar nežinai, – sakau, – kad meras įsakė išvalyti miestą nuo benamių šunų?“ – „Ką tu šneki, Vaharšakai, ar galima šunis šaudyti?“ – „Benamius šunis“. – „Bet jie – taip pat gyvi sutvėrimai“. – „O ką daryti, – klausiu. – Negi leisi, kad užplūstų ir mus pačius suėstų?“ – „Ne, – atsako, – su benamiais šunimis kovoti galima žmoniškesniais būdais“. – „Na jau, pone Vahinakai, mes patys žūvam, o tu dėl šunų kremtiesi?“ – „Moralė, Vaharšakai, nuo smulkmenų prasideda, nors šuo, mano nuomone, visai ne smulkmena“. Matau, kad ne, su juo nepasiginčysi, sakau: „Tiek to, nuo liežuvio nusprūdo, nežinia, kas ten šaudė, o tu širdijiesi, geriau sakyk, kaip šiąnakt miegojai?“ – „Tie šūviai šiek tiek sutrukdė, o šiaip, ačiū, nieko“. – „Tai sakyk, ar vėl skraidei?“ – „Žinoma, – sako, – neaišku, kiek dar čia išbūsiu, nenoriu nė vienos progos praleisti“. – „Tai pasakok, įdomu“. Truputį nerūpestingai šneku, nes su tuo vyruku iš antro aukšto dar vakar vakare buvom sutarę, o jis, šaunuolis, nepamiršo, prieš eidamas į darbą man šūktelėjo, nuėjom, netoliese yra tokia nebrangi vietelė, po šimtą gramų „labo ryto“ išmetėm. Aš jam pasakiau: „Šiandien tebus tavo sąskaita, kitą kartą – mano, vieną „labą rytą“, brolau, lieku tau skolingas“.
       „Neturiu ko ypatingo pasakoti, – sako Vahinakas, – skraidžiau sau, ir tiek“. – „Ar vėl į bėdą nepatekai?“ – „Ne, vakar, matyt, buvo išbandymas, kurį vienaip ar kitaip turėjau pereiti“. – „Aha, šiandien tavo kojos švarios“. – „Taip, švarios, – sako, – bet tu bijok Dievo, man gerklė perdžiūvo, atnešk vandens, nuo vakar troškulys kamuoja“. Labai susigėdau, aš ne koks beširdis, paėmiau butelį, jau ėjau namo, bet keturioliktame aukšte tokia daugiavaikė motina kažkokį patiesalą bedulkinanti, padaviau jai butelį, sakau: „Pripilk pilną“. – „Ar čia tam prietrankai?“ – klausia. „Tai ar tau tinka, sesute, pravardžiuoti žmogų?“ – „Bijau, – sako, – dar nulips, ką mano vaikams padarys, visą dieną čia žaidžia“. – „Jei manęs nebijai, tai jo nė tiek nebijok, ką jis padarys, daugiausia – nuskris kaip paukštis“. – „Ką padarys?“ – „Tai ne tavo protui suvokti, tu vandens atnešk“. Paėmiau butelį vandens, užlipau aukštyn. „Atsiprašau, – sakau, – buvau nei šioks, nei toks, kol aš gyvas, tau vandens bus į valias, bet jeigu iš kalbos išėjo, ar tau netrūksta maisto?“ – „Turėjau duonos ir sūrio, duona pasibaigė, truputis sūrio dar liko“. – „Mažoka, – sakau, – aš, žinai, nesu koks pasipūtėlis ir tave gerbiu, visada esu pasiruošęs tau padėti, jei reikia, galiu ir į krautuvę sulakstyti“. – „Būtų puiku, – sako, – bet kad neturiu tų nelemtų pinigų“. – „Tai labai blogai, pone Vahinakai, labai blogai, aš irgi neturiu, kad tau padėčiau, tai ką darysi, negi čia sėdėsi alkanas?“ – „Nežinau, – sako, – įsivaizduok, apie valgį visiškai negalvoju“. – „Tu negalvoji, tavo skrandis pagalvos, reikia kažką daryti, gal nueisiu, tavo žmonos paprašysiu?“ – „Ne, – sako, – tik ne jos, nė už ką!“ – „Bet kodėl? Ji per dieną po du kartus bėgs į krautuvę, o tu sėdėsi alkanas?“ – „Ją, – sako, – palik ramybėje“. Manau sau: „Paliksiu, brolau, ji tavo žmona, ne mano, bet jei tu ant mūsų stogo badu numirsi, Įkyreiva bus teisus, kad suterši mūsų namo garbę. Jei manai, kad apsieisi nevalgęs, – galvoju, – o aš – negėręs, klysti. Bet jei nėra, tai nėra, aš kaip nors ištversiu, o tu – ne“. – „Turėjai ryžių, – sakau, – duokš, nunešiu savo žmonai, išvirs, atnešiu tau pavalgyti“. – „Kaip ir nebėr tų ryžių, – sako, – paukščiams sulesinau, dar liko truputis, yra čia pora dailių purplelių, atlėks, jiems laikau“. – „Tai, vadinasi, dabar tu galvą ant kietų plytų dedi?“ – „Tokia daili porelė“, – sako. „Purpleliai?“ – „Purpleliai“. – „Ne, – manau sau, – gal tu, pone Vahinakai, su purpleliais žaisdamas pasisotinsi, o aš turiu savimi pasirūpinti. Tai kad šitaip, – sakau, – aš eisiu, neliūdėk čia vienas likęs, pone Vahinakai“.
       Visai netikusi diena, kad ir ką sakysi. Savimi pasirūpinti man taip ir nepavyko, namo eiti nesinorėjo – žmona užgrauš, atseit, žmogau, susirask darbo, nors truputį pinigų parnešk. Tūkstantį kartų sakiau – iš trupučio nieko doro, pinigų būna arba daug, arba visai nebūna, bet jai sakyk nesakęs – tas pats. Visą dieną puldinėjau šen ir ten be naudos, galop nusprendžiau, – nieko nebus, geriau nueisiu pas Vahinaką, abu savo bėdom pasiguosim. Parėjau ir pataikiau kaip į pasimatymą. Į mūsų namą man iš paskos įeina trise ir bekalbą apie Vahinaką. Vienas sako: „Gal pirma užeikim į butą?“ Antras: „Ką ten su jo žmona šnekėsi?“ Trečias: „O jei visa tai melas? Paaiškės, kad žmogus ramiai sau sėdi namie, o mes kaip mulkiai kabarojamės ant stogo“. Iš tų kalbų supratau, kad tai – Vahinako draugai. „Eikit man iš paskos, – sakau, – nepaklysit.“ Įsivedžiau visus tris į liftą, užvažiavom aukštyn, atidariau duris ant stogo – prašom. Linksmi vyrai besą, draugiški, nepradėjo pamokslauti, priešingai: „Kaip šauniai sumanei, brolau, tikras genijus, vyručiai, koks čia vaizdas, gali išprotėti, kaip galima gyventi ir nekvėpuoti šitokiu oru“. Daug nesiblaškė, sukišo rankas į kišenes, vienas tūkstantinę ištraukė, kitas ir porą tokių, o trečiasis net penkiatūkstantinę: „O kas dabar nulips žemyn? Tu, – sako man vienas, toks nugeibėlis, – atrodo, esi mūsų brolio patikėtinis, gal neįsižeisi, jei tavęs paprašysim, šitos vietos tau žinomos“. – „Ko čia įsižeisti, jūs – pono Vahinako draugai, to gana“. Paėmiau pinigus, nusileidau, krautuvėje prisikroviau: porą „ištįsėlių“, duonos, sūrio, dviejų rūšių dešros, pamačiau, kad lieka pinigų, dar penkis butelius „Kotaiko“ alaus. Užėjau į savo butą, nežiūrėjau, kad žmona susiraukė, susimečiau į kišenę taureles degtinei, pakilau. Vienas iš jų turėjo laikraštį, pasitiesėm, mano atneštas gėrybes išdėliojom, atkimšom butelį. Vakaras buvo neapsakomas, net Vahinakas paliko savo kėdę, priėjo prie mūsų vaišių. Kokių tik tostų nepasakėm! Gaila, kad į pabaigą truputį nusivažiavom. Bet kad, išskyrus Vahinaką, visi jau buvom gerokai įgėrę. Tas nugeibėlis buvo pašėlęs, kažką pasakė, Barzdyla jam sviedė „negabus menkysta“, ir, broleli, kas prasidėjo! Manasis Vahinakas pasitraukė, vėl atsisėdo ant savo kėdės, tiedu vienas kitą o keikia, o dergia! Iš visų blaiviausias buvo tas tretysis, bandė raminti, taikyti, bet kas jo klausys. Barzdyla įsižeidė ir išėjo. Blaivesnysis priėjo prie Vahinako, girdi, dovanok, ir aš jau turiu eiti, namie ligonis yra. „Jei tu išeisi, – sakau, – kas šitą išgabens? Eini, eik, bet ir šitą veskis.