Lietuvos istorijos institutas
Birželio 5 d. į Užvenčio seniūnijoje įsikūrusį Ušnėnų kaimą, kuriame keturiolika metų gyveno Zemaitė, vėl grįžo tradicinės, jau 43-iosios Žemaitės literatūrinės premijos įteikimo iškilmės. Premija skiriama kas antri metai už prozą ar eseistiką kaimo tema, puoselėjančią nacionalinį savitumą, ugdančią lietuvių kalbos turtingumą bei grožį, už monografiją apie žymius kraštiečius; finansuojama Kelmės rajono savivaldybės. Prie Povilo Višinskio memorialinio muziejaus, šlamant daug vėtrų atlaikiusiems, išlakiems klevams ir uosiams, dūzgiant šalimais gyvenančios Žemaitės provaikaitės Aldonos ir jos vyro Petro Janavičių bitelėms, šis garbingas apdovanojimas įteiktas rašytojui Romui Sadauskui už 2012 metais išleistą eseistinį romaną „Gyvenimas prie vieškeluko“.
Tai knyga apie vieną dzūkų kaimą – Demeniškius, apie jo žmones, gyvulėlius, žvėrelius, paukštelius, medžius, kalnus, debesis, todėl pirmiausia ir nuskambėjo bardo Alberto Antanavičiaus-Šekspyro atliekama daina „Demeniškių vakarai“. Kelmės rajono savivaldybės meras Vaclovas Andrulis naujajam laureatui įteikė atitinkamą liudijimą, drauge su Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoju Algiu Krutkevičiumi perjuosė R. Sadauską vardine tautine juosta. Rašytojui atiteko penkių tūkstančių litų piniginė premija.
– Labai malonu sveikinti dzūkelį – tokį pat, kaip aš, ir su džiaugsmu grįžti į Ušnėnus, į Kelmės rajoną, kuriame gyvuoja Žemaitės premija, – įteikdama R. Sadauskui gėlių, sakė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja, 1997 m. šios premijos laureatė Birutė Jonuškaitė. – Dėkoju Romui už išsaugotą Lietuvos gabalėlį – Demeniškius. Tai salelė, į kurią, tikiu, sugrįš mūsų vaikai ir vaikaičiai, nes Romo sodyboje surinktas vos ne visas muziejus, čia jau šešti metai rengiami vadinamieji Tarmių atlaidai.
Pats R. Sadauskas, padėkojęs kelmiškiams už premiją, prisipažino, kad nėra jų išlepintas. Žemai lenkdamasis žemaičių žemei, rašytojas prisiminė, kad Ušnėnuose jam yra tekę lankytis prieš trisdešimt metų, tik gana keistomis aplinkybėmis. Tada jis dirbo Rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus atsakinguoju sekretoriumi ir vieną lietingą rudens dieną buvo pakviestas į kelionę per Žemaitijos kultūros objektus. Svečius, o ypač tuometinę Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoją Leokadiją Diržinskaitę papiktino kiauras, šiaudais dengtas P. Višinskio namo–muziejaus stogas, tačiau kolūkio pirmininkas teisinosi nerandąs specialisto jam uždengti. R. Sadauskas suradęs Klaipėdoje du universiteto dėstytojus, kurie iš Latvijos parvežtomis nendrėmis per atostogas ir uždengė stogą. „Ši premija mane tarsi įregistruoja į jos laureatų sąrašą šalia Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Adolfo Sprindžio ir kitų“, – džiaugėsi rašytojas.
Šių eilučių autorius priminė, kad Žemaitės premija – viena seniausių Lietuvoje: kitąmet sukaks pusšimtis metų nuo jos įsteigimo, kad šiemet sueina 120 metų, kai „Tikrasis Lietuvos ūkininko kalendorius“ paskelbė Žemaitės – Ušnėnuose gyvenančios septynių vaikų motinos Julijos Žymantienės pirmąjį apsakymą „Rudens vakaras“, kad čia parašyta ir „Marti“, ir „Petras Kurmelis“, ir „Topylis“... Gal dėl to Ušnėnus Žemaitė taip mylėjo ir geru žodžiu minėjo iki grabo lentos. Premijuotasis R. Sadausko romanas – tai savotiška rašytojo gulbės giesmė, į kurią jis sudėjo savo poezijos, publicistikos, vaizdingą prozininko žodį, dzūkų tarmę ir pagaliau – fotografijų pluoštą. Tai pavykęs bandymas patraukliai pavaizduoti šiandieninį Lietuvos kaimą, o per vieno dzūkų kaimelio kasdienybę – visos Lietuvos problemas.
Iškilmėse dalyvavęs aktorius Algimantas Butvilas paskaitė premijuoto romano ir kitų R. Sadausko kūrinių ištraukų.
P. Višinskio memorialinis muziejus šįkart pasitiko visus atnaujintas: vėl nendrėmis naujai perdengtas stogas, į namą įvesta elektra, apsauginė signalizacija, įsigyta įrangos įvairiems renginiams. Tam prireikė 138 tūkstančių litų. Kaip sakė Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė, tokių žemaitiškų trobų Kelmės rajone nedaug, ypač vertingas jos išplanavimas, todėl sodyba ateity bus toliau tvarkoma.