Accessibility Tools

Šią esė Stasys Stacevičius „Metams“ atsiuntė 2012 m. lapkričio 16 d. Ir laišką trumpą parašė:

„Sveiki, gerbiami metraštininkai.

Siunčiu ką tik baigtą esė. Didoka ir sudėtinga. Bet gal paskaitoma?

Sveikatos ir kūrybingumo jums ilgiausiuose vakaruose.

S. Stasys iš ūkanų apsupto vienkiemio, radijui kažką kalbant apie bestijas bestselerius ir amžinus ubagautojus.“

 

Stasys Stacevičius

 

Mykolo ir kiti žvaigždynai

 

Lekiame į žvaigždes... Tiksliau – į Etnokosmologijos muziejų netoli Molėtų. 2009 m. rugpjūčio vakaras, ačiū Dievuliui, giedras, giedri Jolantos ir Ugnės veidai Mykolo automobilyje, ir skaidriuos jų veiduos – lyg asmeniniuose danguose – gal įmanoma įregėti žvaigždes. Tikriausiai. Tik ne tamsomečiu. Motoras ir oro srautas gaudžia kaip lopšinė, jaučiu šilumą nuo Ugnės, šalia jos būdamas jaučiuosi esąs savo vietoj, mintyse vėl girdžiu, kaip ji pasako: mano tėvas pavirto žvaigždele, mama tapo žvaigždele, brolis... Gal tas žvaigždes ir įžiūrėsiu jos išgiedrėjusiame veide.

Andai, kai buvom gerokai jaunesni, atėjus rugpjūčio giedrai nakčiai, pasiklojome po žvaigždėmis, miškapievėj, sugulėm – akimis į dangų. Gal reiktų sakyt: akimis į skliautą, nes, dvasiniu ir kosminiu požiūriu, dangus, kaip ir pragaras, gali būti visur. Mūsų akys vis plėtėsi, didėjo, prisitaikydamos prie tamsos, žvaigždžių vis daugėjo, jos vėl jungėsi į struktūras, o tarp tų šviesos sankaupų vėrėsi nakties tuneliai, tamsos labirintai.

Aptikau, kad atpažįstu nedaug žvaigždynų pagal jiems žmonių duotus vardus, bet abu su Ugne pagalvojome: galim žvaigždynus pavadinti kaip norim, ir jeigu tai nebus pravardė, tai žvaigždės nesupyks ir nekeršys. Gal anas ryškus žvaigždynėlis – neduok Dieve – tai mano su Ugne būsimo Išsiskyrimo žvaigždynas? O už jo – toli toli – vos beįžiūrimas blūsčioja mūsų Susitaikymo žvaigždynėlis? Po dvidešimt ar po milijonų metų? Kaip gera tyloj pakartoti amžinus klausimus be atsakymų.

Kas yra materija? Iš kur atsiranda sąmonė? Ar pasaulis egzistuoja realiai? Kas esu aš? Kas yra Ugnė? Kodėl mes dabar kartu? Kodėl laikas teka į ateitį? Kodėl nuo Ugnės dabar sklinda šiluma, o nuo žvaigždžių – šaltis?

O gal žvaigždės nėra negyvi ir nemąstantys ugnies rutuliai? Visata yra mąstanti, galaktikos joje išsidėstę panašiai kaip neuronai žmogaus smegenyse, gal ir visatos forma panaši į smegenų formą – yra tokia hipotezė. Kai tyloje tarp žvaigždynų tai papasakoju Ugnei, ji klausia, kur tai skaičiau... Sakau, kad rusų mokslo populiarinimo žurnale „Znanije – sila“. Lietuviškai būtų „Žinojimas – jėga“. Ugnė nuoširdžiai nusijuokia, sako, kad būsiu stiprus skaitydamas tą žurnalą, velniškai stiprus... Kur jau ne. O kodėl ne angeliškai stiprus? Labai norėdami galim sužinoti, kiek šviesmečių iki anos žvaigždės: šimtas, tūkstantis ar daugiau. O kas iš to? Štai žinau, kad Ugnė dabar šalia manęs, bet nežinau, ar rytoj ir po metų ją turėsiu. Nežinau, didesnė jėga yra žinojimas ar nežinojimas? Ar tai tolygios jėgos, gyvas pliusas ir gyvas minusas, duotybė ir neduotybė? Ar nežinojimas irgi yra laikina dovana ir palaima? O žinojimas? Jis būna spindintis, keliantis, nešantis lyg sparnai arba raminantis, bet gali būti šlykštesnis už tūkstantį kekšių ir baisesnis už pasaulio pabaigą... Ar po mirties sužinosim, ko nesitikėjom? Ko geriau nežinoti?

