Buvo laikas – skundėmės, kad literatūros kritika Lietuvoje – dar „apdirbta ideologiškai“, dar iš „anų“ laikų... Buvo laikas – skundėmės, kad kritikos kritikai jau neberašo, nes kultūros leidiniai neturi lėšų recenzijoms užsakyti... Skundėmės, kad esą praretėjusias jų gretas ėmė „lopyti“ patys rašytojai, tokiu būdu kritikos įvairovės spektrą papildydami itin originaliais recenzijų tipais, kaip antai „recenzija iš pavydo“, „recenzija norint įsiteikti įtakingesniam literatūros pasaulio atstovui“, „recenzija – kaip šaltasis ginklas „cechelių“ ir „chebrų“ kautynėse“, „recenzija, kaip papildomas legalus būdas lig valiai pakalbėti apie save“...
O koks laikas dabar?
Dabar gi – bet koks, bet kaip, bet kokio žmogaus rašytas, net nuoseklių kriterijų ir jokio kultūrinio tikslo neturintis papostringavimas (o dažniausiai – tik aštrialiežuvis pašmaikštavimas) perskaitytos knygos tema vadinamas recenzija, o jos autorius, kad ir kokio būtų išsilavinimo, apsiskaitymo ir literatūros išmanymo – kritiku. O keisčiausia – visiems tinka, niekas nesiskundžia.
Sakau, gal aš išprotėjau? Gal tik man vienam nūdienos „recenzijos“ primena suaugusiems žavius vaikų pasamprotavimus apie gyvenimą, kažkurio radijo eteryje leidžiamus vietoje šaukinių, kaip antai: „Bitės žiemą išskrenda į šaltuosius kraštus“, arba „Gripas manęs nepričiups, nes mano tėtis – policininkas“?.. Gal tik aš vienas, paskaitęs nūdienos autorių recenzijų apie savo knygas, gūžčioju pečiais neatradęs ten nei įžvalgų, nei argumentų, nei ko nors bendro su recenzuojamos knygos turiniu, ar apskritai – kryptingu kalbėjimu apie literatūrą? Gal tik manęs vieno nūdienos kritikų samprotavimai nepajėgia įtikinti, kad teksto autorius recenzuojamą knygą tikrai perskaitė?..
Na, sutinku – nepadoru būtų tuo abejoti, antraip – kam apskritai būtų reikalinga spausdinti recenzijas? Negi tai būtų tik leidyklų pardavimų – tik reklamos, „piaro“ ir marketingo reikalai? Tik šmėstelinti kultūrinės spaudos puslapiuose knygos viršelio nuotrauka su bet kokiu tam tikros apimties tekstu, kurio turinys – nusakomas vienu vieninteliu žodžiu: „pirkite“ arba „nepirkite“?
Jeigu taip, tai kuo čia dėta literatūra? O jeigu ne, tuomet jau tektų liūdnai kalbėti apie „kritikų“ kompetencijos stoką. Taigi – ir apsiskaitymo, ir literatūros mokslo išmanymo, ir elementaraus literatūros kontekstų, literatūros kokybės pojūčio, liaudyje dar vadinamo tiesiog „skoniu“, ir atsakomybės už savo žodžius, liaudyje paprastai vadinamos „baime nusišnekėti“, o svarbiausia – meilės pačiai literatūrai, įsipareigojimo jai ir įdirbio savąja recenzija.
Viso to – nerandu. Neatrandu net elementarių pastangų pasigilinti į recenzuojamą tekstą, pamėginti suprasti, apie ką jis. Paskaičius nūdienos kritikų įžvalgas, atrodo, kad jų į miltus „argumentuotai“ malami poetai tegeba drožti viską tiesioginėmis prasmėmis, apie gilesnes ir subtilesnes semantines bei fonetines jungtis nė nesusimąstydami, o metaforų jų kūrybinių priemonių įvairovėje, kritikų manymu, – nė padujų.
Antai viena „kritikė“ įžvelgė, kad mano eilėraščiuose neretai minima nemiga, tad „liguistas“ lyrinio herojaus būsenas išanalizavo medicininiu aspektu ir recenziją apvainikavo diagnostine išvada, jog manasis lyrinis „aš“ – tikrų tikriausias šizofrenikas. (Poetui Vytautui Stankui, tiesa, kitų „kritikių“, lygiai tokiu pat metodu buvo diagnozuota džiova, poetui Aidui Marčėnui – senatvinė krizė, o poetas Sigitas Parulskis netgi buvo pričiuptas kaip slaptas erotomanas, nes esą jo knygos „Senstančio vyro pagundos“ viršelis akivaizdžiai primenąs vaginą.)
