Juditos Grigelytės nuotr.
Romanas
Po pietų giminaičiai svetainėje liko vieni. Našlė kunigaikštienė apsiverkė. Tuojau susitvardė. Pasivėdavusi vėduokle, nusišypsojo. Marija buvo stiprios dvasios moteris, ir Boguslavas, oriai šnekučiuodamasis, vis klausė savęs: na ir ką tu apie jos ašaras manai? kas atsitiko Marijai?
Lietuvos Tribunolo deputatai, išnagrinėję velionio kunigaikščio nusikaltimus valdovui ir valstybei, Jonušą Radvilą pripažino tėvynės išdaviku, kurio turtą privalu konfiskuoti. Teismo vykdytojams atrodė, kad buvusio vaivados, didžiojo etmono dvarų rūsiai prigrūsti maišų su pinigais ir brangenybėmis.
Kur tie maišai? – prievartavo Mariją atsakyti. Kur paslėpti? Kur užkasti? Pasakyk, parodyk, jei nori gyva likti?
Našlė kunigaikštienė labiausiai bijojo dėl podukros. Kunigaikštytę Oną Mariją kariuomenės urėdai galėjo pagrobti, laikyti įkaite, kol našlė parodys, kur užkasti vyro turtai. O kokius užkastus lobius Marija galėjo parodyti, jei kariuomenei išlaikyti didysis etmonas išleisdavo ne tik surinktus mokesčius, bet ir savo dvarų pajamas.
Ar taip galėjo būti? Tėvynės išdavikas paaukojo turtus kariuomenei, kuri ištikimai tarnavo tėvynei? – tyčiojosi teismo vykdytojai. Melas!
Marija Lupu norėjo atiduoti podukrą motinos teisėmis globoti Kuršo kunigaikštienei. Tačiau Liudvika Karolina Ketler išsivežti Anikę į Liepoją neišdrįso. Apie skubotų ir abejotinų poelgių pasekmes susimąsto kiekvienas žmogus.
Taip ir yra, nusprendė kunigaikštis Boguslavas. Marija bijo pasenti. Apsiverks vis dažniau. Prie jos ašarų reikės priprasti.
Boguslavas sutriko: apie kokią Marijos senatvę jis mąsto? Marijai dar nė trisdešimt penkerių nėra. Marija jaunesnė už Boguslavą! Ji nori atsikratyti podukra ir ištekėti!
Kunigaikštis pažvelgė į pusbrolio našlę atakusiomis akimis. Marijos veide nebuvo matyti nė vienos raukšlelės. Veido oda buvo lygi, švelni, gal kiek tamsėlesnė nei anksčiau. Ir šviesą… jos oda tarytum sugerdavo šviesą, kuri dulsvai švituliuodavo prieblandoj ar šešėliui ant veido užslinkus.
Sacré nom Įjojęs į miestą, kunigaikštis Boguslavas apsistojo dideliame mediniame name, kurį nuomojo kunigaikštienė Marija Lupu.1, aš geidžiu jos, susijaudino Boguslavas ir išsigando. Mon Dieu… Mon Dieu! Je suis un homme fini...2
Kunigaikštis suklusęs pažvelgė į Liudviką Karoliną – dabar ji verkė. Boguslavas skėstelėjo rankomis.
O jūs čia, pasirodo, verkiate. Visos verkiate.
Kunigaikšti, jūs nė karto neaplankėte našlaitės! – sušuko Liudvika Karolina ir nusišluostė nosinaite ašaras. Mielasis Boguslavai, jei jūs nė dabar nesiteiksite susitikti su Anike, Marija neišmanys, ką apie jus ir galvoti. Ji taip tikėjosi jūsų paramos!..
Nuo kėdės pakilo Krišpinas Kiršenšteinas.
Venez. Alons3, pasakė.
Mergaitė su perliniu auskaru. Profilis šiek tiek pasuktas į priekį. Akys žvelgia šnairai. Lūpos pravertos. Auskaras blizga kaip didelis vandens lašas prie pat baltos apykaklės. Plaukų nematyti – galva apgobta plačia kaklaskare, jos galai užkloja pečius.
Tai ji, Marija, prieš daugelį metų. Kai ėmė trauktis iš bendrų žaidimų su berniukais. Kai tapo dar geriau matoma, tačiau neapčiuopiama ir tarsi pranykstančia. Kai fizinė vėjavaikė kvatoklė jaunam Boguslavui tapo ir mistine svajone. Į akis dūrusi paslaptis gniauždavo kvapą, naktimis Boguslavas negalėdavo užmigti.
PASLAPTIS, I. Boguslavas veikiausiai niekada neužmirš anuomet dar naujo Krišpino namo ant Nemuno kranto. Namas buvo apaugęs alyvų krūmais. Alyvos kaip tik žydėjo, o buvo dar tik pavakarė – šešėliai, vėstantis oras, lapų šnarėjimas, lakštingalų čiulbėjimas alyvų krūmuose… Lietuvių jausmingumas – didingas, melancholija - savižudiška, o prancūzai jau buvo išmokę Boguslavą iš visko šaipytis.
Jis negražiai – lietuviškai – pasišaipė iš Marijos, pusbrolio pirmos žmonos jaunutės giminaitės. Jis negalėjo gražiai pasišaipyti. Mergaitė kėlė jam baimę, o būti bailiu Boguslavui atrodė taip gėdinga, kad būtų sutikęs verčiau mirti nei gyventi ir ko nors bijoti.
Krišpinas įvedė jį į svetainę. Ir staiga atsidarė gretimo kambario durys. Staiga - ir plačiai, iki galo.
Akys. Veria.
Plaukai. Žaidžia su šviesa žvilgėdami.
Suknelė – balta…
Boguslavas pakėlė ranką, žengė link Marijos. Ir durys užsitrenkė.
Boguslavas vaikščiojo po svetainę išraudęs, niršiai alsuodamas.
Nugėrė iš taurės vyno, kad įveiktų baimę, kurios – tokios didelės – dar niekada nebuvo jutęs.
Atidarė duris į gretimą kambarį. Įėjo. Apsidairė. Kambaryje tvyrojo tiršta vakaro prieblanda. Sienų, daiktų spalvos prieblandoje buvo suvienodėjusios. Tik suknelė… Balta kaip sniegas suknelė, padriekta ant poilsio kėdės atlošo ir rankdėtės, vėrė ir akis, ir širdį.
Pro duris Marija neišėjo.
Kunigaikštis šoko prie atdaro lango – vidun plūdo alpus žydinčių alyvų kvapas, sumišęs su lakštingalų graudulingu čiulbėjimu. Marija išnyko tame žydėjime, tame čiulbėjime…
Boguslavui maišėsi protas. Kunigaikštis ištraukė iš makšties špagą, sulenkė - ašmenys blykstelėjo vakaro šviesoje skaudžiu spinduliu. Kunigaikštis perbraukė špaga per baltą suknelę, pasilenkęs žiūrėjo, ar nesukruvino.
Ačiū Dievui, apsidžiaugė jaunas kunigaikštis. Aš laisvas!
Boguslavas atsidrėbė į poilsio kėdę, atsilošė, padėjo galvą ant atlošo, ant baltos suknelės. Užsimerkė.
Kvailys, kvailys, nenustojo džiūgavęs. Štai šią valandėlę aš galėjau prakišti laisvę! Prancūziją, Olandiją, Daniją. Viską. Visą Europą, Viešpatie!..
Taip Marija anuomet išnyko jam iš akių. Atrodė per daug gamtiška ir gaivališka.
Nesutramdoma ir sutramdanti. Marija nusivedė Boguslavą į Papūgų kambarį. Žali ir geltoni paukšteliai ėmė triukšmingai skraidyti, kabintis į užuolaidas, šmurkščioti į slėptuves.
Marija meiliu balsu juos ramino. Balsas jaunatviško prieskambesio dar nebuvo praradęs.
Raudonskruosčiai agaporniai, aiškino Boguslavui. Neišskirtukai.
Kunigaikštis nusistebėjo, kad tokių esama. Dar labiau stebėjosi, kad ji šias papūgas brangina. Kalbėjo apie jas lyg praskleisdama šydą, uždengusį jos paslaptis. Parodė kunigaikščiui papūgas, kai jis jau įjunko lankytis Marijos apartamente.
Dumskis ir jo Višta, supažindino Boguslavą su papūgomis. Rūtinas ir Citrė. Visi kiti ma~žiai.
Mažiai?
Dar nepakrikštyti.
Pro langą įspindo vakarėjanti saulė. Jis vėl nustebo išvydęs ramiais spinduliais apšviestą našlę. Iš apšviesto jos kūno taip pat sklido šviesa.
Mergaitė, toptelėjo jam į galvą. Iš jos kūno šviečia mergaitė.
Vikrūs, rūpestingi, pavyzdingai augina vaikus, gyrė Marija paukštelius. Ir bjaurūs. Snapais – lyg rantytomis žirklėmis – sukarpo…
Ji įdėmiai pasižiūrėjo į Boguslavą.
Palik ant stalo „Rožės romaną“ – sukarpys puslapius į skutelius ir susisuks iš jų lizdą, tarė. Įsižiūrėk į Dumskį. Ar tau jis neįdomus?
Boguslavui neatėjo į galvą nieko, ką galėtų pasakyti apie Dumskį.
Kai tave aplankiau, nuslinko keli akmenys nuo širdies, pasakė kunigaikštis.
Man nė vienas nenuslinko. Anikę reikia slėpti. Vyro palaikai tebėra Tikocine. Sarkofagu, kurį noriu pastatyti Kėdainiuose, nė nepradėjau rūpintis. Neapkenčiu savęs.
Ji pažvelgė Boguslavui tiesiai į akis.
Ar apie bendravimą nenori pasikalbėti?
Apie bendravimą? – kunigaikštis vyptelėjo. Dvikovoj Rijė sužeidė ranką. Iš Bastilijos išėjau užuitas. Turėjau atsipeikėti. Daug metų neatsipeikėju. Vis užsiplieskiu. Kapojuos dvikovose. Apsiginu garbę. Iš to nieko gero. Veikiausiai niekada neatsipeikėsiu.
Paukštukai čirškėjo aprimę.
Marija tebežiūrėjo jam į akis ir tylėjo.
Kunigaikštiene, aš būčiau tau tik kupra. Ar tau jos reikia? Ar dar mažai sunešiojai kuprų?
Mėgstu vyrus, išėjusius iš Bastilijos, žvaliai pasakė Marija Lupu. Taip, iš tikrųjų, kai Bastiliją nugriovė, vis mažiau bėra joje kalėjusių vyrų. Jų vertė didėja. Jie jau dabar vertingesni už dinozaurus, gyvenusius prieš tūkstančius metų.
Boguslavas negalėjo patikėti savo ausimis.
Nugriovė Bastiliją? Kada, kas nugriovė Bastiliją? Marija, apie ką kalbi?
Ji užsiplieskė.
Aš taip ir nujaučiau! Aš žinojau! Bastilijos nebėr, o aš tebesu. Tu negali tuo patikėti. Tu netiki, kad galėtų kas nors pasikeisti. Tu niekuo nebetiki! Bastilijos seniai nebėra. Nebėra Bastilijos! Kodėl tu manai, kad Bastilija – amžina? Kad ir dabar ji tebestovi? Kodėl turėtų stovėti? Žmonės gyvena. Viskas keičiasi. Nutilk, Dumski! – sušuko žaliasparniui paukštukui, vėl ėmusiam rėkti. Nutilk! Kai aš rėkiu, tu privalai tylėti! Chm.
Nutilo ir ji.
KALTĖ, I. Tą dieną, kai Marijos vyras Jonušas Radvila Tikocine mirė, Boguslavas Radvila kovėsi dvikovoj su kunigaikščio d'Elbefo sūnumi grafu Rijė. Dvylikos sekundantų akivaizdoj špagomis plakėsi tol, kol abu susikruvino. Grafas, priverstas susitaikyti, trūktelėjo Boguslavo ranką taip stipriai, kad tapo aišku: įvyks ir trečia, ir dešimta, ir dvidešimt pirma jų dvikova. O kiek kartų Boguslavas kovėsi dėl Lietuvos? Pusbrolis Jonušas kovėsi dėl tėvynės visą gyvenimą, iki mirties, o nė jo mirties valandą Boguslavas neatsistojo šalia narsuolio. Jonušas norėjo Lietuvos, priklausomos nuo Švedijos. Boguslavas norėjo Lietuvos, priklausomos nuo Lenkijos. Ši priklausomybė jam žadėjo karjerą ir garbę, kurstė viltis užsidėti ant galvos karūną. Pajutęs nevalingą priklausomybę ir nuo pusbrolio našlės, Boguslavas pirmą kartą mintyse prisipažino, kad yra nusikaltęs, labai nusikaltęs. Jis geidė Marijos. Tvirtai įtikėjo, kad privalo paliesti jos kūną. Šis taip pat troško būti jo liečiamas. Abu – Marija ir Boguslavas – veržėsi į aistrų stichiją. Veržimasis džiugino, drumstė protą, laisvino tramdomą energiją. Atrodė, Boguslavas galėjo jausti tik palaimą! O jis juto kaltę. Jo veržimasis ir į garbę, ir prie Marijos kilo iš kažin ko esmingai blogo. Tačiau ar dėl to vertėjo Boguslavui sustoti? Kuris žmogus, supratęs, kad stojo į blogio kelią, sustoja ir nebekeliauja toliau? Kur jau ten! Įminti paslapties, kur kelias nuves, nepajėgė išsižadėti nė vienas nusidėjėlis.
PASLAPTIS, II. Bare už prekystalio stovėjo barmenas žydas, tankiai mirksėjo, staigiais judesiais sukiojo galvą. Priėmė užsakymą.
Marija ir Boguslavas, nuėję į mažąją salę, sėdėjo prie staliuko, gurkšnojo iš taurių vyną, tylėdami žiūrėjo vienas antram į akis. Paskui abu ėmė dairytis.
Marija atrodė pavargusi.
Žinau, kas yra pagirios, prašneko kunigaikštienė. Po to, kai tu mane palikai, trejus metus aš daug gėriau. Pas seniūną Miežinskį, pas Lietuvos sargybinį Mirskį, pas mane. Blaivi negalėdavau gundyti. Išgerdavau – ir gundydavau. Miežinskį sugundžiau vieną sykį. Mirskį – dažniau. Dabar man gerai. Perspektyvų man nereikia. Susitikimų. Tik.
