Accessibility Tools

Vlado Braziūno nuotr.Vlado Braziūno nuotr.

Peržiūrėjęs Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) kūrybos sąsiuvinius ir aplankus, likusius po jo mirties (2011 m. vasario 16 d.), parengiau rinkiniuose nespausdintų eilėraščių knygą „Iš natūros“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido ją 2013 m.

Kurį laiką atrodo, kad viską padarei taip, kaip reikėjo. Bet tuos sąsiuvinius ir aplankus vis pavartydavau, esu ir rašęs apie juos „Metuose“ (2014, Nr. 7). Toliau vartydamas ir skaitydamas radau žiupsnelį eilėraščių, kurie verti publikacijos.

Mokslas lieptų nurodyti nedatuotų eilėraščių parašymo laiką. Tikslių žinių nerasime. Bet yra pagrindo manyti, kad eilėraščiai „Nemažai“ ir „Jie, – sako pykčio angelas...“ parašyti apie 2011 m., „Vakaras“ – 2002–2003 m., ciklo „Rudeninė puokštė Vilniui“ miniatiūros – apie 2006–2007 m.

Just. Marcinkevičiaus rankraščiai, rasti po jo mirties, perduoti saugoti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynui.

 

Valentinas Sventickas

 

 

*

Ten džiaugsmo apšviestas ten ar buvai kai žydrynėje nė
debesėlio krūtinėje viešpatie prisikėlimo angelas spurda bet
padėk prisiminti padėk tylintysis ar tu kada prakalbėsi ar
ženklą paduosi kad suklusčiau

suklusčiau pažindamas džiaugsmą vėjo gūsį nepaliekantį
pėdsakų gal kur nors giliai po žeme gal žolių šaknyse
jonvabalio žiburėlyje tolimoje žvaigždėje kvapnią naktį
pievoje gulint

gal štai čia jo nueita nuklampota gal štai čia kur širdis
kaip suspardytas arba pervažiuotas šuo nesuspėjom įsidėmėti
automobilio numerio bet jeigu ir būtumėm įsidėmėję tai kas
nieko.

 

1996

 

 

*

Lyg aukso puta po žiemos šalpusnis ištrykšta.

Kamanės saldus dūzgesys panyra į žiedą jo tirštą.

Pakyla dangus, žemės pumpurui leisdamas sprogti,

dienai ilgėti, skruzdėlei šapgalius rinkti,

paukščiui sugrįžti, medžiui pradėt naują rievę.

Pavasarį tu toks nuogas esi, toks matomas, Dieve,

gluosny prie upės tartum bažnyčioje išsikeroji

ir lyg lūpine armonikėle dieviškai manim groji.

 

1995 04 18

 

 

Sapnas

 

Taip ji leidosi sunkiai, taip tilo1

jos vargonų įkaitę triūbos.

Kilo vėjas. Atbėgęs nuo tilto,

Jis per naktį palangėmis ūbaus.

 

Keistas sapnas ant tilto vaikščios,

įkalbinėdamas žudytis.

Puošnios moterys garsiai aikčios,

aižėdamos plauks ledo lytys.

 

Tai ižas pašnibždomis išeina,

gosliai lipa į pliką krantą.

Į aštrų, įkaitusį šieną

paskui moterį kūnas krenta.

 

1995

 

 

Nemažai

 

nesakau

būti negali

sakau

negali nebūti

 

yra subjektas objektas

veiksmas

pavyzdžiui paprastai šnekant

aš tu

apsikabinę

 

ką besakytumėt

tai yra nemažai

net labai nemažai

tai yra

 

 

*

Jie, – sako pykčio angelas

o purvini jo sparnai

liudija nuopuolio gylį.

 

Nakčia jis paženklina tas duris

kurias atleidimas

aplenkti privalo

 

                   Iškyla juoda rožė

                   kurios spyglius jauti

                   o žiedo nematai

 

 

Vakaras

 

Pagalvojo tada,

žiūrėdamas į dangaus begalybę

(ne pagalvojo, o tartum

visu savimi atsivėrė –

kaip atsiveria kartais

                    tik tas kurs yra,

kurs gali ištarti: esu)

 

pagalvojo arba atsivėrė

žodžiu, mintimi, dvasios judesiu,

jos pastanga pasistiebti,

tarytum pakilt – atsiduso:

                      o, viešpatie...

į žvaigždę žiūrėjo,

o gal į jų spiečių.

Nuleido akis ir upę pamatė,

ir medį ant kranto –

 

tai nebuvo žvaigždė,

              tačiau jai tolygu.

Kaip ir žodis, mintis arba žvilgsnis –

iš tikrųjų tolygu.

              Pasilenkęs sugraibė

akmenėlį, sušildė jį saujoj.

Užsimojęs paleido

               lyg paukštį vėlyvą.

O, viešpatie, – atsiduso.

 

 

*

 

Nesugalvotas gyvenimas! jis visados prieš akis2

striksi ir šokinėja lyg būtų baltas ėriukas

pirmą sykį išleistas (ištrūkęs) į šviežią pavasario pievą

jis nori būti gražus nerūpestingas ir linksmas

neregiai, bet mes einam lyg matytume viską

krūtine tartum vandenį skrodžiame tamsą

 

 

Iš ciklo „Rudeninė puokštė Vilniui“

 

*

rudeninę puokštę Vilniui

virpanti

sulyta senutė

laiko3 ranka

 

*

vėjų nurengta ieva

dairėsi į maximos langus

kiek dar laukti žiemos kolekcijos

 

*

Laiko girnos mala ir mala4

prie neužsiveriančios duobės.

 

Kas paveldės tiesą ir melą?

Kas meluos ir tiesą kalbės?

 

Kas toliau tą gyvenimą minkys?

Kas ant visko, kaip sakoma, dės...

 

Jei pristotų panašios mintys,

nusispjaukit – mažiau skaudės.

 

 

1 Kita redakcija: Saulė leidosi sunkiai ir tilo.

2 Rankraštyje matyti kitokios redakcijos bandymai. Po pirmos eilutės rašyta lyg aklas veidrodis, ketvirtos eilutės pradžios kita versija taip, žinoma, jis, atsispindi dvejonės, ar rašyti mes, ar jie penktoje eilutėje.

3 Kita redakcija: tiesia.

4 Ankstesnė redakcija, mašinraštis. Eilėraštis vėliau pavadintas „Klausimėlis“, spausdintas rinkinyje „Naktį užkluptas žaibo“ (2008, p. 47).