Accessibility Tools

 

Robertas Keturakis. Džojos Barysaitės nuotraukaRobertas Keturakis. Džojos Barysaitės nuotraukaTikiu, kad gyvenu pasaulyje, kuriame viskas – dangus ir žemė, ir jų erdves užpildantys daiktai bei jų lemiami reiškiniai turi mums žinomą (atskleistą) arba tik nujaučiamą, todėl paslaptingą, prasmę.

Man atvira tų daiktų išorė: stebėk, mąstyk, suprask. Stebiu visąlaik, mąstau ir suprantu retsykiais, nes nebūtina viską apmąstyti ir suprasti. Kaip ir savęs. Be to, gali paaiškėti, kad jokios prasmės neslapstau, nes apskritai jos neturiu. Atrodo, kad net tie, greta kurių gyvenau, kažin ar linkę prasitarti, kokią vietą užėmiau vidiniame jų pasaulyje ir ką tame pasaulyje reiškiau ar lėmiau.

Ramiai žvelgiant, be egoistinio noro ką nors savyje sureikšminti, galiu patvirtinti, kad manyje, nelyg stiklo šukėje, lūžę keli įvykiai ir keli išgyvenimai paliko, atrodo, nenusakomą vaivorykščiuojančią patirtį, padedančią susikurti savos egzistencijos erdvę, kurią galima priimti kaip visatą.

Tai buvo seniai – praėjusio amžiaus (ir praėjusio tūkstantmečio) aštuntajame dešimtmetyje. Švytėjo žemėjanti rugsėjo saulė, laukuose mirgėjo bulviakasio žmonės, arkliai ir mechanizmai, dūmai nuo laužų kilo baltais stulpais aukštyn ir iš tolo atrodė, kad jie tirštai apkibę voratinkliais. Mažame bažnytkaimio stadione, pro kurį pralėkėme keldami dulkes, lakstė geltonus ir žalius drabužius dėvintys vyrai, vaikydamiesi ne vienas kitą, o kamuolį.

Klūpėjau sunkvežimio kėbule, apkabinęs Mamos karstą. Mačiau, kaip sanitarai paguldė į jį Mamą, sudėjo ant krūtinės rankas ir per žingsnį atsitraukė.

Neatsisveikinau, tik paliečiau Jos mergaitiškai mažas plaštakas, pirmąkart nurimusias, tylias ir tokias svetimas Mamos tylėjimui.

Plaštakas buvo persmelkęs ne šio pasaulio aukštumos šaltis. Pajutau, kad ėmė perštėti akis ir drebulys nubėgo visu kūnu.

Visam mano žemiškajam gyvenimui užteks ne šio pasaulio aukštumos šalčio jutimo ir to drebulio, nubėgusio suklususiu kūnu.

Visam gyvenimui užteks ir tos tylos, kuri apsėmė budėjimo (būdravimo) naktį prie Mamos karsto kambaryje, kur tylėjo Ji, tylėjo kambarys, tylėjo pasaulis, tylėjo gėlės, Nukryžiuotasis Mamos galvūgalyje, tylėjo vainikų, karsto antvožo, atremto kampe į sieną, kėdžių ir mano šešėliai. Žvakių liepsnelių virpėjimas standėjančiam ore, mano žingsniai prie karsto, ruošiantis nukirpti suanglėjusius žvakių knatų galiukus, kartais virstančius oranžiniais taškeliais, stumtelėjimas ant stalo stiklinės su vandeniu neskleidė jokio garso.

Mane apgaubė Begalybės Tyla.

Ji neatskyrė manęs nuo Mamos, kambario sienų, šešėlių, žvakių liepsnelių virpėjimo, Mamos rankų, padėtų ant krūtinės kartu su balta, neįmantriu mezginiuku apvedžiotais kraštais nosinaite ir Jos kukaviniu rožantėliu, padovanotu mano Močiutės, Jos Mamos, kurią ne kartą paauglys mačiau, bet neatsimenu nei jos veido, nei balso, nei akių.

Tyla siejo mane su viskuo, kas man buvo, yra ir bus skirta šioje realybėje ir anapus šios realybės.

Ji siejo ir su žodžiais, kuriuos pasakysiu Begalybės Tyloje – ne Mamai, ne sau, bet vien tik šiai Tylai, nieko neprašydamas, nieko nekaltindamas ir nieko nežadėdamas, vien kažkam primindamas, kad girdžiu Ją – kaip išsipildymą. Arba kvietimą, kol kas nesuprantamą: kvietimą – kam ir kur?

