|
<< Atgal
J. BOBROWSKIS TIES BRANDENBURGO VARTAIS
Paskutinėmis lapkričio dienomis Bronys
Savukynas, Aidas Marčėnas, Neringa Abrutytė ir aš buvome pakviesti į Johanesui
Bobrowskiui skirtą renginį, kuris vadinosi Memel Nemunas. Stimmen. Echos.
Vokietijoje yra įprasta prisiminti garsių žmonių mirties metines. Praėjusių metų
rudenį kaip tik sukako 40 metų nuo ankstyvos rašytojo mirties. Renginys vyko Maxo
Lybermano namuose prie Brandenburgo vartų. Šie erdvūs namai Berlyne vokiečių publikai
gerai žinomi. Renginio iniciatorė buvo mūsų ambasada Berlyne bei jos kultūros atašė
Rasa Balčikonytė, taip pat Brandenburgo vartų fondas.
Pranešimą skaitė B. Savukynas, kuris sovietmečiu
pirmas atrado J. Bobrowskį ir pirmas pradėjo versti poeto kūrybą į lietuvių
kalbą. Šį rašytoją beveik po pirmųjų knygų atrado latviai, patys vokiečiai,
mes, netrukus jo kūryba buvo išversta į rusų kalbą. Įdomu, kad tuoj buvo išleista
ir Vakarų Vokietijoje, tuomet vadinamoje VDD (VDR) neoficialaus poeto kūrybos
skelbimas galėjo tapti politiniu įkalčiu. Bet taip neatsitiko. J. Bobrowskio kūryba
įveikė griežtus ideologinius barjerus, tapo kelių tautų savastimi.
Vakaro metu ne kartą teko išgirsti vokišką žodį
die Brüke (tiltas). Iš tikrųjų J. Bobrowskio kūryba buvo pirmas neoficialus
abiejų Vokietijų poetinis tiltas. Simboliška ir tai, kad šis renginys vyko ties
Brandenburgo vartais, pro kuriuos ėjo garsioji du pasaulius dalijusi mūro siena.
Būdamas Berlyne mačiau, kaip ji įnirtingai iš abiejų pusių buvo daužoma. J.
Bobrowskis, kaip sako vokiečiai, tai darė žymiai anksčiau. Dabar galvoju, jog poezija
taip pat gali atlikti labai svarbų darbą, panašiai kaip dalba griaunant totalitarinių
ideologijų išmūrytas sienas tarp tautų ir žmonių.
J. Bobrowskio biografija yra išskirtinė, jis gimė
ir augo Prūsijoje, buvo susijęs su jos lietuviška dalimi. Yra žinoma, kad jis suprato
lietuviškai, skaitė Liudviko Rėzos surinktas lietuvių liaudies dainas. Viename
eilėraštyje latvių poetas Maris Čaklajis yra gražiai pasakęs, kad J. Bobrowskio
poezija atsirado tarpe, kuriame buvo prikritę įvairių tautų, kalbų ir
kultūrų. Tai teikė rašytojui unikalią galimybę matyti pasaulį kelių kultūrų ir
tautų akimis, suvokti jas didelėje geografinėje erdvėje, kuri kai kuriuose rašiniuose
vadinama mitine Sarmatija.
Tuo metu J. Bobrowskio poveikis mums buvo didžiulis.
A. Marčėnas kalbėdamas vakare prisipažino, jog šio poeto eilėraščiai jo kartai
darė didžiulį poveikį, išlaisvino eilėraščio struktūrą, leido pažvelgti į save
iš šalies, suvokti platesnius kūrybos, gal net ir lietuviškumo horizontus.
Paradoksalu, bet mūsų kūrybines ar net tautines
ambicijas stiprino nelietuviškai rašę, tačiau kokiu nors būdu su Lietuva, jos
istorija susijusieji: A. Mickevičius, O. Milašius, Cz. Miłoszas, pagaliau J.
Bobrowskis. Kažko mes patys dar vis nepadarome, nesugebame savęs matyti platesniuose
Europos kultūros kontekstuose, savo baltiškoje praeityje. Beje, taip mus matė neseniai
miręs žymus rusų mokslininkas Vladimiras Toporovas.
Įstrigo B. Savukyno mintis, kad J. Bobrowskis taip
pat buvo dvidešimto amžiaus egzilės rašytojas. Jis buvo tremtinys iš savo gimtinės
kaip ir mūsų išeiviai, labai aštriai jautė amžiaus politinį ir kultūrinį
genocidą, kai vietovės, iš kurių būname ištremti, tampa visuotinės sąmonės
savastimi. Tokiuose kraštuose turi atsirasti šventi raštai arba poezija. Ir ji
atsirado. Daugiau niekas taip nerašys ir neparašys. Didieji meno ir kultūros dalykai
būna užbaigti, kaip visiems laikams buvo užbaigti K. Donelaičio Metai.