Nuo Ugnės sklinda jauki, moteriška šiluma, o nuo fantastiškai karštų žvaigždžių – šaltis, šaltis... Kur ta plika akim neįžiūrima Slibino galaktikėlė, kurios nuotolis nuo Saulės – 260 tūkst. šviesmečių? Žvaigždes galima suskirstyti ir taip: tos, kurių šviesa, pasiekianti mus dabar, buvo išspinduliuota iki žmogus Žemėje ištars pirmą žodį. Iki jis pasidarys pirmą fleitą iš mamuto ilties. Iki gims Kristus. Iki kris Roma. Iki Lietuvos pasienyje pagonys nudobs šv. Brunoną, iki gims Čingischanas, iki... Galima skaičiuoti ir kitaip: kiek žvaigždžių, planetų, kometų, dulkių, protonų, elektronų, kvarkų, kiek tamsiosios neregimos materijos ir kiek vadinamosios juodosios materijos energijos yra toje įsivaizduojamoje sferoje, kurią saulės šviesa, skriedama bemaž 300 tūkst. km per sekundę greičiu, jau aprėpė nuo Kristaus gimimo iki dabar? „Krikščioniškoji“ kosminė sfera didėja, tampa „turtingesnė“, bet ji persidengia su kitoniškom sferom, ir todėl, todėl...

Viešpatie, kuris esi kosmose... Kiek palyginti dar nedaug žvaigždžių ir juodosios energijos yra įsivaizduojamoje sferinėje 35 šviesmečių storumo „sienoje“ – nuo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo iki ankstyvos jo mirties. Jeigu skaičiuotume 2012-aisiais, tai būtų sfera, kurios „siena“, žiūrint iš Žemės, prasideda už 101 šviesmečio, o baigiasi už 137 šviesmečių – tiek jau nuskriejo mūsų Saulės šviesa, išspinduliuota nuo M. K. Č. gimimo iki jo mirties. Ir toj „sienos“ erdvėj, jos tūryje dar palyginti nedaug ugnies rutulių, dulkių, tamsios materijos ir juodosios energijos, tačiau po tūkstančio metų tos Čiurlionio astronominės sferos 35 metų storumo „siena“ jau bus už 1137 šviesmečių, ir tos kosminės, sferinės Čiurlionio „sienos“ plotas bei tūris bus nepalyginti didesni, ir... Taip galima mintyti ir apie karaliaus Mindaugo astronominę sferą ir apie tos sferos „sieną“. Ir apie Vytauto Didžiojo, Daukanto, Maironio, Basanavičiaus, Salomėjos Nėries, Pauliaus Širvio, Danutės Paulauskaitės, Gintaro Beresnevičiaus, Sigito Gedos, Lietuvos vardo tūkstantmečio... O štai Žalgirio mūšio, trukusio tik keletą valandų, kosminės sferos „siena“ yra „plonutė“ – tik milijardus kilometrų šviesa nuskriejo, kol tūkstančiai kryžininkų ir mūsų bernelių galvas padėjo. O „Lituanicos“ skrydžio per Atlantą astronominė sferos „siena“ gal triskart storesnė, bet ji dar nedaug nutolusi nuo Saulės ir Žemės. Visos tos sferos ir jų sienos iš dalies ar visiškai susimaišo su kitų asmenybių, su Kryžiaus žygių ir kitų karų, epochų ar trumpučių reiškinių sferomis ir sienomis. Hirosimos ir Nagasakio žūties kosminės sferos ir jų sienos gali būti suvokiamos ir pasaulio piliečiui, o štai Apuolės, Pilėnų, Pirčiupių ar Adolfo Ramanausko-Vanago kosminės sferos egzistuoja tol, kol yra tai žinančių ir suvokiančių. O kai Žemėj neliks lietuvių, tai nežinau, ar „Mąstanti Visata“ mąstys lietuviškai? Gal... Tikėjimai, pagal ruso Michailo Bulgakovo teoriją, pildosi.

O kas tau ir man iš tų sferų ir jų „sienų“, kurios gal nei apsaugo, nei perkeičia tą kosminį šaltį, virpesius, energijas, juodąją, šviesiąją?.. „Apskaičiuok, žinok, įsivaizduok, tikėk – ir perkeis, – kužda – nežinau kieno – balsas, – tik neskubėk atsakyti...“ Ilsisi ramybėje ar jau pasiilsėjo mano tėvas, mama? Ar egzistuoja „amžinas miegas“, ar miegoti įmanoma tik gyvam esant? Ar vadinamuoju grožio miegu šimtmečius nenumiega ugnikalniai Žemėje, pagonių dievai ir sielos mūsų, kūnus palikę?

