Nesu festivalių poetas ar poezijos turistas, todėl viešnagė Velenėje (Slovėnija) birželio 12–14 d. vykusiame poezijos festivalyje „Mednarodni lirikonfest Velenje 2013“ man buvo antra kada nors pasitaikiusi proga literatūriškai pasižmonėti užsienyje.
Velenė – dailus, tarp kalnų pasislėpęs kalnakasių miestas (> 30 000 gyventojų), labiau primenantis kurortą. Velenės centrą po šiai dienai puošia didžiojo jugoslavų vado J. B. Tito paminklas. Velenė – pastatyta po karo – tai savotiškas buvusios Jugoslavijos simbolis, nes čia gyvena, ko gero, visų buvusios sąjungos tautų atstovai, kadaise atvykę dirbti šachtose.
Į festivalį keliavome keturiese. Be manęs – dar poetai Indrė Valantinaitė, Donatas Petrošius ir vertėja Laima Masytė, kuri surengė mums šią išvyką ir be kurios tikriausiai nė nebūtų didžiosios dalies literatūrinių ryšių su pietų slavų valstybėmis, literatūros importo ir eksporto.
Pirmasis Velenėje sutiktas kolega, vidurnaktį vaikštinėjęs prie viešbučio „Razgoršek“ – poetas skambiu vardu Admiralas Mahićius, kiekviename festivalyje skaitantis vis tą patį eilėraštį „Ljubavni dijalozi sa Barbarom“, skirtą kare žuvusiai mylimajai. Išvydusi šį žmogų Laima ypač nudžiugo: „Tarsi metų nė nebūtų. Pernai išvykdama čia jį palikau, dabar atvykusi vėl sutikau!“
Festivalis prasidėjo Mineralų muziejuje, kuriame festivalio rengėjai sveikino dalyvius, vaišino spalvotais gėrimais ir apdovanojo spalvotais akmenimis. Donatui dovanoto mineralo buvo per maža, tad jis nusprendė įsigyti jų daugiau. Šį tą nusipirko, šį tą gavo dovanų iš muziejaus šeimininko. Taigi tuščiomis neišėjo.
Reikia pasidžiaugti, kad Laima mums išrūpino išskirtines sąlygas – t. y. turėjome savo vakarą pirmą „Lirikonfest“ dieną Vila Bianca pastate. Mus pristatė L. Masytė ir vertėjas Klemenas Piskas, kelerius metus gyvenęs Vilniuje ir spėjęs puikiai pramokti lietuviškai. Taigi jis vertė mus į slovėnų kalbą ir skaitė vertimus. Kolegos pietų slavai mus sutiko palankiai, netgi pasidomėjo, ar neatvyktume į kokį kitą jų festivalį.
Toks renginys, kaip netrukus paaiškėjo, buvo didžiulė prabanga. Mat iš pusšimčio festivalio dalyvių, atvykusių iš Lenkijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Kroatijos, Serbijos, kitų buvusios Jugoslavijos kraštų ir, žinoma, pačios Slovėnijos, nemaža dalis paskaitė vos po vieną eilėraštį ar apskritai negavo paskaityti. Kodėl? Na, maždaug neliko laiko. Ir tai turint omeny, kad atvyko ne visi, turėję dalyvauti.
Savo užmojais ir padriku organizavimu „Lirikonfest“ galėtų giminiuotis su mūsiške Panevėžio literatūrine žiema. Charizmatiška festivalio siela – poetas Ivo Stropnikas iš veido gal ir neprimena Elvyros Pažemeckaitės, tačiau – sulig kiekviena valanda didėjantis rengėjo blaškymasis ir jo talkininkių artėjimas link išprotėjimo ribos... tikrų tikriausias Panevėžys. Mėgstu Panevėžio žiemą, nuoširdžiai mėgstu, todėl netrukau pamėgti ir šį festivalį. Pažįstamos situacijos mane padrąsino ir leido pasijusti jaukiau, beveik kaip namie. Vienas akivaizdus skirtumas – daug didesnis festivalio biudžetas. „Fotografuok, fotografuok!“ – birželio 13-osios rytą ragino mane Ivo ir rodydamas į mane pirštu gyrėsi kolegoms: „Aš jam sumokėsiu!“ Kurgi ne.