Nuo vyno ji atkuto. Ėmė apžiūrinėti blyškius erotinius piešinius ant sienų, baldus, nudažytus šviesiomis salsvų tyrelių spalvomis.
Sėdime lyg vaikų svetainėje, kurios sienos papuoštos paveikslais, skirtais suaugusiems, pasakė Boguslavas.
Iš tikrųjų, atsistojo kunigaikštienė. Man čia nepatinka.
Tačiau išeidama stabtelėjo, įsižiūrėjo į blandžiai apšviestą kertę. Įsižiūrėjo ir Boguslavas.
Čia? – paklausė.
Dabar mes vieni, atsakė Marija.
Boguslavas atsigręžė. Pro durų tarpangį matė barmeną žydą. Jis stovėjo prie prekystalio, tankiai mirksėjo, staigiais judesiais sukiojo galvą.
Jiedu išėjo iš mažosios salės.
Stačiais laiptais užlipo į kambarėlį pastogėje. Žvakidėje degė žvakė. Ant sienos pakabintos džiūvo romulikės, surištos šluotelėmis.
Kunigaikštytė Anikė vilkėjo raudona pūsta suknele baltais rankogaliais. Apvalus veidas, ant kaktos pakirpti tamsiai rudi plaukai, lenkti antakiai, išblyškę skruostai, laibas kaklas – angelas!
Tu jį pažįsti, jis tavo dėdė, tarė Marija Anikei. Aš jį pažįstu seniau nei tu. Tu dar nebuvai gimusi, kai aš su juo susipažinau. Daug apie jį tau pasakojau. Norėjau, kad trise susitiktume.
Angelo akys žvelgė į Boguslavą taip tiriamai, kad kunigaikštis Radvila nusuko akis į šalį. Jo ir Marijos žvilgsniai susitiko.
Aš nieko daugiau neturiu, tik ją, pasakė Marija Boguslavui. Pažvelgė į Anikę.
Nuo šiol turėsiu dar ir jį, pasakė jai.
Boguslavas žiūrėjo į Anikę vis labiau abejodamas, kad mato pusbrolio dukterį. Ji buvo kitokia nei ta, kurią išvydo įžengęs į kambarį. Balta apykaklė, balta nėriniuota pelerina, rankovės iki alkūnių ankštos, nuo alkūnių – pūstos, riešus smaugia platūs rankogaliai.
Boguslavas keliais žingsniais priėjo prie lango ir negrabiai atidarė jį – vidun plūstelėjo gaivus nakties oras. Kunigaikštis bijojo atsigręžti. Už jo nugaros buvo ta mergaitė, iš kurios jis anuomet negražiai pasišaipė ir ji išnyko alyvų žydėjime, lakštingalų čiulbėjime. Liko tik balta suknelė, padriekta ant poilsio kėdės atlošo ir rankdėtės. Kas dedasi! Marija visur, kur eina, tampa prarastąja mergaite, keičia aplinką, joje tuojau pasijunti vienišas.
Anike, Anike, tarė Boguslavas. Neišdrįso atsisukti ir pažvelgti į mergaitę, į tą angelą. Spoksojo į nakties tamsą. Anike, aš nepažeminsiu tavo pamotės. Aš nepažeminsiu kunigaikštienės.
Po daugelio metų mudu su Boguslavu vėl susitikom, pasakė Marija podukrai. Norėjau, kad tai žinotum.
Kodėl ji čia? – Boguslavas atsigręžė į kunigaikštienę. Kodėl čia, baro palėpėj?
Marija valandėlę žiūrėjo į Radvilą sutrikusi ir stebėdamasi. Radvila nenusuko akių, laukė atsakymo.
Mano apartamente nesaugu nė papūgoms, pasakė Marija. Generolai ieško Anikės tėvo lobių. Ar norėtum, kad Anikė taptų jų įkaite? Čia jai saugu. Tikrai niekam nešaus į galvą, kad kunigaikštytė dirbtų barmeno padėjėja ir plautų indus.
Plauti indus? – pasibaisėjo mergaitės padėtim kunigaikštis. Kiek jai metų? Šešiolika metų! Kodėl mudu pakenčiam generolų persekiojimus? Ar jų bijom?
Bijom. Aš bijau, prisipažino Marija. O indų plauti jos niekas neverčia. Nori – plauna, nori – ne. Be to, ji su tuo žydu susidraugavo. Ir gerai. Mergaitei reikia išmokti su žmonėmis bendrauti.
Kunigaikštis ėmė niršti.
Tai ar mudviejų dar nėra ar jau nebėra?
Apie užuojautą aš jau blogai galvoju. Laukiu jos. Tikiuosi – štai jau rytoj. Tačiau išaušta rytas – nėr užuojautos.
Aš nekalbu apie užuojautą! – sušuko Boguslavas įširdęs. Jam atrodė, kad įvyko katastrofa. Jis nebebuvo nei kunigaikštis, nei karys, nei vyras, kuris galėtų apginti moterį ir mergaitę. Nebepajėgė nė tvardytis. Ėmė šaukti.
Kodėl prakalbai apie užuojautą? Ar nepažįsti manęs? Aš niekada nepripažinau užuojautos! Net ir merdėdamas smeigsiu špaga tam, kuris ašaros ir bandys mane užjausti!
Marija apkabino kunigaikštį. Padėjo galvą jam ant peties. Reikėjo ramumos.
Jiedu nuvažiavo į bažnyčią.
Klausėsi giedojimų. Pastorius aiškino Šventąjį Raštą.
Įstatymo mokytojas Jėzų klausė: „Kas man artimas?“ Jėzus klausimą pakeitė: „Kas jam – našlaičiui – artimas?“ Ir nesileido į ginčus. Vertino ne teorijas, o veiksmus.
„Eik ir tu taip daryk.“
Marijai ašaros užsmaugė gerklę. Ėmė trūkti oro.
Eikim iš čia, tarė ji Boguslavui. Nebegaliu čia būti.
SANDORIS, I. Reikėjo ramumos.
Nuvažiavo prie upės. Ant aukšto skardžio, nuo kurio atsivėrė miesto vaizdas, gurkšnojo itališką vyną iš butelio kakliuko.
Sapnavau tave, prašneko Marija. Atsikėlus supratau, kad įvyko lūžis. Turiu prisileisti tave arčiau. Mąstau blaiviai. Nenoriu jokių permainų. Vienišiai retsykiais gali palaikyti vienas antrą. Tai – ne nuodėmė. Kalbėjau apie tai su podukra. Ji supranta. Dabar tavo eilė atsakyti, ar supranti.
Miesto vaizdas, atsivėręs nuo skardžio, buvo užmiglotas. Bažnyčių bokštai tolumoje atrodė trapūs ir jau išnykstantys. Šmėksojo labiau būsenų, o ne mūro bokštai.
Upės slėnį aš matau geriau nei miestą, pasakė kunigaikštienė. Slėnis man jaukesnis. Žalias ir ramus.
Atsakau į klausimą, prašneko Boguslavas. Tu – vieniša, aš – vienišas. Remkimės vienas į antrą, jeigu vienas antru pasitikim. Pasitikėjimas, tik jis mudu gali suartinti.
Jiedu bučiavosi. Jis patyrė, kad prisilietimas prie krūtų praveria jai lūpas. Jiedu vėl gėrė iš butelio kakliuko. Susijaudinę, įtikėję, kad pasitikėjimu nebeįmanoma abejoti.
Marija, žiūrėdama į upės slėnį, žaliuojantį apačioje, džiūgavo.
Nenorėčiau reinkarnuotis į vieną žolės lapelį, į vieną kerpės siūlelį, kalbėjo tankiai alsuodama. Norėčiau reinkarnuotis tik į visą slėnį!
Aš nežinau, pasakė Radvila. Nežinau, ar suvis galima reinkarnuotis.
Jis nenorėjo apie tai daugiau nei kalbėti, nei galvoti. Tačiau Marijos polėkis jam patiko. Jam reikėjo moters su polėkiu.
Jiedu važiavo atgal į miestą nurimę. Plepėjo apie malonius niekučius.
O! – staiga prisiminė Marija. Paryžiuj tau buvo įkritus į širdį panelė de Roan. Kur ji dabar?
Nežinau, atsakė Boguslavas pagalvojęs. Nuo ano išgarsėjusio nuotykio su ja laive aš jos nebesutikau.
Puiku. Esi nepralenkiamas dvikovų virtuozas. Tikiuosi, jau viską žinai apie moteris?
Klausimas sutrikdė Radvilą. Ką jis turėjo atsakyti? Moterų skriaudos nebuvo patyręs. Meluoti būtų buvę per žema, didžiuotis – negarbinga.
Aš tave myliu, pašnabždom tarė Boguslavas, apkabino ją viena ranka, pirštais kedeno ilgus juodus plaukus. Ir sakau: pasitikėjimas – mūsų santykių pamatas, pasitikėjimas – tai brūkšnys, kuris atskiria mudviejų gyvenimą iki antro mūsų susitikimo nuo bendravimo dabar. Ar supratai? Nuodėmės, padarytos iki brūkšnio, nėra nuodėmės. Dėl jų neskaudinsim vienas antro. Tu negrauši manęs dėl Roan ir kitų panelių. Aš nekviesiu į dvikovą nei Miežinskio, nei Mirskio.
Ji nusijuokė.
Kaip susilaikysi nekvietęs? Dvikovos – tavo stichija. Man patinka tavo stichija. Ir aš žinau, kad tu visada kausies.
Pabučiavo jam į skruostą.
Kodėl kalbi apie brūkšnį? Nuo artimo žmogaus nuslėpti beveik visą gyvenimą - neįmanoma. Ar tu užbrėši brūkšnį, ar neužbrėši, mudviejų gyvenimas iki brūkšnio gausins mudviejų nuodėmes šiapus brūkšnio.
Argi norėtum, kad gausintų? – nusistebėjo Boguslavas. Kalbi taip, lyg norėtum.
Noriu būt ištikima! Galų gale. Kam nors, bent kam nors!.. Tau.
Ir daugiau nebekalbėjo. Marija vilkėjo raudona palaidinuke, ilgu juodu sijonu. Ėjo tiesi. Neatsigręždama. Boguslavas sekė įkandin jos vis labiau jaudindamasis.
Atidariusi duris Marija stabtelėjo.
Čia buvo mano ir vyro miegamasis, pasakė. Šioje lovoje mudu su Jonušu miegodavom. Su niekuo kitu čia dar nesu miegojusi.
Pasodino Boguslavą į fotelį, pati įsitaisė šalia ant apvalaus minkšto ranktūrio.
Tavo rankos šaltos, sukuždėjo.
Šildė Boguslavo rankas suspaudus suplokštėjusias purias šlaunis.
Kunigaikštis prisiminė, kaip jis ir Marija su giminaitės Kotrynos, pirmosios Jonušo žmonos, šeima važiavo iš Varmijos į Karaliaučių. Po Jonušo ir Kotrynos vestuvių lydėjo Potockius atgal į jų tėvynę Lenkiją. Važiavo ketvirtoje ar penktoje vilkstinės karietoje. Dviese. Marija tebebuvo paauglė. Kelias buvo tolimas ir nelygus. Kai mergaitė, marinama miego, padėdavo galvą jam ant kelių, ji atkusdavo ir susijaudindavo. Ratai nelygiu keliu dardėjo, karieta purtė jųdviejų kūnus. Marija neatsispyrė paslapties pažinimo pagundai, o Boguslavas neužgynė prie pažinimo vaisiaus brautis.
Ant rausvo apsiausto atlapo liko pėdsakų, prisiminė Marija. Aš norėjau išsaugoti apsiaustą iki mirties. Tačiau kandys greitai pajuto organinį maistą ir atlapą sugraužė.
Marija apkabino Boguslavą, bučiavo jo veidą kuždėdama švelnius žodžius.
Ar atsimeni? Anuo metu pirmąsyk mane išrengei per Jonines. Ir – atsitraukei.
Atsitraukiau, pripažino Radvila.
Aš bijojau, kad neatsitrauksi. Tebebuvau mergaitė. Labai bijojau.
Ir aš bijojau, kad neatsitrauksiu.
Juodi Marijos plaukai apdriekė Boguslavo krūtinę.
Nesistebiu, kad bijojau aš. Tačiau kodėl mergaitės išsigandai tu? – paklausė Marija.
Ir aš tebebuvau jaunas. Dar labai dažnai galvodavau apie mirtį. Svajojau numirti taip, kaip derėtų narsiam vyrui. Lietuvos kariuomenė nuolatos kariavo su rusais. O aš dar buvau įsivėlęs į kunigaikščių karą Batavijoj. Mano akivaizdoj žuvo grafas Henrikas Nasau. Ispanai pašovė ir mano žirgą. Tik tamsa prisidengęs ištrūkau iš apsupties. Neabejojau, kad ir mane veikiai ištiks grafo Nasau likimas. O tu buvai jaunutė mergaitė. Nors ir labai mylėjau, bijojau tave paliesti, nenorėjau sugadint tavo ateities. Prieš tavo akis tebebuvo visas gyvenimas, o aš galėjau greitai žūti.
Boguslavas atsagstė raudoną palaidinukę, išvydo nuogas dideles krūtis. Lūpomis apgaubė rausvą spenelį. Krūtys ėmė brinkti, standėti, Marija – tankiau alsuoti, dejuoti, šnabždėti Dievo vardą.
Macha, sukuždėjo kunigaikštis. Tu – renesanso macha.
Taip, aš – renesanso macha.
Marija išrietė pilvą, atkragino galvą, ir Boguslavas nekantriomis rankomis paguldė ją ant kilimais užklotų grindų. Paliestos krūtys atvėrė jam vartus.
Renesansinė moteris! Ji stengėsi išlikti pamiltojo vaizdiniuose, sapnuose, svajonėse ir fantazijose. Skverbėsi į Boguslavo kūną pro visas jo odos poras. Nuožmiu karščiu. Saulės temperatūroje du kūnai tapo vienu. Atrodė, kad šimtai mažų skruzdėlyčių lindo į juodus Marijos plaukus, o ropinėjo Boguslavo galvos oda.
