Accessibility Tools

Literatūros mokslas ir kritika

Šiais laikais tarmėmis rašoma literatūra gali trikdyti ar netgi kelti įtarimą. Trikdyti tuo, kad – kaip įsivaizduoju – dauguma betarmių (kaip aš) skaitytojų, susidūrę su tokiais tekstais, yra išskiriami iš dialogo lauko, įeina į tekstą kaip svetimieji ir jaučiasi tarsi prašalaičiai šauniame giminės susibūrime. Juk tarmė yra namų šneka, ir visų pirma šneka, kuri kreipiasi į konkretų čia ir dabar horizontą, yra neatsiejamai įsipynusi į konkrečias situacijas, daiktus, artimus žmones. Įtarimą gali kelti tai, kad tarminė literatūra , tai yra užrašyti šnekos tekstai, vienaip ar kitaip yra nutolę nuo savo gyvosios terpės. Tad ar netampa tarmė kalbėjimusi su pačia savimi, susitelkusi į savo gražumą, keistumą – ne menkiau uždara kaip koks menas menui ?

Viktorijos Daujotės žemaitiškų (dūnininkų tarmės) tekstų knygoms „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ (2010) ir „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ (2012) nebūdinga nei viena, nei kita1. Šie tekstai įsikuria pačioje tarminio – užrašyto šnekos teksto – paradokso šerdyje: tai yra ir ypač konkreti, daiktiška, „žemiška“ ir „gyvenimiška“ kalba, tačiau ir bendra, atvira, rašto būdu išeinanti už savo prigimtos vietos, lyg žvelgianti į ją iš šalies. Žvilgsnis iš šalies pirmosios knygos pratarmėje „Pasiaiškinimas“ nusakytas ir kaip liudijimo siekis. Raštas, savita literatūrinė forma, knygos pavidalas, – visa tai, kas savaime nepriklauso sakytinei kultūrai, t. y. gyvajai tarmės terpei – panaudojama tam, kad toji sakytinė kultūra būtų paliudyta: „Susirinkime, ką dar turime. Liudykime, kad mums tai buvo ir tebėra svarbu“ ( , 10). Sakytinės kūrybos tyrėjas Walteris J. Ongas klasikinėje studijoje „Orality and Literacy: The Technologizing of the Word“ („Sakymas ir rašymas: žodžio technologijos“) sakytinės kultūros formų rekonstrukciją rašto terpėje siejo visų pirma su paties rašto technologijos tyrimu: „Raštą galime panaudoti tam, kad rekonstruotume sau senąją visiškai neraštingų žmonių sąmonę – rekonstruotume bent pakankamai, jei ne tobulai <...>. Tokia rekonstrukcija gali padėti geriau suvokti paties rašto vaidmenį, formuojant žmogaus sąmonę iki aukštųjų technologijų kultūrų ir jose“2. Liudijimo užduotis – kaip V. Daujotės knygose – santykį su sakytine kultūra esmingai pakeičia: rašto technologija čia siekia tapti nepastebima, permatoma, kiek įmanoma priartėti prie pirmi nės asmeninio sakytinio liudijimo situacijos. Vienoje šios situacijos kraštinėje būtų nykstančio, nueinančio į praeitį pasaulio patirties perdavimas iš kartos į kartą, kitoje – liudijimas teisme dėl patirtos prievartos ar nusikaltimo. V. Daujotės tarminės knygos, be abejonės, priklausytų pirmajam liudijimo poliui, tačiau ir jam galiotų žinomas liudijimo literatūros apibūdinimas, iš kitos perspektyvos įvardytas rašytojo, holokausto liudytojo Elie’io Wieselio: „<...> jei graikai išra do tragediją, romėnai – laišką, Renesansas – sonetą, mūsų karta atrado naują literatūrą – liudijimo literatūrą“3. Kritiškai žvelgiant, liudijimo literatūra plačiąja prasme buvo išrasta greičiausiai ne XX a. vidurio modernistų kartos; jos formos kristalizavosi su pačiu modernizacijos procesu bent jau nuo XVIII a. pabaigos, nors galima sutikti, kad būtent praeito amžiaus pasaulinės katastrofos paskatino šią literatūrą ir jos vaidmenį kultūroje įsisą moninti kaip atskirą reiškinį. Pastaraisiais metais atsinaujinęs dėmesys liudiji mo literatūrai , įvairioms jos formoms, ypač egodokumentikai, gali būti suvokia mas kaip kyląs iš atminties darbo poreikio ar – anot Aleidos Assman apibūdini mo – iš atminties kultūros , išryškėjusios Europoje paskutiniuoju XX a. dešimtmečiu4. Susiformavusios ir reaguojant į episteminius mąstymo pokyčius daugelio „pabaigų“, kad ir kokios sąlygiškos jos dabar atrodytų, akivaizdoje (istorijos ir apskritai „didžiųjų pasakojimų“, subjekto ir pan.), ir dorojantis su istoriniu-kultūriniu paveldu, ir su naujų technologijų keičiamu gyvenimu, ir su kintančia geopolitine situacija.

