|
<< Atgal
VIKTORIJA DAUJOTYTĖ
Pamokslo išmintis
mokslo tekstuose
Rimvydo Šilbajorio jubiliejinei
sukakčiai ir šviesiai atminčiai
Prieš tris dešimtmečius
Vytautas Kubilius straipsnyje Kritika specifinis mąstymo būdas sakė, kad
kritika vis dar stokoja viešo pripažinimo ir vidinio įsitikinimo savo egzistencijos
prasmingumu, kartojo Kosto Korsako klausimą ar kritika nugrimzta istorijos
šiukšlyne, ar turi galimybių išlikti?1 Viešas
pripažinimas šiandien dažnai tik vienadienis. O kritikos prasmingumo problemą
kiekvienam kritikui tenka spręsti individualiai. Rimvydas Šilbajoris, neprarasdamas
vidinio intereso skaityti ir vertinti mąstant apie pirmuosius ir
paskutiniuosius dalykus, iki paskutinės dienos tvirtino kritikos egzistencinį
prasmingumą ir didino jos galimybes išlikti literatūros patirties liudijimais. Kartu su
Violeta Kelertiene redaguodamas Metmenis, jis daugiausia užpildė ir šio leidinio
kritikos skiltis. Vienu žvilgsniu galėjo aprėpti skirtingus dalykus pavyzdžiui,
Aldonos Veščiūnaitės eilėraščių rinkinį, Renatos Šerelytės romaną, Vinco
Aurylos studiją apie egzodo vaikų ir jaunimo literatūrą (Metmenys, Nr. 85).
Pirmąjį kritikos straipsnį apie lietuvių
literatūrą R. Šilbajoris parašė 1969 m. apie Janiną Degutytę: Tėvynė ir
asmuo J. Degutytės poezijoje. Jis įeis į knygą, skirtą Lietuvoje kuriamos
literatūros analizei. Daugeliui bus netikėta, kad J. Degutytė pagal kritiko dėmesio
svarbą atsidurs tarp Juditos Vaičiūnaitės, Tomo Venclovos, Sigito Gedos.
R. Šilbajorio literatūros kritikos knyga
Žodžiai ir prasmė su paantrašte Literatūra šiandien Lietuvoje (1982)
anais laikais buvo itin svarbi, nors, kai tik buvo išleista, retai kam Lietuvoje teko ją
paimti į rankas. Knyga reiškė autoritetingo žmogaus pripažinimą, kad literatūra
nelaisvoje šalyje yra, kad į ją žvelgtina rimtai. V. Bložė, A. Bučys, J. Degutytė,
J. Juškaitis, E. Mieželaitis, A. Mikuta, V. Šimkus, P. Širvys, A. Žukauskas, S. Geda,
J. Vaičiūnaitė, T. Venclova poezijos laukas. J. Aputis, V. Bubnys, J. Grušas,
Juozas Marcinkevičius, Justinas Marcinkevičius, I. Meras, R. Šavelis prozos ir
dramos erdvė. Knygos autoriaus nuotrauka. Parašas po ja: Rimvydas Šilbajoris yra
slavistikos profesorius Ohio universitete, Columbus, Ohio. Doktoratą gavo Kolumbijos
universitete, New Yorke. Jo disertacija Russian Versification. The Theories of
Trediakovskij, Lomonosov and Kantemir, buvo 1968-ais išleista atskira knyga.
Keturiolikos lietuvių išeivijos rašytojų literatūrinę studiją Perfection of Exil
1970-ais metais išleido Oklahomos universiteto leidykla. Lietuvių periodikoje Rimvydas
Šilbajoris dažniausiai bendradarbiauja Metmenyse ir Akiračiuose; amerikiečių periodikoje, lietuvių ir rusų literatūrų klausimais
jis rašo World Literature Today, The Slavic and East European Journal, Slavic Review
bei kituose leidiniuose2. Ir iš šio trumpo teksto
galima suvokti žmogaus užmojus, darbų apimtį. Po gerų dvidešimties metų Algimanto
Mackaus knygų leidimo fondo išleistoje knygoje Poezijos skaitymai tetrūko tik
kelių esminių sakinių: dėstė lietuvių ir rusų literatūrą Kauno ir Vilniaus
universitetuose, išleido naujų knygų. R. Šilbajorio daugiau ar mažiau realizuota tai,
ko vis dar trokštame, lietuvių literatūros, nors jos dalies, sklaidos kiek galint
platesniuose akiračiuose. R. Šilbajoris yra ir vienos iš keturių lietuvių
literatūros istorijų anglų kalba autorius (A Short History of Lithuanian
Literature, 2002).
Vaga išleido didelės apimties R. Šilbajorio
literatūros darbų rinktinę Netekties ženklai (1992); pratarmėj pasisakyta su
šypsena, vengiančia sureikšminimo ir susireikšminimo: Bernardas
Shaw kadaise pasakęs, kad kas gali rašyti rašo, o kas negali kritikuoja.
Kritikams, aišku, tokia nuomonė visai nepriimtina. Užtat kai kurie iš jų be galo
atsidavę įninka rašyti; ne meno kūrinius (jei kas ir mėgina, gal Dievas jiems
atleis), o meniškumo pretenzijom apsiaustus pamokslus apie literatūrą3.
Pamokslai apie literatūrą yra visai nebloga žanrinė nuoroda: greta semiotiškai
orientuotų tekstų apie tekstus. Tinka ir žaidybinei arba ir graudesnei
humanistikos prieštarai: mokslai ir pamokslai. R. Šilbajoris savo ginklus
išsidėliojo abiejose pusėse: ir mokslininkas, ir pamokslininkas. Nevengė jų
susitikimo ir viename tekste. Kaip mokslininkas, tyrinėjęs senąją rusų eilėdarą ir
jos reformas, L. Tolstojų, K. Donelaitį, V. Krėvę, R. Šilbajoris tikslingas,
preciziškas; gana griežtas teorijos darbų recenzentas vertintojas. Kaip pamokslininkas jis siekė rašyti taip, kaip protui leidžiant,
trokšta širdis4. Pridurtume ir sąžinė, tas
nematomas, bet būtinas humanistinio mąstymo dėmuo, be kurio viskas eina niekais.
Kritiką dabar labiau suprantame kaip metodų ir
metodologijų lauką. Arba kaip kurių nors vardų ar tendencijų aptarnavimą. Kritika
smulkėja, blanksta, vis mažiau pasitiki pati savimi, savo galimybėmis, savo laisve ir
savo sąžine. Asmenybei, asmenybiniam mąstymui ir vertinimui vis mažiau belieka vietos.
R. Šilbajoris išliks kaip asmuo, laisvai įsipareigojęs literatūrai, universalus
lietuvių literatūros vertintojas, domėjęsis visais žanrais, bet neabejotinai
daugiausia širdies skyręs poezijai. Trumpoje, glaustoje autobiografijoje, parašytoje
1991 m., jis išvardijo devynias knygas anglų ir lietuvių kalbomis (jų sąrašas per
dešimtmetį dar pasipildė); pridurta enciklopedijose, tarptautiniuose žurnaluose,
lietuviškoje ir užsienio periodikoje paskelbė per šimtą literatūros kritikos
straipsnių, apžvalgų, recenzijų...
O tarptautiniai žurnalai (tikriausiai
įtraukti ir į patikimas duomenų bazes...) dabar yra didžioji mūsų geidžiamybė;
laisvės, sąžinės, atsakomybės dėmenys mūsų nebejaudina. Bet R. Šilbajoris
suderino tarptautiškumą ir iš vidinių intencijų kylantį norą mąstyti apie
literatūrą, vertinti ją neužmirštant širdies imperatyvų, sąžinės. Įsidėmėti,
išlikę R. Šilbajorio straipsnių pavadinimai: Žmogus ir sąžinė Sovietų
Sąjungos pokario rusų ir lietuvių prozoje, Marcelijus Martinaitis sąžinės
ir žemės poetas. Kritikas, kuris ieškojo tiesos to nedeklaruodamas, deklaracija,
aukšta retorika ir nepasitikėdamas. Tikrumas teksto kokybė, kuri yra
tikrinanti. Istoriškumas asmeniškas, patirtis reali. Ir
apibendrintai svarbi R. Šilbajorio mintis, pasakyta apie Joną Meką: Jono Meko
poezija visuomet buvo intymiai reali ta prasme, kad jam meną nuo autobiografijos skiria
tik peršviečiama poetinės kalbos, metaforikos skraistė5
(Keturi poetai, neužmirštą Jeruzalės).
Liūtas Mockūnas yra
pažymėjęs, kad R. Šilbajorio kritika priklauso sugrįžimo prie teksto mokyklai
(ši mokykla laisviau ar griežčiau jungia rusų formalistus, anglų ir
amerikiečių naująją kritiką, struktūralizmą)6.
Šio kritiko genezė ir per jam svarbias humanistikos tradicijas susijusi su skaitymu,
su skaitytojo pozicijomis, metodologine prasme matoma sąsaja ir su recepcijos
estetika. Bet kartu išlieka ir asmeninės patirties, skaitančio žmogaus patirties
sandas. R. Šilbajorio struktūrinantis mąstymas minkštas, be aštrių kampų. Kartais
pasirenkamos ir semiotinio kvadrato galimybės, bet dažniau hermeneutinis ratas. R.
Šilbajorio kritika darėsi intymiai reali; mąstymą apie literatūrą nuo
biografinio mąstymo fakto skiria tik kritinė kalba, nevengianti metaforų, asociacijų,
atsišakojimų. Biografinis mąstymas tai ta pati pirminė autentika, kokio nors
klausimo rūpėjimas, noras išsisakyti pasisakant arba pasisakyti išsisakant. Kritikoje
biografinis mąstymas reiškia klausimų, problemų įsišaknijimą literatūroje,
kalboje, jų nuolatinį sukimąsi sąmonėje. Pagal dar jauną Borisą Pasternaką
metaforiškai tokį mąstymą galima vadinti augališku.
Netekties ženklų pratarmėje R. Šilbajoris pamokslauja
numanomai savo skaitytojų auditorijai. Kreipiamasi į juos kaip į mielus ir dargi
kaip į kantrius: kritiko raštų rinkinys išleidžiamas kantraus skaitytojo
dėmesiui. Jei kritikas nežinotų, kas yra kantrus skaitymas, jis negalėtų
tokio skaitymo tikėtis iš kitų. Jau seniai mūsų kritikoje, ypač taikomojoje,
mokyklinėje, figūruoja atidus skaitymas. Galėtų įsitvirtinti ir kantrus
skaitymas. Kantraus skaitymo pramogos, kaip apie žaismingą metodą
prasitarta Donato Saukos refleksijoje apie Gabrielio Josipovicio studiją Pasaulis ir
knyga (Paradoksas ir ironija jungas ir žaismė).
Artima R. Šilbajorio
pozicijoms G. Josipovicio mintis iš Pratarmės trečiajam leidimui (1993):
Tačiau devintajame dešimtmetyje taip pat labai susidomėta literatūrinėmis
Biblijos, Homero ir graikų tragikų ypatybėmis. Šių senovės tekstų tyrėjai pamatė,
kad reikia suprasti būtent tų kūrinių keistumą, kitoniškumą bei stulbinantį
modernumą ir kad šitoks supratimas galbūt leis mums iškelti aikštėn jausmo bei
išraiškos sritis, kurios buvo ne prarastos, bet paprasčiausiai užmirštos7. Iš kur tas artimumas? Iš to, kad ir į R. Šilbajorio
pamokslus apie literatūrą nuolat įteka senųjų tekstų analizės išmintis.
Išskirtinė vieta priklauso Kristijonui Donelaičiui. Pagalvoji juk R. Šilbajoriui
niekas neskaitė senosios lietuvių literatūros kurso; jis pats savarankiškai turėjo
prieiti ir prie svarbiausios lietuvių raštijos figūros, būti pagautas Metų
pamokslų žavesio. Jo studija Teksto plotmių santykiai K. Donelaičio Metuose
yra gyvo, asmenizuoto literatūros mokslo pavyzdys. Tik viena pastraipa, kuria ne tik
įžvalgiai, bet ir originaliai interpretuojamos Pavasario linksmybės iškeliant
sakralumo ir muzikos ryšį: Šis sakralinis pasaulio suvokimas Pavasario
linksmybėse išsiplėtoja ne tik atskirais sugretinimais, bet ir kaip vientisa
metaforų sistema, kurioje santykiauja keturi pagrindiniai elementai: paukštis, erdvė,
muzika ir žmogus. Jau minėjom gervino balso apoteozę; visas šis crescendo
yra dalis nuo pat Pavasario linksmybių pradžios rūpestingai išvestos paralelės
tarp žmogaus ir gamtos, kurioje muzika, giesmė atlieka metaforinio ryšio funkciją, o
erdvė saulė ir vėjas, ir atviras dangus sukurtas metaforas įprasmina, atstovaudami
viską apgaubiančiam Dievo buvimui8. Muzikos, giesmės,
muzikinio prado svarbos vidinėse Metų struktūrose pastebėjimas yra esmingas
kiek turėjo praeiti laiko, kol į K. Donelaitį atsigręžė ir kompozitoriai; galima
tikėti, kad Bronius Kutavičius sukurs įspūdingą muzikinę Metų parafrazę
muzikinį metatekstą.
Taip, R. Šilbajoris įtikina, kad jei lietuvių
literatūros kritikoje nedalyvauja K. Donelaitis, tai vertinimų skalė apima tik
paviršius, vienadienes tendencijas. Galima netgi daryti prielaidą, kad iš K.
Donelaičio į R. Šilbajorio mąstymus apie literatūrą pasąmoningai ateina pasakojimo
intencijos ir intonacijos kaip esminio pranešimo apie pasaulį savyje ir save pasaulyje
būdas. Kantriai skaitydamas ir kantriai (dažnai net eidamas nuo eilutės
prie eilutės) aiškindamas, jis savitai pasakojo eilėraštį, savo paties patirtį
išplėsdamas nuorodomis į kitus tekstus, ryškindamas sąskambius, aliuzijas,
atitikmenis. Poezijos struktūros remiasi atitikmenimis.
Poezijos skaitymai (2004) įtvirtino
paskutiniuosius R. Šilbajorio kritinius interesus, tekstų pasirinkimus, pozicijas,
laikysenas. Įvade dar labiau susikoncentruota į skaitymą (pramoga,
estetinis pasitenkinimas, patirties atitikmens ieškojimas, netgi žmogiškosios
vilties anatomija); nevengiama subjektyviojo prado: Todėl
čia pateikiama ne tiek skaitomų autorių, kiek paties skaitytojo savianalizė, galbūt
savotiška išpažintis, kur išgyvenimo tikrumas reiškia daugiau negu abstraktus
objektyvumas9. Autoriai jau ramiai suvienyti visi jie
rašo lietuvių kalba, o kur ne taip svarbu. Kelių kartų nuo Henriko Radausko,
Albino Žukausko iki Juliaus Kelero. Nuo Bernardo Brazdžionio, Kazio Bradūno, Jono Meko,
Vlado Šlaito iki Algimanto Mackaus, Tomo Venclovos. Nuo Alfonso Nykos-Niliūno, Liūnės
Sutemos iki Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos, Tautvydos
Marcinkevičiūtės, Nijolės Miliauskaitės, Gražinos Cieškaitės. Poezijos
skaitymai savaip patvirtina, kad R. Šilbajoris pasakoja apie tekstą, apie jo
struktūrą, nieko reikšmingo nepraleisdamas, išnašose nurodydamas sąsajas su
tautosaka, mitologija, remdamasis kitų tyrinėtojų mintimis; daugiausia tomis, kurios
jam pasirodo esančios įdomios. Ne būtinai teisingos, išmintingos, o tiesiog įdomios.
Konteksto jutimas: kalbėdamas apie M. Martinaičio Nakvynę pas žemaitį
Kukutį, R. Šilbajoris prisitraukia R. Granausko Jaučio aukojimą, A. Žukausko
Smūtkelį; be abejo, ir K. Donelaitį. Savitas žvilgsnis į
J. Meką, kuris taip pat siejamas su K. Donelaičiu ir jo tradicija, atvedama iki V.
Bložės. Tai neornamentuotos kalbos rašytojai ta prasme, kad jų stilistika
išplaukia iš asmeninio išgyvenimo, o ne iš jau egzistuojančių stilistinių
papuošalų, eilinį kalbėjimą automatiškai keičiančių į poetinį, kurio galima
išmokti kaip amato10. Vėlgi asmens akcentas,
asmeninio išgyvenimo, neornamentuotą kalbą suvokiant kaip tikrumą,
pagrįstumą. Kaip kritikas R. Šilbajoris linkęs laikytis pirminio tikrumo,
atsiskleidžiančio iš santykio su tekstu; pamokslinių intencijų gravitacija į kurias
nors metodologines kryptis, į ornamentacijas turi būti atsargi, motyvuota; tai,
kas išmokstama kaip amatas, lyg ir lieka žemesnėje pakopoje.
Bet ar galima būtų suabejoti, kad R. Šilbajoris
yra ir geras literatūros amatininkas, amato išmokęs kaip literatūros mokslo pagrindų.
Eilėtyrininkas pagal disertaciją, lengvai narstantis ritminius, metrinius eiliuotos
kalbos darinius, R. Šilbajoris šia stipria savo amato dalimi retai tesipuikuoja. Jam
svarbiau paspęsti tinklą sunkiausiai sugaunamam teksto segmentui tylai. Kalbėdamas apie N. Miliauskaitę, primena, kad kai kurie poetai net
sako, kad eilėraščio turinys susideda ne iš žodžių, bet iš tarp tų žodžių
esančios tylos11. Aišku, kad ir pats tuo tikėjo.
G. Cieškaitės eilėraščio Aš gyvenau
menu... skaitymas tylos mintį dar labiau suintensyvina, nes čia susitinkama su
tylos žodžiu. Gražu, prasminga, kai skaitantysis tarsi pasiduoda, bent jau
suabejoja, ar tai, ką aš perskaitau, turi bendresnę prasmę: Tačiau
skaitymo aktas yra pavojingas tuo, kad tai, ką dabar tariamės įžvelgę, gali būti
visai kas kita nei autorės mintys, arba svarbiau išgyventi jausmai, eilėraštį
rašant. Belieka mąstyti apie sankirtą tylos žodžio ir žodžio, kurį
savo dvasioje ištarė ar neištarė skaitytojas12.
P. S. Šis tekstas, baigtas dieną prieš
skaudžiąją žinią, buvo skiriamas skaitytojui, atsimenančiam, kad sausio 6
Karališkoji diena Rimvydo Šilbajorio gimtoji, šiemet sukaktuvinė. Prieš penkerius
metus, rašydama panašia proga, jį pajauninau tiesiog tikėjau, kad taip ir yra;
žmogus, kurį pažinau iš SantarosŠviesos konferencijų, iš paskaitų
Vilniaus universitete, iš temperamentingo kalbėjimo, iš provokatyvios laikysenos ir
vidinio kuklumo bei santūrumo, buvo mane savo jaunumu įtikinęs... Tikėjau jį ilgai
gyvensiant. Dabar keičiu laikus, iš esamojo pereinu į buvusį, klupinėju, nes dalis
esamojo laiko ir gramatiškai turi likti, nes lieka knygos, tekstai, mintys. Visad
jaučiau Rimvydui artimumą ir atskirą dėkingumą už Janiną Degutytę. Ir aš nuo
šios poetės, nuo jos Šiaurės vasarų pradėjau. Tik ilgai negalėjau gauti R.
Šilbajorio straipsnių būtų buvę lengviau, patikimiau. O kai gavau, labiausiai
prikaustė pirmo straipsnio pradžia, kurioje įsižiūrima į poetės fotografiją
rinktinėje Mėlynos deltos: Tas veidas aplanko fotografijoj yra susimąstęs,
pusiau šešėliais pridengtas, nukreiptas į moliniame puode žydintį kaktusą. Juk
ir mes taip žiūrėdavome į literatūros žmonių iš to kito pasaulio
fotografijas, stengdamiesi atpažinti sava, suvokti dar ir tai, ko nebuvo tekstuose. Dar
nebuvo. Ar jau nebėra.
Tas veidas, jau pusiau šešėliais pridengtas...
Vengdama sveikinimo pamokslo, citavau vaikišką
Janinos Degutytės eilėraštį Sausio saulė. Begaliu palikti tik jo pradžią:
Sausio saulė per pasaulį / baltu vieškeliu keliauja...
1 K u b i l i u s V.
Problemos ir situacijos. Vilnius, Vaga, 1990. P. 233. (Atgal>>>)
2 Š i l b a j o r i s
R . Žodžiai ir prasmė. Literatūra šiandien Lietuvoje. Chicago:
Akademinės skautijos leidykla, 1982. (Atgal>>>)
3 Š i l b a j o r i s
R . Netekties ženklai. Vilnius: Vaga, 1992. P. 5. (Atgal>>>)
4 Ten pat. P. 6.
(Atgal>>>)
5 Ten pat. P. 654.
(Atgal>>>)
6 M o c k ū n a s L
. Knygą palydint // Š i l b a j o r i s R . Žodžiai ir prasmė.
P. 7. (Atgal>>>)
7 J o s i p o v i c i
G . Pasaulis ir knyga. Vilnius: Mintis, 2003. P. 13. (Atgal>>>)
8 Š i l b a j o r i s
R . Netekties ženklai. P. 18. (Atgal>>>)
9 Š i l b a j o r i s
R . Poezijos skaitymai. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas,
2004. P. 10. (Atgal>>>)
10 Ten pat. P. 42.
(Atgal>>>)
11 Ten pat. P. 106.
(Atgal>>>)
12 Ten pat. P. 153.
(Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|