Julius Keleras
kur esi tu
pilni namai svetimų daiktų –
kam juos atiduot? kam
patikėt praeities mėnulius
ant nugulėtų pagalvių?
kam grąžinti tvinksėjimą
pirštų galiukuos pavasarį,
kai kačiukai šlaituos prasikaldavo
beveik švelnesni ir už tavo plaukus
kur atremt slidžių lazdas,
pagaliau pasiekusias tikslą?
darsyk klausiu ir jau suprantu,
kad gyvenu ten, kur esi tu
apie vyno stebuklą
nenoriu atiduot tavęs net žodžiams,
nebent jie nematytų,
kaip ateini ar nutolsti, kaip ištiesi ranką
rūke lėtai palikdama dryžę
nenoriu, kad būtum kitur, kad matytum
mane kaip valtį, pasiekusią tikslą, kaip
ežerą, kuriame išnyru lelijom
surištom, tave apkabinusiom rankom
nenoriu, kad neatsispindėtum visuose
daiktuose kaip šįryt, kai tavo kvėpavimas
tyras ir nedrąsus aptraukia stiklą,
iš kurio ką tik gėrėm vyną
nenoriu, kad tavo lūpas užpiltų
smėlis, kai prie jūros gulėsi
veidu į jį, be žodžių galvodama apie
vyno stebuklą
patikėk!
keliaujantis tavo pieštas vyšnios
kauliukas nežino savo gimtadienio,
nepažįsta mėnesienos įkapių
šalčio, tik rieda ir rieda į tamsą
kur galima būti kitaip nei šviesoj –
be jokių abstrakčių ultimatumų,
be jokios numatytos tikrovės,
be jokių sugrotuotų dailyraščių
be visko, kas dauginama, keliama kvadratu,
kas guldoma atsargiai prie taisyklingai
apkirptos gyvatvorės, kur mesijai, kaip ir reklamos
agentai, keletą tūkstančių metų nebėra pageidaujami
kur griežtai draudžiama naudotis sutemom,
bet užtat itin mielos, nesvajingos, pilnaprotės
žiurkės vis dar lenkias prie savo maldaknygių,
ieškodamos budinčio tądien palankesnio dievo
kur paskutinio paukščių stebėtojo pėdsakai
andai ištirpo smėly, o pražilę, senstantys
Van Gogo batai, taip ir neradę
sau mylimosios, išnyko javų lauke
ir vėl be pavadinimo
ji turėjo per daug atsakymų
į mano klausimą,
kuriame tebuvo kelios
sustingusios bitės, jų keistas
kraujas ir laiškas,
kurio niekada nerašiau
niekad tavęs neišmoks
ašara, lipanti iš šulinio, apraudota,
švari, išmaudyta, pagaliau išdžiūvusi ašara,
ašara, kažkieno paruošta nakčiai
balčiausiais svetimos nuotakos baltiniais
ašara, pirmuoju sniegu siuvinėtais plaukais,
pirštais neatpažįstamais raštais, sklidina nepažinto,
staiga prabudusio geismo, bėgiuos nuogai
atsispindinti mano, nemano susigūžusi ašara
ko užsimerkus skubi tu –
nesilaikydama jokių nupaišytų turėklų –
išsyk per tris ar penkis laiptelius
laimingam mano vaikystės Antakalny
apmusijusioj mano vaikystės rugiagėlėj,
pražydusioj nelaiku ir nevietoj,
kur paupiuos buvo geriamas vynas
ir spindėjo Nery tekantys tavo plaukai
tas, kuris mano, kad jau laimėjo,
kuris moka sverti tave slapta, niekam nematant,
nusigręžęs nuo kito, pravirkusio, verkusio vakar,
pažadu – niekad tavęs neišmoks
tik ne tą
ir tas vėjas sūpuoklėse,
ir jis pasirodė netikras,
neišliko po visų išbandymų,
pailgoj numylėtoj dėžutėj neradau jo
man pranešė apie jo silpnybes,
apie tai, kad buvo paimtas į nelaisvę,
nespėjo pasitraukt kartu su visais,
jo niekas neįsirašė į savo užrašų knygelę
niekas neperžegnojo, neapkabino,
nedemobilizavo, neįtraukė į giminių
sąvadą, nesutuokė ant geležinių
turėklų prie mano, tik mano Neries
taip, jis turėjo silpnybių, neneigiu:
mėgo gulėt erškėtrožių krūmuose,
mėgo nuo kopos stebėti, kaip nuogos
maudosi moterys, penktadieniais mėgo ir vyną
tai iš ko aš pažinsiu, jei dar atsiras?
gal paskambins kas naktį iš kažkelinto
stoties perono, ar iškels iš lėlės vežimėlio,
rūdijančio cokoliniam griaunamo namo aukšte
gal ištrauks iš veidrodžio, kur kitados būta durų
ar atnardins iš jūros, iš krakmolinto debesio,
atspės iš kryžiažodžio, sutvarkytų tądien
kambarių, atsargiai išims iš vaiko lovelės
o jei kas nors tyčia perleis man jį, pirktą
sendaikčių krautuvėje, voratinkliais apneštais
plaukais, stebėtinai panašų,
tik ne tą, ne mano
beveik Vivaldis
ruduo
voriukas spalio gale
ausies speneliui nori kažką pranešti –
deja, aš jau miegu
žiema
pajuntu: širdies dalis
ima ir krenta – kaip sniegas
nuo balkonų Vokiečių gatvėj
pavasaris
netiki mano siela, menanti
laiptines vaikystės Antakalny,
kad rūsiuos buvo galima žaisti slėpynes
vasara
upė daužias ūmai į švintantį krantą
kaip mudviejų dantys tuomet po rūgščia,
sulaukėjusia, temstančia paaugle kriauše
Markučiai
vandens kolonėlė šnibžda
kažką per miegus, sakytum,
daugelį metų jai būtų neleista
kalbėti
daugelį metų lyg būtų neleista
būti pačiai savimi, turėt
strazdanotų vandens pursliukų,
taškančių saulės nutviekstą grindinį
taškančių seną kalvotą peizažą,
beveik amžinus keliauninko batus,
kurių čia nėra jau, o galbūt
niekada ir nebuvo,
išskyrus gal, žinoma, kažkurias,
mums jau nežinomas kapines, kur
paskubom sulaidoti benamiai, kaliniai
ir našlaičiai, beturčiai neužspaustom akim,
išskyrus, žinoma, tuos rūko ratus,
kurie nykdami krinta ant geležinkelio,
ant kalvų, ant senų, net atvirukuos
nematomų kapinių,
kol galiausiai jau lieka uždengti
tik mažą vandens kolonėlę, kuri
net ir dabar niekam nesako
kuo iš tiesų ji vardu
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 4 (balandis)