Jaučiu, kad Ugnė tuoj užmigs su visu savo dangovaizdžiu, negarsiai deklamuoju paskutinį posmą iš Josifo Brodskio „Didžiosios elegijos“, išverstos Tomo Venclovos:

 

Miegoki, Donai. Migti nebaisu.

Ant vagio švarkas. Jo skvernai skylėti.

Gal į tave pažvelgs iš debesų

Žvaigždė, kuri tau šitiek metų švietė.

Paskui lyg savaime man ima skambėti Danutės Paulauskaitė eilutės iš rinkinio „Dviese su namais“:

Aš dar neištariau,

Aš jau pasirinkau, aš išeinu

Iš vienišos aborigenų padermės

Iš Paukščių Tako

***

Nepermaldaujamas Viešpatie

Nepermaldaujami, Motina ir Tėve

Kam palikot mane

Kam aš pasiklioviau žvaigždėm

Ir visatos šalčiu

***

Aš neišmokau rūmų etiketo

Aš ponią Delovėj ant laiptų sutikau

Ir vėl paklausiau

Kam tiek daug gėlių

 

Mano draugė po žvaigždėmis vėl atkunta ir mintija: kam Kūrėjui reikėjo pažerti tuos milijardus žvaigždžių ir galaktikų, jeigu gal tik prie vienos Saulės iš milijardų saulių užsimezga kai kas panašaus į mus? Užsimezga ir užgęsta, anksčiau, vėliau, ir todėl tos būtybės prasilenkia ne tik erdvėj, bet ir laike. Pagalvoju: tai – Kūrėjų Kūrėjo kūrybiniai nuostoliai. Ar Kūrėjo ir Kūrėjos meilės nuostoliai? Neišvengiami? Nešvanku gal lyginti žvaigždes su spermos ląstelėmis, bet... Vidutiniškai gal vienam iš kelių milijardų spermatozoidų pasiseka susilieti su kiaušialąste ir užmegzti naują gyvybę, kuriai sielą gal duoda trečioji jėga – iš kosmoso. Ir kuo vyras gyvybingesnis, tuo daugiau sėklos jis išlaisto ne dėl būsimo vaiko, o dėl neišvengiamybės. Taip užprogramuota gal ne Gamtos, bet Dėsnių Dėsnio, Kūrėjų Kūrėjo. Viešpaties.

Net sunku pasakyti, ar Mąstančios Visatos ir žvaigždynų, kaip kūrybinių nuostolių, hipotezėms prieštarauja teorija, pagal kurią visata susprogs. Ji – dėl vadinamosios juodosios energijos – plečiasi vis didėjančiu pagreičiu, ir tas pagreitis, jei bus kam suvokti, darysis vis siaubingesnis, žiauresnis, ir... Pagal amerikiečių astrofiziko Roberto Coldwello skaičiavimus, pasaulio ir visų įregimų pasaulių pabaiga prasidės po 22 milijardų metų, skaičiuojant nuo dabar. Tų laikų stebėtojai, jeigu jų bus, pamatys, kaip jų galaktikos tolsta viena nuo kitos ir dingsta iš akiračio. Jeigu tuomet kažkur dar gims nauja civilizacija, tai jos astronomams kitos galaktikos tiesiog „neegzistuos“, ir jie nė neįtars, kad visata buvo ir yra kitokia, negu jie regi. Likus 60 milijonų metų iki pabaigos, tariami stebėtojai gal pamatys, kaip subyra mūsų Paukščių takas ar ta galaktika, kurioje jie gyvena, ir vis didėjančiu greičiu į visas puses išsilaksto žvaigždės, tampa neįregimos per jokį teleskopą, dangus lieka tuščias ir juodas juodas. Likus trims mėnesiams iki pasaulio pabaigos, spaudžiant tai pačiai išcentrinei juodajai energijai, ir planetos ima tolti nuo savo saulių bei viena nuo kitos, ir jau absoliuti naktis apgaubia stebėtoją. Likus 30 minučių iki galo, sprogsta ir subyra į dulkes mūsų Žemė ir visos planetos, o dulkės tuoj pat išsiskaido į atomus. Iki užsklandos likus dešimčiai sekundžių minus devynioliktame laipsnyje, drioksteli atomai, paskui sprogsta jų branduoliai, susproginėja elementariosios dalelės, ir net kvarkus susprogdina ta juodoji energija, ir... Visata, gyvavusi gal 36 milijardus metų, pavirsta į nieką. Tačiau tą akimirką tikriausiai atsiveria juodosios skylės, kurios galbūt yra tuneliai į kitas visatas, ir mes tais tuneliais, tuneliais...