“ Blaivusis kur dings, ėmė tą nugeibėlį įkalbinėti, bet anas pakvaišo, nieko nebesuvokia. Pagaliau priėjo prie Vahinako, atseit, kaip tu pasakysi, taip ir padarysiu. Vahinakas sako: „Eik“. Anas sako: „Jei išeisiu, nebeateisiu“. Vahinakas: „Nebeateik, tik išeik“. Nugeibėlis nusispjovė, bet vis tiek nėjo, kol galop blaivusis paėmęs už parankės šiaip taip ištempė. Vos tiedu išėjo, grįžo Barzdyla, girdi, aš tą dvasną taip ir anaip, tai mudu su tavim, Vahinakai, esam talentingi, o jis – nevykėlis. Paskui užsimanė dainuoti. „Vyruti, – sakau, – užsičiaupk, ką tu čia – vidury nakties, tikra bėda.“ Kad neleidau dainuoti, apsiverkė, dar užsimanė pasibučiuoti su Vahinaku, o tas baiminosi, kad kėdė apvirs. Šiaip taip apraminom, nuėjo, atgulė į Vahinako vietą. Sakau: „Kelkis, žmogau, jei tu čia atgulsi, kur Vahinakas miegos?“ – „Tai ar Vahinakas čia priregistruotas?“ – atseit juokauja, tiek dar proto beturįs. „Priregistruotas, – sakau, – gal pasą parodyti?“ Vargais negalais ir šitą išlydėjau, grįžau. Žiūriu – Vahinakas dar besėdįs. „Šiąnakt, – sakau, – lyg ir nelabai turi ūpo skraidyti?“ – „Vaharšakai, – sako, – aš ne fokusininkas“. – „Atsiprašau, nemaniau nieko blogo“. – „Sapne, – sako, – paprasčiausiai nubunda kitoks pasaulio suvokimas, kokio būdraudamas žmogus bijosi“. – „Bijo ir užsimerkia?“ – klausiu, o jis: „Maždaug taip, Vaharšakai“. – „Bet kas tau kliudo namie skraidyti, sapnas yra sapnas, ar ne vis tiek, kur sapnuoji?“ – „Ne, – sako, – namie būtinai ką nors užkliudydavau ir pabusdavau nė nepaskridęs“. – „Lyg ir aišku, namie yra sienos ir lubos, galybė visokių kliuvinių, ir aš, pavyzdžiui, kartą savo tarškyne riedėdamas tiesiai po priešais mane šimto dvidešimt greičiu išnėrusiu „Kamazu“ tik per plauką nepakliuvau, gerai, kad pabudau, bet buvau tiek persigandęs, kad iki pat aušros nebesudėjau bluosto“. – „Apačioje, – sako, – nėra erdvės, laisvės pojūčio“. – „Ir kalnuose taip, eik kiek akys užmato – nei mašinų, nei perėjos, nei kryžkelės, tik aš ir mūsų ėriukai, kuriuos vaikas būdamas gindavau ganyklon“. – „Vaharšakai, – sako, – kaip gerai tu mane supranti…“ Taip šnekučiavom, aš pamažėle nurinkau vaišių „stalą“, buvo likę daugybė dešros ir sūrio, sudėjau į maišelį: „Čia pasilaikyk rytojui, pone Vahinakai“, – o stikliukus, neatidarytą butelį alaus ir degtinės butely dar apie šimto gramų likutį – iš pradžių ir tą norėjau išgerti, bet paskui pagalvojau, kad iš ryto už tiek degtinės verta tiek pat aukso duoti – surinkau ir padėjau viską nuošaliau į kampą. Atsigręžiau, kad pasakyčiau labanakt, žiūriu – sėdi ant savo trikojės kėdės vienas tamsoje, o tas miestas, kurio vaizdu atseit neturėčiau pasisotinti, taip pat aptemęs, kur ne kur dega žiburiai nelyginant pragaro liepsnos, ir – taigi išgėrusio žmogaus širdis, taip jau yra, suminkštėja – man jo pagailo. „Pone Vahinakai, – klausiu, – ar esi tikras, kad teisingai elgiesi, gal nereikia, ką, pone Vahinakai?“ – „Ko, Vaharšakai?“ – nesupranta, mintyse kažkur klajoja. Sakau: „Gal eime, abudu nusileiskim, aš einu į savo namus, tu – į savo, o jei tenai nenori, ką gi, eime pas mane, patalas tau atsiras, o tai kiek galima šitaip ant plikos žemės – nei ko pasikloti, nei kuo apsikloti“. Stoviu jam už nugaros, o jis sėdi atsigręžęs į tą tamsią bedugnę. „Vaharšakai, – sako, – ne mano noras lemia, ar nusileisti, ar ne, aš, žinoma, ne ant stogo turėjau lipti, reikėjo eiti į laisvesnę ir erdvesnę vietą, tačiau tuo metu neturėjau kito pasirinkimo ir dabar mano vieta čia; už viską, ką dėl manęs darai, dėkui, labanakt, eik miegoti.“
       Įmigau negyvai. Paryčiais pabudau nuo troškulio. Pabandžiau apsigauti vandeniu, nuėjau, vėl atguliau. Galvojau, kad turiu ištverti, jei vėl užgersiu, jokio darbo negalėsiu imtis, o namie – nė skatiko, kad ir labai užkietėjęs būdamas negalėsiu žmonai į akis pažiūrėti. Ir sūnui į akis. Atguliau su tokiais kuo doriausiais ketinimais, ir pasaulis kuo toliau, tuo juodesnis man ėmė atrodyti. Man taip būna – vos pradedu galvoti, viskas atrodo juoda. Pamačiau, kad ne, iš gulėjimo jokios naudos, o jei noriu rasti kokį darbą, turiu keltis, ir šiaip taip atsikėliau. Šiaip taip nusiprausiau, apsirengiau. Žmona užplikė arbatos, karštos išgėriau, iš pradžių pasirodė, kad padeda, paskui – kad ne. Rankos vėl dreba, visam kūne dar bjauresnis drebulys, noriu atgulti, užsitraukti antklodę ant galvos, nieko nematyti, nieko negirdėti. Bet ne, taip negalima, turiu išeiti, griebtis kokio nors darbo. Supratau, kad taip jausdamasis toli nenueisiu, reikia kaip nors tą drebulį numaldyti. Pamaniau, pasikelsiu, tos pasaugotos degtinės gurkštelėsiu, tada ir Failabazarą⁴ pasieksiu. Taip pasidrąsinęs nuspaudžiau lifto mygtuką.
       „Pone Vahinakai, – sakau, – atėjau pasidaryti „labą rytą“ ir keliauti, šiandien einu darban“. – „Žinoma, Vaharšakai, – sako, – darbas visų pirma, bet ar negeriau būtų „labą rytą“ pasidaryti padirbėjus, atokvėpiui?“ – „Ne, pone Vahinakai, su mūsų darbu nėra taip, kad šit nuėjai, padarei ir grįžai. Dievo valioj – arba teks padirbėti, arba ne, greičiau – ne“. – „Negerai, – sako, – ar visada šitaip?“ – „Ar visada, nežinau, bet tikrai taip bus, kol pasitaikys geras darbas, kad užsidirbčiau porą šimtų dolerių, akių operacijai turėčiau“. – „Tu blogai matai?“ – klausia. „Kaip manai, kodėl nebevairuoju – šita akim beveik nebematau, kita irgi tik tiek, kad asilą nuo jaučio atskiriu“. – „Atleisk, Vaharšakai, nežinojau“. – „Kuo mažiau bus žinančių, tuo geriau, – sakau. – Jei mane ims pravardžiuoti „Žlibas Vaho“, kokia man iš to nauda?“ – „Tu perdedi“. – „Vadinasi, – sakau, – tu blogai pažįsti žmones, į akis nesakys, šūktelės iš paskos, dar daugiau pridės“. Žiūriu, kažkas slapčiom žvilgčioja iš už durų. Maniau, vaikėzai, priėjau, kad juos aprėkčiau, pasirodo, ne – jaunas vyrukas, ant peties kabo fotoaparatas. „Vaikine, ką čia pametei ant mūsų stogo?“ Kažką miksi, man per petį dairosi į Vahinaką. „Į jį be reikalo žiopsai, – sakau jam, – tai mano draugas, va sėdi, tyru oru kvėpuoja, jei turi ką pasakyti, sakyk man“. – „Aš žurnalistas, – sako, – iš laikraščio, žymiausius miesto vaizdus fotografuoju“. – „Ant mūsų stogo tau tinkamo vaizdo nėra“. – „Bet namas aukštas, – sako, – nuo jo gražūs vaizdai atsiveria“. – „Čia tu teisus, – sakau, – ir ponas Vahinakas taip mano, eik, paveiksluok, jei tau šovė į galvą“. Žodžiu, leidau užlipti ant stogo, pats nuėjau pasiimti savo degtinės. Prisipyliau stikliuką, priėjau prie Vahinako, sakau: „Jis tavo raugo, Masisą paveiksluoja“, – ir jau keliu stikliuką prie burnos, tik žiūriu – koks Masisas, jis mus bepaveiksluojąs. „Na, vyruti, nesupratom, ar tai mudu esam žymūs miesto vaizdai?“ – „Jūs irgi, – sako, – ar dabar gali būti, kad kas atvažiavęs į miestą elgetų ir valkatų nepamatytų“. Ir vėl tik pykšt pykšt. „Ak tu bjaurybe, tuoj tave elgeta ir valkata padarysiu!“ Puoliau, norėjau aparatą sukulti, betgi jaunesnis, duris atlapojo ir nulėkė žemyn.
