|
<< Atgal
KRAŠTUTINUMAI KURIANT LITERATŪRĄ
Istoriškai žvelgiant, rašymas ne visada buvo
reikšmingas dalykas. Tik romanizmo laikais rašymas virto egzistencine būsena, ypatingu
gyvenimo būdu. Pradedant Johanu Wolfgangu Goethe, Walteriu Scottu ir Victoru Hugo,
rašytojai pamažu tapo kultinėmis figūromis, sulaukiančiomis nemenkos pagarbos, jų
namai paversti muziejais, jų kasdienybės rutina smulkiai aprašinėjama, laiškai,
užrašai, kūrybos fragmentai nagrinėjami, aptarinėjami, publikuojami, o jų rašikliai
beveik virtę fetišais. Pagaliau patys rašytojai ėmėsi pasakoti apie vieno ar kito
savo kūrinio atsiradimą, pvz.: Selmos Lagerlöf Saga apie sagą (apie knygą
Saga apie Gestą Berlingą), Thomo Manno Romanas apie vieną romaną (apie
Daktarą Faustą) ir kt. Taigi pradėta kurti literatūra apie literatūrą.
Knygų pasiūla kasmet vis didesnė. Švedai,
apžvelgdami praėjusių metų knygų leidybą, pripažįsta, kad 74 proc. grožinės
literatūros sudaro vertimai iš anglų kalbos, britų ir amerikiečių knygos, po jų
norvegų rašytojai (7 proc.), prancūzai (3,6 proc.), vokiečiai ir danai (2 proc.),
rusai (1,2 proc.), ispanai, islandai ir suomiai (1 proc.); iš kitų kalbų verčiama 5,7
proc. Vertimai iš lietuvių kalbos kažin ar sudarytų šimtąją procento dalį. Tokį
literatūrinį disbalansą švedai aiškina istorinėmis aplinkybėmis. XIX a. liaudies
judėjimai, industrializacija ir demokratizacija į Švediją atėjo iš Anglijos. Anglų
kalba pamažu įsiskverbė į Švedijos kaimus ir miestus. Be to, britai buvo apsukrūs
populiariosios literatūros leidėjai. Po Pirmojo pasaulinio karo jie gerokai aplenkė
Vokietiją, kurios knygos iki tol dominavo švedų rinkoje. Dabar žiniasklaida, ypač
televizija, internetas, bematant išpopuliarina naujas britų ar amerikiečių rašytojų
knygas, leidykloms nebereikia ieškoti įdomesnio neanglosaksiško kūrinio, o paskui
jo vertėjo. Gimnazijose užsienio kalba yra anglų, universitetuose labai sumažėjo
kitų kalbų mokymo programų.
Švedai, patyrinėję savo literatūros raidą,
nurodo du rašytojams būdingus kraštutinumus grafomaniją ir rašymo blokavimą arba
mėšlungį, kai bergždžiai stengiamasi ką nors parašyti. Mokslo kalba mogigrafija
arba grafospazmija fizinė negalia, pirmiausia pastebėta ketvirtąjį XIX a.
dešimtmetį tarp anglų valdininkų, kurie žąsies plunksnas pakeitė modernesnėmis,
plieninėmis, todėl nuo ilgo rašymo jų pirštus, plaštaką ar net ranką iki alkūnės
dažnai sutraukdavo mėšlungis. Stigas Dagermanas, kritikų laikytas pokario švedų
literatūros genijum, nusižudė nesulaukęs nė trisdešimties, nes nebeįstengė
parašyti nieko, kas prilygtų ankstesniems jo romanams. Rašau vis iš naujo ir iš
naujo vildamasis, kad įveiksiu negalią, skundėsi jis viename laiške. Bengtas
Ohlssonas, pernai apdovanotas Augusto premija už romaną Gregorijus, sako, kad po
kiekvienos savo knygos jis jaučiasi kaip maratono bėgikas, pasiekęs finišą, bet taip
pavargęs ir nusialinęs, jog vos beįstengia paeiti.
Optikai tikina, kad rašymo blokavimą gali sukelti
net tuščias balto popieriaus lapas, kuris taip akinamai atspindi šviesą, tarsi
žvelgtum į saulės nutviekstą sniegą. Vienas švedų poetas dėl šios priežasties
rašydavo eilėraščius ant melsvo popieriaus. Neurologų manymu, rašymo blokavimą
sukelia per smarkus arba per lėtas energijos srautas smegenyse.
Garsiajai J. K. Rowling prireikė trejų metų
penktai Hario Poterio knygai parašyti. Britų žiniasklaidai ji yra prisipažinus,
kad kai buvo bedarbė ir neturtinga, lengviau sekėsi kurti.
Grafomanija kitas maniakinis kraštutinumas
taip pat tapo neurologinių tyrimų objektu. Internetas beveik panaikino barjerą tarp
minties ir teksto, atvėrė naujas galimybes vadinamiesiems blogeriams, kuriantiems
ilgus internetinius tekstus.
Rašytojas Kristofferis Leandoeris, dirbantis
leidykloj Bonniers, sako, jog dabar jie gauna vis storesnius rankraščius, jų
srautas didėja. Knygos storos kaip plytos: Stalino biografija 800, Johno Irvingo
naujausias romanas 850, o švedo Ulfo Lundellio trilogija apie 2 000 puslapių. Ar
tai normalu? Maniakinės depresijos, epilepsija, įvairūs gyvenimo sukrėtimai dažnai
pažadina nesuvaldomą norą rašyti, komunikuoti. Stori romanai dabar ypač madingi
Amerikoj. Daugelis rašytojų renkasi dokumentinio romano žanrą su daugybe nuorodų,
išnašų, komentarų, kurie išpučia tekstą.
Anot K. Leandoerio, netrukus Švedijoje tikriausiai
bus išleistas pirmasis kokių trijų kilogramų, dviejų tūkstančių puslapių blogerio
romanas, sms romanas jau pasirodė, o prieš kelerius metus buvo išspausdintas e-mailų
romanas.
Nesutramdomas noras rašyti apsėdo ir daugelį
žurnalistų, kurie tokiu būdu tarsi mėgina įveikti savotišką horror vacui
tuštumos baimę. Grafomanai, kaip anie viduramžių arabų dailininkai, kurie kiekvieną
kvadratinį maldyklos centimetrą išgražindavo vingriais ornamentais, dvasinę tuštumą
užpildo nepailstamai raitydami raideles.
Z. MAŽEIKAITĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|