Asmenybės charakterio kontroversiškumas
Šiame straipsnyje dėmesys sutelkiamas į didaus poeto, tragiškos egzistencinės pasaulėjautos adepto Sigito Gedos asmenybę ir kūrybinės veiklos ypatumus. Nerimasties, skausmingų netekčių ir psichologinės įtampos kupinas gyvenimas sustiprino pojūčius; sąmonės nuskaidrėjimo akimirkomis jis kūrė įstabius poetinius šedevrus; sugebėjo itin giliai savo vaizdinga ir imlia kalba perteikti prieštaringą epochos dvasią, nonkonformistinės pakraipos menininkų jausmus, džiaugsmus, tragiško nusivylimo ir sielvarto išgyvenimus. Jo giliai asmeniškose eilėse nuolatos prasiveržia besiblaškančios tragiškos sielos klyksmas ir kartu skleidžiasi stiprus socialinis angažuotumas, ryšys su tauta, jos mitais, literatūros tradicija. Meile tėvynei alsuojančiomis eilėmis poetas gaivino tautinę dvasią, skatino pasididžiavimą lietuvių kultūros ir poezijos tradicijų galia; jo eilėse – pagarba paprastam žmogui, galingas gamtos jausmas. Lanksčiomis Veisiejų ežerų pakrančių linijomis ir pušynais juosiamos gimtinės grožį poetas pamilo vos ne iki apsėstumo. Tačiau subtilūs gamtos grožio aprašinėjimai jo, kaip ir kinų bei japonų klasikinės poezijos meistrų, kūriniuose yra neatsiejami nuo slėpiningų vidinių „dvasios peizažų“.
S. Gedos maištingos nenuolankios dvasios prisodrintų eilių pasirodymas mūsų literatūroje išryškino esmines modernėjančios lietuvių poezijos slinktis, atskleidė naujas meninės saviraiškos galimybes; jo eilės ne visada buvo skaidrios, tačiau jungė formalius ieškojimus ir sudėtingą minčių, širdgėla dvelkiančių subjektyvių išgyvenimų pasaulį, labai jau nepaprastą paprastumą. S. Geda – minties poetas, kuris lietuvių poeziją pakylėjo į kitą amžinybės ir gelminės metafizinės daiktų, reiškinių esmės ieškojimo lygmenį. Nė vienas iš didžiųjų mūsų poetų nesukėlė tokios audringos reakcijos, prieštaringiausių požiūrių susidūrimo… Visas daugybės iššūkių ir sukrėtimų išvagotas šio kūrėjo gyvenimas praslinko aistringai kovojant už savo egzistencinės laikysenos bei idealų įtvirtinimą. Jo poezijoje slypinti galinga ir šviesi gaivaus žodžio versmė dar ilgai įvaizdžiais, metaforomis, išpuoselėta, o neretai pabrėžtinai šiurkščia ir šakota kalba maitins lietuvių poetinę tradiciją. Unikalaus S. Gedos kūrybos fenomeno egzistavimas yra išskirtinės svarbos ženklas lietuvių kultūrai ir poezijai, kuri jau niekada negalės dėl gilaus mūsų kultūroje jo palikto rėžio apeiti šį kiek neįprastą, tačiau išskirtinės svarbos mūsų kultūros reiškinį.
Analizuojant Sigito Gedos asmenybės ir kūrybos fenomeną ima veikti įvairių vienas su kitu konfrontuojančių kontroversiškų kodų virtinė. Skirtingais kūrybinės evoliucijos tarpsniais jie reiškėsi įvairiais pavidalais. S. Geda buvo aistringa, kupina vulkaniškos kūrybinės energijos ir šakoto charakterio asmenybė. „Aš esu žmogus, – kartą prisipažino poetas, – kuris susideda iš prieštarų“ (1). Jis iš tikrųjų buvo tarsi suaustas iš priešybių; charakteryje keistai pynėsi impulsyvumas ir rimtis, energija ir polinkis į depresiją, švelnumas ir agresyvumas, meilumas ir nesuvaldomi, sunkiai paaiškinami pykčio protrūkiai.
Mąstant apie S. Gedą išnyra mitiniai galios simboliai – kentauro ir minotauro vaizdiniai. Šio didaus gaivališkos prigimties poeto fenomenas provokuoja apmąstymus apie išskirtinio talento ir jam artimo genialumo prigimtį. Iš aplinkos poetą išskyrė gaivališkumas, intensyvi pasąmonės veikla, turtinga vaizduotė, gebėjimas giliai žvelgti į reiškinių esmę ir jautriai perteikti jų subtilybes, dėmesio sutelkimas į konkrečius dalykus, dažnokai neregint kitų, dėl kokių nors priežasčių iškrintančių iš regos lauko, piktnaudžiavimas sąmonės dirgikliais ir daugybė kitų bruožų.
Prisimenant poeto vaikystės ir jaunystės metų charakterio būdingą drovumą, polinkį į vienatvę, atsiribojimą nuo žmonių, užsisklendimą gamtos prieglobstyje, vėliau stebino tų tarsi neatsiejamų nuo asmenybės bruožų nykimas, jų pasitraukimas lyg į antrąjį planą. Tikriausiai augantis poeto pripažinimas ir savo kūrybos vertės suvokimas lėmė aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ryškėjančius asmenybės pokyčius. Tuomet ir prasidėjo intensyviausias poeto gyvenimo tarpsnis, jo kūrybinė energija tiesiog tryško, o talentas skleidėsi įvairiose šalies kultūrinio gyvenimo srityse: rašė eiles, eilių romanus, meilės lyriką, intymius dienoraščius, kūrinius vaikams, knygų recenzijas, autobiografines ir analitines esė, pjeses, kino scenarijus, operų ir miuziklų libretus, straipsnius apie literatūrą, dailę, teatrą, skelbė publicistinius straipsnius, vertė daugybę įvairių civilizacijų ir šalių literatūros tekstų. Stumiamas prigimtinės energijos, jis vienu metu tarsi spėdavo būti visur ir padaryti viską.