Ką knygos autoriui ir potencialiems jos skaitytojams veikti su tokiomis „įžvalgomis“? Džiūgauti, jei recenzija teigiama, ir virkauti – jei neigiama, nepaisant kas ją giria (peikia) ir dėl kokių priežasčių? Prisipažinsiu atvirai, asmeniškai man visiškai nesvarbu – patiko žmogui mano knyga ar nepatiko, jeigu tas žmogus net neįstengė suprasti, apie ką rašoma.
Be to, negi tikrai šiuolaikiniam kritikui jau reikia pasufleruoti, kad, naudodamas, pavyzdžiui, nemigos vaizdinį savo eilėraštyje, poetas nebūtinai nori tik pasiguosti, jog negali užmigti? Kad kartais taip jau nutinka, jog žodį „nemiga“ poezijoje dera suprasti kaip, pavyzdžiui, individo nepritapimą prie visuotinės būsenos visuomenėje, arba kaip aprašomojo laiko, epochos psichinio bei emocinio registro įvardijimą, arba kaip (net sakyti banalu) užuominą į vienatvę...
Kitas gi garsus nūdienos „kritikas“ kritiką supranta kaip rašytojų vairavimą pagal savąsias užgaidas, tiek tematiniu, tiek žanriniu požiūriu. Be jokių argumentų. Pavyzdžiui, man, perskaitęs eilėraščių publikaciją „Naujojoje Romuvoje“, šis „kritikas“ prikišo, jog rašau pernelyg rimtai. Suprask, tikėjosi, kad publikacija prajuokins, o neprajuokino. Panašiai nuskambėtų priekaištas batų parduotuvės savininkui, kad rūgpieniu neprekiauja. Solidi kritika, ką ir pridursi.
Ar apskritai įmanoma kritiko „komunikacija“ su recenzuojamos knygos autoriumi, jeigu jiedu net ir literatūros privalumus bei trūkumus skirtingu saiku matuoja? Štai viena „kritikė“ mano eiliuotą pasaką „Pūgos durys“ supeikė už tai, kad atpažino joje ne kaip nors pasikeitusias lietuvių liaudies mitologines sakmes, o tokias pačias, kokias skaitė vaikystėje. „Nejaugi reikia perrašytų versijų, – recenzijoje piktinasi ji, – lyg originalieji tekstai mums nepajėgtų prabilti ar būtų mažiau iškalbingi?“ Na, o ką man daryti, jeigu esu įsitikinęs priešingai: jei jau naudoji savo kūryboje tautosaką – naudok ją atsakingai, neiškraipyk, nepaversk pseudotautosaka. Todėl tai, už ką „kritikės“ esu peikiamas, – laikau ir laikysiu savo kūrinio privalumu. Be to, stebiuosi, kaip, vadinant kūrinį „perrašyta versija“, buvo įmanoma nepastebėti tokių „smulkmenų“, kaip skirtumai tarp prozos ir poezijos, tarp paskirų, trumpučių sakmių ir vientisos, nuoseklų siužetą turinčios pasakos, nepastebėti mano asmeninių siužetinių sprendimų, herojų, turinčių charakterį, vertybių skalę, autentišką kalbėjimo būdą?..
Ir jei tikrai pakanka vien originaliųjų tautosakos tekstų, išeitų, kad ir Maironis „Jūratę ir Kastytį“, ir Vincas Krėvė „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, ir Salomėja Nėris „Eglę – žalčių karalienę“ rašė be reikalo – yra juk originalūs tautosakos tekstai? O kam tada apskritai rašomi istoriniai romanai – yra juk istorijos vadovėliai?.. Kam apskritai literatūrą kurti? Kiekvienam prieš akis yra juk pats originaliausias „tekstas“ – tikrovė.
Beje, mano „Kertinį skiemenį“ ši „kritikė“ vadina net ne knyga, o „leidiniu“, tvirtina esant jį nepavykusį todėl, kad perskaičiusi (?) kūrinį suprato, jog tėvu ten vadinu okupantą (nors iš tiesų tėvu knygoje vadinu tėvą), ką nedvejodama įvardino kaip „akivaizdų kolektyvinį įvaizdį, kuris nuskamba primityviai“; viename asmeniškiausių mano eilėraščių „Spalvos“, kuris deklaruote deklaruoja asmeninį mano santykį su esamuoju laiku – „prekybos centrų epocha“ – ji pasigedo „savito mano požiūrio“ ir teatrado kažkokius „mįslingai apdainuojamus įtrūkius“, o Lietuvos motyvas „Kertiniame skiemenyje“ jai pasirodė šalutinis, mano naudojamas tik „kaip priedanga“.