       Mano Vahinako nuotaika sugedo. „Kam aš čia, – klausia, – kliudau?“ – „Nežinau, mes visur visiems kliudom“. Stikliuką išmaukiau, vakarykščių vaišių likučius atnešiau, išdėliojau. „Valgyk, – sakau, – kol yra ką, dieną reikia pradėti pilnu pilvu, taip dar mano amžinatilsį tėvas sakydavo.“ Pamačiau, kad jam ranka nekyla valgio paimti, akių nuo durų neatitraukia, atsistojau, nulupau storą ilgą anteną, užkišau už durų rankenos. „Dabar pažiūrėsim, kas čia ateis mums trukdyti“. – „Vaharšakai, ką darai?“ – „Valgyk, – sakau, – čia mūsiškė antena, mūsų televizorius gal metai nieko neberodo“. – „Vaharšakai, – sako, – tu dėl manęs tiek aukojiesi, kol gyvas, neužmiršiu; paimk sau mano televizorių“. – „O tavo žmona, – sakau, – ką ji žiūrės?“ – „Senąjį paimk iš mano kabineto, tiesa, tik juodai baltas, bet gerai rodo“. – „Ačiū, – sakau, – bet jei dabar nulipsiu žemyn, tavo žmonai pareikšiu, girdi, ponas Vahinakas sako, kad juodai baltąjį man duotum, ar duos?“ Truputį pagalvojo, paskui: „Ne, neduos“. – „O jei taip, – sakau, – visokius televizorius ir žurnalistus mesk iš galvos, valgyk“. – „Neturiu apetito“. – „Išgerk, – sakau, – paskutinį gurkšnį tau palikau, atsiras ir apetitas“. Atsisakė. „Tu žinai, – sakau, – jei šitos bjaurybės nebūtų, nė dienos neištverčiau, ji padeda. Bet viskas bus gerai, ryt poryt geras darbas pasitaikys, akių operacijai užsidirbsiu. O tu – nežinau, ką norėsi, tą darysi, – į tavo sveikatą“. – „Dėkui, – sako, – sėkmės tau“. Su alum taip pat susitvarkiau, atsistojau: „Pone Vahinakai, eikš, užsidaryk duris“. Atėjo man iš paskos ir sako: „Žinai, Vaharšakai, šiąnakt vėl šaudė, ir tu buvai teisus – girdėjau šuns skalijimą“. – „Kas neskalytų pašautas“. – „Skalijimas, – sako, – girdėjosi už mūsų namo kampo“. – „Vadinasi, pašovė Čalo“. – „Čalo – tai kuris šuo? Ar tas margasis?“ – „Na taip, – sakau, – jis, kaip ir aš, tykodavo prie krautuvės durų ir kiekvieno išeinančiojo pirkinių krepšį apuostydavo“. Ištraukiau anteną ir sakau: „Va, man išėjus paskui šitaip užsidaryk“. – „Vaharšakai, labai nerūpestingai šneki“. Tiesą sakant, vos neįsižeidžiau: aš dėl jo savo anteną nulupau, maža, kad mano televizorius nerodo, pasitaikys geras darbas, nusipirksiu televizorių, – antenos nėra, o šitas dar burba „nerūpestingai“. „Aš ne šiaip kalbu, – sako, – o dėl to margio Čalo“. – „Dėl to Čalo, – sakau, – atsiprašau, nesielvartausiu, tu užsidaryk, aš vėluoju“. Kai uždarė, paklibinau. „Dabar, – sakau iš už durų, – kaip ir namie esi: jei nenorėsi, niekas neįeis.“
       Jau buvo dešimta valanda, kai nusigavau iki Failabazaro. Draugai užsipuolė: „Ko nesirodai, bene praturtėjai?“ Sakau: „Aha, labai praturtėjau, atėjau jūsų parsivesti, gerai pavaišinti“. Susėdę pavėsy šnekučiavomės apie šį bei tą, šaudydami į šalis akimis, bene atsiųs Dievas kokį darbdavį – kad tik nenubaidytume. Iš tikrųjų jau buvau netekęs vilties, kai vienas toks apsireiškė. „Reikia trijų vyrų, – sako, – pakrauti truputį cemento ir gipso.“ O mes buvom kaip tik trise, subruzdom, nes iš visų pusių sulėkė išbadėję žmonės: „Mus paimk, broleli, mus!“ Ir mes net nepaklausę, nei kiek tas „truputis cemento,“ nei kiek mokės, susibrukom į jo mašiną. Netoli nuvažiavom – iki Silačų kvartalo, tokio lyg ir sandėlio. Kai atidarė, pasimatė bene dvi tonos cemento, apie toną gipso, vyrai mane baksnoja: „Vaho, tu iš mūsų drąsiausias, paklausk, kiek mokės“. – „Sumokės, – sakau, – nenuskriaus, atrodo, vyras tvarkingas, ne vargšas“. Kol tas tris tonas pakrovėm, kone galą gavom. Sustojom, laukiam pinigų, o anas, girdi, važiuokit su kroviniu, kol iškrausit, ir aš atvažiuosiu. Viena vertus, lyg ir gerai – darbo daugėja, kartu ir uždarbis turėtų padidėti, bet kita vertus, lyg ir nedera it akliems eiti nežinia kur. „Atsiprašau, – sakau, – o kiek mokėsit?“ – „Po tūkstantį kiekvienam“. – „Už pakrovimą?“ – klausiu. „Už pakrovimą ir iškrovimą“. – „Apie iškrovimą, – sakau, – nebuvo kalbėta“. – „Na gerai, – sako, – po pusantro tūkstančio“. – „Jei verkti nesinorėtų, nusijuokčiau, – sakau, – pusantro tūkstančio vertas būtų vien pakrovimas“. – „Gerai, kiek tu nori?“ Sakau: „Kiekvienam po tris tūkstančius tik todėl, kad iš pradžių nesusitarėm“. – „Vaikine, – sako, – esi plėšikas“. – „Ar trys tūkstančiai – pinigai?“ – klausiu. „Jei ne pinigai, tai neprašyk“. – „Jei turėčiau, – sakau, – neprašyčiau“. – „O jei neturi, – sako, – tai kiekvienam po du tūkstančius, ir kalba baigta“. Priėjau prie vyrų, girdi, va tokie dalykai. „Tai šunsnukis! Tegul bent po pustrečio duoda.“ Grįžau prie jo, sakau: „Vyrai už mažiau kaip po pustrečio nesutinka“. – „Žinokitės surasiu kitus, kurie už tūkstantį iškraus“. Vėl nuėjau pas vyrus, aiškinu, kokie reikalai, o jie – ką darysi, ir tūkstantis gatvėje nesimėto. Sukritę ant cemento ir gipso maišų vos gyvi nubildėjom bala žino į kokią skylę Džrveže⁵. Atvažiavom, o anas už mus greičiau atriedėjęs. Mes, žinoma, gipsu ir cementu apdulkėję, jis ir dar vienas toks – švaručiai gražučiai stovi, rūko. Kol tuos maišus po pusę centnerio iškrovėm, o paskui ir ligi jo triaukščio rūmo sutampėm, nusivarėm kaip paskutiniai šunys. Baigėm jau sambrėšky. „Darbą padarėm už dešimt tūkstančių, – sakau, – o gausim tik šešis.“ Man bekalbant jis atkiša penkis tūkstančius. Žiūriu žiūriu į tą penkiatūkstantinę ir sakau: „Turit duoti dar tūkstantį“. – „Čia, – sako, – tik tiek turiu, kitus – rytoj“. – „Tai ką, mums čia rytoj vėl atkeliauti, vien kelias atsieis šešis šimtus“. – „Ar būtina visiems trims, – sako, – tegul vienas kuris atvažiuoja“. – „Tą tūkstantį pasiskolink iš draugo“, – sakau, o tas jo draugas įkiša ranką į kišenę, pluoštą po šimtą dolerių išsitraukia, pasklaido, atseit neturįs dramų. „Gerai, – sakau, – tai kada rytoj?“ – „Kada panorėsi, aš visada čia būnu“. – „Gerai“. Nusileidom į miestą, penkiatūkstantinę pasmulkinom, kiekvienas pasiėmė savo dalį, išskyrus po šimtinę maršrutiniam taksi, – vienas iš mūsų buvo sumokėjęs. Namo parėjau sutemus. Visą uždarbį atidaviau žmonai. „Tiek mažai, – sako, – ką su tiek nuveiksiu?“ – „Ir už tiek būk Dievui dėkinga“. Nė kąsnio neprarijęs, kritau į lovą, užsitraukiau ant galvos antklodę, kad nieko nematyčiau, nieko negirdėčiau, – kažin koks tas rytojus ateis. Pas Vahinaką, žinoma, nebepakilau, – neturėjau nei ūpo, nei sveikatos.