Taigi, poezijos skaitymams laiko pritrūko. Spėju, jog kaip tik dėl to, kad daugybė jo buvo skirta diskusijoms. Gal net keturiolika valandų. Per pustrečios festivalio dienos.
Buvau pasiryžęs apsilankyti visuose festivalio renginiuose, pokalbiuose ar skaitymuose, užuot mėginęs pasiblaškyti po miestą ir pamatyti ką nors įdomaus. Pietų slavai, regis, ėmė žvelgti į mane kaip į keistuolį. „Kaip jautiesi? Juk ne kaži ką čia supranti?“ – dažniausiai manęs klausdavo. „Bent du žodžiai mūsų kalbose identiški – „poezija“ ir „kava“. Tai svarbiausia!“ – atsakydavau. Štai pirmosios (birželio 13-osios rytą) diskusijos pavadinimas: „Družbena funkcija prevedne poezije: potvarjanje ali poustvarjanje?..“ Mėginu versti: „Socialinė poezijos vertimų funkcija: kažkas ar velniaižin kas?“ Esu įsitikinęs, kad, kaip pirmam kartui, toks supratimas – jau šis tas. Ypač jei galiu sau leisti klausytis akimis. Ypač jei esu įsitikinęs, kad niekam nieko apie tai nerašysiu. Žinia, kad paskui visa tai turėsiu aprašyti, atimtų iš manęs gyvenimo džiaugsmą. O dabar sau žioplinėju tarp mielų festivalio dalyvių, besiklausančių pirmosios diskusijos, kurioje numatyti keturi pranešėjai ir skirtos trys valandos, bet L. Masytė taip ir negavo perskaityti savo pranešimo. Pritrūko laiko.
Egzotiškos festivalio akimirkos vėlgi man primena Panevėžį, kur prieš keliolika metų poetai buvo fotografuojami su nuogomis merginomis – dėl ko šie iš pradžių labai nudžiugo, o netrukus susikrimto ir grįžę namo skubėjo prisipažinti žmonoms, ką iškrėtę. Velenėje į kadrą pakliuvau tik su pusnuoge mergina – pilvo šokio deive, todėl žmonai apie šį nesusipratimą nusprendžiau nieko nesakyti.
Daugiau festivalio diskusijų – birželio 14-ąją. Jos prasidėjo pusę dešimtos ryto, o baigėsi pusę septynių vakare. Diskutuota apie europiečių lyriškumą, klasikos ir modernizmo santykį, poezijos estetiką ar kažką panašaus, o galiausiai – apie šiųmečius laureatus ar bent jau jų akivaizdoje. Apėmė nuojauta, kad ir vėl pritrūks laiko, šįsyk – Donatui ir jo pranešimas, o tiksliau – pranešimo vertimas, liks neperskaitytas. Bet kai jau atrodė, kad (kaip ir vakar) yra trys kalbėtojai, kurių mintys tokios neaprėpiamai svarbios ir jų niekaip negalima nutraukti, iniciatyvos ėmėsi Laima ir išreikalavo skirti laiko Donatui.
Dabar manau, kad gal ir gerai ne kažką suprasti, nes toks išminties perteklius galėjo neigiamai atsiliepti mano sveikatai. Na, o eilinį kartą paklaustas, kaip jaučiuosi menkai suprasdamas, kas vyksta, atsakiau, kad esu išties laimingas, nes pirmą kartą pamačiau kalnus. Slovėnai kiek nustebo ir patikino, kad anokie čia kalnai, tikrieji kalnai apie Liublijaną, o čia atseit tik kalvos. Tačiau man tie apžėlę dolomito gūbriai atrodė labai jaukūs ir mieli. (Tokių Panevėžyje nėra!) Miela žinoti, kad net tokiame atkampiame mieste, koks yra Velenė, gyvena lietuvė vardu Ona, kurios tėvo kūrybos kartais galima aptikti „Metų“ žurnale. Pasaulis nėra didelis.
Galop buvo apdovanoti festivalio laureatai. Du prisimenu. Tai albanas Nikollø Berishajus (už nuopelnus slovėnų literatūros sklaidai) ir slovėnas Zoranas Pevecas – už poeziją.
Festivalis baigėsi lyrišku klezmerių ansamblio koncertu, o poetai dar naktinėjo prie vyno taurių. Kai kurie – net iki prašvintant.