|
<< Atgal
RAMUTĖ DRAGENYTĖ
Sodri poezija, jeigu poezija
Viktoras Rudžianskas. MIESTELIAI.LT. Vilnius: Vaga, 2005. 110
p.
Poezija ar nepoezija? Viktoro Rudžiansko knygos
anotacijoje gudriai išsisukta: Lyriniai pasakojimai apie mažo miestelio istoriją ir
žmones. Taigi pasakojimai. Kodėl ne eilėraščiai? Pasakojimams būdingas
naratyvas, siužetiškumas. Naratyvas perteikia tam tikrą kultūrinę informaciją, šiuo
atveju praneša žinias apie miestelio tikrovę. Mažo miestelio gyvenimas nelabai
skiriasi nuo bažnytkaimio gyvenimo. Panaši jų ontologinė struktūra, o viena
stabiliausių ir konservatyviausių kolektyvinio egzistavimo formų yra kaimas. Jo erdvė
uždara. Visa, kas vyksta už jo ribų, yra utopiška ir nepasiekiama. Tikrojo miesto,
pasaulio įvykiai ir žinios transliuojamos virtualiai, pavyzdžiui, per televizorių ar
net kompiuterį. Paradoksalu, bet toji moderni technika gyvenimo nė kiek nekeičia
netgi knygos pavadinimas (miesteliai.lt) modernus, bet realiai žymi tradicinę
gyvenseną.
Kartais tokio miestelio gyventojas pagalvoja:
spjautum į viską ir važiuotum kokion Amerikon / kad pamatytum drūtos kultūros
gyvos Madonos / pasiklausytum gal ir išgertum su ja po koncerto: nieko sau / boba tarp
mūsų kalbant (p. 9). Tačiau donelaitiškos žemės žmogus, suaugęs su gamta, su
jos sodriu ir šiltu gyvenimu, pripildytu gyvulių šilumos ir ramaus mėšlo kvapo,
suteikiančio egzistencinių prasmių, nelinkęs pasiduoti gundymams: tfu ką aš
čia paistau kas karvę / pamelžtų?!. Nepažįstančiam kaimiško gyvenimo tokie
samprotavimai gali pasirodyti naivūs ir juokingi. Tačiau pačiam miestelio gyventojui jo
erdvė yra natūrali ir įgimta. Kasdieniai darbai yra gyvybiškai svarbūs svarbesni
už miesto žmogaus darbus, juk karvė ne kokia mašina, o gyvas padaras, prie kurio
žmogus, nori nenori, yra pririštas. Visi jo darbai yra cikliški, tarsi kasdienės
apeigos: melžimas, mėšlo kuopimas ir pan.
Miestelyje (pa)stebimos visų nuodėmės, žinomi
visi gyventojų rūpesčiai. Tekstai yra užrašyti tame gyvenime dalyvaujančio ir
įvykius stebinčio pasakotojo, tiksliau interpretuotojo akimis: kur jau čia
nebūsi poetas / jei viskas kaip ant delno (p. 35). Kai kurie pasakojimai primena
neturintį pabaigos kronikos žanrą. Pavyzdžiui, tekstas nutrūksta todėl, kad baigiasi
rašalas (p. 84). Kontempliuojami vaizdai, įvykiai šventės ar laidotuvės,
kasdieniai darbai ir būsenos, pastebėjimai, egzistenciniai patyrimai ir šiaip
klausimai: Girdėjau, žuvys nemiršta... / Tai ką, įdomu, jos veikia? (p. 20);
nesupratau / ir niekada nesuprasiu / kodėl išlindę iš karvašūdžių / vabalai
blizga (p. 58).
Vienas svarbiausių, akį traukiančių miestelio
pastatų yra bažnyčia. Ji suteikia dvasinį, religinį gyvenimo tėkmės įprasminimą.
Žvelgiant į bokštus ir gimsta pačios genialiausios mintys. Įdomiausia, kad V.