       Naktį miegojau neramiai, vis pabusdamas, kažkurią nakties valandą išgirdau: Vahinakas teisus – šaudo. Priėjau prie lango, bet savo žlibėm naktį ką galėjau įžiūrėti? Vėl iššovė, ir šį kartą, kaip Vahinakas sakė, išgirdau skalijimą, tokį gailų, it žmogus verktų. „Kad tik nebūtų mūsų kiemo Juodukė“, – šovė mintis. Neištvėriau, apsirengiau, išėjau laukan. Žiūriu: du vyrai, vienas šautuvu nešinas, kitas už uodegos nutvėręs – na, žinoma, mūsų Juodukę – traukia link savo mašinos. „Vyrai, ką padarėt, kuo tas šuo jums užkliuvo, dešimt metų gyveno mūsų kieme, buvo mano sūnaus džiaugsmas“. – „Jei tavo sūnaus džiaugsmas buvo, reikėjo namuose laikyti“. Viena vertus, teisybę sako, bet prisiminęs, kad mano berniukas iš ryto ieškos Juodukės ir neras, įniršau. „Kai taip šaudot, – sakau, – ar nepagalvojot, kad galit ir žmogų kliudyti?“ – „Pavyzdžiui, ką? – klausia tas su šautuvu rankoj, o aš: „Pavyzdžiui, mane“. – „Sakykim, kliudom, – sako, – ir kas iš to?“ Jau buvau besakąs, kas iš to, bet kaip tik tada antrasis atidarė savo mašinos galines dureles, kad Juodukę už uodegos nutvėręs vidun įmestų, ir mano akys išvydo tokį vaizdą, kad liežuvis burnoj išdžiūvo. Žiūriu žiūriu – lyg ir žmogus ten. „Kas ten?“ – klausiu. „Ar nematai?“ – „Matau, – sakau, – todėl ir klausiu“. – „Jei matai, tai neklausinėk“. – „Bet kodėl?“ – „Todėl, – sako, – kad valkata“. – „Tai negi kiekvienas valkata – šuo?“ – klausiu. „Jeigu valkata – šuo“. – „Brolyčiai, – sakau, – visai neturit sąžinės, maža, kad žmogų nušovėt, dar ir įžeidinėjat“. – „Tu ką, brolau, – sako, – bene girtas?“ – „Atvirkščiai – visiškai blaivus“. Tai sakydamas, atsikvošėjau. Gal kartais, pamaniau, man tik pasirodė, o jei ne, geriau man užsičiaupti, jiems – jei teisingai mačiau – nedaug tereikia, ir mane nupyškins, nesvarbu, kad be uodegos, už kojos nutvėrę į savo mašiną įmes. Nusisukau ir nuėjau. Parėjęs atguliau, rodos, tik užsnūdau, o į tokį sapną pakliuvau, kad pabudau visas šlapias, kaip išmaudytas. Neva nuėjau į Vahinako namus, neva šio to Vahinakui paprašyti, o už tai jo žmona tokio dalyko panoro, kad man, vargšui Vaho, nei mirti, nei gyventi. „Ponia Anika, – sakau, – nemeluosiu, tu man visada patikai, ką čia slėpti, putnios moterys man patinka, tačiau tu – mūsų pono Vahinako žmona, tai nieko blogo nė mintyse neturėjau“. – „Nesupratau, – sako, – negi ką bloga siūlau?“ Ir tempia mane ant savęs. Taigi ji tempia, aš jaučiu, kad pamažėle žūstu, ir tuo metu išvystu, kad ji šiaip visa kuo pono Vahinako žmona, bet turi žiurkės snukį ir mane prisitraukdama dar kažką graužia. Blaškausi, bandau išsivaduoti iš jos glėbio, o ji graužia ir vypso rodydama savo aštrius dantis, ir kiša artyn snukį… Pabudau vienam prakaite. Pasikeičiau marškinius, apverčiau pagalvę, bet jau iki ryto nesudėjau bluosto. Prieš išeinant man žmona kažko patiekė ant stalo, bet tik arbatos sriūbtelėjau. Vėl nebepakilau pas Vahinaką – kaip galėjau po tokio sapno jam pasirodyti! Kieme ant asfalto išvydau Juodukės kraują, ir jei dar ko trūko, tai dabar man pasidarė gana.
       „Vyrai, – sakau (Failabazare), – šiandien bus bloga diena, nelemtą sapną sapnavau.“ Vyrai sukluso, girdi, papasakok, pažiūrėsim, gal tas sapnas ne toks blogas, ir laikas greičiau prabėgs. „Buvau su kaimyno pačia“, – sakau. Jie kvatoja: „Tai negi čia blogas sapnas?“ – „Gero kaimyno, – sakau, – mano draugo“. – „Jei taip, – čia tu apsikiaulinai“. – „Bet, – sakau, – nelabai tebuvo į draugo žmoną panaši“. – „Vaho, ar tu pats suvoki, ką čia šneki?“ – „Žinoma, tai jūs nesuvokiat, aš aiškiai sakau – šiąnakt susapnavau blogą sapną“. – „Supratom, taigi papasakojai: buvai susimetęs su kaimyno žmona, bet, pasirodo, tai nebuvo kaimyno žmona, ir tu dabar sielvartauji“. – „Kaip nesielvartauti, – sakau, – dešimt metų gyveno mūsų kieme, kelis kartus net apsivaikavo po mūsų balkonu“. Jie išpūtė akis: „Kas – kaimyno žmona?“ – „Juodukė, kvėšos jūs“. Papasakojau jiems ir tai, ką mačiau mašinoje. „Gal suklydai, gal ten buvo ne žmogus?“ – „Nežinau, man atrodė – žmogus“. – „Aha, čia tikrai blogas sapnas“. – „Vyrai, – sakau, – taigi ne sapną pasakoju“. – „Tai ko mums galvą kvaršini, kad blogą sapną susapnavai?“ – „Blogas sapnas, – sakau, – buvo tas kitas“. – „Ne, – sako, – kaip tik šitas. Kur tavo protas? Ar gali būti, kad dienos šviesoj žmogų nušautų, įsimestų į mašiną ir dar tave pakviestų pasižiūrėti“. – „Ne dieną – naktį“. – „Tegul bus naktį, išgėręs buvai, sapną su tikrove supainiojai“. – „Jei nebuvai girtas, sakyk, kelis sapnus šiąnakt sapnavai?“ – „Vieną, – sakau, – kaip mane gyvą matot“. – „Blogą sapną?“ – „Blogą – per maža pasakyti“. – „Aišku, – sako, – jūsų šunį nušovė sapne, o su kaimyno pačia iš tikro buvai susidėjęs“. Tiek šnekėjo, kad net pats suabejojau, nebežinojau, kas geriau: ar kad Juodukė nebūtų nušauta, ar su pono Vahinako žmona iš tikrųjų… nė pagalvoti iki galo nesinorėjo! „Vyrai, klystat, – sakau, – toji moteriškė turėjo žiurkės snukį, mane tempdama ant savęs kažką vis graužė kaip žiurkė, tokių dalykų tikrovėje nebūna“. – „Tfu, tu mums įkyrėjai, Vaho…“
       Gal ir įkyrėjau, bet sapnas vis tiek išsipildė. Negėrę, nevalgę, nukeipę tūnojom iki antros valandos – jokio darbo. Nei namo eiti, nei ką, kišenėje tik trys suglamžytos dešimtinės, kurių nei išmesti, nei laikyti nesinori. Tuo metu vienas vyrų pažiūri į laikrodį, mat šiandien trečią valandą bus mitingas, gal nueinam, gal ką išgirsim širdžiai nuraminti. Bene dešimt metų nebuvau jokiuose mitinguose, nenorėjau eiti, bet šis mūsų draugužis patikino, kad, girdi, ne, čia ne tie nepriklausomybininkai, dabar einam reikalauti šeimininko. „Kokio šeimininko reikalaujat?“ – klausiu nustebęs. „Kad imtų mus valdyti didelė valstybė – mes jai dirbsim, ji mus maitins.“ Kai taip pašnekėjo, susidomėjau. Sugaišau ten dar gal valandą. Kalbėtojai kratė kumštį, šnekėjo apie brolybę, darbą ir gerą gyvenimą. Jie sotūs, apvalaini, veidai – vien cukrinės šypsenos, o klausytojai – vargo pelės, sunykę seniokai ir bobutės, į juos pūsteltum – parkristų. Klausėsi kaip romios avelės, paskui traukė iš kišenių sutrintus partinius bilietus, mekeno avių balsais. Klausiau klausiau ir jaučiu, kad mane siutas ima, gerklę gniaužia. Kai jų vadeiva vėl pravėrė savo seilėtą burną, nebeištvėriau: „Gėdos turėk, – sušukau, – nori valdžios, eik ir imk ją kaip vyras, ko šituos varguolius mulkini! Dvidešimtmetis mano sūnus, – sakau, – už nepriklausomybę gyvybę atidavė, o tu spjauni į jo kraują, šalį dovanoji svetimiesiems! Žmonės, – šaukiu, – juk jūs ne galvijai, kam ieškot, kas jus melžtų?“ Tie diedukai ir bobutės kad užpuls mane, kad ims trankyti kur tik pasiekdami, gal būtų ir uždaužę, jei vyrai nebūtų manęs apgynę, ištempę laukan ir pastūmėję: „Eik sau, tu, brolau, – gyva bėda“. – „Einam, – sakau, – išmeskim po taurelę“. Nepanoro vyrai, žinojo, kad neturiu pinigų. „Ne, mes grįžtam“. – „Geriau traukiam, – sakau, – į Džrvežą, išlupkim savo tūkstantinę“. – „Neduos, vakar nutarėm, kad teks į ją ranka numoti“. – „Jūs numojot, o aš neketinu“. – „Jei išlupsi, tai ir naudok į sveikatą“. – „Man tai bus į sveikatą, – sakau, – o jūs eikit, bene ir jūs avinais pavirsit“.