Į šį atminties kultūros, liudijimo literatūros lauką įsirašo tarminės V. Daujotės knygos5. Tai trumpų tekstų rinkiniai, šnekos fragmentai, užrašyti iš atminties ir iš klausos: „<...> kalbu balsais , nesu tikra, ar atsimenu, kai girdėjau, ar girdžiu dabar , lyg kas atsiverdinėtų, ko gal ir nesitikėjau“ ( , 11). Šie tekstai nepriklauso, regis, jokiam kodifikuotam tautosakos ar literatūros žanrui. Pati rašymo iš atminties situacija, kai nusitrina riba, tarp to, kas buvo pasakyta ir galėjo būti pasakyta, susikuria savą dialogo erdvę anapus šių konvencijų. Pagal sakymo situaciją gyvojoje šnekoje dauguma tekstų priklausytų pasipasakojimo žanrui: kažkas asmeniško, intymaus apie savo ar kitų gyvenimą pasakoma artimam žmogui kasdieniško ar retesnio susitikimo, pasimatymo metu, ir tą kalbą gaubia būtina pasitikėjimo atmosfera, bendras patirties horizontas. Galima sakyti, kad tai moteriška sakytinio pasakojimo forma – neatsitiktinai pirmojoje knygoje „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ autorė dedikacija pabrėžia savo moteriškąją kalbos autoriteto liniją: „muotinā, babūniems, ciuociems“ („motinai, senelėms, tetoms“; , 15), o recenzentas R. Tamošaitis tokioje kalbinėje tapatybėje įžvelgia „matristinės sąmonės“ apraišką, kurioje kalba yra gyvybės substancija, tolygi kraujo tėkmei6. Moteriškos patirties profilis knygose ypač ryškus, – tos patirties, kuri ne tik dažniausiai nepasiekia rašto, bet lieka tyloje ar bent retuose prasitarimuose. Intymiausia pasipasakojimo situacija: „<...> tėk unt muotėnas kapa velkūs ėš paskotėnis, / našlėkis kelis pasvadėno, akmini pagluostau, / pasėpasakoju, kas kāp, ė lėngviau unt krotinis“ („<...> ant motinos kapo einu iš paskutiniųjų, / našlaites kelias pasodinu, akmenį paglostau, / pasipasakoju, rodos, kad lengviau ant krūtinės“; GV , 19, 102). Tačiau kaip užrašyti tekstai jie yra persmelkti ir individualios autorinės žiūros. Knygoje „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ šis santykis nusakytas „Pasiaiškinime“ – tai atminties, atsimenamo balso santykis. Tarmė čia yra kalba namiškė, bet tai namų, kurių jau nebėra, kalba. Tad ši tarmė nebėra ir kasdienė, kasdien vartojama, veikiau vidinė: „Visa tarmė man dabar – tik vidinė“ ( BŪ, 10). Tai savitas auralinis – girdimasis atminties profilis. Iš kadaise vaikystės pasaulį užpildžiusio namų šnekos srauto išnyra atskiri balsai – įkūnytos šnekos fragmentai, kalbančių žmonių atsiminimai , kai koks nors pasakymas, girdėtas ar galėtas išgirsti iš šito žmogaus, šitomis aplinkybėmis, tik tokia forma ir intonacija, tik taip nukreiptas į kitą, primena kaip tik šį žmogų su visa jo aplinka, likimu ir gyvenimo istorija ne mažiau nei vizualiniai aspektai – veido bruožai ir išraiška, eigastis ar gestai. Taigi balsas tampa mimetiškas – „iškviečiantis“, pasinaudojant Stepheno Greenblatto pasakymu, gyventą gyvenimą. Žinoma, atskirti girdimąją ir regimąją atmintį galima tik teoriškai, bet autorė teigia: „Balsą kartais juntu kaip pirma einantį <...>“ ( , 9). Girdimoji atmintis, kaip rašo autorė „Pasiaiškinime“, balsas, ypatingas tuo, kad tai „dvigubas, dvibalsis kalbėjimas“ – kalbėjimas girdint ( , 8). Kalbėjimas, dialogiškai nukreiptas į kitą (taip pat ir į kitą manyje), drauge – į kalbančiojo akiratį, į kalbų bei klausantį kraštovaizdį, jo „nepermanomus“ garsus. Toks kalbėjimas girdint šiose knygose būdingas ir herojų, ir autorinei žiūrai. Kadaise girdėta ir gyva namų šneka gali tapti atsimenamais balsais tik dėl tokios, anot Michailo Bachtino, „kalbinio nevienišumo“ atmosferos – klausančiojo, norinčio išgirsti, ar „nieks nešaukia“, atvirumo. Šis atvirumas „Pasiaiškinime“ nusakomas ir kaip minėta liudijimo intencija.

Kalbėjimas girdint galėtų būti išskiriamas kaip savita liudijimo literatūros sakymo situacija. Jai priklausytų ir minėtas sinestetiškas kalbėjimas „klausantis pasaulio“, kai „kalba pasirodo kaip sinestetinio juslinio suvokimo dalis“7. Liudijimo literatūrai plačiąja prasme ypač aktualus kalbėjimas girdint bachtiniškąja prasme – kaip kalbos vidinis dialogiškumas, individualus „svetimo žodžio jutimas ir būdai, kuriais jis [atskiras žmogus – B. S. ] į jį reaguoja“8. Viena esminių liudijimo atramų – kadaise buvęs, įvykęs žmonių (žmogaus ir pasaulio) dialogas, kuris tekste atnaujinamas: ir rekonstruojamas, ir bandomas užmegzti iš naujo. Pirmojoje V. Daujotės tarminėje knygoje šis kito balso jutimas, rekonstruojamas dialogas yra ypatinga „komunikacija, jungianti motinos ir dukters gyvenimus“9. Antrojoje knygoje šis autobiografinis kalbėjimo girdint pagrindas transformuotas: išryškinta fiktyvi kalbančiosios persona leidžia plačiai iškleisti galimą girdinčiųjų, klausančiųjų ratą.

Toks liudijimo literatūros pobūdis į literatūrinį akiratį sugrąžina sakytinio pasakojimo problematiką, drauge atnaujina mimezės, taip pat – kalbančiojo subjekto klausimą. Tekstai, apeliuojantys į sakytinės kalbos situacijas, tarsi suskliaudžia moderniosios ir postmoderniosios literatūros tabu : mirusį autorių, kalbinę savireferenciją, įtarumo, ironijos ar žaidimo malonumo santykį teksto atžvilgiu10. Ir lyg iš užnugario netikėtai prieina prie kalbančiojo subjekto daugybiškumo. „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ pratarmėje autorė įspėja: „nekalbu tik kaip “ – ( , 11). Liudijimo literatūros centre visada atsiduria kitas, net jei tai yra visų pirma aš kaip kitas. Atsimenami namų šnekos balsai atskleidžia ir kalbančiojo nevienalytiškumą, paliudija ir tai, kokiu mastu esame sudaryti ir (iš) kitų, kokiu mastu gyvename ir jų gyvenimus. O gal tiksliau – kokiu mastu kiti gyvena mumis:

