Daiva Molytė-Lukauskienė. Baltojo kiro giesmynai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 110 p.
Fausta Radzevičiūtė
Giesmė apie kasdienybės apeigas
Poetės ir dailininkės Daivos Molytės-Lukauskienės knyga „Baltojo kiro giesmynai“ skaitytojui atveria moters pasaulį. Moters, kuri geba pamatyti, įsižiūrėti. Subjekto žvilgsnis nuolat keliauja jį supančios aplinkos paviršiumi: „Mano žvilgsnis nuslysta / medžių šakom, / medžių lapais, / kamienais, žieve. / Bėga kartu su / skruzdėle šlapdriboj, / atrakina kriauklių kiautus, / kai puotauja žuvėdros“ (p. 87). Šis eilėraštis atskleidžia, iš ko atsiranda autorės tekstai: iš žiūrėjimo, iš pamatymo. Todėl poetės eilėraščiai itin vizualūs, perteikiantys prieš akis iškylančius vaizdinius, sustingdytas, sustabdytas situacijas, besikartojančias ar netikėtai šmėkštelėjusias buityje.
Pačios autorės atliktos iliustracijos primena ir jos kuriamus eilėraščius: kai kur švelnią, bet nervingą liniją keičia gilesni rėžiai, kartais padrikos linijos išryškina kokį nors objektą, kaligrafiški fragmentai, skirtingų faktūrų visuma kuria chaotiškumo, nestabilios erdvės įspūdį, bet linija lengva, tarsi išplaukusi, per daug nesuvaržyta. Regis, panašiu principu konstruojamas ir eilėraštis – žodžiu piešiamas vaizdinys. Žvilgsnį užkliudžiusi buities scena ar peizaže esantis akcentas išprovokuoja subjekto kalbėjimą. Pavyzdžiui, subjektas stebi jūros pakrantę, ji aprašoma, detalizuojama, kol galiausiai paaiškėja, kad tai buvo įdėmus įsižiūrėjimas į paveikslą („saulė / pakrantėje nuogos / moteriškės godžiai siurbia / pirmosios kaitros / deginančią ugnį // kopų / žemėlapiai / ant baltų drobulių / nutapyti šviesiu / realistiniu koloritu“, p. 29). Arba priešingai – išnyksta ribos tarp paveikslų ir subjektą supančios realybės: „Kelias pro kapines į sodą, / Į Pučkornių kaimą, // Į Vaitakarčmį, Ežio dvarą... / Smilgos po kojomis. / Keistai kutena spalvomis. / Iš drobės, iš paveikslo, / Kambary ant sienos“ (p. 79).
Tačiau esama ir ne tokių grakščių bandymų konstruoti eilėraštį sugretinant kelis skirtingus laiko matmenis, erdves ar perėjimą nuo vienos detalės prie kitos (eil. „Nužiūrėtoji“, „Supasi supasi supasi...“, „Su moliniu veidu“, „Akmenėliai ir virvė šakelė...“, „Iš nuotraukos veidas...“ ir pan.). Minėtuose eilėraščiuose stokojama vidinio junglumo, tekstas per daug uždaras, todėl skaitytojui šie eilėraščiai tampa neaiškūs, sunku suprasti, kokią mintį tekstas slepia, kodėl gretinami tokie skirtingi fragmentai, kuo jie tarpusavyje susiję.
Pagrindinė „Baltojo kiro giesmynų“ technika – išvardijimas. Vardijamos panašios situacijos, aplinkoje esantys objektai, jų ypatybės. Eilėraščiuose apie buitį (pvz., „Kasdieniai pakalbėjimai apie netvarką“, „Užsisklendžiau“) toks principas atrodo motyvuotas, kuriantis gausos, pertekliaus įvaizdį, tačiau likusiuose tekstuose išvardijimas tampa savitikslis, kelia nuobodulį: „ji rauda rėkia aimanuoja šaukia vaitoja“ (p. 14); „kad išskristų drugeliais, drugiais, baltukais“ (p. 16); „atminos atsiminimai prisiminimai“ (p. 19); „tvaksėjo plakė pulsavo aidėjo bildėjo“ (p. 41); „iš nevilties, iš džiaugsmo, iš apmaudo, / iš pykčio, pavydo, pagiežos ar paguodos?“ (p. 51) ir t. t.
Išvardijimų gausa nekuria prasmės. Viskas atrodo vienodai prasminga arba priešingai – viskas netenka prasmės. Eilėraštis primena žaidimą kalba, tampa sudėtinga užčiuopti pagrindinius akcentus, jis panašėja į srautą, kuriame nuskęstama.