       Atsiskyriau nuo vyrų, bet kaip nusigauti iki Džrvežo, nesumoju. Pėsčiom nenueisi, o turiu tik trisdešimt dramų. Maršrutinis taksi privažiavo, vairuotojui sakau: „Brolau, toks reikalas – turiu tik trisdešimt dramų, jei už tiek nuveši, vežk, jei ne – eisiu, trenksiu galvą į sieną“. Truputį susiraukė, bet sako: „Sėsk“. Atvažiavom į vietą, žmogus nė tų trisdešimties dramų nepaėmė. „Tai ačiū, – sakau, – jei grįždamas vėl tave susitiksiu, sumokėsiu už kelionę į abi puses“. Visai apkvaišęs buvau – kol to žmogaus namus atradau, sugaišau bene valandą. Bet kas iš to, kad radau? Durys užrakintos, jo – nė padujų. Matyt, vakar buvom visai pavėpę, kai patikėjom, kad jis čia būna visą dieną. Man taip besvarstant iš gretimo namo išeina žmogus ir įtariai klausia, ką aš čia veikiu. „Šeimininko ieškau“, – sakau. „O kam?“ – klausia. Sakau: „Skolos atsiimti“. Žiūri žiūri – matau, kad neatrodau jam panašus į tokį, kokiam šio namo šeimininkas būtų skolingas. „Vakar, – sakau, – krovėm gipsą ir cementą, pinigų su savim pakankamai neturėjo, liko skolingas tūkstantį dramų“. – „Nedideli pinigai, – sako, – o aš jo kaimynas, bet supranti, kaip aš vietoj jo tau užmokėsiu, jei neturiu iš jo žinios“. – „Ne, brolau, – sakau, – argi aš tavęs prašiau pinigų? Tiesiog širdį skauda, kad toks žmogus kaip jis neatrado man tūkstančio dramų, o aš, kuris nė maršrutiniam taksi neturiu pinigų, atsibeldžiu čia dėl tos tūkstantinės ir dabar turėsiu tuščiomis atgal keliauti į miestą pėsčias, juk negerai, ar ne“? – „Negerai“, – ir gręžiasi eiti. Jaučiu, kad ir aš turėčiau nusigręžęs nueiti, bet mano liežuvis pats klausia: „O kada jis čia būna?“ – „Dievai žino“, – sako. Dabar jau aš gręžiuosi eiti, ir šį kartą jis man įkandin sako: „Luktelk, brolau“. Atsigręžiu – vieną ranką įkišęs į kišenę, kita moja man kaip vaikui, kad prieičiau. Noriu, kad mano liežuvis vėl mane išduotų ir pasipiktintų: „Ne, tik to dar trūko!“ Bet mano akys užkliudo iš kišenės traukiamus pinigus, kojos pačios žingsniuoja ton pusėn, delnas jau junta tūkstantinės šilumą, jau matau, kaip aš su ta tūkstantine pareinu namo. Iš storo pluošto atskiria vieną banknotą, įbruka man į saują: „Imk, – sako, – važiuok namo“. Kol suvokiu, ką sako, nueina. Nenoriu žiūrėti į saują, bet ir nežiūrėdamas žinau – tai šimtinė, kelionpinigiai. Imti nederėtų ir išmesti neišeina. Jis įėjo į savo namą, o aš tebestypsojau.
       Ilgai žingsniavau per Džrvežą, maniau, kokį elgetą sutiksiu, jam atiduosiu tą šimtinę, bet nesutikau. Galop susigaudžiau – nesusitinku, nes pats esu elgeta. Ir užmiršęs išdidumą įsėdau į pirmą pasitaikiusį maršrutinį taksi, nusileidau į miestą. Slinkau nuleidęs galvą, kol priėjau Velnaižinkokiąburgerinę. Būčiau ėjęs ir nuėjęs savo keliais, bet pro langą išvydau viduje sėdintį tipą, tokį panašų į mano tūkstantinę suėdusį storasprandį, kad sustingau vietoje. Priėjau arčiau, kad geriau įsižiūrėčiau, ar jis, – lyg ir ne jis, sėdi su vaikais. Nedidukai dailūs vaikiukai, berniukas ir mergytė, rankose tokios storos duonos riekės, o jose įsprausti kažkokie gyviai, nes kai vaikai bando kąsti iš vienos pusės, tie padarai kažkaip išsprūsta iš kitos pusės. Viešpatie, kas ten gali būti viduje, kad šitaip spurda, dorai neįžiūrėjau – kirminai, driežai, rupūžės ar dar bala žino kas. Visaip jiems moju, rodau, kad nevalgytų, mestų šalin, bet – vaikai juk! – nesupranta: tėvas nupirko, įspraudė į rankas, pasakė – skanu, tai šitie nieko neįtardami valgo. Tėvas atsisuko, mane pamatė, išsižiojo ir kad sumauros! To maurojimo, tiesa, neišgirdau pro stiklą, bet jo dantys – kiekvienas kaip mano pirštas. Paskui nusisuko, ant vaikų užrėkė, šie vėl prikišo savo sumuštinius prie burnų, o tie kirminai, ar kas, vėl ėmė rangytis ir mane supykino. Aš žiaukčioju, žiaukčioju, bet ką galėjau išvemti, jei dvi dienas nieko burnoj neturėjau. Aš ožius lupu, o tas pabaisa piršto ilgumo dantimis nesitveria įsiūčiu, kažką sako, nematau kam, paskui paima alaus butelį, prisipila stiklą ir užsiverčia. Sakau – alaus, bet ar alus būna raudonas? O jo – tikrai raudonas, kaip raudoniausias kraujas. Aš dar labiau sublogavau, iš vidaus išėjo dviese, dorai neįžiūrėjau, kas tokie, nutempė mane šalin nuo tos nelemtos Velniaižinkokiosburgerinės ir dar stumtelėjo, girdi, drožk ir neatsigręžk. „Einu einu, broliukai, – sakau, – jei prašytumėt, ir tai neatsigręžčiau.“ Leisgyvis parsivilkau namo. Žmona viltingai žiūri, o aš: „Tik prasižiosi, nudėsiu tave, o paskui ir save!“ Žmona nutylėjo, o aš dar su šviesa įsirangiau į patalą ir vėl pabundu kas valandą, vėl visas šlapias, bet šį kartą ne į Vahinako namus patenku, o vos tik sudėjęs bluostą vis atsiduriu tame mitinge. Viskas buvo, kaip šiandien mačiau, skirtumas tik tas, kad ten visi, beje, ir mano bičiuliai, turėjo avių galvas. Kalbėtojai buvo su ožių barzdelėm. „Žmonės, – sakau, – pasižiūrėkit, ko klausote, pažiūrėkit, į ką patys esat panašūs.“ Vienas man sako: „O tu pats į ką panašus?“ Ir tokia nušiurusi avis, nežinia iš kur ištraukusi, man panosėn pakiša veidrodį. Žiūriu – ne, į save nelabai panašus, bet lyg ir ne avinas. „Žmonės, – sakau, – tie ožkabarzdžiai kalti, kad jus avimis pavertė; jeigu jų barzdas nurausit, vėl atvirsit žmonėmis“. – „Tai tu žmogus, ką? – klausia. – Tu – priešas“, – ir spardo mane, pargriauna ir taip skaudžiai daužo. „Aš ne priešas, – sakau, – aš tik nenoriu būti avinas“. – „Tu ne avinas, vadinasi, esi priešas“, – ir vėl spardo, tranko. Tie pažįstamieji vyrai man sako: „Vaho, broleli, sakyk, kad tu – avinas, ir bus baigta, o tai užmuš tave, ir mes liksim kalti“. – „Negaliu, neišeina taip sakyti“. – „Todėl, – sako kažkoks vėliavą laikantis tipas, – kad tu kitoks gyvulys, tu – galvijas, ir dar galvijas išdavikas“, – ir vėl muša. Dievai žino, kiek marškinių pakeičiau, kiek sykių užsnūdau ir vėl patekau į tą patį sapną, galop apsirengiau ir išėjau į balkoną. Paaiškėjo, kad nelabai vėlu, – krautuvė priešais atidaryta, vadinasi, dar ne pusiaunaktis. Negaišdamas nuėjau pas pažįstamą pardavėją. „Žinau, kad neduosi man skolon, bet duok ponui Vahinakui“. – „Tavo ponas Vahinakas, – sako, – ant stogo. Jei duosiu, iš ko atgausiu?“ – „Iš jo žmonos“. – „Ar duos?