Lidija Šimkutė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Mūsų pačių mįslė
mus nuolat žavi
Edmond Jabes
PLŪDURIUODAMA
lietaus skambesy
įskaitau mintis
prieš laiką
prieinu akligatvį
SURASTI MĖNULĮ
panagėje
yra lengviau negu
išvysti saulę sapnuose
bet būna dienų
kai saulė beveik
pasiekiama ir mėnulis
trikdo miegą
dangus po užmerktom akim
tegul išnyksta mėnulis ir saulė
ten kur renkame sapnus
ĮSLINKĘS VĖJAS
vienuolyne
atveria sunkias
ąžuolo duris
kur skaitomi
krištolo rutuliai
ir taro kortos
BALTIJOS AUDRA
išvaikė kaminus
ir stogų antenas
medžiai suvirpo
vakaro saulei
nušluojant praeivius
lapai apverkė medžių
geležinius raizginius
gatvėse
žvirblis numetė sparną
į mano pašto dėžutę
JŪROS JAUSMAI
įsilieja į plunksną
braižo
sapną
miego vandeny
Marijai Gimbutienei
LYNOJANČIĄ VASARĄ
eidama Vilnelės pakrante
užtikau tavo šypseną
šakoto medžio kamiene
prasivėrė dangus
pasigirdo balso pusnis
šermukšnių krūmuose
sustojo laikas
tu buvai greta
tegul staiga pagauti šnabždesiai
nuaidi link Topangos uolų
ir dykumoje numinto tako
kur mūsų delnai suliepsnojo
chtoniško mėnulio šviesa
SVAJONIŲ
sūkury
mano uždanga
VĖJAS BELDŽIASI
į duris
gatvių judėjimas
monotoniškai
zvimbia
lietaus
lašai
pripildo
elgetos
dubenį
MĮSLINGI
minties
laiškai
rašosi
ant pagalvės
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 3 (kovas)