 

tonkē, ka kon dėrbo

(vakar medžius iš krūvuos i gliebi dedontīs),

tik dėlgt, ka čė na aš, al‘ muotina,

matā, kas tata ī kraus,

jie dokteri tori, gal ė nanumėršti,

o jie da na vīna,

nabrēk tavī juokė prisėkielėma,

ė tava ronkas darbūjes, ė tava akis

kuoki draboži matūjīs,

šindī a rītuo, šnek tās patēs žuodēs,

ė kažikas nusijūk (kap mona mažuojė)

dažnai, kai ką dirbu

(vakar malkas iš stirtos į glėbį imant),

tik dilgt, kad čia ne aš, o motina,

matai, kas tai yra kraujas,

jei dukterį turi, gal ir nenumiršti,

o jei dar ne vieną,

nebereikia tau jokio prisikėlimo,

ir tavo rankos darbuojas,

ir tavo akys kokį rūbelį matuojas

šiandien ir rytoj, kalba tais pačiais žodžiais

ir kažkas nusijuokia (kaip mano mažoji)

( , 84–85)

 

Tad kalbantis nebėra įrakintas vien savame ego , su juo gyvena tarsi su savu kitu , kaip savo kūnu, kuris ne tik mano, ne tik iš manęs: „<...> žīma reik so savėm kontrībis / – ė tas bluogā, ė tas nagerā, / al‘ gal; dā praeis, viejis kuoks, / kap pri doru kas trėntūs“ („<...> žiemą reik su savim kantrybės – / ir tas blogai, ir tas negerai, / gal dar praeis, vėjas koks, / vis palei duris trinasi“; GV , 38, 122).

Postmodernų žmogų nuo savojo tironijos gelbsti tik ironija, saviironija, galiausiai paplaunanti pačius individualios tapatybės pagrindus, t. y. poreikį apskritai būti kažkuo. V. Daujotės tekstuose drauge su namų kalba liudijama tokia buvimo savimi galimybė, kuri išlaiko aš kaip kitas tapatumo matmenį ir kartu savojo ribas, savęs, kaip patiriančio asmens, gyvenančio savo gyvenimą, konkretumą. Tos savasties ribos ypač antrojoje knygoje „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“   apibrėžiamos kaip galimybė gyventi vienai, nors ir su kitais: „jie kas ė ī, a sūnos, a sesū, / aš vės tīk vīna, sava mėslėjo, / sava eino, savi so savėm nešūs“ („jei kas ir yra, ar sūnus, ar sesuo, / aš vis tiek viena, savo galvoju, / savo einu, save su savim nešuos“; GV , 57, 139). Pagal frazės prasmę, taip patiriamas yra konkretus – ir našta, ir turtas (tarsi omnia mea mecum porto ).   Bet kas yra tai , kas nešasi su savimi savąjį ?

Knygoje „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“   fragmentiški balsai jau sutelkti į vieną kalbantį asmenį. Liudijimas čia atsiskleidžia kaip sakytiniam pasakojimui būdingas patirties (ne informacijos) perdavimo būdas11. Tačiau šiuo atveju tekstai pasižymi didesne estetine distancija tarp herojės ir autorinės žiūros, ir čia galima aiškiau apčiuopti girdimosios atminties sąlyčius su vidine kalba, intymiu kalbėjimu. Tokiu būdu pasipasakojimai tampa ryškiau refleksyvūs, nejučia pereidami į pokalbį su savimi ir daiktais. Šioji knyga kelia gal kiek paradoksalią asociaciją – ji regisi tarsi užrašytas sakytinis dienoraštis : taip atrodytų beraštės prigimties kalbos ( , 11) intymus raštas, jei kas nors jį būtų rašęs. Dar vienas aplinkkelis, šįkart prie literatūrinės fikcijos: fikcija, tai, kas padaryta, yra mimetiškesnė nei, tarkime, tautosakinės ekspedicijos įrašas.

Ši autentiška fikcija gali būti skaitoma autorę specialiai dominančios lietuvių prigimtinės kultūros pasaulėvaizdžio rakursu: savitas erdvės ir laiko patyrimas, ypatinga erdvėlaikio ir žmogaus gyvenimo sinergetika, reliktinė mitinė vaizduotė, ryšys su vėlėmis ir jų kūnais , namo–kapo simbolinis atitikimas, gėrio ir blogio kaip substantyvių galių suvokimas, šventybės patirtis, galiausiai minėta subjektyvumo forma – temų ir motyvų seką galima tęsti. Šį rakursą galima ir konkretinti iki savito etninio žemaičių būdo bei kalbos stiliaus. Jo kraštines raiškiausiai liudija dvi XIX a. žemaičių figūros – Simonas Daukantas ir Motiejus Valančius. Iškalbingi yra jų istorinių veikalų pirmieji pratarmių sakiniai:

Nieko nėra amžino šiame pasauly: kaipogi visa, kas tenai yra, Dievo parėdymu anksčiau ar vėliau ilgainiui persikeičia, regis, dėl to vien, idant žmogus ne šio svieto, bet antro gyvenimo geistų.

 

(S. Daukantas)12

Mūsų gadynės žmonės, tarsi pritrūkę kuo besidžiaugti, dideliai pamėgo senovės dalykuose.

(M. Valančius)13

Arba, pagal Povilo Višinskio liudijimą studijoje „Žemaičių antropologinė charakteristika“, Žemaitijoje rūpintojėlis tikrai liūdi, bet liūdi susirūpinęs dėl labai keblaus dalyko: „Žemaiti, žemaiti, kam aš tave sutvėriau...“14

V. Daujotės knygose išlaikytos abi intonacijos: ir ta žemiškoji, suskambanti rupia žemaitiško humoro gaida (to humoro kilmė – nepalenkiamai sveika nuovoka15), ir ta, kuri apima būsenos, meditacijos lauką – kaip žemaičių liaudies dainose ar S. Daukanto sakinio refleksyviame ritme. Arba – pagal vieną „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ tekstą – ir žvilgsnį nuo Šatrijos, kuriame išnyksta daiktų ribos, ir žvilgsnį pažeme, einant keliuku per mišką, kur tos ribos išryškėja iki absoliutaus detalės konkretumo:

 