“ – “Nežinau, – sąžiningai atsakau, – bet vis tiek skolą užrašyk jo žmonai. Ponas Vahinakas juk irgi vieną dieną nulips nuo stogo, neliks ten amžiams“. – „Taigi, – sako, – taip ir laikraštyje buvo parašyta“. – „Tikrai? Duok, nunešiu jam, pradžiuginsiu“. – „Nemanau, kad apsidžiaugs, bet laikraščio čia neturiu, nusinešė kažkas“. – „Velniai nematė to laikraščio, tu geriau duok man skolon“. – „Kiek?“ – „Už tūkstantį duonos, sūrio ir butelį“. – „Nuo kada Vahinakas ėmė gerti?“ – „Ir tu, – sakau, – gertum, jei visą dieną sėdėtum ant stogo“. – „Nežinau, nebandžiau ir neduok Dieve pabandyti“. – „Duokš, – sakau, – ir nebandyk“. Butelį įsikišau užantin, duona ir sūriu nešinas, saugodamasis, kad maniškiai nepamatytų, pasikėliau liftu į viršų. Niekas nepamatė, priėjau – durys uždarytos. Negarsiai pabeldžiau. Nė garso. Dar pabeldžiau – jokio atsakymo, ir gana. Taip – gal valandą. Neištvėriau, tiesiog prie durų butelį įpusėjau. Galvoje lyg prašviesėjo, galvoju: „Nesisek tu man taip – nuskrido kaip tik dabar, o aš, vos ištrūkęs iš pragaro, vėl į tą velniavą turiu nusileisti“. Šios minties išsigandęs vėl pabeldžiau ir šį kartą išgirdau Vahinako balsą: „Kas ten?“ Toks išsigandęs, sutrikęs. „Tai aš, kas dar kitas.“ Duris atidarė ir: „Vahinakai, kaip smagu tave matyti, aš jau maniau, kad tau kas atsitiko“. – „Atsitiko, – sakau, – ir dar kaip atsitiko, bet turbūt išalkai, imkim ir užkąskim“. – „Žinoma, užkąskim, negi sapne suvalgytais žalumynais sotus būsi?“ – „O žalumynų iš kur gavai?“ – „Į kalnus, – sako, – skrendu, ten vaikštau, laukinių česnakų, pūtelių, kitų žolelių pasirenku, gaila, ne visus valgomus žolynus pažįstu“. – „Aha, – sakau, – pasisaugok, tarp jų būna nuodingų, užvalgysi ir kojas pakratysi, bet ir su valgomom nepersistenk, vidurius paleis, bėdos turėsi“. – „Atsiminsiu, ačiū už rūpestį“. – „Prašom, – sakau, – bet kad tave dvi dienas be vandens palikau, negerai padariau“. – „Taip, – sako, – bet aš, keista, nejaučiu troškulio“. – „Še tau, ir man keista – kaip gali šitam karšty ir tvankoj sėdėti saulėkaitoj ir neištrokšti?“ – „Nežinau“. – „Gerai pagalvok, turbūt ko nors gėrei“. – „Tai irgi sapne, – sako, – kalnuose radau vėsų šaltinį, geriu, prausiuosi“. – „Tai, vadinasi, dėl vandens rūpesčių nebeturi“. – „Sapne, Vaharšakai, sapne“. – „Koks skirtumas kur, svarbu, kad troškulį numalšini, bet, – sakau, – bijau, kad kalnuose ne visus reikalus sutvarkysi“. – „Aš, – sako, – pakilau čia ne reikalų tvarkyti“. – „Reikalai patys tave atras“. Pagalvojo ir sako: „Tu išmintingas, Vaharšakai“. – „Ne, – sakau, – tiesiog tiek visko regėjau, kad kartais neturiu kur dėtis, bandau šiame pasauly susigaudyti ir dabar nieko gudresnio nesugalvoju“. – „Nieko ir nereikia, – sako, – aš buvau dar labiau sugniužęs, popierių gadinau, apgaudinėjau“. – „Apgaudinėti, pone Vahinakai, tai truputį nepanašu į tave“. – „Save apgaudinėjau, Vaharšakai. Rašymas, patikėk, pats tikriausias savęs apgaudinėjimas“. – „Nežinau, apie rašinėjimus aš nelabai išmanau“. – „O aš, matyt, nesugebėsiu paaiškinti. Dievas, sukurdamas šį pasaulį, žinoma, didelį darbą atliko, bet, pats čia negyvendamas, kažin ar bent įsivaizduoja, ką sukūrė – rašyti apie meilę ir mylėti yra skirtumas, ar ne?“ – „Turbūt“. – „Vieną dieną, – sako, – atsitiktinai man šmėstelėjo mintis, kad žodžiai „sapnas“ ir „svajonė“ turi tą pačią šaknį⁶, bet šis atradimas padarė man meškos paslaugą – pradėjau skraidyti, tačiau tik sapne“. Šnekučiavom, aišku, vėl prie mano padengto „stalo“ susėdę, su kiekviena taurele mano liežuvis vis labiau atsileisdavo, galop sakau: „Ar galima, pone Vahinakai, ir aš šiek tiek apie savo sapnus papasakosiu?“ – „Kodėl ne, prašom“. Ir aš pradedu pasakoti, kaip mane vyrai įkalbėjo, kaip į mitingą nuėjau… „Pala pala, – sako, – ar šiandien tikrai vyko mitingas?“ – „O ką gi aš tau pasakoju, negana, kad nuėjau ten dieną, dar ir sapne pabuvojau…“ Vėl neleidžia pabaigti: „Vaharšakai, vadinasi, ten tave mušė?“ – „Mane, ne ką kitą, kam dar būtų šovę į galvą jų pyragą šiaudais vadinti, bet, – sakau, – iš kur tu žinai?“ – „Aš ten buvau, – sako, – sklandžiau virš aikštės, stebėjau, tiesa, gerai nesupratau, koks ten buvo mitingas ir ko reikalavo, pamačiau kažką mušamą, pasirodė panašus į tave, aišku, neabejojau, bet nudžiugau, kad bent vienas neina kaip avis bandai iš paskos“. – „Tai kaip čia yra, pone Vahinakai, mudu tuos pačius sapnus sapnuojam ar tu iš tikrųjų skraidai?“ – „Ką nori pasakyti, Vaharšakai?“ – „Noriu sužinoti, ar tu matei tikrąjį mitingą, ar mano susapnuotą? Pasakyk, pavyzdžiui, ar mane mušusieji turėjo gyvulių snukius ir kuo mane mušė?“ – „Avių galvas turėjo, o mušė rankomis“. – „Nieko nebus, – sakau, – avių snukius turėjo sapne, o rankomis mušė dieną, vadinasi, tu, kaip ir aš, buvai dviejuose mitinguose“. – „Ne ne, Vaharšakai, viename“. Buvau besiginčijąs, bet staiga šovė mintis: kad tik nebūtų matęs gėdingo mano ėjimo į jo namus, kai jo pati mane ant savęs tempė. Ir kad patikrinčiau, klausiu: „O savo žmoną, pone Vahinakai, ar matei?“ – „Ar ji irgi buvo mitinge?“ – nustemba. Man širdis atlėgo, vadinasi, ano sapno mudu kartu nesapnavom ir turbūt negalėjom kartu sapnuoti, – juk mūsų namas nepermatomas. Jis – padangių aukštybėse, o aš – jo bute, devintame aukšte, ir kiek pradrįsęs sakau: „Ne, ji ne tokia paika kaip mes, ji buvo namie, sėdėjo sau ir valgė, ant stalo, jei neklystu, buvo virta višta, žalumynų, raudonų pomidorų ir agurkų, atkreipk dėmesį – per šį brangmetį. Ir dar didelis butelis „Pepsi“. – „Vaharšakai, ką veikei mūsų namuose?“ – „Nuėjau, – sakau, – kad tau ko nors paprašyčiau, – ji kasdien krautuvę ištuština, tempia namo, o tu čia pasninkauji“. – „Vaharšakai, – sako, – negerai padarei, kad ją sutrukdei, prašau, kad tai būtų paskutinis kartas“. – „Sapne, – sakau, – sutrukdžiau“. – „Taip, tai kas kita, bet ir sapne bent mano reikalais į ją nesikreipk“. – „Nesupratau, – sakau, – bene sapnuoti ar nesapnuoti mano ar tavo valioj?“ – „Nežinau. Matyt, sapnai – mūsų subyrėjusių svajonių nuolaužos, subyrėjusių ir sudarkytų“. – „Sudėtingai kalbi, pone Vahinakai, – sakau, – bet turbūt teisingai, tau – rašymas, o man – gėrimas, aš gerdamas save apgaudinėju, nes kai nebūnu išgėręs, pasaulį matau, koks jis yra, pats žinai – juodas, bet, – sakau, – gal mes klystam, pone Vahinakai, pavyzdžiui, šiandien mitinge ir apie tokius dalykus kalbėjo, kuriais norėčiau patikėti“. – „Norėtum, bet nepatikėjai“. – „Taip, – sakau, – nepatikėjau“. – „Todėl, – sako, – kad melas irgi turi tiesos, tai – tos pačios monetos kita pusė, nes negali būti teisinga tai, kas yra tik žodžiai, tai – dulkės, kurios nežinia kiek tūkstantmečių žeriamos pavėjui, tai, ką kalba, turėtų įvardyti, seniai liko po šūsnimis žodžių, kurie apakina, apkurtina, užburia lyg dūdelės ringavimas, šiandien vedantis į ganyklą, rytoj – į skerdyklą“. – „O ką mums daryti, pone Vahinakai?