Dažnai prisimindamas tą Tylą ėmiau suvokti, kad vis dėlto aš nenorėjau Jos pertraukti, pažeisti, atstumti ar įžeisti bent atodūsiu, trinktelėjimu į stalą stikline, staigiu gestu, bandydamas atitraukti tamsžales portjeras, kad įsitikinčiau, jog dar esame drauge su Mama šiame pasaulyje. Kodėl? Greičiausiai todėl, kad Begalybės Tyla tada vis labiau man ėmė panašėti į šviesą, kuri nebuvo akinamai ryški, bet tokia skvarbi, kad net mintys tvykstelėdavo nelyg plazmos sankaupos ir daiktai įgaudavo užaštrintus kontūrus, tokius ryškius, jog galima buvo regėti, kaip liečiasi medžiaga prie erdvės, kuri taip pat yra medžiaga. Man atrodė, kad palenkęs galvą galėjau įžvelgti savo bėgančios širdies šešėlį, net lėtai susigniaužiančių pirštų skaidulas, pasipriešinančias stingstančiam orui ir stingdančiai Tylai. Ir tas pasipriešinimas kūrė (iškėlė) kažką nauja aplinkoje, manyje, mano artimuosiuose, prisiminimuose ir mintyse, lengvai nuvedančiose Mamą per birželio vėlų vakarą tarp mudviejų sukrautų šieno kupetų, vis atsisukant į vakarus, kur švysčioja ir švysčioja žaibai ir tolimas grumėjimas lenkia prie žemės, regis, net medžius.

 

Anksti rytą, tylint namui ir kiemui, tarytum visi padarai būtų išvykę ekskursijon, sakykim, į Mėnulį, ruošiant pusryčiams sumuštinius ir baltintą kavą, klausaus „Sony“ (4 bands) transliacijos: išbaidytos Beno Rupeikos, klykia gervės, paskui girdžiu – jis barbena į duris, amsi šuo ir mieguistas balsas klausia: ko tamstai reikia? Nieko jam, pasirodo, nereikia, turi svarbų valstybinį įgaliojimą – surašyti Lietuvos gaidžius ir sudaryti pagal kakarinės muzikalumą jų reitingus... Šypsausi, radijas dėsto ryto žinias: išlėkęs į priešpriešinę eismo juostą, žmogus suknežino automobilį su visa šeima; užlaužę rankeles, kaukėti „Aro“ vyrukai, kaip velnias dūšią, nuvilko į ankštą automobilį apkūnų dėdulę, nuknebino žemyn korupcijos mago galvelę; islamistai pakėlė padangėsna dar vieną raketą, galinčią skrieti be atokvėpio penkis tūkstančius kilometrų; iš mirštančios partijos į atsigaivelėjančią nuslinko šešėliu virstantis politikas; katastrofa, statistika, vizitas į Kiniją...

Rytoj girdėsiu beveik tą patį, net oro slėgis bus tas pats, ir vandens temperatūra Baltijoj nesieks devynių pagal Celsijų.

Iš viso spiečiaus gigabaitų atmintis geriausiu atveju pasiliks megabaitą – tokia bus šiandienos pasaulio realybės dėlionė. Panaši apimtis ir rytoj, gal tik formatas iš trikampio persikels į keturkampį.

Istorija, regis, susigūžė (norisi pasakyti – susmuko). Istorija prarado greitintuvus arba, kaip sakydavo mano Močiutė, – raugą. Tiems, kurie šiemet pradės studijuoti istoriją, dalykai, šmėstelėję gimnazijose ar įvairaus margumo pagrindinėse, bus tie patys. Per pastaruosius penkerius metus kažkur prašapo ar nutolo tos mįslingos aplinkybės ar sąlygos, kurios ir leidžia (ar priverčia) iškilti istorijai visais savo gaivalais.

Tačiau greta visų šitų pastebimų ar tik nujaučiamų dalykų atsitiko ir dramatiškesnių – išnyko įtampa tarp tylos ir ištariamo žodžio. Šiandien žodis išnyra vieno megabaito apvalkale, išnyra iš baisingos krūvos informacinių pelų, išnarų, pakuočių, šiukšlių, kurios mėtosi kiemuose, gatvėse, pakrantėse, namuose ir užnamiuose, verčiasi iš afišų ir atliekų konteinerių.

Žodis nežino, kas yra tyla. Tai yra toji gelmė, iš kurios ir išnyra žodis. Žodis užmiršo tylą, paneigė tylą, todėl nususo, nuseklėjo, arba, anot ekonomistų, patyrė žlugdančią infliaciją.

Mano karta atsimena bolševizmo dešimtmečius ir savo tylą – tylinčius tėvus, mokytojus, kapus, maldaknyges, sudegintų buržuazinių knygų pelenus, tylinčius iš tremties paleistus artimuosius, tylinčias sandėliais paverstas šventoves. Geležinių feliksų geležėjanti tyla, kuri bet kada galėjo virsti langelių grotomis, geležimi apkaustytomis kalėjimų durimis. Joks nereglamentuotas žodis neturėjo teisės tos klaikios tylos pažeisti. Tu neturėjai teisės bent sušnabždėti savąjį susirūpinimą ar pasibaisėjimą pragarėjimu. Tu neturėjai teisės su abejone ar nepasitikėjimu prisiliesti prie istorijos, nes ji bolševikinių ideologų jau buvo padaryta visiems laikams. Ir prie Begalybės Tylos neturėjai teisės priartėti. Gyveno vien baimės, veidmainiavimo ir atsargumo tyla, tai yra šmėkliški kuriančiosios tylos pavidalai.

