Ketureiliai

Iš anglų, italų, kinų, lotynų, norvegų, persų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbų vertė Lanis Breilis

 

Li Bo (701–762)

 

Mintys tykią naktį

 

Priešais mano gultą – mėnesiena šviesi.

Gal tai žemė pabalus šarmos spindesy?

Galvą pakeliu – šviesų mėnulį matau,

Galvą nuleidžiu – apie gimtinę mąstau.

 

 

Omaras Chajamas (apie 1048–apie 1122)

 

Dėl ko ateinam ir išeinam apskritai?

Jei mūs pasaulis – ataudai, kur apmatai?

Sudegina ugninis skliautas ir tyriausius.

O kurgi dūmai? Lieka pelenai tiktai.

 

 

François Villon (1431–apie 1463)

 

 Ketureilis, kurį sukūrė Villonas, nuteistas mirti.

 

Ketureilis

Aš Fransua, arti dvasnos,

Lemtis man ankštą šikšną neria;

Ir kiek šikna manoji sveria,

Greit mano kaklas sužinos.

 

 

Michelangelo BuoNarroti (1475–1564)

 

Pataikaujantis Giovannio Strozzi ketureilis, skirtas Michelangelo skulptūrai „Naktis“, ir Michelangelo poetinis atkirtis.

 

Giovannio Strozzio ketureilis

Naktis, kurią matai užmerkusią akis,

Nors miega akmeny, tačiau yra gyva;

Ją Angelas sukūrė meistryste sava:

Tiktai pažadink ją, ir ji tau atsakys.

 

Michelangelo atsakas

Miegot man miela, būti akmeniu – mieliau,

Kol valdo smurtas ir begėdiška galia,

Tol nematyt, nejaust – palaiminta dalia;

Todėl nežadinki manęs, kalbėk tyliau.

 

 

William Blake (1757–1827)

 

Iš „Nekaltybės pranašysčių“

 

Regėt smilty pasaulį beribį,

O dangų – gėlėj paprastoj;

Savam delne laikyt begalybę,

Ir amžinybę – valandoj.

 

 

Walter Savage Landor (1775–1864)

 

Kodėl sudeginau eiles

Kiek daug sudeginau eilių,

Nes žodžio rasti negaliu,

Man ypatingo, reikalingo, –

Jis nesugrįžtamai pradingo!

 

 

Friedrich Hölderlin (1770–1843)

 

Gyvenimo lemčių – beribė įvairovė,

Nelyg kalnų, kelių, šalių ir tiltų;

Kas esam čia, tą Dievas ten papildo

Darnos ir amžinos taikos suteikęs dovį.

 

 

Joseph von Eichendorff (1788–1857)

 

Ketureilis apie magiškąjį poezijos pradą.

 

Burtų lazdelė

 

Miega dainos tvariniuos bežadės,

O šie skendėja sapnuos.

Bet burtažodį tau vieną radus,

Tuoj pasaulis uždainuos.

 

1835

 

 

Nikolaus Lenau (1802–1850)

 

Klausimas

 

Kas laimė tau, žmogaus širdie?

Tai gimus slėpininga,

Vos pasirodžius, dingus

Švitri akimirksnio žvaigždė!

 

(1833/34)

 

 

Fiodor Tiutčev (1803–1873)

 

Mums Rusios nesuprast protu,

Bendru saiku neišseikėti:

Matuojas ji savu matu –

Ją galima tiktai tikėti.

 

 

Vladimir Solovjov (1853–1900)

 

Pirmasis rusų filosofo V. Solovjovo eilėraštis, išspausdintas 1872 m., kai jam buvo devyniolika metų.

 

Vidinio grožio sklidina,

Gamta praskleist neleidžia šydo,

Ir tu jos duoti nepriversi mašina,

Ko tavo siela neišvydo.

 

1872

 

 

Henrik Ibsen (1828–1906)

 

H. Ibseno ketureilis, įrašytas „Eilėraščių“ priešlapyje (1877).

 

Eilėraštis

 

Gyvent – su šmėklom kariauti

Savo širdy ir galvoj;

O kurti – tai nesiliauti

Patį save teist kovoj.

 

 

Edward FitzGerald (1809–1883)

 

Iš Omaro Chajamo rubajatų

 

LI

Likimo pirštas rašo, juda ir judės;

Ir tavo maldos, tavo protas nepadės

Jį sustabdyti ar ištrint nors vieną žodį;

Ir ašarom tu nenuplausi nė raidės.

 

 

Rainer Maria Rilke (1875–1926)

 

Trys dedikacijos

 

Alfredui Waltheriui Heymeliui*

 

Dienos, jei ir rodos, kad praslysta,

Slysta tylomis į mūs gelmes,

Bet mes niekad nepaliaujam kisti,

Vis ilgėdamies savęs...

 

1907 m. gruodis

 

Augustui ir Heddai Saueriams**

 

Su daiktais vaikystės pasimatę,

Matome savas esmes:

Nors žinojom, kad praeina metai,

Bet nūn juntam, kaip praeinam mes.

 

Obernoilandas, 1907 m. gruodis

 

Maxui Nussbaumui

Būtis kaip ir mirtis – vienos šaknies.

Kas savo prigimtim pakils iš dugno,

Tas ligi vyno lašo išgrynės

Ir pats įžengs į skaistinančią ugnį.

 

Miuzo pilis, 1922 m. gruodžio 22 d.

 

 

Osip Mandelštam (1891–1938)

Slopiu ir atsargiu garsu

Krentąs nuo medžio vaisius dunkstels

Tykioj, slaptoj miškų paunksnėj,

Netylančioj dermėj balsų...

 

1908

 

Arsenij Tarkovskij (1907–1989)

Tai vienas iš pirmųjų Arsenijaus Tarkovskio eilėraščių,
išspausdintas 1926 metais.

 

Žvakutė

 

Mirksėdama gelsva akim,

Žvakutė ašarose mirksta.

Ir mums tas daros su tavim –

Liepsnojant sielai, kūnas tirpsta.