– Žinojimas – jėga, jėga... – juokiasi Ugnė. – Juodoji energija – jėga, žinojimas, sila, znanije... O baltoji energija? O skaidrioji? O kaip atrodo kvarkas?

– Gal niekaip neatrodo...

– Nyki teorija.

– Gal klaidinga.

– Kaip ir dauguma teorijų.

Bet tikriausiai neklaidinga teorija, kad po 2–3 milijardų metų mūsų Saulė ims pūstis, plėstis, ugniniai liežuviai lyžtels Žemę, na, o mes tuo metu, mes...

Smūgis, netikėtumas supurto automobilį, ir, išsinėręs iš minčių debesies, gal sekundės dalį regiu, kaip, pakilęs aukščiau priekinio stiklo, šalikelėn nuskrieja didžiulis gelsvas šuva... Lyg gyva kometa – su galva, su uodega – būtų žybtelėjusi prieš savo mirtį... Mykolas stabdo greitkelyje smagiai lėkusią mūsų mašinytę, išlipa persimainęs, daugiau negu nuliūdęs, mes tylėdami – iš paskos. Automobilis beveik nenukentėjo, ir mums lyg nieko baisaus nenutiko, bet Mykolas labai susikrimtęs. Jis juk vairavo, o šunis Mykolas myli gal ne mažiau negu žmones. Kai kuriais atvejais ir aš šunis myliu gal net labiau negu žmones, nes žmonių pasitaiko visokių, kai kurie nesilaiko Dešimties įsakymų ir ne visi suvokia Septynias didžiąsias nuodėmes. Na, o šunims tie įsakymai neįmanomi, ir tos nuodėmės keturkojams lyg neįmanomos, nesvarbu, ar labai šuniškai padaro. Guodžiame Mykolą: tu nekaltas, nieks čia niekuo dėtas, o ciuckiui mirtis tikriausiai buvo staigi, be ilgų kančių, be to, šuns žūtis buvo graži: lyg perdeganti kometa – su galva ir su uodega – nuskrido... Gal jau šunų rojuje jis ar bendrose visų gyvūnų, neišskiriant nė žmogaus, dausose.

Lekiam toliau, ir prisimenu, kaip per miestelį, laikydamas už pasaitėlio, vedžiau jauną ir judrų Ugnės šunelį... Ak, jau duok, Dievuli, jam šunų rojų ar Amžinos medžioklės ir meilės šalį – pražuvo nuo pikto žmogaus rankos, nes ištrūkęs laisvėn lindo pamylėti kalių, didelių ir veislinių, jos irgi norėjo, bet šeimininkas įtūžo. O buvo toks įdomus šunelis, šaunuolis ir inteligentiškas. Pirmąsyk gyvenime pamatęs mažą katytę, jos nepuolė, priėjo ir atsargiai uždėjo leteną katytei ant nugaros... Taip ir su pirma pamatyta pelyte susipažino. O su manim sveikindamasis pasišokėdavo aukštai – lyg koks karatistas – snukeliu kad trinktels į pilvą, į krūtinę. Taigi, veduosi tą šuniuką per miestelį ir pamatau priešais ateinančias dvi savo buvusias mokytojas – jau jaunosios pensininkės... Pirma, labai rimta ir ori, žingsniuoja matematikė, o už keliolikos žingsnių nuo jos – fizikė, irgi mokytojiškai rimta, bet gal su slaptu elektromagnetiniu ar kitokiu krūviu.

– Ar neįkąs? – tiesiai klausia matematikė, įtariai žiūrėdama į šunelį.

Noriu sakyti, kad ne, tačiau pasigirsta tvirtas ir pilnas teisumo fizikės balsas:

– Jei du tris kartus įkąs, tai nepakenks...

O, daugiaprasmė mūsų nuotaikingos fizikės ištarmė! O, tie – iš didžiosios raidės – Fizikai! Jie, jeigu netampa mokytojais arba mokslininkais, patampa garsiais politikais arba klestinčiais verslininkais. O šiaip gyvenime visi mes esame fizikai iš mažosios raidės, praktikai, kartais – teoretikai. Viena mano pažįstama mėgo kartoti: nebūna dviejų vienodų žvaigždžių ir žmonių, nebūna dviejų vienodų medžio lapų, snaigių, kristalų, pelenų dulkelių...