Rudžiansko knygos subjektas ne koks intelektualas, bet paprastas primityvus individas,
mėgstantis viską stebėti (ir stebėtis) iš šono, daryti logines išvadas ir vos ne
Kolumbo atradimus:
diedas mazgojantis
lėkštes
yra mazgotė
boba apžergusi dviratį
yra boboms reikia uždrausti
važiuoti dviračiu
dar yra
vienas pusprotis
mokykloje dirba kūriku
gavęs algą būtinai
nusiperka naują knygą
(ir aš turiu dvi: viena
Maironio ir kita Maironio
užtenka)
boba klojanti lovą
yra poezija |
|
(Monologas, pro langą žvelgiant į bažnyčios bokštus, p. 10) |
Literatūrologai apie šią knygą kalba
kaip apie kažką egzotiško, vos ne kaip apie terra incognita. Audinga Peluritytė
atvirai ir problemiškai išdėsto, kad mažų miestelių realybės nepažįsta
(Nemunas, 2005, Nr. 44), tad pasitelkusi literatūros išlavintą vaizduotę,
gerą dalį recenzijos teksto paskiria mitui apie Ariadnę ir Dioniso sodus. Tačiau kas
bendro tarp graikiškų meilės istorijų ir V. Rudžiansko vaizduojamų lietuviškų
miestelių, taip ir lieka neaišku. A. Peluritytė, be Ariadnės, ieško dar vieno savo
fantazijos vaisiaus fortepijono ar klavesino. Gerai, kad bent apsidžiaugia jo
neradusi.
Kita vertus, graikų filosofai teigė, kad fantazija
yra puiki menininkė, nes ji ne pamėgdžioja, o vaizduoja tai, ko nėra regėjusi. Ir
fortepijonas čia būtų visai vietoje, jeigu, užuot svarstę apie Dionisą, pamąstytume
apie Kristijoną Donelaitį: per patį karvamilžį / rašiau eilėraštį / žodžiai
gėrėsi / vieni į kitus (p. 35). Žodžiai sodrūs ir gyvenimas sodrus. Kai kuriuose
tekstuose esama ir šnekamosios kalbos: Vaikai! Nebūkit / kiaulės! Lauk / iš
tvarto! (p. 86).
Jau senokai pastebėta poezijos proziškėjimo
tendencija. Poetai tarsi perima prozininkų vaidmenį, nes tik poezijoje dar šiaip taip
bandoma atspindėti šiuolaikinio gyvenimo realijas, ir ypač kaimiškas (prozoje
šiandieniniai įvykiai vaizduojami tik kuriant grėsmingus modelius su apokaliptinėmis
nuojautomis tokios kryptys vyrauja, pvz., Jurgos Ivanauskaitės romanuose).
Įdomiausia, kad ne tik literatūrologai, bet ir patys rašytojai, netgi vyresniosios
kartos, kaimo ar mažų miestelių nebepažįsta. Vis dar rašoma apie praeities kaimą
(pvz., Eugenijaus Ignatavičiaus proza) su neslepiamu ilgesiu praeities laikams, kitaip
tariant jaunystei. Dabarties kaimas jų net nedomina, jis svetimas, nebepatiriamas, o
gal jame apskritai nebeįžvelgiama medžiagos prozai? Juk nesukursi apsakymo apie tai,
kaip veršiuojasi karvė: Karvė veršiavosi. / Per patį vidudienį. / Sunkiai
veršiavosi. / Reikėjo padėti (p. 86). Nebėra jokių rezistencijų, kolūkinio
gyvenimo ir jokių ypatingų įvykių, nebent prisiskaičius žiniasklaidos galima rasti
puikios medžiagos detektyvams. Poetai tiesiog naudojasi tuščia niša. Tiesa, naftalinu
dvelkia ir V. Rudžiansko knyga. Ji rafinuota gero popieriaus, gražiai inkrustuota,
iliustruota senomis fotografijomis. Gražu, nors ir nelabai originalu. Primena Ričardo
Šileikos dar 1998 m. išleistus Metraščius. Tad ir eilėraščių rašymas apie
provincijos miestelių ir jų gyventojų kasdienybę jau turi šiokią tokią tradiciją.
Originalu nebent tai, kad tarp knygos išleidimą rėmusių institucijų ir žmonių
figūruoja notarė ir ūkininkas. Pagarba jiems.