Atsimenu laiką, kai į redakciją „Nemunas“ užsukdavo elegantiškasis, užkrečiamo kuklumo ir savitvardos Vaclovas Šiugždinis. Tai buvo metas, kai slaptoji Don Pedro grupė užsibrėžė nepaprastai didelius kultūrinio (taigi ir dvasinio) proveržio darbus, kurių vienas svarbiausių punktų – išversti ir pogrindyje išleisti visą Oskaro Milašiaus kūrybą. Jis prancūziškai deklamuodavo TYLĄ (car je t'aime, ô Silence <…> Non, doux Silence, non, je ne hais point les voix – myliu tave, o Tyla <…> Ne, švelnioji Tyla, ne, nė nemanau neapkęsti balsų). Ir NUOVARGĮ deklamuodavo, ir GYVENIMO ŠOKĮ. V. Šiugždinio veidas šviesdavo, manau, kad nusigiedrydavo ir mūsų veidai.

Tai buvo viena svarbiausių pamokų mano gyvenime: kai žodis ištariamas be reikalo, kai tuščiažodžiaujama, tada net stebuklą ar apokaliptines grėsmes liudijantys žodžiai nugrimzta kasdienybės nudrengtame žodyne, supanašėja, neįmanoma jų išgirsti melaginguose bylojimuose, drumstuose žiniasklaidos sūkuriuose. Jie nežino, kokia išganinga yra Begalybės Tyla. Jie niekados nesuvoks ir nepaliudys, kad kiekviena mūsų giluminės kaitos akimirka, kiekvienas mūsų šnabždesys Tylos begalybėje patvirtina Begalybės viešpatijai, jog mes esame. Mes esame išsiilgę ne tik būtiškojo, bet ir istorinio išsipildymo.

Tuščiažodžiavimas nekuria istorijos ir nepasilieka istorijoje.

Kuriančiosios tylos ir iš jos išaugančio kuriančiojo žodžio šiandien beveik neliko. Dirba visų decibelų diapazonais elektroninės aparatūros tankmė. Informacijos kriokliai apie vadinamąjį pasaulio pulsą tokie galingi, kad jau neįmanoma tenai įterpti ko nors savo. Neįmanoma aprėpti, jog už informacijos srautų kunkuliuoja įvykių okeanas. Tik okeanas, ir jokios istorijos. Ir žodis šitame kunkuliavime tik tada prisiliečia prie istorijos, kai ne stumia į žudynes ir katastrofas, bet įspėja apie nužmogėjimo pražūtingumą.

Tokia istorija žmogui nepriklauso.

Aš nežinau, kam ji priklauso – gal Antikristui?

Taigi istorija gali išsipildyti vien tyloje.

Toje tyloje, kuri neišsaugo paskendusio žodžių urdulyje, bet išsaugo ištarusį bent vieną žodį ar vieną sakinį, papildžiusį kuriančiąją tylos begalybę.

 

Vienu metu atsidūręs rytinėje Atlanto pakrantėje, buvau tiesiog smelkte persmelktas stichijos galios ir tos erdvės, kuri gaubė ir lydėjo stichiją. Kraują stingdantis potvynio gūbrys garmėjo prie krantų apsemdamas ką tik klegančiais paukščiais aptūptas salas, stiprėjo vėjo šuorai, nešdami vaivorykščiuojančių purslų debesis, blaškėsi sparnuočiai, potvynio ryjamas krantas taip sparčiai mažėjo, kad atrodė, jog tuoj viskas išnyks – parkas su strazdais ir voverėmis, vaikai, skriejantys pylimo viršūnėje ant riedučių, vilos, apsuptos gyvatvorėmis ir keistai apkarpytais medžiais.

Duslus gaudesys kilo į tokį šiurpų crescendo, kad atrodė, jog po akimirkos viskas nugarmės skradžiai.

Nenugarmėjo. Tik nelauktai stojo tyla.

Išsigandau, bet baimė tuojau pat išnyko, nes nepraradau pagrindo: tokiai tylai buvau pasirengęs. Tokiai tylai pasirengiau prie Mamos veido tylos. Prie Jos kelionės į Amžinybę tylos. Prie tyloje išgirstos minties: žodis leidžia suvokti visumą, esančią tyloje, ir primena, jog mažiausiai klysta ir blaškosi tas, kuris lemtingomis akimirkomis sustabdomas, nutildomas, persmelkiamas skaudžių ir esmes išgryninančių proregių, kad būtų savimi. Kad liktų ištikimas sau.

Tokių proregių nebūna daug – vienas du.

Arba nebūna nė vieno.

Tada istorija mus aplenkia. Ir gyvenimas tada nunešamas tuštumon, kaip nunešamos dulkės, bloškiamos nirtaus vėjo gūsių į miglotas dykynes.

Į istorijos pašalius.

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 11 (lapkritis)