KALTĖ, II. Paskui moteris gulėjo ant kilimo negražiai išsikėtojusi. Boguslavas ištiesino jos rankas, suglaudė kojas, suglostė plaukus. Palinkęs prie pat veido klausėsi, kaip ji alsuoja. Atlėgusia širdimi siekė lūpomis jos kaktos, norėjo pabučiuoti, tačiau tuo metu išgirdo balsą.
Toli nueisim! – pasakė Marija džiugiu kasdieniu balsu.
Kunigaikštis atšlijo. Jam pasivaideno, kad našlė šiuos žodžius yra sakiusi ir savo velioniui vyrui Jonušui.
Toli? Tik – toli? – paklausė Boguslavas. O kas ištiks, kai toli nueisim? Išsiskirsim ar mirsim?
O argi tau nesakiau? – sužiuro jam į akis Marija. Aš dukart persileidusi. Mano įsčios nesveikos. Nuotakos suknelės man nereikės. Vaikų mudviem negims. Bus buvę.
Bus buvę ir pasibaigę? Ir tu šitaip kalbi apie artimą ryšį, apie šilumą, kuri išsklaidė ir tavo, ir mano vienatvę?
Bus buvę. Argi to maža?
Marija atsistojusi segėsi sijoną. Įsmuko į raudonąją palaidinukę. Atrodė nuliūdusi ir susikrimtusi.
Aš mylėjausi su kitu vyriškiu Jonušo miegamajame, graužėsi Marija. Vis dar negaliu patikėti. Neįmanoma patikėti, kad taip pasielgiau.
Turiu išeiti, ar ne? – paklausė Radvila.
Pasilik, atsakė ji. Per vėlu tau išeiti. Ir nepyk ant manęs. Kaipgi aš galiu neprisiminti Jonušo, kai mudu esame jo miegamajame? Jis buvo nelaimingas. Buvo nelaimingas ir laidodamas pirmąją žmoną Kotryną, ir vesdamas mane. Dėl savo nelaimių kaltino likimą, visą pasaulį, Dievą. Ir mane.
Boguslavas tylėdamas vaikščiojo po miegamąjį ir įdėmiai stebėjo našlę.
Aš nebuvau nusipelniusi jo kaltinimų, jau isteriškai kalbėjo Marija. Aš didžiavausi jo – karvedžio – talentu. Jo jėga. Jo išmintim. Aš mylėjau jį. Pamilau jo dukrelę Anikę. Auginau šią kaip savo dukterį.
Boguslavas vis labiau niuro. Kunigaikštienės akyse pasikeisdavo keliasdešimt nuotaikų per neilgą valandėlę. Marija Lupu buvo gal gudresnė ir klastingesnė už jį patį.
Aš mylėjau Jonušą! – sušuko Marija. Gyvenime mylėjau tik du vyrus – tave ir jį. Tu nuo manęs atsitraukei. Gyvenau su juo dešimt metų. Kai susirgo, pasiaukojau jo slaugai. Burna čiulpiau blogą kraują iš jo žaizdų. Užsinorėdavo degtinės – paduodavau degtinės. Pareikalaudavo laikyti jam už rankos – laikydavau jo ranką savojoj valandų valandas. Mudu užmigdavom laikydamiesi už rankų.
Kodėl ji man kalba apie meilę vyrui? – samprotavo kunigaikštis Radvila. Juto, kaip į širdį rangosi įtarimas, kad ji ne apie meilę kalba. Atrodė, ją graužė sąžinė. Gal ji jautėsi kalta dėl vyro mirties? Gal iš tikrųjų buvo kalta? Mylėjo vyrą, tačiau nuolatos ieškojo meilužių. Pati Boguslavui prisipažino pergulėjusi ir su Miežinskiu, ir su Mirskiu. Boguslavas neabejojo, kad ji pergulėdavo ir su Kėdainių seniūnu Kochanskiu, ir su Tikocino įgulos komendantu Vikenu. O šie buvo artimiausi didžiojo etmono valdiniai. Didysis etmonas negalėjo nenugirsti ar bent nenujausti, kad jo žmona vis dažniau atsigula į svetimų vyrų lovas. Ar galėjo kas skaudžiau žeisti išdidaus karvedžio savigarbą ir širdį? Nuolatos išdavinėjama jo meilė žmonai ir širdies skaudėjimas galėjo priartinti mirtį labiau nei kraujo liga ir juodoji karštinė.
Atrodė, Marijai kartkartėm reikėdavo ką nors įtikinti, kaip ji pasiaukojamai mylėjo savo velionį vyrą. Įtikinusi kitą, įtikindavo ir save. Ir sąžinės graužatis nurimdavo. Ir dabar ji kalbėjo nebe taip isteriškai kaip iš pradžių.
Kunigaikštį Jonušą ir motina, ir tėvas buvo apdovanoję geromis savybėmis, pasakojo našlė kunigaikštienė. Ir nors Jonušas gimė ne Italijoje ar Prancūzijoje, jis išsiauklėjimu ir puikiomis manieromis nenusileido nei italams, nei prancūzams.
Marija nutilo sužiurusi į Boguslavą. Šis stovėjo prie durų nulenkęs galvą, lyg norėdamas ir nesiryždamas išeiti.
Tu gali neišeiti, jaukiu balsu pasakė kunigaikštienė.
Negaliu, atsakė Boguslavas neatsigręždamas.
Pasilik, raminamai tarstelėjo Marija, priėjo prie kunigaikščio, pakreipus galvą pasižiūrėjo jam į akis.
Tu gailies?
Ko? Dėl ko?
Pasimylėjęs su manimi.
Ne, skubiai ištarė kunigaikštis, papurtė galvą. Ne, ne.
Pagailo prarastos vienatvės? Nori pabūti vienas? – švelniai paklausė Marija. Gerai, eik. Rytoj ateisi, pridūrė valingai, lyg norėdama padaryti viską, kad jam būtų gera.
Pati atidarė duris.
Boguslavas nustebo – už durų buvo tamsu.
Matau, tau bjauru, pasakė kunigaikštienė. Jautiesi taip, lyg vogčiomis išeitum iš kekšės grafienės Rijė slaptabučio, ar ne?
Išėję pro duris, jiedu paniro į tamsą. Boguslavo akys, pripratusios prie švelnios velionio pusbrolio miegamojo šviesos, tamsoje ničnieko neįžvelgė. Jis girdėjo tylius Marijos žingsnius ir tik iš to suprato, kad vis dar eina įkandin jos.
SANDORIS, II. Boguslavas suprato, jog nuo šiol, kad ir kas atsitiktų, eis įkandin Marijos. „Toli nueisim.“ Kiek toli nueis, priklausė nuo jo, kunigaikščiui taip atrodė.
Ar girdi? – rūmų koridoriaus tamsoje paklausė Marija. Teta Liudvika Karolina, Kuršo kunigaikštienė, priglaustų Anikę, tačiau bijo generolų keršto. Ar negalėtume susitarti, kad tu ją globotum?
Galėtume. Tačiau ar aš panašus į globėją? Turiu savybių žmogaus, kurio globon nieku gyvu negalima atiduoti nei vaikų, nei papūgų.
Marija tamsoje nusijuokė.
Tu – drąsus, pasakė. Nebijai vienas ir plikas atsistoti prieš kelių kunigaikščių kariuomenes. Argi mergaitė ir papūgos tave labiau gąsdina?
Žmogus, apsiėmęs globoti Anikę, kaip tik ir turėtų būti atsargesnis. Kokia nauda iš globėjo, kuris bet kurią dieną gali žūti?
Tave pažįsta ir Varšuvoj, ir Paryžiuj, kalbėjo Marija. Briusely ir Londone, Stokholme ir Kopenhagoj. Tavo netikras brolis Francas Erdmanas – Saksonijos sosto įpėdinis. Tavo pusseserė Ana Kotryna – Danijos karalienė. Tavo pusbrolio sūnus Frydrichas Vilhelmas - didysis kurfiurstas. Be to, bičiuliaujies ir su Anglijos karaliene Henriete Marija, ir su Škotijos karalium Karlu.
Ką tu tuo nori pasakyti?
Tamsoje kunigaikštis atsirėmė į jos krūtis. Marija buvo sustojusi ir atsigręžusi.
Mielasis, aš tau sakau štai ką: mudviejų kalibrai – tapatūs. Tavo ir mano statusai - beveik vienodi. Mano šiek tiek blankesnis ir blogesnis. Tavąjį man sunku pranokti. Anikė, globojama tavo žmonių, būtų saugi. Ištekėtų gal ir už princo. Susikurtų ateitį, geresnę nei mano ar Liudvikos Karolinos. Ko vertas būtų jos gyvenimas kuršių suodžiais aprūkusioj Liepojoj?
O ką geresnio galėčiau pasiūlyti Anikei aš? Tikrai ne Varšuvą ir ne Paryžių. Nebent Karaliaučių.
Gerai, Karaliaučių! – džiugiai pasakė kunigaikštienė. Kuo Karaliaučius blogesnis už Varšuvą?
Žinoma, aš pasirūpinsiu Anike, tarė Radvila. Tačiau ir aš tau, Marija, turiu ką pasakyti.
Kokią nors sąlygą?
Taip. Moteris, kuri pamilo mane, turės mylėti šį tą daugiau nei mane ir Anikę.
Ką dar aš turėčiau mylėti? – paklausė Marija.
Tu pažįsti mane ir žinai, ką aš vertinu.
Meilė tau ir tavo vertybėms – conditio sine qua non4?
Taip, atsakė kunigaikštis. Peržengsi brūkšnį – aš atsitolinsiu nuo tavęs.
DVIKOVA, I. Akys. Veria.
Plaukai. Žaidžia su šviesa žvilgėdami.
Anikė.
Atjojo, tarė. Nori tau pasakyt.
Ką pasakyt? – abejingai paklausė Boguslavas. Jis sėdėjo iš vytelių nupintoj kėdėj apsiklojęs kojas vilnone kunigaikštienės skara.
Anikė valandėlę stovėjo sustingus, gal nė alsuodama.
Kas jie? – staiga drąsiai žengė prie kunigaikščio. Ko jie atjojo? Ko ieško? Jūsų ar ir manęs?
Didelės mergaitės akys žvelgė į Boguslavą įžūliai.
Atsilapojo durys. Kunigaikštytė klyktelėjo ir išbėgo lauk. Į kambarį įžengė jaunas lieknas vyriškis juodais ūseliais.
Brolis! Francas Erdmanas! – pažino jį Boguslavas.
Abipus brolio atsistojo dar du kardais ginkluoti vyrai.
Francas Erdmanas buvo linksmas žmogus. Kai atvažiuodavo, pasisveikindavo nuoširdžiai juokdamasis. Boguslavas jį iškeikdavo, paskui tvirtai apkabindavo. Taip broliai bendraudavo nuo paauglystės metų.
Dabar Francas Erdmanas stovėjo niūrus, o Boguslavas nė neatsistojo pasisveikinti. Sėdėjo iš vytelių nupintoj kėdėj ir įdėmiai žiūrėjo į Francą Erdmaną.
Broli, kas tave čia atsiuntė, kad esi toks liūdnas? – paklausė Boguslavas.
Grafas Rijė, atsakė brolis.
Rijė? Ko jis nori?
Kviečia tave į dvikovą.
Ar dvikovos vietą paskyrė jis ar aš turiu paskirti?
Paskyrė jis. Paris, Bois de Vincennes5.
Bois de Vincennes! – pyktelėjęs nusijuokė kunigaikštis. Na ir koks pretekstas dvikovai tokioje iškilmingoje vietoje? Kuo aš dabar grafą Rijė įžeidžiau?
Grafas į ją žiūrėjo, tu ją užstojai nuo jo akių, paaiškino Francas Erdmanas.
Tai bent! – sušuko Boguslavas.
Incidentas įvyko puotoje. Grafas tave įspėjo, kad užstoji. Tačiau tu antrą kartą užstojai ją nuo grafo akių.
Hm hm, juokėsi kunigaikštis. Ar puotoje aš galėjau žinoti, kurią moterį nuo jo akių užstoju?
Suprantu, pritarė Francas Erdmanas. Pretekstas kvailas. Tačiau grafas Rijė kviečia tave į dvikovą. Sąlyga: į dvikovos vietą privalai atvykti tik vieno sekundanto lydimas. Štai grafo laiškas tau. Jame parašytos visos kliautys ir sąlygos.
Pasakyk grafui, kad būtų ramus. Į dvikovą neatsivesiu nė vieno sekundanto. Nenoriu, kad daug akių matytų, kaip išdidus grafas užspringsta savo kraujais ir nustimpa.
Broli, aš ilgai jojau, kelionė buvo varginanti, jau neoficialiu balsu prašneko Francas Erdmanas. Ar negalėčiau tavo dvare kelias dienas štai su šiais adjutantais pailsėti?
Boguslavas nusviedė nuo kojų skarą ir atsistojo. Kunigaikštis buvo basas. Už jo nugaros vis lėčiau suposi iš vytelių nupinta poilsio kėdė.
Gerai, tarė kunigaikštis. Gerai. Ilsėkis čia tol, kol aš parnešiu grafo Rijė galvą.
Francas Erdmanas gailiai pasižiūrėjo į brolį, apsisuko ir su abiem vyrais išėjo iš kambario.
Likęs vienas, Boguslavas iš pradžių ėmė keiktis, trankyti kumščiu stalą, paskui - stūgauti ir juoktis. Tą plevėsą grafą dabar, čia plikomis rankomis būtų įmanęs pasmaugti.
Staiga nurimo.
Aš ją prarasiu, toptelėjo į galvą.
Sėdėjo nukoręs galvą. Gailėjo savęs.
Viešpatie, tiek daug metų klajojau, vienišas kentėjau širdies skaudėjimą, galiausiai sutikau tokią moterį, kokios man reikėjo, ir štai netrukus aš ją prarasiu!.. Viešpatie, kodėl esi toks neteisingas?
Kunigaikštis gailėjo savęs ir regėjo žirgą, kurio balne sėdėjo jis – Boguslavas Radvila, karalius, monarchas.
Vaizdinys pamažu nyko iš akių kaip vaiko sapnas.
Atsidarė durys.