Kitaip tariant – paviršiumi, kaip smagiu leduku...
Ar šias recenzijas spausdinančių kultūrinių leidinių redaktorių nuomone, tokios „specialistės“ man gali padėti ateityje tobulėti kaip poetui? Kaltindamos mane metaforų stygiumi, o pačios mindamos ant metaforų it trumparegis grybautojas ant baravykų, jų nepastebėdamos?..
Et, kokios dar gali būti perkeltinės prasmės, jei nūdienos kritikės savo pareiga laiko ne pastangą kūrinį suprasti, o pagauti autorių meluojant. Štai, pavyzdžiui, kaip vienai „kritikei“ pavyko sugauti meluojant mane – knygoje „Ryšys su vadaviete“ ji išskaitė tiesos neatitinkantį mano patikinimą, jog esu modernus poetas ir šią savo „įžvalgą“ netruko „įrodyti“ tokia eilėraščio citata: „Mano balsas į Dievo ausį – moderniausio pavyzdžio balsas su taikinį persekiojančia sistema.“ Na, o tada jau „smogė“ žaismingai ir iš viršaus: „Nepavyksta. Žadėtas „moderniausio pavyzdžio balsas“ tiek modernus – kiek žibalinė lempa.“
Šauniai demaskavo, ar ne? Tačiau svarbus čia ne pats šaunumas, o kritiko pasirinktas santykis su poetu, prisiliečiant prie jo kūrybos. Pasirodo, kritikė, vos supratusi, kad nesu modernus, – akimirksniu suprato ir tai, jog pats šito apie save nežinau, todėl mėginu beviltiškai įsitrinti tarp modernistų. Negana to – ji suprato, kad iki jos to ir iš kritikų dar niekas nebuvo pastebėjęs, tad nusprendė, jog smogti autoriui „į kaktą“ šia įžvalga pati tinkamiausia vieta ir pats metas.
Stebiuosi, kaip ji, vos artėjanti prie paskiro autoriaus kūrybos lauko, gali a priori būti įsitikinusi, jog žino ir apie to autoriaus kūrybos kontekstus išmano daugiau už patį autorių? Kaip nūdienos kritikams pasakyti, kad mano nemodernumas – visuotinai žinoma ir visai manęs nesukritikuojanti tiesa, kad jau po pirmosios knygos buvau vadinamas „atklydėliu iš romantizmo epochos“ ir, atvirai tariant, modernizmo viršukalnės manęs niekada ir neviliojo? Juk jeigu būtų sekusi kontekstus, jeigu būtų žinojusi, kad mano poezijos nemodernumas man žinomas, be abejo, būtų susimąsčiusi ties išsirinkta citata ir pagalvojusi: „Jeigu jis, žinodamas, kad yra nemodernus, vis tiek kalba apie „moderniausio pavyzdžio balsą“, tai galbūt jis čia turi omeny visai ne savo poeziją, o maldos kiblumą ir atkaklumą šitaip metaforiškai palygina su kovine taikinį persekiojančia raketa, liaudyje dar vadinama „stingeriu“?..
Betgi ne – pasaulis ir žinios apie jį, suprantama, prasideda tik dauge su „kritikės“ atsiradimu, todėl jokios pamatinės žinios imantis apie ką nors samprotauti – nereikalingos. Argi ne tą patį reiškia šios „kritikės“ teiginys, tvirtinantis, kad poetui Aivarui Veikniui nesiseka rimuoti, nepateikiant nė vieno pavyzdžio, nė vieno argumento (nes jų – nėra)? Nejaugi tokie teiginiai – tik šiaip sau? Dėl skambumo? Be atsakomybės?..
Na, arba ko vertas jos pasiūlymas poetui Gintarui Bleizgiui mokytis iš poeto Vytauto Kazielos? Negi save kritiku vadinantis žmogus tikrai neįstengia atskirti, kad šie du poetai – ne tik skirtingo sukirpimo, ne tik skirtingų judėjimo krypčių, bet ir visiškai skirtingų „svorio“ kategorijų?
Deja, kritikus kritikuoti mūsuose nėra tradicijos, todėl eiliniam kultūrinės spaudos portalų lankytojui neretai atrodo, kad sukritikuotieji autoriai, matyt, tyli pabrukę uodegas, nes, suprantama, pelnytai „gavo į skūrą“ ir neturi kuo apsiginti prieš „taiklius“ ir „neatremiamus“ recenzento argumentus.
