Ivano Milovidovo nuotr.
Eumenidžių giraitė
Palytėk raukšlėtą dedešvos žiedą,
Palypėk šlaitu, atsigręžk į šiaurę.
Uždarytos kavinės. Ratai nerieda
Miesto grindiniu. Knarkia benamiai šunes.
Po akacija – švirkštas. Keliolika metų
Nebuvai šioj žemėj. Vynuogės, laurai,
O daugiausia – kiečiai. Nulašink medų
Nekalbiom seserim ant kalvos viršūnės.
Molio plutą traiško birželio svoris.
Tvankuma. Svetimais vyzdžiais pasikliovęs,
Tu junti, kaip virš marių virpčioja oras,
Kaip keli spinduliai, nei dorėnų kolonos,
Skaldo erdvę, parėmę trupančią dieną.
Pro kraigus migloj neatspėsi tvirtovės.
Pasitik savo lemtį. Nes čia ne Atėnai,
Juo labiau ne Tebai. Čionai – Kolonas.
Ankštas priemiestis ilsis, po saule nutilęs.
Pakitėjo dievai, paseno Anankė.
Tarp dagių duobėje – negrabus peristilis
Ar, sakyčiau, tiktai peristilio idėja.
Čia bėgikas dusdamas priima baigtį.
Viešpats lošia likimais, o mes apankam
Ir suvokiam – kaltės nepajėgsi paneigti,
Kai įkaista dangus, o kūnas ledėja.
Kantrus Eumenidžių šaltinis išdžiūvo.
Valdovės su panieka stebi nedarną.
Jų mosto pritildyti, staigiai nuščiūva
Kiparisai, orbitose stingsta planetos,
Leipsta drobė, nuo juosvo stiebo nukarus,
Tik žuvinis vanagas krusteli sparną
Ir beviltiškai puola, tarytum Ikaras,
Į jūrą, praeivių nepastebėtas.
Paskubėk, tu ir šiaip gerokai vėluoji.
Kaip kartojo išminčiai, geriau negimti,
O jei gimti – trumpam. Cementas apkloja
Šventą skardį. Tavęs nelydi Tesėjas,
Tik skruzdė milimetras po milimetro
Laviruoja tarp aižų ir ardo rimtį.
Ar ištinka žaibas, ar nuneša vėtra,
Ar praryja žemė? Tai žino Teisėjas –
Gal net Jis nežino? Kvartalas miega,
Lyg į kaitrią paklodę nugrimzdęs į smogą,
Aitrų mėtų svaigulį, sausmetį, nieką.
Parudavę alyvmedžio lapai svyla.
Po šlaitu juoduoja graikiškos raidės
Ant kavinės langų ir sandėlio stogo,
Ir ūmai nutrūkęs alsavimo aidas
Tik pagilina tankią vasaros tylą.
*
Atokvėpis užtruko neilgai,
Tačiau po tiekos negandų mums rodės,
Kad jis jau niekad nesibaigs. Draugai
Dalijos rimais ir puotavo soduos,
Mokykloj sklandė išminties dvasia,
Baltom arkadom plaukė fleitos tonai,
Kasryt klegėjo mugės aikštėse
Ir prieskonius gabeno galeonai.
Mus džiugino mozaikų dažai
Ir gundė saulėje nunokęs vaisius,
Bet išjuokti bepročiai pranašai
Kelintą kartą pasirodė teisūs.
Nuo plieno kirčių virpa kambarys,
Juoduoja dangūs ir nerimsta marios.
Užpūsk žvakes ir uždaryk duris.
Anapus jų – Kaligula ir maras.
Beatifikacijos procesas
Apie jos paskutinį gyvenimo tarpsnį stinga žinių.
Daug liudytojų žuvo, kiti, gal svarbiausi,
mirė netrukus po karo. Be to, konspiracija.
Taip, žiemos velodromas. Šiukšlių konteineriuos
pavyko išgabenti keturis vaikus (iš viso
jų buvo du šimtai). Bendrabuty, kurį
ji kadaise buvo įsteigus, rasdavo guolį ir maisto
pabėgę belaisviai. Maža spaustuvėlė gamino
suklastotus popierius, teigusius, jog pateikėjas
priklauso deramai rasei. Beje, prižiūrėtojai
leisdavo retkarčiais teikti paguodą
pasmerktiesiems myriop (tradicinis gestas,
neatšauktas tik toje srityje, nes gauleiteris buvo
iš katalikų šeimos). Kaip sako šaltiniai,
ji kameroj sykį prakalbino jauną
mergaitę, o toji atšovė: „Ką jūs čia plepat?
Jokio dievo nėra. Nes jeigu jis būtų,
išvestų mane iš kalėjimo.“ Ji ir pati
suprato, jog Dievas
ilsis bombos kratery, guli duobėj su kulka smilkiny,
pūva po kerpėmis tundroj.
Todėl ji nusimetė abitą. Pasirūpino, kad kalinė
prisidengtų galvą, sijoną ir kurpes.
Pati atsisėdo ant čiužinio, nugręžė veidą nuo durų.
Kalėjimo sargas, atėjęs po valandėlės,
palydėjo baugščiai žingsniuojantį juodą
siluetą lig vartų. Dokumentų netikrino niekas.
Mes radom išgelbėtą moterį kiek per vėlai.
Ji gyveno daug metų. Glaudės bute netoli geležinkelio.
Po langu kas dieną žvangėjo platformos,
dūmai skverbės į bronchus. Vėlavo lietingas rytas.
Ji skubėjo į darbą šaligatviu
tarp supurvintų lapų. Valanda ligi miesto,
mašinėlė kontoroj, kuri pradžioje
užtikrino algą, tačiau bankrutavo per krizę.
Daug tų kontorų. Kaskart, kai baigiasi mėnuo,
apstulbina sąskaitų sumos. Iširo šeima –
tiksliau, tai nebuvo šeima. Augintinė greitai paliko namus
ir nerašė laiškų. Keptuvėj čirškėjo trynys. Kas vakaras veidrody
ryškėjo gausėjančios raukšlės, glebios krūtys, iššokusios
violetinės venos. Vienatvė ir kūno irimas.
Beje, alkoholis irgi padarė savo.
Kaip anksčiau, ji mechaniškai dažėsi lūpas.
Naktimis kai kada sapnavo kalėjimą, dieną
stengėsi neprisiminti, paskui visai neprisiminė
dėl Alzheimerio (tiesą sakant, tai buvo išganymas).
Kas nors tikriausiai paklaus: ar vertėjo už josios lemtį,
vieną iš daugelio tūkstančių, tarsi skatikas
ar pašto ženklas neįskaitomu piešiniu,
sumokėti šitokią kainą?
Mes nežinom, kaip žuvo vienuolė. Galbūt
dujų kameroj, gal nuo fenolo injekcijos.
Suminėti jos nuodėmes lengva. Jaunystė tarytum Marijos
Magdalenos. Vaikai, nesuradę gyvenimo kelio.
Nedogmatiškos eilės. Jai dažnokai prailgdavo mišios,
taip pat ji be perstojo rūkė Gitanes ,
kas nepridera abitui. Viena tik aišku:
ji neklausė savęs, ar vertėjo mokėti tą kainą.
Kaip neklausia Tas, kurį ji trumpam pavadavo.