Kunigaikštis atsigręžė pasiruošęs gintis. Išvydo kunigaikštytę Anikę. Kol ji uždarė duris, spėjo pamatyti Marijos pasiuntinį Gabrielių Liubeneckį ir hofdamą Bertą koridoriuj. Kunigaikštytė vilkėjo raudona pūsta suknia baltais rankogaliais. Mergaitės pečius dengė balta pelerina.
Anikė tuojau prašneko – susijaudinus, užsikirsdama, rydama ašaras, kad iš akių nepradėtų birti.
Nevažiuok į Paryžių! Nenorėk žūti. Nenorėk nužudyti kito žmogaus.
Boguslavo vaizduotė nurimo. Suvis dingo iš akių žirgas, karalius, sėdintis balne, karūna.
Mažyte mano, generolai supranta, kad aš tave saugau, pasakė Boguslavas. Generolai supranta, kad nepaims tavęs įkaite, kol aš tave saugau. Jie nori sunaikinti mane.
Boguslavas atsistojo, apkabino mergaitę, priglaudė jos galvą prie savo krūtinės.
Gyvenk rami, Anike, sušnabždėjo kunigaikštis. Jeigu ir žūčiau, tave saugos mano vėlė.
Nejok į Vensenų pilį vienas, nenorėk žūti, meldė Anikė. Ji tankiai alsavo jam į krūtinę. Boguslavas ir per liemenę bei marškinius juto pažįstamą karštį. Saulės temperatūros karštį.
Ir Anikę aš prarandu, pamanė Boguslavas. Vėl lieku vienišas. Mirties akivaizdoj - visiškai vienišas. Ką aš darau? – susigriebė. Kodėl graudinu vargšę jautrią mergaitę? Kodėl noriu, kad ji manęs, Europos pašlemėkų pašlemėko, gailėtų?
Josiu, tarė ramiu balsu. Negaliu užsitraukti negarbės.
Patylėjo, tėviškai atstūmė mergaitę nuo savęs.
Nesakyk, kur išjojau, savo pamotei, paprašė. Nenoriu jos skaudinti.
SARKOFAGAS, I. Prekystalis apstatytas skaidriais ir juodais buteliais, kai kurie iš jų – jau tušti ir apvirtę.
Francas Erdmanas Saksonietis lėtai girsnojo klaretą iš didelės taurės.
Buvo girdėti, kaip lauke ant grandinės draskėsi ir lojo šuo.
Birželio dvidešimtą dideliame lauke tarp Tilžės ir Tauragės prasidės lemiamos derybos, girsnodamas vogravo Francas Erdmanas. Mano mielasis brolis Radvila derybose turės ir Mazarinio, ir kurfiursto Frydricho Vilhelmo, ir karaliaus Jono Kazimiero įgaliojimus. Ir tai reikš, kad lauke tarp Tilžės ir Tauragės ne Boguslavas Radvila su Otu Šverinu ir Vincentu Gosevskiu, o tik Mazarinis su savimi derėsis. Mazarinis, vien tik Mazarinis spręs, kokiomis sąlygomis Brandenburgą su Lenkija ir Lietuva sutaikyti. Tai jis, Mazarinis, pasakys, kuriai šaliai atiduoti Prūsiją. Tačiau kai ateis laikas Mazariniui atsilyginti Boguslavui, Prancūzijos premjeras ir kardinolas nuo jo nusigręš. Karaliaus rinkimuose, jeigu jie įvyks netrukus, Mazarinis neparems Radvilos.
Patylėjo. Lauke piktai, įkyriai lojo šuo. Francas Erdmanas išgėrė taurę iki dugno. Valandėlę reikšmingai vartaliojo akis. Buvo jau apgirtęs.
Mazarinis neparems Radvilos, sukikeno. Boguslavas nežino to. Brolelis nežino to!.. Cha, cha, cha…
Iki birželio dvidešimtos dar toli, dar anksti dugną dėti, piktai pasakė Marija Lupu.
Ji atrodė girta. Ją kvaišino negera nuojauta. Sutriko moters orientacija. Judėjo lyg nepažįstamoj erdvėj – atsitrenkė iš pradžių į stalą, paskui į prekystalį. Ėmė talžyti jį delnu išskėstais pirštais.
Mariją gal ištiko migrenos priepuolis.
Jie nori laikyt Jonušo palaikus Tikocino pilies rūsy kaip šuns žarnas! – rėkė kunigaikštienė. Mano užsakymo iškalti sarkofagą nepriima nei Kėdainiuose, nei Tilžėje, nei Karaliaučiuje! Naujasis etmonas Gosevskis neleidžia palaidoti Jonušo! Aš padegsiu Tikociną! Tam prasišikėliui Gosevskiui įlašinsiu į šakumą kekšės pieno. Ir sugirdysiu kibirą rūkytų šiaudų alaus. Įmesiu į pirtį. Kai išprakaituos ir spermą išleis, padrėbsiu šunims sudraskyti. Neišgelbės jo nei šėtonas, nei Dievas!
Kunigaikštiene, aš jums sakau: Boguslavas gali Mazariniui ir į užpakalį įlįst - nieko nepeš. Nieko! – tikino Francas Erdmanas.
O aš tau, Francai, sakau: iki birželio dvidešimtos aš sarkofagą Jonušui iškaldinsiu! Kad ir Romoje ar Vatikane, tačiau iškaldinsiu. Gosevskis man nesutrukdys.
Kunigaikštienė persisvėrė per prekystalį ir apčiuopom kažko nervingai ieškojo tarp ąsočių ir taurių.
Mejeri, reikia ugnies, kalbėjo barmenui. Duok ugnies. Duok rūkytų šiaudų alaus, Mejeri!
Mieliausioji, mano šuva pablūdo, tarė Mejeris. Loja ir loja. Draskosi ir draskosi. Jeigu jums įkyrėjo – pakarsiu šunį.
Marija sukluso. Valandėlę drybsojo ant prekystalio nejudėdama. Paskui lėtai pakėlė galvą ir įsižiūrėjo barmenui į veidą.
Sakai, šuo loja? Girdi, kad loja? Tu per daug girdi, Mejeri. Per daug matai. Per daug žinai. Kur tave dėti, Mejeri?
Barmenas stovėjo, tankiai mirksėjo, staigiais judesiais sukiojo galvą.
Kvailys, ištarė kunigaikštienė atšlydama nuo prekystalio.
Marija, eime, pasakė Francas Erdmanas ir tvirtai paėmė ją už rankos.
Įsakmiam balsui kunigaikštienė pakluso. Mažojoje salėje, kurioje stovėjo šviesiomis spalvomis nudažyti baldai, Francas Erdmanas atsagstė jos pilkos palaidinės sagas, ranka perbraukė per krūtis, plaštaka sustojo ant plikos nugaros, spūstelėjo, ir Franco stangrus karabinierius pajuto, kad vartai atsiveria.
DVIKOVA, II. Kunigaikštis Boguslavas ėjo tuneliu. Gelsvo smiltainio skliautais ir sienomis vingiavo, šakojosi rausvos, žalsvos kitokio akmens gyslos.
Ant suodinų akmenų pado plėvojo ugnis. Prie prancūziškojo hidalgo Don Kichoto (to vyro tikros pavardės kunigaikštis neprisiminė) palaikų kriptos. Čia buvo dvikovos vieta. Čia turėjo ateiti grafas Rijė. Čia Boguslavas turės su juo susikauti špagomis. Kausis, kol vienas kris negyvas.
Boguslavas kišo rankas prie ugnies, prie ramios liepsnos ir dantimis kaleno. Nuo šalčio ir visiškai aiškaus žinojimo, kad niekuo negali paaiškinti, kodėl rizikuoja gyvybe.
Išgirdo žingsnius. Kunigaikštis šastelėjo nuo laužo į šalį, užsiglaudė už tunelių susikirtimo kampo, kur nebesiekė ugnies šviesa. Pasislėpęs matė: tuneliu ateina grafienė Rijė, hofdama žibintu jai šviečia kelią. Prie laužo jiedvi sustojo ir dairėsi. Laukė.
Mais c'est impossible!6
Mergaitė su grandine ir dideliu pakabuku ant krūtinės. Smulki, liekna, apskrito veido, nosikė tiesi, lūpos putlios, smakras kiek skiausčias, akys didelės, antakiai ilgi ir siauri. Plaukai sklaistyti. Kakta atvira. Kepuraitė gaubia tik viršugalvį ir ausis. Kreza vienguba, pagražinta nertais lapeliais.
Tai ji, Rijė, prieš daugelį metų. Su ja ir kunigaikštyte de Roan Boguslavas kadaise pakaitom mylėjosi laive pakeliui į Amsterdamą ir Londoną. Kodėl neįmanoma?
Boguslavą į dvikovą iškvietė ne grafas, o grafienė. Ji neužmiršo siautulingos kelionės laivu per audringą jūrą. Mergaitės, mistiškos, gamtiškos, geidulingos ir baimę keliančios esybės, tapusios madonomis ir nusivylusios romumu, pasidaro agresyvios.
Grafienė buvo senstelėjusi. Tačiau jos veido bruožuose, kūno linijose vis dar galėjai įžvelgti tai, kuo ji žavėjo būdama mergaitė. Iš šios moters mergaitė nebuvo išnykusi.
Boguslavui dilgtelėjo širdį: turiu Mariją Lupu.
Ir tuo metu prancūziškojo hidalgo kriptos sienelė atsidarė, iš slėptuvės pasigirdo ne riterio idealisto, o jo dulsinėjos balsas.
Malonioji, pakelk žibintą aukščiau, apšviesk grafienės veidą, kad aš jį geriau matyčiau.
Hofdama pakėlė žibintą. Radvila tų moterų daugiau nebematė. Iš dulsinėjos balso pažinęs karalienę Aną, Boguslavas visa nugara prisiplojo prie gruoblėto smiltainio sienos.
Ši slėptuvė mano, šis tunelis mano, pasakė karalienė Ana. Kodėl ir tu juo vaikštai? Ar dėl to, kad karalienės slėptuvė – saugiausia?
Grafienė tylėjo. Veikiausiai iš netikėtumo ir apmaudo, kad karalienės šnipai sužinojo apie jos slaptą meilės žygį.
Ar pasakyti grafui Rijė, kad tu vaikštai į tunelius ir susitikinėji su vaiduokliais, faunais ir jaunais favoritais? – vėl paklausė valdovė.
Karaliene, meldžiu patikėti, aš atėjau pasišildyti prie jūsų meilės laužo ugnies, išgirdo grafienės balsą Boguslavas. Ir grafienės balsu vis dar – bent vos girdimu prieskambesiu – kalbėjo svajoklė mergaitė.
Boguslavas mažais pristatomais žingsneliais tolinosi nuo tunelių sankirtos, prie kurios jam buvo paskirtas nelauktas meilės pasimatymas. Mentikauliai atsitrenkė į kriptos kraštą. Toliau kunigaikštis ėjo sienos prisilaikydamas ranka. Kas keli žingsniai pirštai peršliauždavo per kriptų plytas. Į tunelio sieną buvo įmūryta gausybė kankinių, vienuolių ir didvyrių.
Boguslavas užsidegė savo mažytį žibintą ir pasileido bėgti tuneliu. Akyse vis kažkas šmėsčiojo, atrodė, mirusieji prisikelia, išlaužia kriptų sieneles, lenda į tunelį ir jau trimituoja, kviečia Boguslavą į paskutinę orgiją.
Ko išsigandai? Kodėl manai, kad ne visos moterys tebėra ir mergaitės? Čia visos tokios, visos tokios! Visas moteris valdo mergaičių svajonės!
DVIKOVA, III. Snūduriuojant šalčio prisigėrė drabužiai. Mariją krėtė šaltis.
Buvo praaušę, žvakė ant stalelio stovėjo nesudegusi, tačiau užgesusi. Kas ją užpūtė?
Marija pašoko ant kojų, nuo pagirių sunkia galva priėjo prie lango. Toli aplinkui buvo matyti kalvos, apaugusios lazdynais, pušimis ir beržais. Apačioje plytėjo mūrine tvora aptvertas kiemas. Apsmukęs, neseniai pakirdęs kiemsargis kosėdamas vedė per kiemą arklį. Tvoros šešėlis krito ant lobyno pamatų. Kareivių ištuštinto lobyno sienos ir bokšteliai stūksojo aušros nušviesti. Kunigaikštienei pasirodė, kad mato bažnyčią, mažutėlę bažnyčią.
Ak! Naktį buvo atėjusi Anikė, pamatė, kad pamotė ne viena miega ir užpūtė žvakę. Ir išėjo užpūtusi? Paėmusi Franco drabužius?
Marija, ramstydamasi rankomis į sienas, užlipo laiptais aukštyn. Mansardoje buvo tylu. Sugirgždėjo durys, kai jas vėrė.
Taip ir buvo. Anikė nemiegojo. Sėdėjo krėsle kojas po savim parietusi. Krėslą buvo prisistūmusi prie židinio, prie pajuodusio mūro. Marija brūkštelėjo ranka per židinio plytas – ne, netepė, plytos buvo pajuodusios, tačiau netepė.
Kunigaikštienė priėjo prie stalo, įsistebeilijo į popierius, kuriuos vakar prirašė Francas Erdmanas Saksonietis. Štai kaip… Naktį Anikė užpūtė žvakę, paėmė Saksoniečio drabužius ir garantinį laišką Miežinskiui dėl sarkofago statybos. Laiško nesudraskė. Protinga mergaitė.
Marija ištraukė stalčių, nedvejodama sugrūdo į jį popierius. Norėjo, kad Anikė pajustų pasitikėjimą ja. Ką darė pamotė, turėjo daryti ir podukra. Net ir pamotės atsakomybe privalėjo dalytis. Marija pažvelgė į Anikę.
Ar tai tu užpūtei žvakę?
Susierzino. Kodėl šneką pradėjo nuo žvakės? Ne dėl žvakės ji čia atėjo.
Klausiu juk…
Kokią žvakę?
Užpūtei žvakę, paėmei popierius. Prisipažink – ir jo drabužius.
Anikė tylėjo. Pamotei į akis nepasižiūrėjo. Dėbsojo gal į duris, gal į tuščią romulikėmis kvepiantį orą.
Ogi ne – mergaitė akimis rodė, kur padėti Saksoniečio drabužiai: kelnės, marškiniai, liemenė, liūdnai elegantiška juosmens juosta…
Marija, tramdydama pyktį, abiem rankom subraukė drabužius, gniutulą paėmė į glėbį.