Užbaigtas jau yra ir J. Bobrowskis, nes visi praradimai išlieka kultūroje ir mene.
Dar šiek tiek apie renginį, kurį gražiai vairavo
Claudia Sinng, paskaičiusi vokiškai J. Bobrowskio ir mūsų eilėraščių vertimų.
Buvo pasirinkti kūriniai, kurie ypač atitiko šio vokiečių poeto kūrybos dvasią.
Nuostabu, kad būta neįsisąmonintų sąšaukų, vaizdinių bei nusiteikimų, kuriuos
savo vertimais atskleidė Claudia.
O apie ją pačią būtų galima taip pat daug ką
pasakyti. Be jokios abejonės, ne vienas sąjūdininkas dar prisimena nepaprastai
simpatišką vokietaitę, kuri, labai greitai prakalbusi lietuviškai, nuolat sukinėjosi
tarp mūsų, siuntė žinias į užsienio spaudą. Šiuo metu ji yra viena žymiausių
mūsų literatūros vertėjų į vokiečių kalbą, verčia pačius naujausius mūsų
kūrinius.
Visais atžvilgiais šis vakaras prie Brandenburgo
vartų buvo tikrai įspūdingas. Juo stebėjosi ne vien rengėjai, bet ir patys
vokiečiai. Nemaža salė buvo pilnutėlė, kai kas net ir stovėjo. Kažkodėl man visa
tai priminė mūsų sąjūdiškąją jaunystę. Manau, jog per J. Bobrowskį vokiečiai
atpažįsta Lietuvą. Ir ne vien tai. Didelį įspūdį vokiečiams buvo padaręs mūsų
prezidento Valdo Adamkaus vizitas Vokietijoje, jo vardą ir pavardę jie tarė labai
taisyklingai.
Vakare kalbėjo mūsų ambasadorius, kol kas vis dar
įsislaptinęs poetas Evaldas Ignatavičius. Sako, jog salėje buvę ir oficialių
asmenų. O iš neoficialiųjų rašytojo sūnus Adamas ir poetė Aldona Gustas, su
kuria teko persimesti vienu kitu žodžiu. Vakaro rengėjai sakė, jog šiaip ji
nemėgstanti jokios viešumos.
Pastebėjau vieną labai keistą dalyką. Kažkodėl
apie Lietuvą, jos kultūros ir meno žmones daugiau sužinai būdamas Vakarų šalyse nei
iš mūsų žiniasklaidos, kad ir kultūrinės, kurioje dažniausiai kas nors
kapojama ar kapojamasi. Berlyne vienas po kito priėję vokiečiai norėdavo
pasakyti, ką matė, girdėjo, minėjo pavardes. Noriu pasakyti, kad mūsų menas, ypač
muzika, o jau šiek tiek ir literatūra tampa kultūrinio Vakarų elito domėjimosi
dalyku. Tai visai nauja po to, kai mus kviesdavosi kaip neturtėlius. Mums atkūrus
nepriklausomybę, Vokietijoje jau išverstos ir išleistos net 44 mūsų rašytojų
knygos, daugiau nei kurioje nors kitoje pasaulio šalyje.
Reikėtų dar pagirti ir ambasadą, kuri imasi gana
rimtos kultūrinės veiklos. Būtų galima pateikti ilgą jos organizuotų renginių
sąrašą. Panašių ambasadų turime gal dar dvi ar tris. Lietuvių kultūrinės
programos vokiečiams tapo ypač žinomos, kai daugiau nei prieš metus kultūros atašė
pradėjo dirbti R. Balčikonytė. Vien per metus buvo surengta 60 įvairių muzikos,
dailės, literatūros, lietuviško kino renginių.
Lankydamasis įvairiose mūsų šalies ambasadose
išvysdavau tikrą humanitarinį skurdą. Įvairiom progom išgirsdavau, jog valstybė
neskiria pinigų, kad ambasadose būtų kaupiama įvairi lituanistinė, užsieniečius
dominanti literatūra. Tad ką galima kalbėti apie mūsų valstybės kultūrinį
įvaizdį, jeigu panašaus pobūdžio literatūra, taip pat ir Berlyne, yra tik padovanota
kaip kokioms vargšų prieglaudoms.
M. MARTINAITIS
2005. XII. 21
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|