Skaitant D. Molytės-Lukauskienės poeziją sunku pamiršti, kad tai dailininkės kurti tekstai („Griebiu brangią pudrą, minkštą / šepetėlį ir pudruoju pudruoju / pudruoju veidą tavo klastingame / ir meluojančiame veidrodyje. / Ryškiais dažais nupiešiu lūpas. / Esu menininkė ir galiu sukurti / tobulą portretą“, p. 95). Subjektas nuolat klaidžioja tarp tikro pasaulio ir paveiksluose užfiksuotų vaizdinių, jie susipina. Į pasaulį žvelgiama iš stebėtojo pozicijos, net savas atspindys matomas tarsi kito tiriančiu žvilgsniu: „ir žiūri / raukšlėtu veidu / iš stiklinio / atvaizdo / vizualinių koncepcijų / konstruojamas / kūno / paviršius / gyvos odos / išnara / faktūra / kas kartą / ryškesniais / akcentais / nubarsto / veidrodį“ (p. 13); arba: „Dažau pamėlusias lūpas, ir sodri spalva / Sudarko veido kompoziciją. // Senstantys bruožai: jeigu visą ovalą padalinčiau / Lygiomis dalimis, subraižyčiau vertikaliomis / Ir horizontaliomis linijomis, kvadratėliais... / Kokio dydžio būtų akys, o nosis, antakiai? / Viršutinis vokas, šviesos, šešėliai / Vis dar žaidžia / Jaunatviškai, / Koketiškai, / Rimtai ir oriai“ (p. 59). Eilėraščiai, kuriuose subjektas jį supančią situaciją aprašo tarsi žvelgdamas kito akimis, mano supratimu, yra labiausiai pavykę, kadangi išlaikomas siužeto vientisumas, žvilgsnis nenukrypsta į per daug skirtingus objektus, išlaikoma teminė vienovė (deja, kiti tekstai ja nepasižymi).
Pagrindinės temos – laikinumas („Tolumoj...“), netektis („Sodas“, „Palikimas“), santykiai („Kiek laiko...“), buities beprasmybė („Užsisklendžiau“, „Bėgioju...“). Kartais moters kasdienybę perteikiančiuose vaizdiniuose išnyra netikėtų palyginimų: „kai tyliai nardo tarp stalų / tartum žuvis jauna barmenė / Nidos vidury...“ (p. 22); „Gėlių žiedlapiai primena / ilgus lakuotus nagus“ (p. 54); „sukurk sidabro kamuolį / įžūliausią papuošalą / velniškai gražų kūrinį / prisegtą prie pilko / dangaus“ (p. 37). Tačiau neapsieinama ir be tuščių, nieko nesakančių grafomaniškų išsireiškimų: „Spalvota bespalvio pasaulio akis / atsimerkia...“ (p. 93); „Begarsė tamsa žiūri / išsprogusiomis mėnulio akimis“ (p. 99).
Eilėraščiuose gausu detalių iš pajūryje gyvenančios poetės aplinkos: subjektas žvelgia į horizonto liniją, stebi saulėlydžius, praplaukiančius laivus, vėjo pustomas kopas, keliaujama pro Nidą, Preilą, Pervalką, Juodkrantę. D. Molytės-Lukauskienės eilėse galima rasti panašumų į kito pajūrio rašytojo, Gintaro Grajausko tekstus. Pavyzdžiui, eilėraščiuose „Atvirlaiškis“, „Už ryšio zonos ribų“ kuriamos grajauskiškos, kiek ironiškos išsisakymo situacijos, deja, ne aptariamos poetės naudai.
Panašu, kad „Baltojo kiro giesmynuose“ lengvai pasirenkamas subtilesnis žodis, poetė pastabi gyvenimo detalėms, moka įsižiūrėti, pamatyti objektą naujai, kartais netikėtai. Tačiau eilėraščiai nevientisi, pritrūksta frazės skaidrumo, grynumo, paveikumo. Didžioji dalis kūrinių fragmentiški, todėl atrodo neišbaigti, dažnas eilėraščio tekstas primena konstruktą iš kelių skirtingų eilėraščių nuoplaišų. Poetės atveriamos „banguojančios erdvės, bekraštės, beribės, be horizonto“ nesuteikia estetinio išgyvenimo, o tik supainioja skaitytoją. Poezija tampa per daug užkoduota, praranda universalumą. Tarsi stokojama gylio. Ko gero, tuo požiūriu paskutinysis knygos eilėraštis „Apie nebylų“ (p. 104) yra stipriausias, įtaigiausias:
Tarytum nežinai, kad jau ruduo,
kad viskas tolsta, nyksta šioj kelionėj:
– O kas toliau?
Toliau tik debesys: balti, lengvi,
tik medžių liemenys pasvirę,
kai žalios miško žolės
prarastu laikinumu nutvilko.
– Taip turi būti. taip yra.
Prabylama apie universalias, skaitytojui atpažįstamas patirtis, neįsiveliama į kalbos ornamentų kūrimą, nereikalingą detalių išvardijimą. Reflektuojama kalbančiojo būsena, atvirumas pasauliui, susitaikymas su juo. Skaitant ketvirtąją Daivos Molytės-Lukauskienės knygą kartais susidaro įspūdis, kad eilėraščiai primena grafiškuose poetės piešiniuose išnyrančias teksto nuotrupas, kurias papildo iliustracijos.