Ar žinai, kur išjojo kunigaikštis Boguslavas?
Marija sužiuro į Anikę.
Ar žinai? – mergaitė pažvelgė pamotei tiesiai į akis.
Jeigu išjojo, turėjo reikalų. Jo reikalai – pusė Europos. Kodėl klausi?
Anikė tylėjo ir žvelgė į ją taip tiriamai, kad Marija sutriko. O velnias, ji vis dar nebuvo išsiblaiviusi. Skaudėjo galvą…
Gal ir man pradėti gyventi su vyrais? – staiga paklausė Anikė.
Tu nesupranti! – sušuko Marija užpykusi. Vyrai yra naudingi ir nenaudingi. O paguodos ir užuojautos reikia kiekvienam.
Ir mūsų paslaugų, ar ne?
Ką vadini paslaugomis? Šiąnakt Saksonietis padarė paslaugą mums. Ar tai tau nerūpi? Ar dėl savęs, ar dėl tavo tėvo amžinos ramybės aš stengiuosi?
Žinau, tarė Anikė nusiminusi. Tu išveši mane į Liepoją. Atiduosi globoti tetai Liudvikai Karolinai Ketler.
Sakiau: aš pasitikiu kunigaikščiu Radvila, kunigaikštis pasitiki manimi. Jis tave globos.
Arba žus kur nors dvikovoj. Rytoj… po mėnesio… po metų…
O Dieve! – sušuko Marija. Kas žino, ar aš nekrisiu negyva jau šiandien?
Marijai gerklę užgniaužė graudumas.
Kad tu žinotum, kaip aš mylėjau tavo tėvą!.. O jis mirdamas neleido man ant jo lovos atsisėsti!..
Nutilo. Į lankas nušnekėjo. Mergaitė, kol Marija kalbėjo, nė nepažvelgė į ją. Reikėjo ką nors daryti. Ką – daryti?
Marija pasuko prie durų.
Nešu jam drabužius, tarė pavargusiu balsu. Saksonietis jau turi išvykti, o aš čia plepu.
Kodėl aš taip elgiausi? – klausė savęs Marija, lipdama laiptais žemyn. Kodėl žiūrėjau į Anikę kaip į auką?
1 Po velnių (pranc.).
2 Dieve mano... Dieve mano! Aš esu baigtas žmogus... (pranc.)
3 Eime (pranc.).
4 Būtina sąlyga sutarčiai įsigalioti (lot.).
5 Paryžius, Vensenų pilis (pranc.).
6 Bet tai neįmanoma! (pranc.).
Jis negražiai – lietuviškai – pasišaipė iš Marijos, pusbrolio pirmos žmonos jaunutės giminaitės. Jis negalėjo gražiai pasišaipyti. Mergaitė kėlė jam baimę, o būti bailiu Boguslavui atrodė taip gėdinga, kad būtų sutikęs verčiau mirti nei gyventi ir ko nors bijoti.
Krišpinas įvedė jį į svetainę. Ir staiga atsidarė gretimo kambario durys. Staiga - ir plačiai, iki galo.
Akys. Veria.
Plaukai. Žaidžia su šviesa žvilgėdami.
Suknelė – balta…
Boguslavas pakėlė ranką, žengė link Marijos. Ir durys užsitrenkė.
Boguslavas vaikščiojo po svetainę išraudęs, niršiai alsuodamas.
Nugėrė iš taurės vyno, kad įveiktų baimę, kurios – tokios didelės – dar niekada nebuvo jutęs.
Atidarė duris į gretimą kambarį. Įėjo. Apsidairė. Kambaryje tvyrojo tiršta vakaro prieblanda. Sienų, daiktų spalvos prieblandoje buvo suvienodėjusios. Tik suknelė… Balta kaip sniegas suknelė, padriekta ant poilsio kėdės atlošo ir rankdėtės, vėrė ir akis, ir širdį.
Pro duris Marija neišėjo.
Kunigaikštis šoko prie atdaro lango – vidun plūdo alpus žydinčių alyvų kvapas, sumišęs su lakštingalų graudulingu čiulbėjimu. Marija išnyko tame žydėjime, tame čiulbėjime…
Boguslavui maišėsi protas. Kunigaikštis ištraukė iš makšties špagą, sulenkė - ašmenys blykstelėjo vakaro šviesoje skaudžiu spinduliu. Kunigaikštis perbraukė špaga per baltą suknelę, pasilenkęs žiūrėjo, ar nesukruvino.
Ačiū Dievui, apsidžiaugė jaunas kunigaikštis. Aš laisvas!
Boguslavas atsidrėbė į poilsio kėdę, atsilošė, padėjo galvą ant atlošo, ant baltos suknelės. Užsimerkė.
Kvailys, kvailys, nenustojo džiūgavęs. Štai šią valandėlę aš galėjau prakišti laisvę! Prancūziją, Olandiją, Daniją. Viską. Visą Europą, Viešpatie!..
Taip Marija anuomet išnyko jam iš akių. Atrodė per daug gamtiška ir gaivališka.
Nesutramdoma ir sutramdanti. Marija nusivedė Boguslavą į Papūgų kambarį. Žali ir geltoni paukšteliai ėmė triukšmingai skraidyti, kabintis į užuolaidas, šmurkščioti į slėptuves.
Marija meiliu balsu juos ramino. Balsas jaunatviško prieskambesio dar nebuvo praradęs.
Raudonskruosčiai agaporniai, aiškino Boguslavui. Neišskirtukai.
Kunigaikštis nusistebėjo, kad tokių esama. Dar labiau stebėjosi, kad ji šias papūgas brangina. Kalbėjo apie jas lyg praskleisdama šydą, uždengusį jos paslaptis. Parodė kunigaikščiui papūgas, kai jis jau įjunko lankytis Marijos apartamente.
Dumskis ir jo Višta, supažindino Boguslavą su papūgomis. Rūtinas ir Citrė. Visi kiti ma~žiai.
Mažiai?
Dar nepakrikštyti.
Pro langą įspindo vakarėjanti saulė. Jis vėl nustebo išvydęs ramiais spinduliais apšviestą našlę. Iš apšviesto jos kūno taip pat sklido šviesa.
Mergaitė, toptelėjo jam į galvą. Iš jos kūno šviečia mergaitė.
Vikrūs, rūpestingi, pavyzdingai augina vaikus, gyrė Marija paukštelius. Ir bjaurūs. Snapais – lyg rantytomis žirklėmis – sukarpo…
Ji įdėmiai pasižiūrėjo į Boguslavą.
Palik ant stalo „Rožės romaną“ – sukarpys puslapius į skutelius ir susisuks iš jų lizdą, tarė. Įsižiūrėk į Dumskį. Ar tau jis neįdomus?
Boguslavui neatėjo į galvą nieko, ką galėtų pasakyti apie Dumskį.
Kai tave aplankiau, nuslinko keli akmenys nuo širdies, pasakė kunigaikštis.
Man nė vienas nenuslinko. Anikę reikia slėpti. Vyro palaikai tebėra Tikocine. Sarkofagu, kurį noriu pastatyti Kėdainiuose, nė nepradėjau rūpintis. Neapkenčiu savęs.
Ji pažvelgė Boguslavui tiesiai į akis.
Ar apie bendravimą nenori pasikalbėti?
Apie bendravimą? – kunigaikštis vyptelėjo. Dvikovoj Rijė sužeidė ranką. Iš Bastilijos išėjau užuitas. Turėjau atsipeikėti. Daug metų neatsipeikėju. Vis užsiplieskiu. Kapojuos dvikovose. Apsiginu garbę. Iš to nieko gero. Veikiausiai niekada neatsipeikėsiu.
Paukštukai čirškėjo aprimę.
Marija tebežiūrėjo jam į akis ir tylėjo.
Kunigaikštiene, aš būčiau tau tik kupra. Ar tau jos reikia? Ar dar mažai sunešiojai kuprų?
Mėgstu vyrus, išėjusius iš Bastilijos, žvaliai pasakė Marija Lupu. Taip, iš tikrųjų, kai Bastiliją nugriovė, vis mažiau bėra joje kalėjusių vyrų. Jų vertė didėja. Jie jau dabar vertingesni už dinozaurus, gyvenusius prieš tūkstančius metų.
Boguslavas negalėjo patikėti savo ausimis.
Nugriovė Bastiliją? Kada, kas nugriovė Bastiliją? Marija, apie ką kalbi?
Ji užsiplieskė.
Aš taip ir nujaučiau! Aš žinojau! Bastilijos nebėr, o aš tebesu. Tu negali tuo patikėti. Tu netiki, kad galėtų kas nors pasikeisti. Tu niekuo nebetiki! Bastilijos seniai nebėra. Nebėra Bastilijos! Kodėl tu manai, kad Bastilija – amžina? Kad ir dabar ji tebestovi? Kodėl turėtų stovėti? Žmonės gyvena. Viskas keičiasi. Nutilk, Dumski! – sušuko žaliasparniui paukštukui, vėl ėmusiam rėkti. Nutilk! Kai aš rėkiu, tu privalai tylėti! Chm.
Nutilo ir ji.
KALTĖ, I. Tą dieną, kai Marijos vyras Jonušas Radvila Tikocine mirė, Boguslavas Radvila kovėsi dvikovoj su kunigaikščio d'Elbefo sūnumi grafu Rijė. Dvylikos sekundantų akivaizdoj špagomis plakėsi tol, kol abu susikruvino. Grafas, priverstas susitaikyti, trūktelėjo Boguslavo ranką taip stipriai, kad tapo aišku: įvyks ir trečia, ir dešimta, ir dvidešimt pirma jų dvikova. O kiek kartų Boguslavas kovėsi dėl Lietuvos? Pusbrolis Jonušas kovėsi dėl tėvynės visą gyvenimą, iki mirties, o nė jo mirties valandą Boguslavas neatsistojo šalia narsuolio. Jonušas norėjo Lietuvos, priklausomos nuo Švedijos. Boguslavas norėjo Lietuvos, priklausomos nuo Lenkijos. Ši priklausomybė jam žadėjo karjerą ir garbę, kurstė viltis užsidėti ant galvos karūną. Pajutęs nevalingą priklausomybę ir nuo pusbrolio našlės, Boguslavas pirmą kartą mintyse prisipažino, kad yra nusikaltęs, labai nusikaltęs. Jis geidė Marijos. Tvirtai įtikėjo, kad privalo paliesti jos kūną. Šis taip pat troško būti jo liečiamas. Abu – Marija ir Boguslavas – veržėsi į aistrų stichiją. Veržimasis džiugino, drumstė protą, laisvino tramdomą energiją. Atrodė, Boguslavas galėjo jausti tik palaimą! O jis juto kaltę. Jo veržimasis ir į garbę, ir prie Marijos kilo iš kažin ko esmingai blogo. Tačiau ar dėl to vertėjo Boguslavui sustoti? Kuris žmogus, supratęs, kad stojo į blogio kelią, sustoja ir nebekeliauja toliau? Kur jau ten! Įminti paslapties, kur kelias nuves, nepajėgė išsižadėti nė vienas nusidėjėlis.
PASLAPTIS, II. Bare už prekystalio stovėjo barmenas žydas, tankiai mirksėjo, staigiais judesiais sukiojo galvą. Priėmė užsakymą.
Marija ir Boguslavas, nuėję į mažąją salę, sėdėjo prie staliuko, gurkšnojo iš taurių vyną, tylėdami žiūrėjo vienas antram į akis. Paskui abu ėmė dairytis.
Marija atrodė pavargusi.
Žinau, kas yra pagirios, prašneko kunigaikštienė. Po to, kai tu mane palikai, trejus metus aš daug gėriau. Pas seniūną Miežinskį, pas Lietuvos sargybinį Mirskį, pas mane. Blaivi negalėdavau gundyti. Išgerdavau – ir gundydavau. Miežinskį sugundžiau vieną sykį. Mirskį – dažniau. Dabar man gerai. Perspektyvų man nereikia. Susitikimų. Tik.
Nuo vyno ji atkuto. Ėmė apžiūrinėti blyškius erotinius piešinius ant sienų, baldus, nudažytus šviesiomis salsvų tyrelių spalvomis.
Sėdime lyg vaikų svetainėje, kurios sienos papuoštos paveikslais, skirtais suaugusiems, pasakė Boguslavas.
Iš tikrųjų, atsistojo kunigaikštienė. Man čia nepatinka.
Tačiau išeidama stabtelėjo, įsižiūrėjo į blandžiai apšviestą kertę. Įsižiūrėjo ir Boguslavas.
Čia? – paklausė.
Dabar mes vieni, atsakė Marija.
Boguslavas atsigręžė. Pro durų tarpangį matė barmeną žydą. Jis stovėjo prie prekystalio, tankiai mirksėjo, staigiais judesiais sukiojo galvą.
Jiedu išėjo iš mažosios salės.
Stačiais laiptais užlipo į kambarėlį pastogėje. Žvakidėje degė žvakė. Ant sienos pakabintos džiūvo romulikės, surištos šluotelėmis.
Kunigaikštytė Anikė vilkėjo raudona pūsta suknele baltais rankogaliais. Apvalus veidas, ant kaktos pakirpti tamsiai rudi plaukai, lenkti antakiai, išblyškę skruostai, laibas kaklas – angelas!
Tu jį pažįsti, jis tavo dėdė, tarė Marija Anikei. Aš jį pažįstu seniau nei tu. Tu dar nebuvai gimusi, kai aš su juo susipažinau. Daug apie jį tau pasakojau. Norėjau, kad trise susitiktume.
Angelo akys žvelgė į Boguslavą taip tiriamai, kad kunigaikštis Radvila nusuko akis į šalį. Jo ir Marijos žvilgsniai susitiko.
Aš nieko daugiau neturiu, tik ją, pasakė Marija Boguslavui. Pažvelgė į Anikę.
Nuo šiol turėsiu dar ir jį, pasakė jai.
Boguslavas žiūrėjo į Anikę vis labiau abejodamas, kad mato pusbrolio dukterį. Ji buvo kitokia nei ta, kurią išvydo įžengęs į kambarį. Balta apykaklė, balta nėriniuota pelerina, rankovės iki alkūnių ankštos, nuo alkūnių – pūstos, riešus smaugia platūs rankogaliai.