Ir atomų dviejų vienodų tikriausiai nebūna, nes jų būsena vis keičiasi. O ar būna du vienodi elektronai? Tikriausiai – ne. Esu iš didelių astrofizikų girdėjęs, kad elektrono uodega (o gal galva?) lyg nusitęsia į begalybę, ir tuo požiūriu elektronas yra ne mikroskopinis, o gal sulig visata? Elektronas elgiasi taip, lyg būtų protingas ir mąstantis, jis reaguoja į kitų judesius gal didesniu negu šviesos greičiu. Elektronas yra Viešpaties kūno dalelė? Nė Jo kūne nebūna dviejų vienodų elektronų? Gal būna du visiškai tokie patys kvarkai? Kaži... O ieškomi ir lyg jau atrasti Higso bozonai – pasak naujausių teorijų – jau pati smulkiausia materijos dalelytė? Higso bozonas, anot fizikų, dirbančių su didžiuoju hadronų greitintuvu, tai jau ta pati smulkiausia materijos dalelė, „dieviškoji dalelė“, kuri suteikia masę kitoms dalelėms... Kaip atrodo Higso bozonas? Gal niekaip? Ar vis dėlto turi ir bozonas kūnišką vaizdą, tik kurio nieks niekada neišvys?

Mano kompiuteris štai pasiūlo bozonus taisyti į bizonus... Kiek bozonų turi bizonas? Gal neturi nė vieno, nes bizonas apie bozonus negalvoja. Ir nors mano kūne kažkaip gyvuoja ir vykdo savo užduotį bilijonų bilijonai bozonų, vis tiek neturiu nė vieno bozono, nes negaliu jo išgirsti, pamatyti, pačiupinėti, suvokti. Skaičių siaube, o bizonų beveik nelikę... Ir prerijų – vos vos, ir raudonveidžiai keršytojai jau ne tie... O mūsų Saulė po 4 milijardų metų išsipūs, lyžtelės... Bozonai ir tuomet bus dalelės, atsakingos už sąveiką tarp kitų dalelių, kurios sąveikauja apsikeisdamos daug mažesnėmis dalelėmis – tais bozonais, kuriuos mano kompiuteris bando paversti bizonais. Ir fotonas, šviesos dalelė, – yra vienas iš bozonų – bet tai dar ne pati dieviškiausioji dalelė. O gal „dieviškosios dalelės“ – bent retkarčiais – esame mes, dabar keturiese automobilyje?

Mes, lyg gyvi Higso bozonai, suteikiame masę kažkam, didesniam už mus? Gal mumis – lyg gyvomis dalelėmis – vis apsikeičia nepalyginti Didesnės Dalelės, glūdinčios kažkur prieš mūsų gyvenimą ir po gyvenimo? Bet kartais esam gal ne dieviškosios, o velniškosios dalelės, ir... Dieviškosios dalelės gal buvo Čiurlionis, Maironis, Darius ir Girėnas?

– Atvažiavome... – sugrąžina tikrovėn Mykolo balsas.

Lėtai ir romantiškai temsta, dar turime beveik valandą, apvaikštome mitologinius akmenis, senovinę žvaigždžių stebyklą, stabtelim prie pagoniško aukuro, kulniuojame link observatorijos, dengiamos miškų ir kalnuoto reljefo. Astronomams reikia tamsos, šiuolaikiniame pasaulyje astrofizikams jau stinga nakties, kurią naikina didmiesčiai ir megapoliai.

Atsimenu, kad pirmąsyk su fotografu čia atvažiavome tada, kai muziejuje dar nebuvo įrengtas teleskopas – 1997-ųjų pavasarį. Suradome ten tuomet už gidą buvusį etnokosmologą, nebuvom su juo pažįstami, ir mokslininkas į mus – į žurnalistus iš kaimiško laikraščio – pasižiūrėjo su neslepiama pašaipa veide. Pasijutau lyg atsidūręs ne savo vietoj. Bet tuoj grįžau į savo vietą, nes išsitraukiau „Šiaurės Atėnus“ su to paties etnokosmologo straipsniu, kur jis rašė, kad Lietuvos žemėlapis jam primena žmogaus kaukolę.