Atrodytų – patys recenzuojamieji dėl tokio manymo ir kalti – kodėl gi nesigina? Bet kur? „Meilės pašte“? Komentarų dykrose?.. Tiesiog pamėginkit įsivaizduoti, kaip apgailėtinai (tiek orumo, tiek laiko ir energijos švaistymo prasme) iš šalies atrodytų toks sukritikuotojo elgesys? Argi patys nešyptelėtumėte pro ūsą: „Tik patvirtino pralaimėjęs...“
Todėl, žinodami, kad po teismus, reikalaudami atsakyti ar bent jau pagrįsti savuosius žodžius, „skalpuojamieji“ rašytojai jų tikrai netąsys, nūdienos kritikai stengiasi kūrinio analizės seklumą ir įžvalgų skurdą savosiose recenzijose kompensuoti (ir skaitytojo simpatijas pelnyti?) pabrėžtinai nepagarbiu, pašaipiu tonu, kurį renkasi kalbėdami apie recenzuojamą kūrinį ir jo autorių, apkaišydami tekstą menkinančiais deminutyvais, kandžiais epitetais, juokingais išplėstiniais palyginimais ir nepatenkinamais pažymiais, rašomais tokiems autoriams ir kūriniams, kuriuos iš tiesų perkrimsti, švelniai tariant, ne jų jėgoms.
Panašiai atrodytų, jei aš recenzijoje „triuškinčiau“ Alberto Einsteino reliatyvumo teoriją, prikišdamas jai banalumą, intrigos stoką ir kulminaciją, neatitinkančią laiko dvasios bei mokslinio metodo, kuriuo aš remiuosi, kanonų. Na, tai kas, kad nieko neišmanau apie fiziką, bet jau pats faktas, kad negailestingai kritikuoju tokio kalibro autoriaus darbą, akivaizdžiai įrodo, kad esu didesnis net ir už jį.
Argi ne ta pačia logika vadovaujasi nūdienos kritikai, leidžiantys sau, rašydami apie Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato kūrybą, vartoti tokius žodžius kaip „nesugeba“, su atlaidžia šypsena pavadinti jį „kvaileliu“, atskleisti skaitytojams „tiesą“, kad tai, ką šioje knygoje poetas rašo – rašo tik todėl, kad yra išsisėmęs ir tiesiog daugiau neturi apie ką rašyti?.. Ar tai nereiškia, jog šitaip „kritikuojamas“ jau ne paskiras autorius, o kvestionuojama visų lig šiolei besireiškusių literatūros tyrinėtojų, vertintojų bei šalies kultūros institucijų kompetencija? Esą Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais mūsuose tampa paprasčiausių gabumų (netgi ne talento) stokojantys žmonės?..
Neįsivaizduoju, kas galėtų būti tikslinis tokių „kritinių“ straipsnių adresatas, kam jie gali teikti naudos? Literatūros skaitytojams? Sunkiai tikėtina. Rašytojams? Bent jau man – tikrai ne. Moksleiviams? Mokslininkams? Lietuvių literatūros raidai? Net klausti juokinga...
Na, bet kol patys nūdienos „kritikai“ vidinį motyvą šiai misijai turi, o kultūros leidinių redaktoriai vis dar mano, jog geriau bet kas ir bet kaip negu nieko – tegu rašo. Galų gale – ir šis mano rašinys juk skirtas visai ne jiems. Juo noriu kreiptis į Lietuvos rašytojus, tikruosius literatūros kritikus, literatūros mokslininkus bei į visus lietuvių literatūrai, jos raidai ir likimui neabejingus žmones, klausdamas jų, ar iš tiesų literatūros kritikos situacija Lietuvoje tik man vienam kelia liūdną šypseną? Jei tokių kaip aš esama ir daugiau – prašau nepalikti tokių „kritikos“ opusų be atsako ir be pelnyto įvertinimo. Taip pat šiuo rašiniu kreipiuosi ir į visas šalies kultūros leidinių redakcijas, prašydamas jas inicijuoti savosiose erdvėse nuolatinę rubriką „Kritikos kritika“, kur recenzuotieji turėtų orią galimybę apsiginti, o bet kuris, turįs argumentuotų priekaištų kritikos tekstų kokybei, – juos išsakyti. Metas pagaliau suprasti, kad ginti pelnytą literatūros (net ir savo pačių kūrinių) garbę – nėra gėda. Gėda tylėti – drovėtis arba tingėti atsikirsti. Juk jei to nepadarysim – bus kas jų „įžvalgas“ ateity cituos kaip nenuginčijamą tiesą.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)