žemaitē ī tuokī pat,

al‘ ė na vėsā tuokī, jau lietovē,

musiek senē sulietuviejėn,

žemaičius pajunti,

kāp nu Lūkės ožlėpi ont Šatrėjės,

kāp atsėsoki priš vieji, paveizi,

vėskas vėrp, mainuos,

ė matā, ka nie ni juokė kronta – – –

paskiau eini keloko par mėška,

vītuoms šlaps, šatruoms nukluots,

didelė akminā, apsamanuojėn,

dā ė so žėnklās kažėkuokēs, so rontās,

dongos pėlkesnis, debesis, garsā kėtāp,

al‘ kāp – nasopronti

žemaičiai yra tokie pat,

bet ir ne visai tokie, jau lietuviai,

turbūt seniai sulietuvėję,

žemaičius pajunti, kai nuo Luokės užkopi ant Šatrijos,

kai atsisuki prieš vėją, pažvelgi,

viskas virpa, mainosi,

ir matai, kad nėra jokio kranto –

paskui eini keliuku per mišką,

vietomis šlapias, žabų paklota,

dideli akmenys, apsamanoję,

dar ir su ženklais kažin kokiais, su rantais,

dangus pilkesnis, debesys, garsai kitaip,

bet kaip – nesupranti

( , 44–45)

 

Rimvydas Stankevičius, anonsuodamas autorės tarminių tekstų knygas, neabejoja, kad tai poezija16; „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ recenzentas tokios pat nuomonės, tiesa, su tam tikra išlyga: „Ši knyga – tikra poezija, kuri labai aiškiai pasimatytų jos dešiniąją, literatūrine kalba parašytą pusę išleidus atskirai“17. Man regis, kad poetiški šie tekstai yra dėl atsimenamo balso situacijos, kuri visavertiškai atsiskleidžia ir pasimato kaip tik tarminiuose variantuose. Tai tarsi iš kasdienio šnekos srauto išgriebti „stilistinės pilnatvės“ (anot S. Greenblatto) fragmentai, kuriuose sudera beveik sau pakankamas kalbos raiškumas, komunikatyvumas, arba mimetiškumas. Juk lygiai taip įsimename kai kurias eilėraščių eilutes, ypač tas, kurios „padiktuotos“ (man regis, poetai vieni kitus ir įsimena kaip tokias eilutes, kurios tampa juos, „estetinės veiklos subjektus“, individualizuojančiu balsu). Ši liudijanti poezija tarsi grįžta prie pačių kalbos meno pradmenų anapus literatūros institucijos. Biografiškai – į tą laiką, kai dar nebuvo susietas su vardo ir pavardės ženklu („Ir savo tikrą vardą-pavardę išgirdau tik mokykloje“; , 11). Literatūros istorijos požiūriu V. Daujotės knygose tarmė vartojama tarsi siekiant grįžti (nesakau, kad kaip nors sąmoningai ar programiškai) į lietuvių poetinės kūrybos situaciją iki bendrinės kalbos susiformavimo – kaip Kristijono Donelaičio, Antano Strazdo, Dionizo Poškos, Antano Baranausko poezijoje. Tik ten tarmė „derasi“ su rašytinės, dažniausiai negimtosios kalbos formomis, o V. Daujotės knygose tarsi bandoma užmiršti ar suskliausti rašytinės kalbos istoriją ir patirtį (nors tekstai bendrine kalba neišvengiamai ją primena), lyg prisikasti prie pirminės, šnekamojoje, o dar labiau – vidinėje kalboje ir girdimojoje atmintyje sublyksinčios poezijos, spontaniškos kalbos kūrybos, savaimingo kalbos meno, kuris autorę yra dominęs ir specialiu teoriniu požiūriu. Nors, žinoma, nereikia apsirikti ir perdėti spontanikos (kaip neretai nutinka, vertinant minėtų lietuvių poetų kūrybą it kokią savaime giedančio paukščio saviraišką) – autorė yra gerokai pabuvojusi ir baltose lankose su juodomis avimis, ilgokai jas ganiusi ir tebegananti iki šiol. Kaip poezija šie tekstai pasižymi savitu formos minimalizmu ar nuolankumu: formalusis jos elementas – eilutė – atidus sakytinėms intonacijoms, pauzėms, išryškina šnekos takumą ar tai, ką autorė savo fenomenologiniuose literatūros tyrimuose neretai nusako kaip „minkštą struktūrą“. Pavyzdžiui, tekstuose kalbančiosios dėmesys lengvai ir minkštai pereina nuo savęs prie kito ir atgal, – rašto kalboje sakytume, kad „minties šuolis“, kad koks nenuoseklumas, logikos trūkumas, o tarminėje šnekoje logika remiasi kalbamųjų dalykų akivaizdumu – jų nereikia įrodyti, tik parodyti:

 

pīva muona, Obaga dirvėki,

ė ėš puometis žėnau, kas tėn

prīš švėnta Juona pražinst,

ė runkuom galiu apčiupiniet‘i,

jie gerā nabėžiūro – – –

akės nabier tuokis kap bova

nabskėru sikes – akminā a avės,

Dieva žuolīnelē, nie svadėnti,

nie ravieti, vuo žaliū, žīd, matā,

sava vītuo, senē pasisavintuo

mano pieva, Ubago dirvelė,

atmintinai žinau, kas ten

prieš šventą Joną pražysta,

rankom galiu apčiuopti – – –

akys jau nebe tokios, nebe tos,

kartais neįžiūriu – akmenys ar avys,

Dievo žolynai toj pievoj, nei sodinti,

nei ravėti, o žydi, o žaliuoja, matai,

savo vietoj, seniai pasisavintoj

( GV , 32; 115)

 

Gal negerai, kad taip sakau, bet taip mano akys mato, – sako knygos „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ herojė ( GV , 78).

Ieškant šių tekstų estetinio principo paralelių, artimiausia atrodo Algimanto Švėgždos grafika. Didžiausia tokios poezijos mįslė – kalbos daiktiškumo ir simboliškumo dermė, stilistiškai skirtingais būdais atrandama pusiausvyra. Ar, kitaip tariant, – menas iš to, kur „<...> nebuvo jokio meno / Tik žmonės gimė ir gyveno“, – anot autorei svarbių Jono Strielkūno eilučių.