Todėl reikia ieškoti likusių griaučių? Ar viso žmogaus? Jo kūno ir dvasios? Jeigu mūsų žemėlapis savo kontūrais būtų panašus ne į kaukolę, o į visą žmogų ar bizoną, tai nė kiek ne daugiau žvaigždžių žibėtų virš mūsų šalies – jų visad tiek pat būna virš kvadratinio metro ir virš visos Europos ar Azijos. Bet?.. Jeigu kiekviena regima žvaigždė egzistuoja dvasioje to, kas ją regi, tai reiškia, kad žvaigždės pasidaugina iš reginčiųjų skaičiaus, žvaigždės gali būti lietuviškos, rusiškos, kiniškos, vokiškos, žvaigždės gali būti krikščioniškos ar pagoniškos, vyriškos ar moteriškos, vaikiškos ar seniokiškos, žmogiškos ar šuniškos.

– Akys žmogui duotos žiūrėti į žvaigždes... Jeigu akys prilimpa prie kompiuterio, tai ant nosies pakimba akiniai, – išdėstė tąsyk mokslininkas ir tuoj pat pasitaisė akinius ant nosies. Paskui vedžiojo mus muziejaus tuneliais įkalnėje, vėliau pakilom į bokštą ir gidas pasakojo apie netoliese stūksantį Kulionių piliakalnį, kur naktimis esą galima išgirsti dejuojant, dūsaujant kunigaikščio vėlę... Pasak legendos, labai seniai gausus priešas čia apsupęs mūsiškių pilį, ir atėjūnai pasakę: jeigu kunigaikštis pasiduos, tai visi kiti bus palikti ramybėj. Vardan savo genties kunigaikštis nusprendęs pasiduoti, atsisveikino su savaisiais, atsibučiavo su žmona, su vaikais ir, sielai siaubingai vibruojant, atsidavė į priešų rankas. O tie jį nužudė ir vis tiek puolė pilį. Dėl tos apmaudžios savo klaidos ir dėl artimųjų kunigaikščio vėlė tebedūsauja...

Tais 1997-aisiais, giedrą balandžio naktį ant šio piliakalnio vyko šventė, kuri galėtų kartotis kas 2400 metų. Susirinko etnologai, senojo baltų tikėjimo atstovai, folkloro muzikantai ir visi, kas norėjo, ir buvo atsisveikinta su vadinamąja „šluotine žvaigžde“, su ryškia Heilo-Bopo kometa, kuri buvo pasirodžiusi prieš 2400 metų ir vėl sugrįš po 2400 metų. Koks tuomet bus Lietuvos žemėlapis? Vynuogės derės ar radioaktyvi tundra čia plytės? O už pustrečio tūkstančio šviesmečių, vis silpdami, bet niekaip neišnykdami, aprėpdami savo sferinėmis „sienomis“ vis daugiau – kaip dirbtinės radijo bangos – tebeskries ir „Doitschlend uber alles...“, ir „Sojuz nierušymyj...“, ir „Lietuva, Tėvyne mūsų...“, ir...

2009-ųjų rugpjūtį pagaliau perkame bilietus, pirmąsyk kylame į teleskopo bokštą lyg į šventovę. Žiūrėtojų susirinko kaip reikiant, ir susėdusiems pasieniuose aplink teleskopą jaunutis gidas, berods uždarbiaujantis studentas, fizikas, norintis tapti astrofiziku, pasako, kad kiekvienas iš mūsų kaskart pro teleskopą žiūrėtų ne ilgiau kaip dvi minutes, idant ir kitiems nakties liktų, žvaigždžių užtektų. Pagaliau. Pro tą teleskopą ir aš žiūriu į Žiedo ūką... Tragiškai spalvingos erdvės, jaučiuosi esąs savo vietoj prieš tą Žiedo ūką, prilipęs prie teleskopo. Bet tik dvi minutes, užsibuvęs ilgiau pasijusčiau ne savo vietoj. Kiekvienas, prisiglaudęs prie okuliaro, įregi, kiek sugeba, o jaunasis gidas aiškina, kad regime mūsų Saulės ateitį po puspenkto milijardo metų. Išeikvojusi vandenilį ir helį, saulė ims gaminti sunkesnius elementus, nusimes dujų apvalkalą, išsiplės per visą regimą dangų, sudegins Merkurijų ir Venerą, lyžtelės Žemę, bet mūsų čia jau gerokai anksčiau bus nelikę... Tris tūkstančius metų skriejo iki Žemės to Žiedo ūko mirusios saulės šviesa. Taigi „regime laiką, kai tūkstančiai mūsų protėvių buvo vadinamieji „pagonys“, nors taip savęs jie tikrai nevadino, ir tikriausiai laimingi jie kartais būdavo pilaitėj ant Merkinės piliakalnio, prisimedžioję, prisižvejoję, kažkokių svaigalų pagėrę, išsidainavę, išsiblaivę po žvaigždėmis sugulę ir susapnavę, kad... trys tūkstančiai metų ir šviesmečių – labai nedaug astronominiu požiūriu. Pagal dabartinę teoriją, įregimų visatos pakraštėlių šviesa mus pasiekė per 14 milijardų metų, tačiau jau girdėti ir nuomonių, kad visata dar didesnė.

