Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui – 25
Taip likimas lėmė, kad šiandien esu skilęs per pusę – dvidešimt penkerius metus man teko gyventi prie sovietų, o kitus dvidešimt penkerius – nepriklausomoje Lietuvoje. Taigi, dairantis į praeitį, nevalingai gali lyginti ir svarstyti, kas anuomet, mano akimis, buvo gerai ar blogai. Tačiau kad ir ką apie tai galvočiau, esu įsitikinęs, kad niekada nenorėčiau gyventi pasaulyje be Kovo 11-osios. Tad visa, kas vyko iki tol, regiu jei ne juodomis, tai pilkomis ar purvinomis spalvomis.
1984–1986 metais, kada iš Dailės instituto buvau paimtas į sovietinę kariuomenę, kur iš arti galėjau pamatyti, kaip veikia Komunistų partijos vadovaujama karinė sistema, ir suvokti, kuo išties ji remiasi, su tarnybos draugais lietuviais, užsidarę kaptiorkoje, slapta įsisvajodavome apie nepriklausomą Lietuvą. Naivūs tai buvo dvidešimtmečių svarstymai, nes mūsų drąsa, įsivaizduojant, kad kažkada – per stebuklą – taip gali atsitikti, buvo gėdingai atsargi. Taigi, nupiešę vaizduotėje ne vieną ateities geopolitinį žemėlapį, vėliau drauge nutardavome, kad, deja, taip niekada nebus. Po šios išvados tylomis išsiskirstydavome – kas pamiegoti dalinio kiaulidėje, kas kuopti išviečių, o kas „pramankštinti“ raumenų su rusakalbiais duchais. Neįtikėtina, tačiau mūsų kapituliantiškos mintys nepasitvirtino.
Vėliau, žinoma, grįžus iš karinės tarnybos ir prisikvėpavus disidentinės romantikos, buvo bandyta pabėgti iš Sovietų Sąjungos. Tai įvyko 1989 metų vasarą, kada su draugu architektu Marku C. atkakome į tuo metu nors ir komunistinę, tačiau gerokai už SSSR liberalesnę Vengriją. Šoprone, visai greta Austrijos sienos, kur pabėgėlių stovykloje drauge su mumis buvo šimtai bendraamžių iš Rytų Vokietijos, supratau, kad ne tik mums, bet ir gausybei žmonių iš Vidurio bei Rytų Europos nebesinori gyventi kaip anksčiau.
Man – skirtingai nei kolegoms Europoje – ne 1989-ųjų lapkričio 9-oji – Berlyno sienos griuvimo diena, o 1990 metų Kovo 11-oji ženklina lemtingą epochų ir mano asmenybės lūžį. Nuo tos dienos, kada Lietuvos SSR herbą teatrališkai uždengė Vytis, viskas ėmė keistis. Žinoma, tik ne žmonių iš sovietmečio paveldėtas mentalitetas. Jis, kaip vėliau paaiškėjo, o nūdiena patvirtina, buvo ir yra daug patvaresnis nei „planinė ekonomika“. Tačiau kitaip ir negalėjo būti. Tokia realybė. Vėliau įvyko dar vienas lemtingas stebuklas. Prabudus 1993 metų rugsėjo 1-ąją ir prasikrapščius akis, kliuvo laimė išvysti, kad Lietuvoje nebėra okupacinės rusų kariuomenės. Tai buvo neįtikėtina – nebesutikti gatvėse ginkluotų patrulių, nebegirdėti jų pasagėlėmis pakaltų batų kaukšėjimo.
Tuos pirmuosius metus po Kovo 11-osios šiandien regiu kaip mane ir mano kartą apėmusią euforiją, kurioje ieškota ne tik dvasinės, bet ir geografinės laisvės. Atsivėrus sienoms, buvo galima ne tik paveikslėliuose pamatyti Romą, Paryžių, Londoną etc. Šiandien tai atrodytų savaime suprantamas dalykas. Tačiau mano kartai, įskaitant ir vyresnius, tai buvo kažkas neįtikėtina. Pamenu, apie 1988 metus Vilniuje lankėsi vienas prancūzų žurnalistas. Atsisveikindamas padavė savo vizitinę kortelę ir neslėpdamas ironijos leptelėjo, kad jei tik būsiu kada nors Paryžiuje, būtinai jam paskambinčiau. Nei jis, nei aš tuo metu nebūtume išdrįsę patikėti, kad nepraėjus penkeriems metams viename iš Paryžiaus butų pasigirs skambutis, pranešantis, kad aš pagaliau atvykau.
Mano šeimos archyve yra nuotrauka, senelio daryta Varniuose 1939 metais. Tarp gėlių namuose nufotografuota trejų metų mama ir šešiametė teta. Mama – papuošta balta suknyte, o teta – su prašmatnia jūreiviška palaidine, abi sėdi prie pianino. Pirmoji atrodo ką tik verkusi, o antroji įdėmiai ir susikaupusi žiūri į objektyvą. Kaskart, paėmęs į rankas šią keistoka idile dvelkiančią fotografiją, pagalvoju apie tai, kokie įvykiai užgriuvo ir kas laukė šių mergaičių po dvejų, dešimties, penkiolikos metų... Kas atsitiko su seneliais, jų giminėmis... Tada nukrato šiurpas, nes visa, kas dėjosi iki 1990 m. Kovo 11-osios, man ima rodytis kaip baisus sapnas. Kodėl apie tai užsimenu? Prieš dešimt metų esu padaręs kitą nuotrauką – ten dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje Vilniuje su panašia jūreivio palaidine stovi mano šešiametė dukra. Sekmadienis. Vasara. Aplinkui tuščia. Ramu. Ir staiga, žiūrėdamas į šias fotografijas, tarp pirmosios ir antrosios atrandi kažkokį bauginantį, trapiu laikinumu persmelktą panašumą, kurį lydi klausimas „o kas bus toliau?..“ Tad labai nesinorėtų, kad pasikartotų mums žinoma istorija. Niekam, įskaitant ir priešus, to iš visos širdies nelinkiu.