“ – „Nežinau, aš dabar bandau laikytis kuo toliau nuo žodžių, melodijų“. – „Aš, – sakau, – nors užmušk, lakioti negaliu, man net išgėrusiam nuo aukščio svaigsta galva“. – „Aš – galiu, tai yra lyg ir galiu, bet mano žvilgsnis vis tiek nukreiptas žemyn“. – „Žinai, – sakau, – turbūt taip yra todėl, kad Dievas Adomą iš žemės sukūrė“. – „Bet įkvėpė, – sako, – savo dvasios“. – „Na taip, todėl mano vyresnėlio sūnaus siela va ten, aukštybėse“. Taip gražiai šnekučiuojam, viršuje danguj žėri žvaigždės, o apačioje miestas, kaip Vahinakas sakė, irgi tartum žvaigždėtas, buvau įkaušęs ir visa tai iš tikro mačiau, mano širdis buvo pilna graudulio, mąsčiau, kodėl šioje nuostabioje vietoje turim būti su gyvulių snukiais? Dabar, galvojau, turbūt – ne, antraip Vahinakas tikrai pasakytų, girdi, Vaharšakai, į ką pavirtai, bet juk neliksiu kaip jis ant stogo, butelis ištuštėjo, kad ir kas būtų, turiu leistis žemyn, o ten esam avys, žiurkės, nežinia dar kas… O mano vaikis, mažylis, kuo jis užaugęs pavirs?.. Mano laimei, buvo tamsu, Vahinakas nepamatė sudrėkusių mano akių, tik iš balso suprato, kad man graudu ir paklausė: „Kas atsitiko?“ Pasakiau, kad apie savo mažylį sūnų galvoju, nenorėčiau, kad užaugęs avinu pavirstų, avinų galas visada tas pats – ne šiandien, ryt – kieno nors pilve. „Vaharšakai, atleisk, bet užgėrei ir perlenki“. – „Išgėriau, – sakau, – tai tiesa, bet dėl perlenkimo – tu dabar man pasakyk, kas yra tas mūsų pasaulis?“ – „Nežinau, mano nugyventas gyvenimas mane apkurtino ir apakino, turbūt tiktai gimimo dieną pasaulio šviesą ir tamsą suvokiau taip, kaip yra iš tikrųjų, ir to nebeatmenu“. – „Tai va, – sakau, – mūsų keliai nepasikeis – aš savo butelį išgeriu, tu suvalgai savo duoną su sūriu ir aš eisiu nudribti, o tu, kaip pats sakai – nusnūsti; tu skinsi žoleles, prausiesi šaltinyje, o aš į pabaisų į nagus pateksiu“. Taip man bešnekant trenkė šūvis. „Vaje, – sakau, – vėl kažkas iškeliavo“. – „Kas, Vaharšakai, kas?“ – „Vakar, – sakau, – Juodukė, užvakar – Čalo, rytą sužinosim, kas šį kartą“. – „Vaharšakai, tau nesiūlau čia likti ir net nepatarčiau“. – „Vis tiek, – sakau, – aš nelikčiau, anoks aš skraiduolis, kas buvo gero šitame Vaho, seniai išlėkė, tai ir šį kartą palinkėkim vienas kitam labos nakties arba jau beveik labo ryto. Atleisk, kad čia valgymo vietos nesutvarkiau, – neturiu sveikatos“. – „Tegu lieka – paskui“. – „Eikš, užsidaryk duris, kad kas tavęs nesutrukdytų“.
       Paryčiais užmigęs kelintą pabusi? Išmiegojau puikiai, tai yra be sapnų, pabudau apie vidurdienį, ir – prasidėjo. Žmona man: „Žmogau, ką tu pridirbai?“ – „O ką tokio pridirbau?“ – „Anika buvo atėjusi, sakė, kad nuėjai į krautuvę, jos vardu skolon pirkai“. – „Ne jos vardu, – sakau, – Vahinako“. – „Kur tas tavo Vahinakas, kad skolinasi?“ – „Kur yra Vahinakas, ne tau ir ne tai begėdei bobai suprasti“. – „Nežinau, – sako, – gal ji ir begėdė, o tu, jei gėdos turi, eik, atsakyk jai“. – „Ir atsakysiu, ir dar kai ką pridursiu“. Bet lengva pasakyti, sunku padaryti. Suku galvą ir rengiuosi pamažėle, čia įpuola vidun tas neblogas vyrukas iš antro aukšto, ir iš karto nei labas, nei ką: „Klausyk, Vaho, ką judu iškrėtėt?“ – „Ką jau tokio iškrėtėm?“ – „Kodėl duris, kur ant stogo veda, uždarėt?“ – „Uždarėm, – sakau, – kad visokie žurnalistai nesivalkiotų, neįkyrėtų“. – „Kad tokie šaunūs esat, eik, pasiskaityk, ką apie judu rašo“. – „Apie mudu?“ – klausiu. „Apie judu, – jei tu esi Vaho, tai ir apie tave, ir tavo nuotrauka, – sako, – va šitokia“. – „Vaje, ir nuotrauką įdėjo, kuo toliau, tuo smagiau!“ – „Va taip smagiai, – sako, – ir drožk pas Įkyreivą, paimk, paskaityk ir pasigrožėk“. – „Kad jį kur galas tą Įkyreivą, ar jis jūsų viešpats karalius?“ – „Nežinau, – sako, – mane pasiuntė, kad tave pakviesčiau“. Prisipažinsiu, man pakirto kojas – iš miego pakirdęs, nė lašelio neišgėręs, iš kur gausiu drąsos, kad prieš visą būrį išeičiau? Bet kur dingsiu, išėjau, matau – priešais namą stovi Įkyreiva ir su juo bene dešimt kitų. Mane išvydę nutilo ir taip į mane žiūri, lyg pirmą kartą matytų. „Labas rytas, vyrai“, – sakau. Kvatoja, vieni pasityčiodami, kiti santūriau. „Ko čia dantis rodot?“ – klausiu. „Pietų metas, koks tau labas rytas?“ – krizena. Nemėgstu, kai iš manęs juokiasi, čia jie suklydo – man iš karto dingo nedrąsa, ir sakau: „Tai šaukei, kad mano laikraštį atiduotum?“ Įkyreivai sakau, jis laikraštį beturįs, o tas man: „Iš kur ištraukei, kad čia tavo laikraštis?“ – „Jei apie mane rašo ir mano nuotrauka yra, reiškia – mano“. Vėl jis dantis šiepia: „Vakarykštis buvo tavo, šitas – šios dienos, čia ne kaip vakar – rimti dalykai“. – „Tai, – sakau, – rimtus dalykus pasilaikyk sau, o man, būk toks malonus, atnešk vakarykštį“. Būtų pasakęs „ne“, bala žino kaip būtų pasibaigę, bet tas gyvatė atsisuko į kažkurį: „Tu jaunas, nubėk į mano butą, atnešk“. Tas nubėgo, atnešė, kiša Įkyreivai, o šis: „Ne, duok jam, čia jo laikraštis, tegul pasidžiaugia“. Paėmiau, išskleidžiu – mūsų nuotrauka pirmame puslapy, Vahinakas neaiškiai matėsi, nes, kaip paskui sakė, jis buvo antram plane, o aš stoviu pačiame priekyje su stikliuku rankoje, atsigręžęs į tą piemenį žurnalistą, kažką jam sakau. „Atrodai susierzinęs“, – sako jie man. „Ne, – sakau, – esu visiškai ramus“. – „Ne dabar, – sako, – nuotraukoj“. – „Nuotraukoj – taip, – sakau, – ant to kalės vaiko užpykau, kad neatsiklausęs mus nutraukė“. – „Jei neatsiklausęs nutraukė, – sako Įkyreiva, – turi teisę pykti, o kas ten tavo rankoje?“ – „Stikliukas. Ar blogai matyti?“ – ir tik tada išvydau, kad virš nuotraukos yra antraštė didžiulėm raidėm „Labas rytas“. „Aha, tai kaip?“ – klausia. „Puiku, – sakau, – „labas rytas“ nėra blogai“. – „O tu paskaityk, kas apačioj“. Žemiau užrašas smulkiom raidėm, o aš savo žlibėm žalios spalvos nuo raudonos dorai neskiriu, kaip tas juodas raideles įžiūrėsiu. „Kas apačioj, – sakau, – namie paskaitysiu“. – „Gal akinių nepasiėmei?