Laukiantiems savo eilės po užtemdytu teleskopo kupolu gidas pasakoja šviežią istorijėlę. Vienas vaikinas labai norėjęs su savo mergina pasižvalgyti pro teleskopą artimiausio šeštadienio naktį, bet vietų jau nebuvo. Įsimylėjėlis labai prašės, sakė norintis po žvilgsnio pro teleskopą pasipiršti savo merginai, žvaigždėtom akimirkom... Bet gidas atsakęs: vis tiek nėra vietų, perpildyta, užsakyta... Paskui gidas persigalvojęs, paskambinęs anam pasakė, kad priims, bet su sąlyga: vaikinas savo išrinktajai turės pasipiršti prie teleskopo, jiems žiūrint į Žiedo ūką, t. y. gražiausi žodžiai turės nuskambėti prie Žiedo ūko, prie kitų žmonių... Žiūrėjo jauna pora į tą Žiedo ūką, tylėjo, jaunasis gidas laukė mistiškos akimirkos, bet vaikinas taip ir nepasipiršo. Vėliau gidas pagalvojo: gal ir gerai, kad pasipiršimas neįvyko „prie Žiedo ūko“ – juk jisai reiškia mirtį, vienos iš saulių perdegimą. Fizikos požiūriu visi esame žvaigždžių žmonės – visi cheminiai elementai mūsų kūne pasigaminę jau perdegusiose saulėse.

Tą giedrą rugpjūčio naktį dar stebėjome Jupiterį ir Heraklio žvaigždžių spiečių, į kurį 1974 metais iš Žemės buvo pasiųstas radijo signalas – žmonijos laiškas protingoms būtybėms. Skriedamas šviesos greičiu tą artimiausią Saulei milijono žvaigždžių spiečių pasieks po 20 tūkstančių metų. Dar tiek lauksime atsakymo, jeigu jis bus... Anot gido, visatos evoliuciją, trukusią keliolika milijardų metų, galime prilyginti vieniems metams, ir tąsyk aptinkame, kad žmonijos išradimai, pakilimai ir karai prasideda gruodžio 31 dieną, 23 valandą 50 minučių, 50 sekundžių.

Lyg atjaunėjame nuo to laiko pertekliaus ir nuo jo stygiaus prie teleskopo. Jau visais laiptais iš bokšto laimingai nusileidę ir atsidūrę lauke, staiga už nugarų išgirstame triukšmą ir dejones... Ak, tamsoje ant laiptų paslydo senyva moteris, griuvo, kraupiai dejuoja, gal koją susilaužė... Prie jos jau susispietė artimieji, draugai. Jaučiu, kaip juodoji energija ima pulsuoti manyje, ir tiek pat atsiranda gal „baltosios“ energijos. Tiek pat? Ne, baltosios štai daugiau, daugiau. O, tamsūs tie balti laiptai dabar, užtemdyti, nes tamsa reikalinga astronomams.

Naktyje motoras vėl gaudžia kaip lopšinė, jaučiu šilumą nuo Ugnės, mintyse vėl girdžiu, kaip ji sako: mano tėvas pavirto žvaigždele, mama tapo žvaigždele... Andai mano gimtadienis turėjo sutapti su žvaigždžių lietumi. Per radiją pranešė, kad atskrieja spiečius meteorų, labai didelis, ypatingas leonidų srautas, ne toks, kaip kasmet. Įspūdingiausias leonidų meteorų lietus krito 1966 metų lapkričio 16-osios ir 17-osios naktimis – buvo matoma iki 144 000 meteorų per valandą. Supratau, kad žvaigždžių liūtis sutaps su mano gimtadieniu rudenį – tolybės siunčia man efemerišką gimtanakčio dovaną... Mintyse meldžiausi: Dieve, kuris esi kosmose, noriu, kad ta naktis būtų giedra, kad pamatyčiau šimtus krintančių žvaigždžių ir sugalvočiau daugybę norų – ne tik dėl savęs... Tačiau tą naktį materialus dangus apsiniaukė, ir supratau, kad ir dvasinis dangus neduos man to reginio, dargana perima dovaną, ūkanos atima siuntinį iš visatos tolybių. Gal nenusipelniau, nes prieš keletą dienų susipykdamas su drauge pažeidžiau kosmoso dėsnius. Pasižiūrėjęs į gimtadienio darganas, nuėjau miegoti, susapnavau, kad fantastiškom šviesom vis sužimba langai, švysčioja paveikslai ir fotografijos ant sienų, velionių ir šventųjų veidai... Pusiaunaktį atsibudęs nuėjau į stiklinę verandą: tik lapkričio ūkanos ir dargana. Žinoma, toks ypač gausus meteorų srautas sugrįš, bet tik po keliasdešimties metų, kai manęs čia nebebus, Ugnės nebus, mūsų draugų...