Boguslavas keliais žingsniais priėjo prie lango ir negrabiai atidarė jį – vidun plūstelėjo gaivus nakties oras. Kunigaikštis bijojo atsigręžti. Už jo nugaros buvo ta mergaitė, iš kurios jis anuomet negražiai pasišaipė ir ji išnyko alyvų žydėjime, lakštingalų čiulbėjime. Liko tik balta suknelė, padriekta ant poilsio kėdės atlošo ir rankdėtės. Kas dedasi! Marija visur, kur eina, tampa prarastąja mergaite, keičia aplinką, joje tuojau pasijunti vienišas.
Anike, Anike, tarė Boguslavas. Neišdrįso atsisukti ir pažvelgti į mergaitę, į tą angelą. Spoksojo į nakties tamsą. Anike, aš nepažeminsiu tavo pamotės. Aš nepažeminsiu kunigaikštienės.
Po daugelio metų mudu su Boguslavu vėl susitikom, pasakė Marija podukrai. Norėjau, kad tai žinotum.
Kodėl ji čia? – Boguslavas atsigręžė į kunigaikštienę. Kodėl čia, baro palėpėj?
Marija valandėlę žiūrėjo į Radvilą sutrikusi ir stebėdamasi. Radvila nenusuko akių, laukė atsakymo.
Mano apartamente nesaugu nė papūgoms, pasakė Marija. Generolai ieško Anikės tėvo lobių. Ar norėtum, kad Anikė taptų jų įkaite? Čia jai saugu. Tikrai niekam nešaus į galvą, kad kunigaikštytė dirbtų barmeno padėjėja ir plautų indus.
Plauti indus? – pasibaisėjo mergaitės padėtim kunigaikštis. Kiek jai metų? Šešiolika metų! Kodėl mudu pakenčiam generolų persekiojimus? Ar jų bijom?
Bijom. Aš bijau, prisipažino Marija. O indų plauti jos niekas neverčia. Nori – plauna, nori – ne. Be to, ji su tuo žydu susidraugavo. Ir gerai. Mergaitei reikia išmokti su žmonėmis bendrauti.
Kunigaikštis ėmė niršti.
Tai ar mudviejų dar nėra ar jau nebėra?
Apie užuojautą aš jau blogai galvoju. Laukiu jos. Tikiuosi – štai jau rytoj. Tačiau išaušta rytas – nėr užuojautos.
Aš nekalbu apie užuojautą! – sušuko Boguslavas įširdęs. Jam atrodė, kad įvyko katastrofa. Jis nebebuvo nei kunigaikštis, nei karys, nei vyras, kuris galėtų apginti moterį ir mergaitę. Nebepajėgė nė tvardytis. Ėmė šaukti.
Kodėl prakalbai apie užuojautą? Ar nepažįsti manęs? Aš niekada nepripažinau užuojautos! Net ir merdėdamas smeigsiu špaga tam, kuris ašaros ir bandys mane užjausti!
Marija apkabino kunigaikštį. Padėjo galvą jam ant peties. Reikėjo ramumos.
Jiedu nuvažiavo į bažnyčią.
Klausėsi giedojimų. Pastorius aiškino Šventąjį Raštą.
Įstatymo mokytojas Jėzų klausė: „Kas man artimas?“ Jėzus klausimą pakeitė: „Kas jam – našlaičiui – artimas?“ Ir nesileido į ginčus. Vertino ne teorijas, o veiksmus.
„Eik ir tu taip daryk.“
Marijai ašaros užsmaugė gerklę. Ėmė trūkti oro.
Eikim iš čia, tarė ji Boguslavui. Nebegaliu čia būti.
SANDORIS, I. Reikėjo ramumos.
Nuvažiavo prie upės. Ant aukšto skardžio, nuo kurio atsivėrė miesto vaizdas, gurkšnojo itališką vyną iš butelio kakliuko.
Sapnavau tave, prašneko Marija. Atsikėlus supratau, kad įvyko lūžis. Turiu prisileisti tave arčiau. Mąstau blaiviai. Nenoriu jokių permainų. Vienišiai retsykiais gali palaikyti vienas antrą. Tai – ne nuodėmė. Kalbėjau apie tai su podukra. Ji supranta. Dabar tavo eilė atsakyti, ar supranti.
Miesto vaizdas, atsivėręs nuo skardžio, buvo užmiglotas. Bažnyčių bokštai tolumoje atrodė trapūs ir jau išnykstantys. Šmėksojo labiau būsenų, o ne mūro bokštai.
Upės slėnį aš matau geriau nei miestą, pasakė kunigaikštienė. Slėnis man jaukesnis. Žalias ir ramus.
Atsakau į klausimą, prašneko Boguslavas. Tu – vieniša, aš – vienišas. Remkimės vienas į antrą, jeigu vienas antru pasitikim. Pasitikėjimas, tik jis mudu gali suartinti.
Jiedu bučiavosi. Jis patyrė, kad prisilietimas prie krūtų praveria jai lūpas. Jiedu vėl gėrė iš butelio kakliuko. Susijaudinę, įtikėję, kad pasitikėjimu nebeįmanoma abejoti.
Marija, žiūrėdama į upės slėnį, žaliuojantį apačioje, džiūgavo.
Nenorėčiau reinkarnuotis į vieną žolės lapelį, į vieną kerpės siūlelį, kalbėjo tankiai alsuodama. Norėčiau reinkarnuotis tik į visą slėnį!
Aš nežinau, pasakė Radvila. Nežinau, ar suvis galima reinkarnuotis.
Jis nenorėjo apie tai daugiau nei kalbėti, nei galvoti. Tačiau Marijos polėkis jam patiko. Jam reikėjo moters su polėkiu.
Jiedu važiavo atgal į miestą nurimę. Plepėjo apie malonius niekučius.
O! – staiga prisiminė Marija. Paryžiuj tau buvo įkritus į širdį panelė de Roan. Kur ji dabar?
Nežinau, atsakė Boguslavas pagalvojęs. Nuo ano išgarsėjusio nuotykio su ja laive aš jos nebesutikau.
Puiku. Esi nepralenkiamas dvikovų virtuozas. Tikiuosi, jau viską žinai apie moteris?
Klausimas sutrikdė Radvilą. Ką jis turėjo atsakyti? Moterų skriaudos nebuvo patyręs. Meluoti būtų buvę per žema, didžiuotis – negarbinga.
Aš tave myliu, pašnabždom tarė Boguslavas, apkabino ją viena ranka, pirštais kedeno ilgus juodus plaukus. Ir sakau: pasitikėjimas – mūsų santykių pamatas, pasitikėjimas – tai brūkšnys, kuris atskiria mudviejų gyvenimą iki antro mūsų susitikimo nuo bendravimo dabar. Ar supratai? Nuodėmės, padarytos iki brūkšnio, nėra nuodėmės. Dėl jų neskaudinsim vienas antro. Tu negrauši manęs dėl Roan ir kitų panelių. Aš nekviesiu į dvikovą nei Miežinskio, nei Mirskio.
Ji nusijuokė.
Kaip susilaikysi nekvietęs? Dvikovos – tavo stichija. Man patinka tavo stichija. Ir aš žinau, kad tu visada kausies.
Pabučiavo jam į skruostą.
Kodėl kalbi apie brūkšnį? Nuo artimo žmogaus nuslėpti beveik visą gyvenimą - neįmanoma. Ar tu užbrėši brūkšnį, ar neužbrėši, mudviejų gyvenimas iki brūkšnio gausins mudviejų nuodėmes šiapus brūkšnio.
Argi norėtum, kad gausintų? – nusistebėjo Boguslavas. Kalbi taip, lyg norėtum.
Noriu būt ištikima! Galų gale. Kam nors, bent kam nors!.. Tau.
Ir daugiau nebekalbėjo. Marija vilkėjo raudona palaidinuke, ilgu juodu sijonu. Ėjo tiesi. Neatsigręždama. Boguslavas sekė įkandin jos vis labiau jaudindamasis.
Atidariusi duris Marija stabtelėjo.
Čia buvo mano ir vyro miegamasis, pasakė. Šioje lovoje mudu su Jonušu miegodavom. Su niekuo kitu čia dar nesu miegojusi.
Pasodino Boguslavą į fotelį, pati įsitaisė šalia ant apvalaus minkšto ranktūrio.
Tavo rankos šaltos, sukuždėjo.
Šildė Boguslavo rankas suspaudus suplokštėjusias purias šlaunis.
Kunigaikštis prisiminė, kaip jis ir Marija su giminaitės Kotrynos, pirmosios Jonušo žmonos, šeima važiavo iš Varmijos į Karaliaučių. Po Jonušo ir Kotrynos vestuvių lydėjo Potockius atgal į jų tėvynę Lenkiją. Važiavo ketvirtoje ar penktoje vilkstinės karietoje. Dviese. Marija tebebuvo paauglė. Kelias buvo tolimas ir nelygus. Kai mergaitė, marinama miego, padėdavo galvą jam ant kelių, ji atkusdavo ir susijaudindavo. Ratai nelygiu keliu dardėjo, karieta purtė jųdviejų kūnus. Marija neatsispyrė paslapties pažinimo pagundai, o Boguslavas neužgynė prie pažinimo vaisiaus brautis.
Ant rausvo apsiausto atlapo liko pėdsakų, prisiminė Marija. Aš norėjau išsaugoti apsiaustą iki mirties. Tačiau kandys greitai pajuto organinį maistą ir atlapą sugraužė.
Marija apkabino Boguslavą, bučiavo jo veidą kuždėdama švelnius žodžius.
Ar atsimeni? Anuo metu pirmąsyk mane išrengei per Jonines. Ir – atsitraukei.
Atsitraukiau, pripažino Radvila.
Aš bijojau, kad neatsitrauksi. Tebebuvau mergaitė. Labai bijojau.
Ir aš bijojau, kad neatsitrauksiu.
Juodi Marijos plaukai apdriekė Boguslavo krūtinę.
Nesistebiu, kad bijojau aš. Tačiau kodėl mergaitės išsigandai tu? – paklausė Marija.
Ir aš tebebuvau jaunas. Dar labai dažnai galvodavau apie mirtį. Svajojau numirti taip, kaip derėtų narsiam vyrui. Lietuvos kariuomenė nuolatos kariavo su rusais. O aš dar buvau įsivėlęs į kunigaikščių karą Batavijoj. Mano akivaizdoj žuvo grafas Henrikas Nasau. Ispanai pašovė ir mano žirgą. Tik tamsa prisidengęs ištrūkau iš apsupties. Neabejojau, kad ir mane veikiai ištiks grafo Nasau likimas. O tu buvai jaunutė mergaitė. Nors ir labai mylėjau, bijojau tave paliesti, nenorėjau sugadint tavo ateities. Prieš tavo akis tebebuvo visas gyvenimas, o aš galėjau greitai žūti.
Boguslavas atsagstė raudoną palaidinukę, išvydo nuogas dideles krūtis. Lūpomis apgaubė rausvą spenelį. Krūtys ėmė brinkti, standėti, Marija – tankiau alsuoti, dejuoti, šnabždėti Dievo vardą.
Macha, sukuždėjo kunigaikštis. Tu – renesanso macha.
Taip, aš – renesanso macha.
Marija išrietė pilvą, atkragino galvą, ir Boguslavas nekantriomis rankomis paguldė ją ant kilimais užklotų grindų. Paliestos krūtys atvėrė jam vartus.
Renesansinė moteris! Ji stengėsi išlikti pamiltojo vaizdiniuose, sapnuose, svajonėse ir fantazijose. Skverbėsi į Boguslavo kūną pro visas jo odos poras. Nuožmiu karščiu. Saulės temperatūroje du kūnai tapo vienu. Atrodė, kad šimtai mažų skruzdėlyčių lindo į juodus Marijos plaukus, o ropinėjo Boguslavo galvos oda.
KALTĖ, II. Paskui moteris gulėjo ant kilimo negražiai išsikėtojusi. Boguslavas ištiesino jos rankas, suglaudė kojas, suglostė plaukus. Palinkęs prie pat veido klausėsi, kaip ji alsuoja. Atlėgusia širdimi siekė lūpomis jos kaktos, norėjo pabučiuoti, tačiau tuo metu išgirdo balsą.
Toli nueisim! – pasakė Marija džiugiu kasdieniu balsu.
Kunigaikštis atšlijo. Jam pasivaideno, kad našlė šiuos žodžius yra sakiusi ir savo velioniui vyrui Jonušui.
Toli? Tik – toli? – paklausė Boguslavas. O kas ištiks, kai toli nueisim? Išsiskirsim ar mirsim?
O argi tau nesakiau? – sužiuro jam į akis Marija. Aš dukart persileidusi. Mano įsčios nesveikos. Nuotakos suknelės man nereikės. Vaikų mudviem negims. Bus buvę.
Bus buvę ir pasibaigę? Ir tu šitaip kalbi apie artimą ryšį, apie šilumą, kuri išsklaidė ir tavo, ir mano vienatvę?
Bus buvę. Argi to maža?
Marija atsistojusi segėsi sijoną. Įsmuko į raudonąją palaidinukę. Atrodė nuliūdusi ir susikrimtusi.
Aš mylėjausi su kitu vyriškiu Jonušo miegamajame, graužėsi Marija. Vis dar negaliu patikėti. Neįmanoma patikėti, kad taip pasielgiau.
Turiu išeiti, ar ne? – paklausė Radvila.
Pasilik, atsakė ji. Per vėlu tau išeiti. Ir nepyk ant manęs. Kaipgi aš galiu neprisiminti Jonušo, kai mudu esame jo miegamajame? Jis buvo nelaimingas. Buvo nelaimingas ir laidodamas pirmąją žmoną Kotryną, ir vesdamas mane. Dėl savo nelaimių kaltino likimą, visą pasaulį, Dievą. Ir mane.
Boguslavas tylėdamas vaikščiojo po miegamąjį ir įdėmiai stebėjo našlę.
Aš nebuvau nusipelniusi jo kaltinimų, jau isteriškai kalbėjo Marija. Aš didžiavausi jo – karvedžio – talentu. Jo jėga. Jo išmintim. Aš mylėjau jį. Pamilau jo dukrelę Anikę. Auginau šią kaip savo dukterį.
Boguslavas vis labiau niuro. Kunigaikštienės akyse pasikeisdavo keliasdešimt nuotaikų per neilgą valandėlę. Marija Lupu buvo gal gudresnė ir klastingesnė už jį patį.