Tarmė, gyvoji šneka, yra įsipynusi į pasaulį ir pereidama į raštą, į literatūrą rizikuoja prarasti savo kalbinę tapatybę – atitrūkti nuo žemės ir daiktų, savo autentiškos terpės: „<...> rizikinga kalbėti apie tai, kas tarmės nepalytėta“ ( , 10). Tada, kaip pažymėjo Justinas Kubilius per šių tarminių knygų pristatymą Rašytojų klube, autoriai savo tekstuose ima lyg ir puikuotis tarme. Arba tekstai tampa progine literatūra, neturinčia galios peržengti savo pačios konteksto (nors dalis šiuolaikinės poezijos ir be tarmės problemos yra ne mažiau proginė ir dedikacinė „artimųjų ratelio“ literatūra – tik dėl kitų priežasčių). Aptariamos tarminės knygos išeina iš „giminės susibūrimo“ rato, yra ir literatūra, nes yra, kaip pasakytų M. Bachtinas, meninis kalbos tyrimas, vaizduojantis kalbančius žmones. Pačios autorės požiūriu, išsakytu minėto knygų pristatymo metu, tobuliausia meninė žemaičių tarmės išraiška yra tokia kaip Žemaitės ar Romualdo Granausko prozoje – tarmė čia yra persmelkusi bendrinę kalbą, nematoma, sunkiai nusakoma, bet paradoksaliai akivaizdi kalbos meninė būtinybė. Perfrazuojant A. Baranauską, tokiu atveju konkrečias tarmines lytis tik Žemaitijoj augę žmonės tepažįsta , o mum, prastiem žmoneliam, tik skaityt patogu . Prasčiau daktarams ir žiniuoniams , ką po mokslus klysta , nes tokia literatūra yra nemenkas iššūkis teorinei žiūrai (ką rodytų ir šio straipsnio svarstymai). Kaip pažymėjo sakytinio ir rašytinio „žodžio technologijų“ tyrėjas W. J. Ongas, su sakytine kalba išlaikę ryšį tekstai, pamatuoti rašto masteliu, apgaulingai atrodo kaip „naivūs“, nestruktūriški, ydingos kompozicijos ir pan. Tarsi barbarai prūsai misionieriams. Na tas gatunks – pasakytų knygos „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ herojė18.

V. Daujotės tarminės knygos, man regis, įsirašo į kitą lietuvių literatūros lauką: yra artimesnės Šatrijos Raganos poetinei, arba atminties, prozai („Sename dvare ) ir Marcelijaus Martinaičio epinei poezijai, biografiniams užrašams19. Šatrijos Raganos romano-esė paralelė ypač aktuali antrajai knygai – „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ . Šatrijos Raganos „Sename dvare laikomas melancholišku atsisveikinimu su dvarų kultūra, individualiu atminties naratyvu, išskleidžiančiu praėjusio ir nykstančio gyvenimo trapų grožį. Lietuvių literatūroje tai turbūt vienintelis prozos tekstas, išsiskiriantis ypatingu daugiabalsumu, – girdimąja atmintimi, pasireiškiančia tarminiais fragmentais (dvaro bobu tės, knygnešio Levanardos, kromininko Šmulkos žemaitiška šneka, vietinė smulkiųjų bajorų lenkiška tarmė). Taigi čia aptinkame analogišką atsimenamo balso situaciją, balso, iškviečiančio į tekstą gyventą gyvenimą. Šatrijos Raganos „Sename dvare   kontekste knyga „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ galėtų turėti paantraštę ar menamą pavadinimo pratęsimą – senoje sodyboje. Šios knygos veikėja – sena moteris, užauginusi ir iš namų išleidusi vaikus, palaidojusi vyrą, gyvena kartais atlankoma sesers beveik sunykusiame, ištuštėjusiame Žemaitijos kaime, savo tėvų ir protėvių sodyboje, žino, kad yra čia paskutinė. Panaši laiko ribos situacija – kalbėjimas nykstančio pasaulio akivaizdoje, pasipasakojant daugiau su mirusiaisiais nei gyvaisiais.

Tarminė šneka, kaip minėta, įsipynusi į pasaulį, arti žemės ir daiktų, leidžia išreikšti savitą praktinį žinojimą, phronesis , buvimo pasaulyje išmintį. Anot W. Benjamino, praktinis suinteresuotumas yra bet kokio sakytinio pasakojimo savybė20. Šatrijos Raganos kontekste ne kartą vartota gyvenimo meno sąvoka, apimanti jos krikščioniškąją pedagogiką ir estetiką. V. Daujotės knygoje ši phronesis priklauso etninės lietuvių kultūros sferai, arba, kaip pati autorė pasakytų – lietuvių prigimtinės kultūros sferai. Būtent šiuo požiūriu aptariamos knygos suartėja su M. Martinaičio kūryba, o savojo pasaulėvaizdžio kontūrais – su Marijos Gimbutienės senosios lietuvių (baltų) kultūros rekonstrukcijomis, dėmesingomis moteriškajai patirčiai. Pagrindinė šios išminties liudijama „dorybė“ – gyvenimas susisaisčius : lygiai su žmonėmis, gyvaisiais ir mirusiaisiais, su vieta, daiktais, gyviais ir augalais, kraštovaizdžiu, tėvyne, valstybe, istorija, literatūra, praeitimi ir ateitimi: „tunkē sunerta vėsk‘as, / naišardīsi“ („tankiai sunerta, / neišardysi“; GV , 8, 94). Tasai susisaistymas nėra idėjos ar principo pobūdžio, nediskursyvinis, neįrodomas, bet akivaizdus. Maža to – jis neprieštarauja asmens autonomiškumui, minėtai galimybei gyventi vienai, o kaip tik atrodo iš jos kylantis. Visų pirma šis susisaistymas giliai praktinis ir daiktiškas, neatsiejamas nuo kasdienių poreikių ir potyrių, darbų ir įrankių, saulės ir debesų, įsitvirtinęs šiapus , patirties akiratyje, kurio absoliutus centras yra namai, sodyba. Sena sodyba – pagal autorei svarbaus filosofo Arvydo Šliogerio pasakymą – meilės laukas. Šis akiratis – nuo savo n amų slenksčio – knygoje yra nuosekliai išlaikomas: sodybos erdvėlaikis turi savo dėsnius, jo laikas – ne iš laikrodžio , čia saulė keliauja dangumi įprastu ratu, o mėnuo tupi dar ant tėvo sodintos slyvos. Tame kitame laike viskas sukasi aplink sunkią žemę: „<...> sonki ī mūsu žemi, / misliu, ka ana nagal suktīs, tėk aplei anūn / vėskas i rinki – ė žmuonis, ė daiktā, ė gīvi, / ė mėrin, vėsi sokas sīkiu, gal tėk kitami laiki“ („<...> sunki yra mūsų žemė, kaip ji pasisuktų, gal / apie ją lekia per ūkanas daiktai, žmonės, gyvi ir mirę, / visi sukasi ratu, tik skirtingais keliais, laikais“; GV , 77, 163). Pasaulio centras suvokiamas kaip sunkis, kuris pats nejuda, bet ne tik kad nieko nesustingdo, bet netgi įsuka visa aplink (ką jau kalbėti apie tai, kad tas sunkus centras moteriškoje perspektyvoje yra dar ir gyvas, gimdantis žemės pilvas ). Dėl to pasaulio akiratis anaiptol nėra uždaras ir nepralaidus tam, kas esti anapus tiesiogiai patiriamo horizonto, į jį patenka daiktai, žmonės, mintys, sapnai, išplečiantys pasaulį koncentriniais ratais (net iki mitinės Jeruzalės), bet neišskaidantys. Tankiai sunerta – frazė iš pirmojo „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ teksto yra šio pasaulėvaizdžio raktas.