Kitą dieną telefone išgirstu Mykolo balsą, neįprastą, liūdesingą.

– Ar yra toks Šuns žvaigždynas?..

– Yra, Mykolai, Šuns žvaigždynas... Ir tas žuvęs šuva jau Šunio žvaigždyne, jau savo vietoje tas ciuckis... Ir kiekvienas gyvūnas, vilkas ar bizonas, katė ir pelytė – visi turi savo žvaigždynus, visi visi kada nors gimę turi savo žvaigždynus, savo kosmines sferas, sienas iš žvaigždžių. ir tos pačios materialios žvaigždės vienu metu būna labai skirtinguose žvaigždynuose. Bet yra nematerialių žvaigždžių. Yra ir tavo žvaigždynas, ir mano, žinomų ir nežinomų, ir M. K. Čiurlionio, Maironio, ir tavo Jolantos, ir mano Ugnės... Užsimerk dabar, užsimerk ir žiūrėk, žiūrėk... Žiūrėdamas į žvaigždes pasijuntu esąs savo vietoj, nesvarbu, ar namuos būčiau, ar vidur sniegynų...

Ir šalia Ugnės jaučiuos savo vietoj, nesvarbu, ar žvarbioj stotelėj lauktume paskutinio autobuso, ar prie židinio tylėtume. O būna: atvažiuoja artimi giminaičiai, tačiau tokie tolimi tolimi, ir šalia jų net savo namuos pasijuntu lyg būčiau svečiuos ir ne savo vietoj... O gal jau praėjo mūsų paskutinė vasara su Ugne, gal jau paskutinė naktis, jau... Ir trūksta sargybinių, kurie pamatytų ir sustabdytų besikaupiančią mūsų gyvenime juodąją energiją, kuri vis didėjančiu pagreičiu neša mus vieną nuo kito, vis greičiau, greičiau... Paskutinumai irgi turi savo prasmę ir žavesį. Jeigu paskutine Sigito Gedos knyga laikytina ne „Freskos“, o „Siuita Virginijai“, tai jo paskutinės knygos paskutinio eilėraščio „Raitelis ties bastėja“ paskutinis posmas dabar kaip tik:

 

O kas man sargybiniai tie,

Mačiau aš kalnų sargybą!

Pašviesk žvaigždėmis, naktie!

Ir kokio velnio ten žiba?!

 

Kokio velnio? Kokio angelo? Kokio jų abiejų mišinio? Plius... Minus... Savo vietoj esąs pasijutau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygynėlyje, kai atsiverčiau tą knygelę. Savo vietoj esąs pasijuntu prie radijo, kai pasigirsta balsas pamokslininko, kuris, remdamasis mokslininkais, dėsto: visatoje yra vietų, senesnių už pačią visatą, visatoj rasta dalelių, sunkesnių už pačią visatą... Suabejoju, ar taip yra. Bet jaučiu, kad mano sieloj yra vietų, senesnių už mano sielą, yra sieloj dalelių, sunkesnių už visą sielą, ir gal yra ten dalelių didumo sulig visata, ir todėl, todėl... Kitame gyvenime, jeigu jis bus, norėčiau būti dailininku ir nutapyti tai, o dar kitame gyvenime norėčiau tai sugroti, o dar kažkuriame gyvenime... Geriau nežinoti, ar tai įmanoma: grįžti – gal užkoduotomis bangelėmis, virpesiais ar bizonais – po šimto ar po tūkstančio metų čia, kur su mylima moterimi andai pasiklojome po nakties dangovaizdžiu, galvojome, ar žvaigždės neserga žmonių ligomis. Paskui panirom į vidinius savo dangovaizdžius, gal dalyvavome Kūrėjų Kūrėjo performanse, skirtame juodajai energijai paneigti ar bent pasipriešinti.