Aš mylėjau Jonušą! – sušuko Marija. Gyvenime mylėjau tik du vyrus – tave ir jį. Tu nuo manęs atsitraukei. Gyvenau su juo dešimt metų. Kai susirgo, pasiaukojau jo slaugai. Burna čiulpiau blogą kraują iš jo žaizdų. Užsinorėdavo degtinės – paduodavau degtinės. Pareikalaudavo laikyti jam už rankos – laikydavau jo ranką savojoj valandų valandas. Mudu užmigdavom laikydamiesi už rankų.
Kodėl ji man kalba apie meilę vyrui? – samprotavo kunigaikštis Radvila. Juto, kaip į širdį rangosi įtarimas, kad ji ne apie meilę kalba. Atrodė, ją graužė sąžinė. Gal ji jautėsi kalta dėl vyro mirties? Gal iš tikrųjų buvo kalta? Mylėjo vyrą, tačiau nuolatos ieškojo meilužių. Pati Boguslavui prisipažino pergulėjusi ir su Miežinskiu, ir su Mirskiu. Boguslavas neabejojo, kad ji pergulėdavo ir su Kėdainių seniūnu Kochanskiu, ir su Tikocino įgulos komendantu Vikenu. O šie buvo artimiausi didžiojo etmono valdiniai. Didysis etmonas negalėjo nenugirsti ar bent nenujausti, kad jo žmona vis dažniau atsigula į svetimų vyrų lovas. Ar galėjo kas skaudžiau žeisti išdidaus karvedžio savigarbą ir širdį? Nuolatos išdavinėjama jo meilė žmonai ir širdies skaudėjimas galėjo priartinti mirtį labiau nei kraujo liga ir juodoji karštinė.
Atrodė, Marijai kartkartėm reikėdavo ką nors įtikinti, kaip ji pasiaukojamai mylėjo savo velionį vyrą. Įtikinusi kitą, įtikindavo ir save. Ir sąžinės graužatis nurimdavo. Ir dabar ji kalbėjo nebe taip isteriškai kaip iš pradžių.
Kunigaikštį Jonušą ir motina, ir tėvas buvo apdovanoję geromis savybėmis, pasakojo našlė kunigaikštienė. Ir nors Jonušas gimė ne Italijoje ar Prancūzijoje, jis išsiauklėjimu ir puikiomis manieromis nenusileido nei italams, nei prancūzams.
Marija nutilo sužiurusi į Boguslavą. Šis stovėjo prie durų nulenkęs galvą, lyg norėdamas ir nesiryždamas išeiti.
Tu gali neišeiti, jaukiu balsu pasakė kunigaikštienė.
Negaliu, atsakė Boguslavas neatsigręždamas.
Pasilik, raminamai tarstelėjo Marija, priėjo prie kunigaikščio, pakreipus galvą pasižiūrėjo jam į akis.
Tu gailies?
Ko? Dėl ko?
Pasimylėjęs su manimi.
Ne, skubiai ištarė kunigaikštis, papurtė galvą. Ne, ne.
Pagailo prarastos vienatvės? Nori pabūti vienas? – švelniai paklausė Marija. Gerai, eik. Rytoj ateisi, pridūrė valingai, lyg norėdama padaryti viską, kad jam būtų gera.
Pati atidarė duris.
Boguslavas nustebo – už durų buvo tamsu.
Matau, tau bjauru, pasakė kunigaikštienė. Jautiesi taip, lyg vogčiomis išeitum iš kekšės grafienės Rijė slaptabučio, ar ne?
Išėję pro duris, jiedu paniro į tamsą. Boguslavo akys, pripratusios prie švelnios velionio pusbrolio miegamojo šviesos, tamsoje ničnieko neįžvelgė. Jis girdėjo tylius Marijos žingsnius ir tik iš to suprato, kad vis dar eina įkandin jos.
SANDORIS, II. Boguslavas suprato, jog nuo šiol, kad ir kas atsitiktų, eis įkandin Marijos. „Toli nueisim.“ Kiek toli nueis, priklausė nuo jo, kunigaikščiui taip atrodė.
Ar girdi? – rūmų koridoriaus tamsoje paklausė Marija. Teta Liudvika Karolina, Kuršo kunigaikštienė, priglaustų Anikę, tačiau bijo generolų keršto. Ar negalėtume susitarti, kad tu ją globotum?
Galėtume. Tačiau ar aš panašus į globėją? Turiu savybių žmogaus, kurio globon nieku gyvu negalima atiduoti nei vaikų, nei papūgų.
Marija tamsoje nusijuokė.
Tu – drąsus, pasakė. Nebijai vienas ir plikas atsistoti prieš kelių kunigaikščių kariuomenes. Argi mergaitė ir papūgos tave labiau gąsdina?
Žmogus, apsiėmęs globoti Anikę, kaip tik ir turėtų būti atsargesnis. Kokia nauda iš globėjo, kuris bet kurią dieną gali žūti?
Tave pažįsta ir Varšuvoj, ir Paryžiuj, kalbėjo Marija. Briusely ir Londone, Stokholme ir Kopenhagoj. Tavo netikras brolis Francas Erdmanas – Saksonijos sosto įpėdinis. Tavo pusseserė Ana Kotryna – Danijos karalienė. Tavo pusbrolio sūnus Frydrichas Vilhelmas - didysis kurfiurstas. Be to, bičiuliaujies ir su Anglijos karaliene Henriete Marija, ir su Škotijos karalium Karlu.
Ką tu tuo nori pasakyti?
Tamsoje kunigaikštis atsirėmė į jos krūtis. Marija buvo sustojusi ir atsigręžusi.
Mielasis, aš tau sakau štai ką: mudviejų kalibrai – tapatūs. Tavo ir mano statusai - beveik vienodi. Mano šiek tiek blankesnis ir blogesnis. Tavąjį man sunku pranokti. Anikė, globojama tavo žmonių, būtų saugi. Ištekėtų gal ir už princo. Susikurtų ateitį, geresnę nei mano ar Liudvikos Karolinos. Ko vertas būtų jos gyvenimas kuršių suodžiais aprūkusioj Liepojoj?
O ką geresnio galėčiau pasiūlyti Anikei aš? Tikrai ne Varšuvą ir ne Paryžių. Nebent Karaliaučių.
Gerai, Karaliaučių! – džiugiai pasakė kunigaikštienė. Kuo Karaliaučius blogesnis už Varšuvą?
Žinoma, aš pasirūpinsiu Anike, tarė Radvila. Tačiau ir aš tau, Marija, turiu ką pasakyti.
Kokią nors sąlygą?
Taip. Moteris, kuri pamilo mane, turės mylėti šį tą daugiau nei mane ir Anikę.
Ką dar aš turėčiau mylėti? – paklausė Marija.
Tu pažįsti mane ir žinai, ką aš vertinu.
Meilė tau ir tavo vertybėms – conditio sine qua non4?
Taip, atsakė kunigaikštis. Peržengsi brūkšnį – aš atsitolinsiu nuo tavęs.
DVIKOVA, I. Akys. Veria.
Plaukai. Žaidžia su šviesa žvilgėdami.
Anikė.
Atjojo, tarė. Nori tau pasakyt.
Ką pasakyt? – abejingai paklausė Boguslavas. Jis sėdėjo iš vytelių nupintoj kėdėj apsiklojęs kojas vilnone kunigaikštienės skara.
Anikė valandėlę stovėjo sustingus, gal nė alsuodama.
Kas jie? – staiga drąsiai žengė prie kunigaikščio. Ko jie atjojo? Ko ieško? Jūsų ar ir manęs?
Didelės mergaitės akys žvelgė į Boguslavą įžūliai.
Atsilapojo durys. Kunigaikštytė klyktelėjo ir išbėgo lauk. Į kambarį įžengė jaunas lieknas vyriškis juodais ūseliais.
Brolis! Francas Erdmanas! – pažino jį Boguslavas.
Abipus brolio atsistojo dar du kardais ginkluoti vyrai.
Francas Erdmanas buvo linksmas žmogus. Kai atvažiuodavo, pasisveikindavo nuoširdžiai juokdamasis. Boguslavas jį iškeikdavo, paskui tvirtai apkabindavo. Taip broliai bendraudavo nuo paauglystės metų.
Dabar Francas Erdmanas stovėjo niūrus, o Boguslavas nė neatsistojo pasisveikinti. Sėdėjo iš vytelių nupintoj kėdėj ir įdėmiai žiūrėjo į Francą Erdmaną.
Broli, kas tave čia atsiuntė, kad esi toks liūdnas? – paklausė Boguslavas.
Grafas Rijė, atsakė brolis.
Rijė? Ko jis nori?
Kviečia tave į dvikovą.
Ar dvikovos vietą paskyrė jis ar aš turiu paskirti?
Paskyrė jis. Paris, Bois de Vincennes5.
Bois de Vincennes! – pyktelėjęs nusijuokė kunigaikštis. Na ir koks pretekstas dvikovai tokioje iškilmingoje vietoje? Kuo aš dabar grafą Rijė įžeidžiau?
Grafas į ją žiūrėjo, tu ją užstojai nuo jo akių, paaiškino Francas Erdmanas.
Tai bent! – sušuko Boguslavas.
Incidentas įvyko puotoje. Grafas tave įspėjo, kad užstoji. Tačiau tu antrą kartą užstojai ją nuo grafo akių.
Hm hm, juokėsi kunigaikštis. Ar puotoje aš galėjau žinoti, kurią moterį nuo jo akių užstoju?
Suprantu, pritarė Francas Erdmanas. Pretekstas kvailas. Tačiau grafas Rijė kviečia tave į dvikovą. Sąlyga: į dvikovos vietą privalai atvykti tik vieno sekundanto lydimas. Štai grafo laiškas tau. Jame parašytos visos kliautys ir sąlygos.
Pasakyk grafui, kad būtų ramus. Į dvikovą neatsivesiu nė vieno sekundanto. Nenoriu, kad daug akių matytų, kaip išdidus grafas užspringsta savo kraujais ir nustimpa.
Broli, aš ilgai jojau, kelionė buvo varginanti, jau neoficialiu balsu prašneko Francas Erdmanas. Ar negalėčiau tavo dvare kelias dienas štai su šiais adjutantais pailsėti?
Boguslavas nusviedė nuo kojų skarą ir atsistojo. Kunigaikštis buvo basas. Už jo nugaros vis lėčiau suposi iš vytelių nupinta poilsio kėdė.
Gerai, tarė kunigaikštis. Gerai. Ilsėkis čia tol, kol aš parnešiu grafo Rijė galvą.
Francas Erdmanas gailiai pasižiūrėjo į brolį, apsisuko ir su abiem vyrais išėjo iš kambario.
Likęs vienas, Boguslavas iš pradžių ėmė keiktis, trankyti kumščiu stalą, paskui - stūgauti ir juoktis. Tą plevėsą grafą dabar, čia plikomis rankomis būtų įmanęs pasmaugti.
Staiga nurimo.
Aš ją prarasiu, toptelėjo į galvą.
Sėdėjo nukoręs galvą. Gailėjo savęs.
Viešpatie, tiek daug metų klajojau, vienišas kentėjau širdies skaudėjimą, galiausiai sutikau tokią moterį, kokios man reikėjo, ir štai netrukus aš ją prarasiu!.. Viešpatie, kodėl esi toks neteisingas?
Kunigaikštis gailėjo savęs ir regėjo žirgą, kurio balne sėdėjo jis – Boguslavas Radvila, karalius, monarchas.
Vaizdinys pamažu nyko iš akių kaip vaiko sapnas.
Atsidarė durys.
Kunigaikštis atsigręžė pasiruošęs gintis. Išvydo kunigaikštytę Anikę. Kol ji uždarė duris, spėjo pamatyti Marijos pasiuntinį Gabrielių Liubeneckį ir hofdamą Bertą koridoriuj. Kunigaikštytė vilkėjo raudona pūsta suknia baltais rankogaliais. Mergaitės pečius dengė balta pelerina.
Anikė tuojau prašneko – susijaudinus, užsikirsdama, rydama ašaras, kad iš akių nepradėtų birti.
Nevažiuok į Paryžių! Nenorėk žūti. Nenorėk nužudyti kito žmogaus.
Boguslavo vaizduotė nurimo. Suvis dingo iš akių žirgas, karalius, sėdintis balne, karūna.
Mažyte mano, generolai supranta, kad aš tave saugau, pasakė Boguslavas. Generolai supranta, kad nepaims tavęs įkaite, kol aš tave saugau. Jie nori sunaikinti mane.
Boguslavas atsistojo, apkabino mergaitę, priglaudė jos galvą prie savo krūtinės.
Gyvenk rami, Anike, sušnabždėjo kunigaikštis. Jeigu ir žūčiau, tave saugos mano vėlė.
Nejok į Vensenų pilį vienas, nenorėk žūti, meldė Anikė. Ji tankiai alsavo jam į krūtinę. Boguslavas ir per liemenę bei marškinius juto pažįstamą karštį. Saulės temperatūros karštį.
Ir Anikę aš prarandu, pamanė Boguslavas. Vėl lieku vienišas. Mirties akivaizdoj - visiškai vienišas. Ką aš darau? – susigriebė. Kodėl graudinu vargšę jautrią mergaitę? Kodėl noriu, kad ji manęs, Europos pašlemėkų pašlemėko, gailėtų?
Josiu, tarė ramiu balsu. Negaliu užsitraukti negarbės.
Patylėjo, tėviškai atstūmė mergaitę nuo savęs.
Nesakyk, kur išjojau, savo pamotei, paprašė. Nenoriu jos skaudinti.
SARKOFAGAS, I. Prekystalis apstatytas skaidriais ir juodais buteliais, kai kurie iš jų – jau tušti ir apvirtę.
Francas Erdmanas Saksonietis lėtai girsnojo klaretą iš didelės taurės.
Buvo girdėti, kaip lauke ant grandinės draskėsi ir lojo šuo.