Prigimtinės kultūros phronesis, perduodamas sakytiniu pasakojimu, pasipasakojimu – tai ne teorinis žinojimas, o išmintis. Išmintis, anot W. Benjamino, epinis tiesos profilis, yra „patarimas, įaustas į realaus gyvenimo audinį“21. Ji čia ir perduodama, – net jei aplinkkeliu, rašto būdu, ne tiesioginiu paveldėjimu. Dėl to abiejų knygų pasakotojos sakymo autoritetą įgauna ne iš literatūros institucijos, o iš savo patirties (taip pat perimtos iš kitų) – jos yra atėjusios iš toli jei ne erdvės, tai laiko prasme22:

 

sena eso, senē gīveno,

dā ė par muotinas, babūnis

gīvībis daug kun atmeno,

tunkē jautūs kap kuoki

pruomuoti, kap ė turiečiau

kažėn kun darīti, kažin kun gėnti,

rūpintīs, ka gėntis mona naišnīktu – – –

al‘ kun tu bagėnsi, ka nieka nabie aplėnkū,

ė laukā, ė gīvenimā kap kuoks ubagīns

apleists, tošts, tėk medē didījē

dā kažin kun kožd, kožd, vuo gal

dīvijas, kur tī žmuonis diejuos,

ka anūn nabie, vīns, vuo gal tėk

posi ož du, dā vakar bovusios

sena esu, seniai gyvenu,

dar ir per motinos ir jos motinos

gyvybes daug ką atmenu,

dažnai jaučiuos kaip kokia

promotė, lyg turėčiau kažką daryti,

kaži ką ginti, rūpintis, kad gentis mano

neišnyktų – – –

bet ką tu beginsi, kad nieko nebėr aplinkui,

ir laukai, ir gyvenimai lyg koks ubagynas

apleistas, tuščias, tik medžiai didieji

dar kaži ką kužda, lyg nuo kažko ginasi,

gal stebisi, kur tie žmonės dingo,

kodėl jų nebėr, vienas, gal tik pusė

už du, dar vakar buvusius

( GV , 59, 140)

 

Sena „pramotės“ atmintis savaime kildina saugojimo poreikį, rūpestį, net jei nėra akivaizdu, koks jis turėtų būti, į ką kreiptis. Atrodytų, kad tokia kalbėjimo situacija, taip pažįstama iš lietuvių literatūros, turėtų kreipti į melancholiškas, skausmingas ar netgi imperatyvias intonacijas. Įstabu, kad čia to nėra: kalbėjimas iš išminties pozicijų yra ir minėtas kalbėjimas girdint – kitokias tiesas, kitokią patirtį; tai kalbėjimas, kuris visko nežino ir nesistengia paaiškinti – tad kaipgi galėtų būti didaktiškas. Gal svarbiausia tokio kalbėjimo egzistencinė nuostata – pasitikėjimas gyvenimu, kuris tęsiasi, net jeigu ir bet kaip, anot Česlovo Milošo.

 

<...> vuo kun bapadarīsi, išēn iš musu ė vaikā,

ė anūkā, palėkt žemi, svetėmi či suvažiūs,

gal jau tāp ī buvėn, jug vīni nuvein, kėti

atein, pasikeit ė kraus, ė dūšės parsimaina

<...> o ką bepadarysi, išeina iš mūsų ir vaikai, ir

anūkai, žemę palieka, svetimi čia suvažiuos,

kiti, gal jau taip yra buvę, vieni nueina,

kiti ateina, pasikeičia kraujas, sielos, dainos

( GV , 53, 134)

 

Gyvenimo vertės pojūtis kyla iš pasitikėjimo žmogaus patirties bendrumu, bendrumu žmogaus būklės ( conditio humana ), kuri skirtingais laikais ir skirtingose vietose įgyja kitokius patirties pavidalus, bet gali būti atpažįstama: gal jau taip yra buvę . Dūšios persimaino , bet niekas gyvas neišvengia gyvenimo, – „<...> al‘ unt gala jug tuos patis biedas, / gīvenims iš vėsū pasijūk, / vuo gal ė ne, gal ė Dieva / nalīgi delnā“ („<...> bet galiausiai juk tas gyvenimas / iš visų pasijuokia, bet gal ir ne, gal ir Dievo nelygūs delnai“; GV , 47, 129). V. Daujotės knygos lyg ir užbėga už akių populiariai kritinei nuostatai, kad atminties, tradicijos saugojimo, rekonstrukcijos pastangos savaime veda į uždarumą, parapinį susireikšminimą, universalių horizontų užtemimą. Regis, šie tekstai neprimygtinai byloja, jog kalbėjimas iš savo vietos, iš savo patirties, kad ir kokia ji būtų, gali pasiekti bendrą žmogaus būklės suvokimą, neneigiant to, kuo žmonės skiriasi. Leidžia pamatyti žmones kaip tai , kas nešasi su savimi savo atskirus aš. Ilgai gyvenus savo vietoje, netgi visų pirma „tiesiog“ gyvenus, be jokio „tapatybės projekto“ ar sąmoningumo imperatyvo, atsiranda lyg ir savaiminga galia iš savęs išeiti, bet atskirai, savo keliu, į kitą tikrovę, tokią kaip dainoje, t. y. tekste, kūryboje, kurioje – jei tai daina – susieina, susitinka tos žmonių atskirybės:

 

jauna aplei gīvenėma namėslėjau,

vėskas lieki greitā su ta dīna,

vuo dabā tunkē kap kažėkur ėš savis

išēnu, kažikūn kitkūn matau, kuo

gal ė nabova, ė nie, nabėnt dainuo,

musiet, ka vės vīna, suvisam vīna,

kap rodeni vielūsta vuobuolīs ont šakuos

jauna apie gyvenimą nemąsčiau,

viskas lėkė labai greitai, su ta diena,

o dabar lyg kaži kur iš savęs išeinu,

kažką kitą matau, ko gal ir nebuvo

ir nėra, nebent dainoj, gal dėl to,

kad viena ir viena, suvisai, suvisam,

kaip vėlai rudenį obuolys ant šakos

( GV , 37, 118)

 

Skirtumo ir bendrumo vaisingą įtampą knygose išryškina dvejopas kalbinis tekstų pavidalas – žemaičių tarme ir bendrine kalba. Bendrinės kalbos varian tai – kaip matyti ir iš ne vienos citatos – laikytini veikiau vertimais, parodan čiais, kad bendrine kalba pasisako ne visiškai taip:

 

tap nieka ė naužgėvenau,

radau daugiau, vuo palīkto mažiau,

ka ė palėkti nabtoro kam tuo džiaugsma,

ka buvau, mažiau, girdiejau, nabėnt paukštems,

kāp ė suprontu, kudie tāp ėlgā unt svieta ožsibovau,

ka vės tuo pačiuo vītuo, so sava ruonom, ė so rondās

sava, so sava vundiniu švintu noplaunamās

kaip ir nieko neužgyvenau,

radau daugiau, palieku mažiau,

kad ir palikti nebėr kam to džiaugsmo,

kad buvau, mačiau, girdėjau, kad mylėjau,

nebent paukščiams, dabar lyg ir suprantu, kodėl

taip ilgai užsibuvau ant svieto, kad vis toj pačioj vietoj,

su savo žaizdom ir savo randais, savo vandeniu pavilgomais

( GV , 89, 173)

 

Prigimta šneka prie patirties veiksmažodžių – buvau, mačiau, girdėjau – nereikalauja pridurti lyg ir moralinio paaiškinimo – kad mylėjau : mylėti čia ir yra būti, matyti, girdėti. Bendriniame tekste šis intarpas pakeičia eilučių ribas, į vienos jų pabaigą iškeldamas ir akcentuodamas žmogaus sąmoningumo klausimą – kodėl , nuo kurio prasideda visi diskursai. Tarminiame tekste šis klausimas lieka neišsakyto ir neišsakomo savo gyvenimo suvokimo tyloje. Tarminė šneka tramdo rašto ekspansiją, ir tiems, kuriems ji negimtoji, išverčia ištuštėjusius ar sureliatyvėjusius žodžius į pilnavidurę namų kalbą.

Dabarties viešų balsų įvairovėje šios knygos – tikra paprastumo erezija , pagal autorės kitomis progomis cituotą Boriso Pasternako eilutę. Eretiškos knygos ne tuo, kad jos – kaip gali iš pirmo žvilgsnio klaidinančiai atrodyti – atkakliai kelia daugeliui turbūt fantastinius dalykus, daugių daugiausia priklausančius atgyvenusio žodyno kategorijai, – tokius kaip etniškumas, tradicija, paveldas. Teisingiau būtų sakyti, kad jos provokuoja šį žodyną, rašančiosios žvilgsniui ir klausančiai kalbai skverbiantis prie žmogiškojo pasaulio tikrumo pradmenų. Tam tikru mastu tarmė yra tokio paprastumo alibi, sunkio taškas, įsukantis šį kalbinį žaidimą, kuris, regis, iš kitur vargiai galėtų prasidėti ar atsinaujinti. Ir kartu – tai liudijimo literatūros kelias, kuris, ryškindamas kiekvieno atskirumą, siekiasi žmogaus būklės bendrumo, išblėsus tikėjimui vienos žmogiškos prigimties tikrumu.

 

1 Abi knygas išleido Regionų kultūrinių iniciatyvų centras Vilniuje. Toliau tekste cituojant šiuos leidinius nurodomos pavadinimų santrumpos (, GV) ir puslapio numeris. Išsamų recenzinį straipsnį apie pirmąją autorės knygą paskelbė Regimantas Tamošaitis: „Gyvybės ratas gimtojoje kalboje“ („Literatūra“, 2010, Nr. 52(1), p. 130–141). Recenzentas daugiausia dėmesio skyrė tekstų pasaulėvaizdžio, subjekto tapatybės, taip pat kalbinės, klausimams, specialiai nesureikšmindamas tarmės (sakytinės kalbos) aspekto.

 

2 Ong W. J. Orality and Literacy: The Technologizing of the Word. – London; New York: Methuen, 1982. – P. 15.

3 Wiesel E. The Holocaust as Literary Inspiration // Dimensions of the Holocaust. Lectures at Northwestern University. – Evanston: Northwestern University Press, 1977. – P. 9.

