Vlado Braziūno nuotr.
Dulkės
Pagyvenęs žmogus
turi daug mažų dalykėlių,
kuriuos vis nugula dulkės.
Šluostant jas, dalykėliai sugrįžta
į regėjimo lauką, pažadina atmintį, atidengia
veidus žmonių, praeities akimirkas.
Pagyvenęs žmogus turi daug praeities akimirkų,
kurias nugula užmarštis, su dulkėmis nusišluostanti.
Dulkių ir užmaršties substancijos netapačios,
bet abi jos randasi iš dėvėjimosi.
O kur dar daikteliai spintose, komodose, stalčiuose!
Juos tik sapnai bešluosto.
2012 12
Pienas
Kai supilstė į maišelius,
iš Vienio tapome vienetais,
iš tonų tapome litrais,
tarsi vėl sugrįžę į tešmenis.
Iš karvių tapom maišeliais
su spalvotomis etiketėmis
ir brūkšneliniais kodais,
parodančiais mūsų kainą.
Vakar į duris paskambino du rytietiškos
išvaizdos vyrukai ir paklausė, ar aš ne kunigas,
pasakiau, kad ne, kunigas gyvena apačioje,
tada vienas jų vis tiek išsitraukė
„Trumpą religijos terminų žodynėlį“,
atsivertė pasižymėtą puslapį
ir paklausė, ar, mano nuomone, siela
gyvena ir po mirties. Atsakiau,
kad ko gero, bet niekas tikrai nežino,
esama įvairių istorijų, bet aš
neturiu laiko. Ir uždariau duris
tarsi koks dievas
ar bent jau nemirtingasis...
Kai mus suvartos gyvenimas
ir sugrįšim į žemę, keliančią žolę,
o su šia ir į karvių tešmenis,
tada pasakysiu, jeigu turėsiu kuo,
jei nepradėsiu galvoti,
kodėl turėčiau...
2013 02
Tipo eilėraštis
Tai gražiausias tokio tipo eilėraštis,
kokį man teko skaityti, – pasakė. Tai buvo
eilėraštis apie ją, todėl trečiosioms šalims
nederėtų šių žodžių priimti už gryną pinigą.
Be to, – kokio tipo?
Na, suprantama kokio...
Ne naujiena, kad mūs kūriniai
ir veiksmai neišvengs tipologijų.
Nepakartojamų sielų polėkiai,
sukritę į tekstų gretą, tyliai nusistebės
tokiomis inkarnacijomis
ir žengs taip pat ne po vieną,
kaip kiekvienam norėtųsi,
o darniai, tvarkingom kolonom
į tas kelias laukiančias širdis.
Ir tada tipams teks griebtis
įvairiausių gudrybių – maskuočių,
viešųjų ryšių technologijų –
idant peržengtų tipologijas
ir įtaisytų (geriausiu atveju)
naują tipą.
2011 07
Kelionės pabaiga
Viskas jau pasakyta ir sukrauti lagaminai
kajutės kampe. Įsidėk,
įsidėk kosmetinę, higienos reikmenis
(ji kaip visad ką nors pamirš).
Atmintis nebetelpa,
nebeužsidaro dangčiai – palikim,
tegu tie šešėliai vaidensis
skrajojančiuose eilėraščiuose.
Mes lipam iš lovos,
ir beribė svajonė
sutinka krantą.
2011 10
Šešiasdešimtmetės
Štai, vėl pavasaris, spėjo pražysti kaštonai,
ir jos, tokios pačios kaip anose jaunystėse,
laukia švytinčių žvilgsnių, kuokelėm aplipusių žodžių,
tegu kiek iškraipytų murzino laiko ekrano,
ir ne, kaip anksčiau, nebedrįsta, o nebenori galvoti,
kas bus paskui, šiam baltumui nubirus žemėn.
Sielos it žydinčios slyvos (kad ir, kaip kartais, – rudenį)
steriliuose atvaizduotuose-sukontempliuotuose soduose –
buvę nebuvę atodūsiai, menamos šypsenų bitės
lanko jas ir apsunkusios skrieja su vėju į užmarštį.
Veidrodžiai nebeatspindi tiesos, o svarstyklės meluoja.
Vis dažniau ir giliau į save jos nugrimzta palikdamos
plokščią pasaulį žydėti akimirkas savo: jos žydi
daug patvariau, kaip paveiksluose arba eilėraščiuos.
2011 05
Dramblio kaulo bokštas
(Scenarijus trumpam filmukui)
Rudens gamtovaizdis, rytmečio rūkas,
telefono būdelė plonyčių laidų kojytėm
išeina iš kadro, balsas:
alio, aš pasaulio nebeaprašysiu
pagal savo šešėlį,
girdi tu, kekše? Grąžink tą obuolį,
tavo žarijos išblėso many, nebeįkuria
atšvaitus mėtančio laužo.
Telefono būdelė
išsliūkina iš apyvokos.
2012 09
Fragmentacija: frygai
(Scenarijus vaizdo instaliacijai)
Greit, – rėkia, – greit ardykit monitorių,
kiekvienas po savo dalį – ir į tuos raudonus maišus,
sodinimas jau prasidėjo!
Mes ardome sklandžiai nedideliais kvadratėliais
ir su maišeliais – į patikrą.
Praleidžia visus, susodina į krėslus, lysvėmis.
Atskridę į vietą, be vargo (greit, greit)
dalis sujungiame vėl, operatorius
spaudžia mygtuką, bet vietoje šitaip gerai
suvaidintos vaizdo instaliacijos
fragmentuotame ekrane išdygsta
mūsų galvos su raudonais maišeliais
tarsi frygiškom kepuraitėm... Čia dabar kas, –
stūgauja režisierius, – perkrauk,
imk mano atmintį! Bet, įjungus iš naujo, –
vėl tas pats – komandų išvargintų frygų galvos,
kurias kas penkios minutės keičia
žavi reklama per visą ekraną
apie kažkokius sparnuočius
ir kursto nedrąsią viltį, jog viskas susitvarkys
ir pagaliau pasirodys laukiamas vaizdas...
Bet ne – vėl tie frygai.
Žiūrovai
jau pasipylė į salę. Tai deivė, – krykščia pulkelis
mergaičių, rodydamos pirštukais. Tada režisierius
prisideda pirštą prie smilkinio
ir nusišauna.
2012 09
Integravimosi į visuomenę sunkumai
(Scenarijus kompiuteriniam žaidimui)
Tingiai leidžiasi snaigės,
loja šuo,
jo balsas sulipdo snaiges į gniutulus,
iš dangaus krinta sniego bombos,
pelė gelbsti šunį,
jis turi devynias gyvybes,
kurios išsenka skambant dainelei:
aš tik norėjau pasakyti,
aš tik norėjau pasakyti,
kad šitame kiemely gyvenu.
Bumpt. Ar norite pradėti iš naujo?
2013 01