Birželio dvidešimtą dideliame lauke tarp Tilžės ir Tauragės prasidės lemiamos derybos, girsnodamas vogravo Francas Erdmanas. Mano mielasis brolis Radvila derybose turės ir Mazarinio, ir kurfiursto Frydricho Vilhelmo, ir karaliaus Jono Kazimiero įgaliojimus. Ir tai reikš, kad lauke tarp Tilžės ir Tauragės ne Boguslavas Radvila su Otu Šverinu ir Vincentu Gosevskiu, o tik Mazarinis su savimi derėsis. Mazarinis, vien tik Mazarinis spręs, kokiomis sąlygomis Brandenburgą su Lenkija ir Lietuva sutaikyti. Tai jis, Mazarinis, pasakys, kuriai šaliai atiduoti Prūsiją. Tačiau kai ateis laikas Mazariniui atsilyginti Boguslavui, Prancūzijos premjeras ir kardinolas nuo jo nusigręš. Karaliaus rinkimuose, jeigu jie įvyks netrukus, Mazarinis neparems Radvilos.
Patylėjo. Lauke piktai, įkyriai lojo šuo. Francas Erdmanas išgėrė taurę iki dugno. Valandėlę reikšmingai vartaliojo akis. Buvo jau apgirtęs.
Mazarinis neparems Radvilos, sukikeno. Boguslavas nežino to. Brolelis nežino to!.. Cha, cha, cha…
Iki birželio dvidešimtos dar toli, dar anksti dugną dėti, piktai pasakė Marija Lupu.
Ji atrodė girta. Ją kvaišino negera nuojauta. Sutriko moters orientacija. Judėjo lyg nepažįstamoj erdvėj – atsitrenkė iš pradžių į stalą, paskui į prekystalį. Ėmė talžyti jį delnu išskėstais pirštais.
Mariją gal ištiko migrenos priepuolis.
Jie nori laikyt Jonušo palaikus Tikocino pilies rūsy kaip šuns žarnas! – rėkė kunigaikštienė. Mano užsakymo iškalti sarkofagą nepriima nei Kėdainiuose, nei Tilžėje, nei Karaliaučiuje! Naujasis etmonas Gosevskis neleidžia palaidoti Jonušo! Aš padegsiu Tikociną! Tam prasišikėliui Gosevskiui įlašinsiu į šakumą kekšės pieno. Ir sugirdysiu kibirą rūkytų šiaudų alaus. Įmesiu į pirtį. Kai išprakaituos ir spermą išleis, padrėbsiu šunims sudraskyti. Neišgelbės jo nei šėtonas, nei Dievas!
Kunigaikštiene, aš jums sakau: Boguslavas gali Mazariniui ir į užpakalį įlįst - nieko nepeš. Nieko! – tikino Francas Erdmanas.
O aš tau, Francai, sakau: iki birželio dvidešimtos aš sarkofagą Jonušui iškaldinsiu! Kad ir Romoje ar Vatikane, tačiau iškaldinsiu. Gosevskis man nesutrukdys.
Kunigaikštienė persisvėrė per prekystalį ir apčiuopom kažko nervingai ieškojo tarp ąsočių ir taurių.
Mejeri, reikia ugnies, kalbėjo barmenui. Duok ugnies. Duok rūkytų šiaudų alaus, Mejeri!
Mieliausioji, mano šuva pablūdo, tarė Mejeris. Loja ir loja. Draskosi ir draskosi. Jeigu jums įkyrėjo – pakarsiu šunį.
Marija sukluso. Valandėlę drybsojo ant prekystalio nejudėdama. Paskui lėtai pakėlė galvą ir įsižiūrėjo barmenui į veidą.
Sakai, šuo loja? Girdi, kad loja? Tu per daug girdi, Mejeri. Per daug matai. Per daug žinai. Kur tave dėti, Mejeri?
Barmenas stovėjo, tankiai mirksėjo, staigiais judesiais sukiojo galvą.
Kvailys, ištarė kunigaikštienė atšlydama nuo prekystalio.
Marija, eime, pasakė Francas Erdmanas ir tvirtai paėmė ją už rankos.
Įsakmiam balsui kunigaikštienė pakluso. Mažojoje salėje, kurioje stovėjo šviesiomis spalvomis nudažyti baldai, Francas Erdmanas atsagstė jos pilkos palaidinės sagas, ranka perbraukė per krūtis, plaštaka sustojo ant plikos nugaros, spūstelėjo, ir Franco stangrus karabinierius pajuto, kad vartai atsiveria.
DVIKOVA, II. Kunigaikštis Boguslavas ėjo tuneliu. Gelsvo smiltainio skliautais ir sienomis vingiavo, šakojosi rausvos, žalsvos kitokio akmens gyslos.
Ant suodinų akmenų pado plėvojo ugnis. Prie prancūziškojo hidalgo Don Kichoto (to vyro tikros pavardės kunigaikštis neprisiminė) palaikų kriptos. Čia buvo dvikovos vieta. Čia turėjo ateiti grafas Rijė. Čia Boguslavas turės su juo susikauti špagomis. Kausis, kol vienas kris negyvas.
Boguslavas kišo rankas prie ugnies, prie ramios liepsnos ir dantimis kaleno. Nuo šalčio ir visiškai aiškaus žinojimo, kad niekuo negali paaiškinti, kodėl rizikuoja gyvybe.
Išgirdo žingsnius. Kunigaikštis šastelėjo nuo laužo į šalį, užsiglaudė už tunelių susikirtimo kampo, kur nebesiekė ugnies šviesa. Pasislėpęs matė: tuneliu ateina grafienė Rijė, hofdama žibintu jai šviečia kelią. Prie laužo jiedvi sustojo ir dairėsi. Laukė.
Mais c'est impossible!6
Mergaitė su grandine ir dideliu pakabuku ant krūtinės. Smulki, liekna, apskrito veido, nosikė tiesi, lūpos putlios, smakras kiek skiausčias, akys didelės, antakiai ilgi ir siauri. Plaukai sklaistyti. Kakta atvira. Kepuraitė gaubia tik viršugalvį ir ausis. Kreza vienguba, pagražinta nertais lapeliais.
Tai ji, Rijė, prieš daugelį metų. Su ja ir kunigaikštyte de Roan Boguslavas kadaise pakaitom mylėjosi laive pakeliui į Amsterdamą ir Londoną. Kodėl neįmanoma?
Boguslavą į dvikovą iškvietė ne grafas, o grafienė. Ji neužmiršo siautulingos kelionės laivu per audringą jūrą. Mergaitės, mistiškos, gamtiškos, geidulingos ir baimę keliančios esybės, tapusios madonomis ir nusivylusios romumu, pasidaro agresyvios.
Grafienė buvo senstelėjusi. Tačiau jos veido bruožuose, kūno linijose vis dar galėjai įžvelgti tai, kuo ji žavėjo būdama mergaitė. Iš šios moters mergaitė nebuvo išnykusi.
Boguslavui dilgtelėjo širdį: turiu Mariją Lupu.
Ir tuo metu prancūziškojo hidalgo kriptos sienelė atsidarė, iš slėptuvės pasigirdo ne riterio idealisto, o jo dulsinėjos balsas.
Malonioji, pakelk žibintą aukščiau, apšviesk grafienės veidą, kad aš jį geriau matyčiau.
Hofdama pakėlė žibintą. Radvila tų moterų daugiau nebematė. Iš dulsinėjos balso pažinęs karalienę Aną, Boguslavas visa nugara prisiplojo prie gruoblėto smiltainio sienos.
Ši slėptuvė mano, šis tunelis mano, pasakė karalienė Ana. Kodėl ir tu juo vaikštai? Ar dėl to, kad karalienės slėptuvė – saugiausia?
Grafienė tylėjo. Veikiausiai iš netikėtumo ir apmaudo, kad karalienės šnipai sužinojo apie jos slaptą meilės žygį.
Ar pasakyti grafui Rijė, kad tu vaikštai į tunelius ir susitikinėji su vaiduokliais, faunais ir jaunais favoritais? – vėl paklausė valdovė.
Karaliene, meldžiu patikėti, aš atėjau pasišildyti prie jūsų meilės laužo ugnies, išgirdo grafienės balsą Boguslavas. Ir grafienės balsu vis dar – bent vos girdimu prieskambesiu – kalbėjo svajoklė mergaitė.
Boguslavas mažais pristatomais žingsneliais tolinosi nuo tunelių sankirtos, prie kurios jam buvo paskirtas nelauktas meilės pasimatymas. Mentikauliai atsitrenkė į kriptos kraštą. Toliau kunigaikštis ėjo sienos prisilaikydamas ranka. Kas keli žingsniai pirštai peršliauždavo per kriptų plytas. Į tunelio sieną buvo įmūryta gausybė kankinių, vienuolių ir didvyrių.
Boguslavas užsidegė savo mažytį žibintą ir pasileido bėgti tuneliu. Akyse vis kažkas šmėsčiojo, atrodė, mirusieji prisikelia, išlaužia kriptų sieneles, lenda į tunelį ir jau trimituoja, kviečia Boguslavą į paskutinę orgiją.
Ko išsigandai? Kodėl manai, kad ne visos moterys tebėra ir mergaitės? Čia visos tokios, visos tokios! Visas moteris valdo mergaičių svajonės!
DVIKOVA, III. Snūduriuojant šalčio prisigėrė drabužiai. Mariją krėtė šaltis.
Buvo praaušę, žvakė ant stalelio stovėjo nesudegusi, tačiau užgesusi. Kas ją užpūtė?
Marija pašoko ant kojų, nuo pagirių sunkia galva priėjo prie lango. Toli aplinkui buvo matyti kalvos, apaugusios lazdynais, pušimis ir beržais. Apačioje plytėjo mūrine tvora aptvertas kiemas. Apsmukęs, neseniai pakirdęs kiemsargis kosėdamas vedė per kiemą arklį. Tvoros šešėlis krito ant lobyno pamatų. Kareivių ištuštinto lobyno sienos ir bokšteliai stūksojo aušros nušviesti. Kunigaikštienei pasirodė, kad mato bažnyčią, mažutėlę bažnyčią.
Ak! Naktį buvo atėjusi Anikė, pamatė, kad pamotė ne viena miega ir užpūtė žvakę. Ir išėjo užpūtusi? Paėmusi Franco drabužius?
Marija, ramstydamasi rankomis į sienas, užlipo laiptais aukštyn. Mansardoje buvo tylu. Sugirgždėjo durys, kai jas vėrė.
Taip ir buvo. Anikė nemiegojo. Sėdėjo krėsle kojas po savim parietusi. Krėslą buvo prisistūmusi prie židinio, prie pajuodusio mūro. Marija brūkštelėjo ranka per židinio plytas – ne, netepė, plytos buvo pajuodusios, tačiau netepė.
Kunigaikštienė priėjo prie stalo, įsistebeilijo į popierius, kuriuos vakar prirašė Francas Erdmanas Saksonietis. Štai kaip… Naktį Anikė užpūtė žvakę, paėmė Saksoniečio drabužius ir garantinį laišką Miežinskiui dėl sarkofago statybos. Laiško nesudraskė. Protinga mergaitė.
Marija ištraukė stalčių, nedvejodama sugrūdo į jį popierius. Norėjo, kad Anikė pajustų pasitikėjimą ja. Ką darė pamotė, turėjo daryti ir podukra. Net ir pamotės atsakomybe privalėjo dalytis. Marija pažvelgė į Anikę.
Ar tai tu užpūtei žvakę?
Susierzino. Kodėl šneką pradėjo nuo žvakės? Ne dėl žvakės ji čia atėjo.
Klausiu juk…
Kokią žvakę?
Užpūtei žvakę, paėmei popierius. Prisipažink – ir jo drabužius.
Anikė tylėjo. Pamotei į akis nepasižiūrėjo. Dėbsojo gal į duris, gal į tuščią romulikėmis kvepiantį orą.
Ogi ne – mergaitė akimis rodė, kur padėti Saksoniečio drabužiai: kelnės, marškiniai, liemenė, liūdnai elegantiška juosmens juosta…
Marija, tramdydama pyktį, abiem rankom subraukė drabužius, gniutulą paėmė į glėbį.
Ar žinai, kur išjojo kunigaikštis Boguslavas?
Marija sužiuro į Anikę.
Ar žinai? – mergaitė pažvelgė pamotei tiesiai į akis.
Jeigu išjojo, turėjo reikalų. Jo reikalai – pusė Europos. Kodėl klausi?
Anikė tylėjo ir žvelgė į ją taip tiriamai, kad Marija sutriko. O velnias, ji vis dar nebuvo išsiblaiviusi. Skaudėjo galvą…
Gal ir man pradėti gyventi su vyrais? – staiga paklausė Anikė.
Tu nesupranti! – sušuko Marija užpykusi. Vyrai yra naudingi ir nenaudingi. O paguodos ir užuojautos reikia kiekvienam.
Ir mūsų paslaugų, ar ne?
Ką vadini paslaugomis? Šiąnakt Saksonietis padarė paslaugą mums. Ar tai tau nerūpi? Ar dėl savęs, ar dėl tavo tėvo amžinos ramybės aš stengiuosi?
Žinau, tarė Anikė nusiminusi. Tu išveši mane į Liepoją. Atiduosi globoti tetai Liudvikai Karolinai Ketler.
Sakiau: aš pasitikiu kunigaikščiu Radvila, kunigaikštis pasitiki manimi. Jis tave globos.
Arba žus kur nors dvikovoj. Rytoj… po mėnesio… po metų…
O Dieve! – sušuko Marija. Kas žino, ar aš nekrisiu negyva jau šiandien?
Marijai gerklę užgniaužė graudumas.
Kad tu žinotum, kaip aš mylėjau tavo tėvą!.. O jis mirdamas neleido man ant jo lovos atsisėsti!..
Nutilo. Į lankas nušnekėjo. Mergaitė, kol Marija kalbėjo, nė nepažvelgė į ją. Reikėjo ką nors daryti. Ką – daryti?
Marija pasuko prie durų.
Nešu jam drabužius, tarė pavargusiu balsu. Saksonietis jau turi išvykti, o aš čia plepu.
Kodėl aš taip elgiausi? – klausė savęs Marija, lipdama laiptais žemyn. Kodėl žiūrėjau į Anikę kaip į auką?
1 Po velnių (pranc.).
2 Dieve mano... Dieve mano! Aš esu baigtas žmogus... (pranc.)
3 Eime (pranc.).
4 Būtina sąlyga sutarčiai įsigalioti (lot.).
5 Paryžius, Vensenų pilis (pranc.).
6 Bet tai neįmanoma! (pranc.).