4 Assmann A. Między historią a pamięcią: Antologia. – Warszawa: Wydawnictwo Uniwersytetu Warszawskiego, 2013. – P. 9–20.

5 R. Tamošaitis taip įvertino „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“: „<...> [ją] galima laikyti prisiminimų literatūra ir tyrinėti kartu su kitais reikšmingais memuarinės literatūros tekstais“; „knyga unikali kaip liudijimo būtinybė, o ne kaip kalbinis ar literatūrinis eksperimentas“ (žr.: Tamošaitis R. Gyvybės ratas gimtojoje kalboje. – P. 130, 132).

6 Ten pat. – P. 136–139.

7 Šmitienė G. Kalbėjimas girdint // Sambalsiai: studijos, esė, pokalbis / sudarė Aistė Birgerė ir Dalia Čiočytė. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005. – P. 95.

8 Bachtin M. Dostojevskio poetikos problemos / vertė Donata Mitaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 232.

9 Tamošaitis R. Gyvybės medis gimtojoje kalboje. – P. 132.

10 W. J. Ongas, aptardamas sakytinio teksto komunikacinį modelį, išskiria sakymo situatyvumą, dalyvaujančio kalbėtojo figūrą, glaudų ryšį su žmogaus gyvenamuoju pasauliu (human lifeworld), agonistinį ir, kita vertus, empatinį santykį tarp kalbančiojo ir auditorijos (žr.: Ong W. J. Orality and Literacy: The Technologizing of the Word. – P. 36–57). V. Daujotės knygos „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ recenzentas neatsitiktinai nemažai dėmesio skyrė tokiems kalbinės raiškos aspektams kaip „autentiškos kalbos kūniškumas“, „jutiminės kalbos šaknys“ (žr.: Tamošaitis R. Gyvybės medis gimtojoje kalboje. – P. 132–136).

11 Benjamin W. The Storyteller // Lodge D., Wood N. (eds.). Modern Criticism and Theory: A. Reader. – New York; London: Longman, 2000. – P. 11–12.

12 Daukantas S. Raštai / parengė Vytautas Merkys ir Birutė Vanagienė. – Vilnius: Vaga, 1976. – T. 1. – P. 403.

13 Valančius M. Raštai / parengė Vytautas Merkys ir Birutė Vanagienė. – Vilnius: Vaga, 1972. – T. 2. – P. 23.

14 Višinskis P. Raštai / sudarė Adolfas Sprindis, parengė Aleksandras Žirgulys. – Vilnius: Vaga, 1964. – P. 166.

15 Iškalbingas tekstas: „ožeji i kīma (pri šolėnis bolbės pluoviau) / tuoks napažīstams, nasens dā, miestėškā / apsėdarės, klaus, a vietini esi, nuje, ka / vietini, či gėmosi, či, jie dūs Dievs, ė mėrso; / īškons truobuos pėrkt‘i, bitis noruns sosivežti, / ėš tuoli, dā ož Šiauliū kažikuoks miestoks, / vīta či, pri Gėrgždūtis, esunti didelē gera, / kap či uns saki, dvasinga – – – / jie, ī tu dvasiu, tėkrā, ka ī, al‘ jug / napasėėmsi, so sauji napasisėmsi“ („užėjo į kiemą (prie šulinio bulves ploviau) / toks nepažįstamas, nesenas dar, miestiškai / apsirengęs, klausia, ar vietinė esu, vietinė, / sakau, čia gimusi, čia augusi, čia, jei Dievas / duos, ir mirsiu; ieškąs gryčios kokios pirkti, / bites norįs susivežti, iš toli, ar ne iš Šiaulių, / vieta čia, prie Girgždūtės, esanti labai gera, / dvasinga, ar kaip ten – – – / taip, yra tų dvasių, tikrai, kad yra, / bet nepasiimsi, sauja nepasisemsi“; GV, 63, 146).

16 Stankevičius R. „Žemaičių poetė – Viktorija Daujotytė“. – Prieiga per internetą: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/zemaiciu_poete_viktorija_daujotyte/,coments.1#komentarai [žiūrėta: 2014-04-20].

17 Tamošaitis R. Gyvybės ratas gimtojoje kalboje. – P. 134.

18 Ong W. J. Orality and Literacy: The Technologizing of the Word. – P. 57. Beje, W. Benjaminas tam tikrą naivumo, nuoširdumo, pasitikėjimo nuostatą nurodo kaip būdingą sakytinio pasakojimo situacijai, ypač klausytojui – ji reikalinga tam, kad klausytojas galėtų pasakojimą įsiminti ir pakartoti („Retai suvokiama, kad naivus klausytojo ryšys su pasakotoju kyla iš jo [t. y. klausytojo – B. S.] poreikio perimti tai, kas jam pasakojama. Nuoširdžiam klausytojui svarbiausias dalykas – užsitikrinti galimybę perpasakoti istoriją.“ Žr.: Benjamin W. The Storyteller. – P. 20.). Aptariamose knygose tekstai taip pat apeliuoja į pasitikėjimo santykį dėl pačios atsimenamo balso situacijos: tai balsai, atėję iš vaikystės, išgirsti ir iš naujo užrašomi su vaikišku atvirumu.

19 M. Martinaičio kūrybos paralelę minėjo ir recenzentas, aptardamas „Balsâ ūkūs / Balsai ūkuose“ (žr.: Tamošaitis R. Gyvybės ratas gimtojoje kalboje. – P. 134).

20 Benjamin W. The Storyteller. – P. 13.

21 Ten pat.

22 Plg. W. Benjamino mintį, kad sakytinėje kultūroje autoritetingas pasakotojas, perduodantis praktinį žinojimą, t. y. galintis duoti patarimą (councel), yra tas, kuris „atėjęs iš toli“, keliautojas, arba tas, kuris „liko namuose, gyveno sąžiningą gyvenimą ir išmano vietinius pasakojimus bei tradicijas“. Šiuos pasakotojo tipus reprezentuoja dvi archajiškos figūros: „Vieną įkūnija sėslus žemdirbys, kitą – jūreivis prekijas.“ Anot autoriaus, „kiekviena šių gyvenimo sričių suformavo savas pasakotojų gentis. Kiekviena šių genčių išsaugojo savo savybes vėlesniais amžiais“ (žr.: Benjamin W.The Storyteller. – P. 11). V. Daujotės knygų herojės, be abejo, priklausytų sėsliųjų žemdirbių pasakotojų genčiai.