“ – klausia Įkyreiva. Tikras šunsnukis, juk žino, kad neturiu akinių. „Ne, čia neturiu, pas jus namie palikau, bet nieko, – sakau, – tu juos turėkis, man ryt poryt išoperuos akis, daktaras sako, kad regėjimas bus šimto procentų“. – „O kiek prašo už operaciją?“ – nieko blogo nemanydamas klausia tas gerasis vaikinas. „Vieni niekai – tik poros šimtų dolerių, dar vienam kitam primesti reikės, tai gal susidarys pustrečio ar trys šimtai“. – „Kol tau akis išoperuos, aš su savo akiniais pasitarnausiu“, – sako Įkyreiva ir ištraukęs man iš rankų laikraštį skaito: „Galutinai užgrobę sostinės parkus ir gatves, benamiai ėmė privatizuoti stogus“. – „Ar čia tu apie mus skaitai?“ – klausiu. „Ne, apie mus“, – sako Įkyreiva. „Kalės vaikas, – sakau, – ar nematė, kad mes jokie benamiai?“ – „Matyt, neįžiūrėjo, gal ir jis akinius buvo namie palikęs“. – „Paklius man į nagus, nusuksiu sprandą, – sakau, – o ką dar ten rašo?“ – „Pasiskaitysi po operacijos arba dar geriau – nunešk savo ponui Vahinakui, – sako Įkyreiva, sulanksto laikraštį ir atkiša man. – Mums nelabai terūpi, ar jūs benamiai, ar ne, mums rūpi mūsų namo stogas, kurį pavertėt kiaulininku“. – „Stogas, – sakau, – dabar švaresnis negu pirma, nematei, tai nešnekėk“. – „Teisybė, savo akim nemačiau, nes negalėjau įeiti. Vienu žodžiu, – sako, – tave pašaukėm, kad atidarytum duris ir abu nusileistumėt žemyn“. – „Nei atidarysim, nei nusileisim, – sakau, – kitaip tariant, atidarysim duris ir nusileisim tada, kai patys panorėsim“. – „Aš, – sako, – šio namo savininkų bendrijos pirmininkas“. – „Būk tu kieno nori pirmininkas, – sakau, – bet man po kojomis nesipainiok“. – „Tu man grasini?“ – klausia. „Aha, grasinu“. – „Labai gerai, – sako, – viščiukus rudenį skaičiuoja“. – „Tai ir lauk rudens“, – ir nusigręžiu, kad eičiau ant stogo, bet kai nesiseka, tai nesiseka, – ko dar man trūko – nagi Vahinako žmonos. Man rankos nusviro. Apskritutė apvalutė, žinoma, į krautuvę traukia, ir kiek Vahinakas per šias dienas sulyso, tiek ji suapvalėjo, sakytum, Vahinako kilogramai iš viršaus pas ją nuslinko. Pamatė mane, sustojo, išpūtė akis… „Ponia Anika, – sakau, – noriu su tavim atskirai pasišnekėti.“ Aš kalbu patyliukais, kad Įkyreiva ir kiti neišgirstų, o šitoji, atvirkščiai, kad paleis kakarinę: „Neturiu su tavim apie ką atskirai šnekėtis, niekše, tuojau atiduok mano pinigus, o jei ne, dabar pat pranešiu policijai!“ – „Tyliau, ponia Anika, prašau, atnešiu pinigus, įvyko nesusipratimas, šiandien negaliu, bet rytoj tikrai atnešiu“. O toji vėl: „Niekšas, begėdis, plėšikas, apgavikas, girtuoklis!..“ Ką čia bepridėsi? Nebūtų Vahinako žmona, bene būčiau ištvėręs? Be abejo, kaltas esu, bet jei tu žmogus ir ta tūkstantinė tau nebuvo paskutinė, prieš įžeidinėdama bent paklaustum: „Vaho, kodėl taip padarei?“ Ir jei Vaho po tokio klausimo netaptų tavo vergas – gėda jam. Šioji eina sau užpakalį kraipydama, aš stoviu suglumęs, o Įkyreiva: „Einam, vyrai, čia mums nėra ką veikti“. Stoviu nei gyvas, nei miręs, tiek suvokiu, kad Vahinako žmona su pilnu pirkinių krepšiu begrįžtanti. Vaho tu Vaho, ar dar kada buvai toks varganas? Kaip primuštas vaikas, kuris laukia, kad kas ateitų, uždėtų ranką ant galvos ir pasakytų, girdi, – tiek to, bet daugiau taip nebedaryk, – va taip stovėjau, o toji atėjo, praėjo pro šalį ir jau nueidama sviedė: „Kad man atneštum, turi valandą laiko“. Atneščiau, bet iš kur? Į Failabazarą eiti per vėlu, namie nėra, Vahinakas neturi, krautuvės pusėje geriau nesirodyti. Pamaniau, kad teisingiausia bus pas ją į namus nueiti, – jai prasikaltau. Nueisiu, žmoniškai atsiprašysiu, pulsiu į kojas, kad duotų porą dienų laiko atsilyginti. Pakilau aukštyn, paskambinau, atidarė duris, nebežinau, ką šnekėjau, tik atsimenu, kad tūkstantį kartų atsiprašiau, vos ne kojas bučiavau, prašiau dar porą dienų palaukti. Aš kalbu, o ji kramto, kažką graužia ir kreivai vypso: „Šiandien neatneši, rytoj turėsi atnešti du tūkstančius, jei rytoj neatneši, poryt – tris tūkstančius ir taip toliau“. Kalba apie tūkstančius ir kramto, ir vypso, dantys aštrūs aštrūs, tikrai kaip žiurkės, liežuvis raudonas, smailas, taip gardžiai laižo sau snukį, kad – spruk, Vaho, kol ne vėlu. Kieme apsukau porą ratų, kol atsipeikėjau. Pasivaideno, sakau sau, vis per tą pinigų stygių. Aprimęs einu namų link, diena – į pavakarę, žiūriu – mūsų kieme keletas vyrų susėdę lošia nardais, Įkyreivos tarp jų nėra, tai galima prieiti artyn, žmoniškai pasišnekėti, gal rasiu supratimą. Priėjau, atsistojau šalia, žiūriu, kaip meta kauliukus, bet, keista, iš pažiūros lyg ir paprasti kauliukai, tačiau ant jų ne taškučiai po vieną, po du, penkis ar šešis, o tūkstantis ir šeši tūkstančiai, penki ir du tūkstančiai… „Vyrai, – sakau, – ar iš manęs tyčiojatės?“ Pažiūri skersom, nieko nesako, lošia toliau. Ir vėl vienas meta: trys tūkstančiai – keturi tūkstančiai, kito – tūkstantis ir du tūkstančiai. „Vyrai, – vėl sakau, – ar jums smegenys susimaišė, dorų kauliukų neturit, ar tikrai iš manęs tyčiojatės?“ – „Vaho, brolau, eik tu sau, nori – namo, nori – ant stogo, leisk mums lošti“. – „Žinokitės, – sakau, – galit nors milijonus rašyti ant kauliukų, vis tiek neturiu, o jei turėčiau – neduočiau“. Jau žengiau žingsnį šalin, žiūriu – paprasčiausi kauliukai, vienam iškrito du ir šeši, kitam – du ir keturi. „Vyrai, – sakau, – kaip jūs tai darot?“ – „Ką darom, Vaho?“ – „Kaip keičiat kauliukus, kad aš nematau?“ – „Bene tau pasimaišė?“ Jau buvau begalvojąs, kad man tikrai pasimaišė, bet žiūriu – vėl kauliukai rodo du tūkstančius – keturis tūkstančius. „Tfu, kad jus kur“, – pasakiau ir nuėjau. Neturėjau drąsos eiti namo, pasikėliau ant stogo.

(Bus daugiau)

 
       ¹ Armėnų pinigas (550 dramų apytikriai lygu 1 JAV doleriui). (Atgal>>>)
       ² Vaho – taip trumpinami abu vardai: ir Vahinakas, ir Vaharšakas. Vaharšapatas – senovinė armėnų sostinė, kurioje yra svarbiausias armėnų religinis centras Ečmiadzinas. (Atgal>>>)
       ³ Armėnų vartojamas kitas Didžiojo ir Mažojo Ararato pavadinimas. (Atgal>>>)
       ⁴ Vieta Jerevane, kur susiburia darbo ieškantys žmonės, „darbo birža“. (Atgal>>>)
       ⁵ Vasarvietė kalnuose netoli Jerevano. (Atgal>>>)
       ⁶ Armėnų kalboje tie žodžiai turi tą pačią šaknį. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt