|
<< Atgal
NEKROLOGO POETIKA
1983 m. lapkričio 28 d., ką tik atšventęs
penkiasdešimtąjį gimtadienį, mirė žymus latvių poetas Ojaras Vacietis. Po
jubiliejaus sekęs atsisveikinimas buvo palydėtas įvairios stilistikos ir turinio
nekrologais. Lapkričio mėnesio Karogs numeryje Elyna Kliavinia, aptardama O.
Vaciečio nekrologų poetiką, savitai pratęsia šiame latvių literatūros mėnraštyje
paskelbtą Ritos Treijos studiją apie poeziją kapinėse epitafijas, kurios
susijusios su latvių lyrikos palikimu.
Tarptautinių žodžių žodynas nekrologą
apibūdina kaip pranešimą, straipsnį apie žmogaus mirtį; jame trumpai aprašomas
velionio gyvenimas ir veikla, suprantama, tik gerais žodžiais. Tyrinėtoja apžvelgia O.
Vaciečio atminimui skirtus nekrologus, paskelbtus šalies ir užsienio informacijos
priemonėse, aptaria jų meninę sistemą.
E. Kliavinia rašo, kad išeivius žinia apie poeto
mirtį pasiekė tik 1984 metų pradžioje. Jų publikuoti nekrologai Latvijos spaudoje
skelbtų tekstų perpasakojimas arba jų fragmentai. Daug kas emigracijoje O. Vacietį
laikė tautos išdaviku, pataikaujančiu komunistams (panašus požiūris buvo ir į
vieną žymiausių ir intelektualiausių latvių poetų Imantą Zieduonį). Tad kai kurie
teisinosi, jog rašo nekrologą komunizmo šlovintojui. Šie nekrologai buvo
grindžiami principu tezėantitezėsintezė. Iš pradžių O. Vacietis
įsitikinęs komunistas, paskui kankinys ir didvyris, kuriam teko gyventi ir dirbti
sunkiu mūsų tautos priespaudos ir pažeminimo metu.
Sovietų Sąjungos teritorijoje nekrologus
dažniausiai rašė literatūros baruose dirbę žmonės, asmeniškai pažinoję O.
Vacietį (A. Baltakis, R. Roždestvenskis, I. Saksa). Lietuvos laikraštyje
Literatūra ir menas skaitome A. Baltakio parašytą nekrologą, kuriame jis
atskleidžia, kaip myli ir gerbia savo poetą latvių tauta, rašo E. Kliavinia.
A. Baltakis dalyvavo Ojaro Vaciečio laidotuvėse, jis prisimena, kaip
nenutrūkstamu srautu plaukia gyva žmonių upė. Tačiau šio nekrologo negalėtume
laikyti reportažu apie laidotuves. Veikiau tai informacija lietuviams apie latvių tautos
netektį.
Pasak publikacijos autorės, nekrologas yra
literatūrinė forma, kurios turiniui įtaką daro gyvenamojo meto poetika. Latvijos
informacijos agentūra apie O. Vacietį rašė: Kaip tikras pilietis ir patriotas, kaip
tvirtas internacionalistas jis visada rašė apie tai, kas svarbiausia, aktualiausia
Oficialiame valdžios nekrologe pabrėžiamas poeto gebėjimas nepaprastai ryškiai
perteikti to laiko dvasią, nors prieš keliolika metų didieji latvių ideologai O.
Vaciečio kūrybą apibūdino kaip degradavusios Vakarų kultūros paveiktą, ypač buvo
kritikuojama poema Einšteiniana.
E. Kliavinia teigia, kad nekrologas, kaip trumposios
prozos žanras, artimas esė čia susipina faktai ir subjektyvūs jausmai, neaiškios
užuominos. Ir nekrologas, ir esė yra monologo formos. Tyrinėtoja išskiria ir aptaria
šiuos O. Vaciečiui skirtų nekrologų meninės sistemos tipus: klasikinį, romantinį,
realistinį.
Klasikinis nekrologas apibūdina ano meto būvį,
atskleidžia politinės situacijos standartus. Jo leksika neutrali, daug tarptautinių
žodžių, velionis tarsi idealizuojamas. Darbo kolektyvų, kūrybinių sąjungų,
mokyklų ir aukštųjų mokslo įstaigų jaunimo atstovai atėjo paskutinį kartą
pagerbti didį meninio žodžio meistrą...
Klasikinio nekrologo atšaka oficialusis
nekrologas.
Romantinis nekrologas klasikinio priešprieša.
Jam būdingas emocionalumas, subjektyvumas, kontrastiškumas, egzotiškumas,
simboliškumas ir hiperboliškumas. Poetė M. Misinia apie O. Vacietį rašo: Tu
gyvenai veržliai, Tu sviedei save į ugnį, Tu sudeginai savo širdį. Nes kitaip Tu
negalėjai. Ugnis nekrologuose daugiaprasmė ji gali sunaikinti, bet gali ir
šildyti, ji energijos, gyvybės ir varomosios jėgos simbolis.
Realistiniame nekrologe vyrauja dokumentiškumas,
konkretūs gyvenimo faktai, aiškūs vertinimai. O. Vaciečio asmenybei atskleisti
nekrologe dažnai pasitelkiami prisiminimai. Poetas Janis Peteras prisimena paskutinį
susitikimą su O. Vaciečiu: Ar 1983 metų lapkričio 19 d. aš galėjau numanyti, kad
mes šnekučiuojamės paskutinį kartą? Prie Altonovos gatvės 19 namo vartelių
išsiskyrėme. Liudmila ir Ojaras išlipo iš mašinos, aš tariau: jei panorėsi kur nors
nuvažiuoti paskambink, nuvešiu.
Kaip rašo I. Kalninia apie atsiminimų
subjektyvumą, panaudojant atsiminimus apie rašytojus, tyrinėtojai turi atsižvelgti
į vieną ypatybę atsiminimų autoriai dažnai esti rašytojai, <...> jie,
kurdami portretus, panaudoja įvairius prozos pasakojimo būdus. Reikia turėti galvoje
ir tai, kad dauguma nekrologų autorių atstovavo institucijai, organizacijai, draugų
grupei <...>, pagal galimybes stengėsi šlovinti O. Vacietį, kartu sureikšmindami
save.
Tikrasis prieštaringas ir sudėtingas Ojaras
Vacietis, suprantama, išliko gausioje savo kūryboje, literatūrologų studijose.
A. VALIONIS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|