Kaimiški vaizdai intriguoja, leidžia pažvelgti į
kitokį gyvenimą, nuo intelektualų jau neišvengiamai nutolusį, bet vis dar tokį
artimą lietuvio lyrinei prigimčiai. Kad ir cituotose eilutėse apie karvės
veršiavimąsi: sakiniai trumpi, užtat kokie estetiškai informatyvūs, kiek semantinio
svorio, egzistencinės įtaigos ir įtampos. Kita vertus, anokia čia estetika regėti
gimdymo kančias, pasakytų nelyrikas. Socialinis realizmas... Užtat esama gyvo ir
tikro žmogaus galvojimo, kurio pastaruoju metu mūsų literatūra labai pasigenda.
Įvairiausi mažo miestelio vaizdai, kasdienės
buities nuotrupos V. Rudžiansko poezijoje pritraukiami tarsi pro didinamąjį stiklą:
prie šulinio snaudžiantis kibiras, už kalnelio augančios devynios prisirpusios
gervuogės, ant palangės šnopuojanti kandis ar į pieną įkritusi musė, kuri turi
teisę <...> būti / iš pieno plaukusia / muse (p. 25). Pritraukiami ne tik
vaizdai, bet ir garsai, pvz., paukščio snapo barbenimas lesant grūdų puseles. Esama ir
šmaikštesnių siužetų, nors ir juose subtiliai užslepiamas gyvenimo ir mirties, net
erotikos punktyras.
Siužetiniai pasakojimai poezijoje gana pavojingi
galima nusivažiuoti į pievas, tačiau V. Rudžianskui pievos gražios pačios savaime.
Gracingas tekstas Žolinė: valsas, tai aliuzijos į apaštalo Pauliaus himną
meilei. Neretai autorius naudojasi grafiniu efektu: kai kuriuose iš eilėraščių mintys
perkeliamos į kitą eilutę, kas nors išvis nutylima ar nukandama kaip maldos žodžiai.
Kad būtų panašu į poeziją, V. Rudžianskas stengiasi vartoti kuo mažiau žodžių
juk poezijai jų daug nereikia (pvz., Troškulys), o skaitytojas labai
supratingas, kaip ir nuovokusis altaristas: Dėl to vaikų bus (p. 54). Reikia
pripažinti, kad ši taktika pasiteisina. Kai kuriuose tekstuose būtis išgryninta iki
paties vaiskumo, kur nieko nei pridėsi, nei atimsi:
iš dangaus
lėtai atkrypuoja
snaigė iškišęs snukį
iš būdos
šuo amteli
ir susigėsta
ar dantimis
neperplėšta ramybė
kurioj girdėt
kaip trakšteli dalinama
plotkelė |
|
(Kūčios, p. 91) |
Vis dėlto ne visi eilėraščiai tokie
nuoseklūs ir iki galo poetiški. Kai kurie pasakojimai taip ir lieka pasakojimais arba
jaučiama, kaip gyvenimo proza galynėjasi su poezija. Jeigu ne karviška karvė ir
lyriškai apsiašarojęs žmogelis, tekstas Karviška karvė būtų per daug
tiesmukas: gimtinės peizažas / ant vieno karvės šono / ant kito / Europa
žemėlapyje <...> iškepa jėgišką tortą / žiaumoja atrajoja / uodega
užtrumpina / Europos bimbalus (p. 19).
Iš daugelio šiandien pasirodančių įvairių
(pripažintų) autorių eilėraščių rinkinių paprastai tik vienas kitas tekstas tikrai
būna vertas knygos. Belieka pasidžiaugti, kad V. Rudžiansko knygoje tų vertųjų
pakankamai daug, be to, ir pats poetas yra prasitaręs, kad būta nemažos atrankos.
Poezija poetiškai eseiškėja, sodrėja, lyg dirva, patręšta geru mėšlu, nors kažin
kodėl joje auga rūgštynės. Bet iš rūgštynių taip pat galima išvirti puikią
sriubą V. Rudžianskas rašo ne apie lyrišką šalį, kur upės teka, bet apie
apvalius lyg arbata moliniame puodelyje tyvuliuojančius laukus, aptaškytus rūgštynių
rūgštimi. Esama tokių vaizdingų pasakymų, kurių turbūt nė pats autorius
nesugebėtų paaiškinti: mužikas nuo rūgštynės / nusiskina mėnulį arba:
išskrendu / pro kaminą kaip įdievinta gervė.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|