Istorinių lūžių dvelksmas Sąjūdžio pakilimo laikais įtraukė S. Gedą į šalies politinio ir visuomeninio gyvenimo sūkurį, skatino įvairiausią veiklą, atitraukiančią nuo literatūros. Vėliau, kai poetą nualino visuomeninės pareigos, mitingai, susirinkimai, posėdžiai, atsirado tokios veiklos pavojaus kūrybai suvokimas, poreikis išsaugoti profesionalius įgūdžius. Iš čia – sielojimasis dėl daugybės neįgyvendintų kūrybinių sumanymų.
Daugelį tuomet nuskambėjusių kontroversiškų S. Gedos teiginių, ypač literatūriškai hipertrofuotų gyvavaizdžių, negalima priimti tiesiogiai. Juos vertinti reikia itin atsargiai, pasveriant visus argumentus, nes, pasinėrę į jo intelektualinės ir kūrybinės biografijos vingius, toje paskelbtų tekstų bei interviu gausoje neretai randame visiškai priešingus teiginius, kurie dažnai būna hipertrofuoti tiesiog dėl vaizdingumo. Tačiau yra daug temų ir leitmotyvų, kurie tarsi ryškia gija persmelkia poeto sąmoningą gyvenimą ir kūrybą, leisdami pamatyti pagrindinę daugybės aberacijų bei apylankų ženklintą intelektualinės bei kūrybinės evoliucijos kryptį. Šioje poetui atminti skirtoje studijoje kaip tik ir bandysime išryškinti asmenybės ir kūrybos dominantes.
Daugiau nei penkiasdešimt metų bendravęs su Sigitu drįstu teigti, kad pažinojau jį kiek kitokį, nei dažnai apie jį išgirstu iš kitų. Daug kas tekstuose, kurie pasirodė po jo Išėjimo, kas rašoma apie vaikystės ir jaunystės metus, neatitinka tikrovės. Galbūt dėl to kaltas ir pats poetas, kuris savo literatūriniuose gyvavaizdžiuose ar prisiminimuose dėl vaizdingumo dažnai sutirštindavo spalvas. Kita vertus, turtinga genijaus dvasia yra įvairialypė ir neretai skirtingose aplinkose atsiskleidžia įvairiomis asmenybės pusėmis. Tai buvo itin akivaizdu, kai poetas bendraudavo su paprastais Dzūkijos kaimo žmonėmis, kuriuos jis, kaip atrodė, dėl savo prigimtinio natūralumo labiau vertino ir su jais buvo lipšnesnis, nuoširdesnis, nei bendraudamas su valdžios žmonėmis ar šiaip linkusiais save sureikšminti asmenimis. Miesto ir gamtos aplinkoje tai buvo tarsi du skirtingi žmonės: mieste poetas buvo ūmesnis, nervingesnis, kategoriškas, neretai įsitempęs, o jo sielai artimoje gamtos stichijoje atsiskleisdavo minkštoji, švelnioji asmenybės pusė. Gamtoje Sigitas buvo natūralesnis, su pagarba žvelgė į kasdieniškus, jam nuo vaikystės pažįstamus kaimo žmogaus darbus. Galiu pasakyti, kad tokių žmonių pažinojau tikrai nedaug (galbūt dar dailininką Algimantą Švėgždą), kurie taip buvo suaugę su Lietuvos gamta, be galo mylėjo savo tėvynę, taip skausmingai išgyveno dėl nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kelyje iškylančių sunkumų, jos likimo.
Bendravimo su poetu savitumą aiškinčiau ir tais ypatingais vaikystės ryšiais, kurie išlieka tarp žmonių visam gyvenimui; tada lyg atlaidžiau žvelgi į artimą asmenį ir natūraliau priimi jo savybes, kurios taip dirgina kitus. Bendrauti užplūdus vaikystės prisiminimams būdavo malonu: Sigitas buvo šiltas, asociatyvus ir dažnai pokalbiuose šokinėdavo nuo vienos prie kitos jį konkrečiu metu jaudinusios temos; ne tik entuziastingai kalbėdavo apie gausius savo darbų planus, būtinybę saugoti ir remti jaunus talentingus žmones, bet ir labai dažnai nesąmoningai išliedavo susikaupusias nuoskaudas.
Jaunystėje Sigitas skaudžiai išgyvendavo nesėkmes, kritiškus savo poezijos vertinimus, ilgainiui lyg užsigrūdino, tačiau nepasakyčiau, kad į negandas reaguodavo ramiau. Po sėkmingų savo knygos pristatymų ar palankių recenzijų tiesiog spinduliuodavo, tačiau trumpas palaimos akimirkas keisdavo nusivylimas, abejonės dėl gyvenimo, kūrybos prasmingumo. Jis, kaip ir daugelis kūrėjų, aistringai siekė platesnio pripažinimo ir savo talento įvertinimo, įdėmiai sekė plunksnos brolių laimėjimus. „Pastaruoju metu, – sakė jis prieš pat mirtį, – mane labiausiai kamuoja baimė, kad taip ir numirsiu nieko gera neparašęs. Senatvė susijusi su nemiga, o visa poezija – su viena ar dviem gerom, įsimintinom, gal tobulom eilutėm. Jeigu turi tą eilutę, gali ramiai miegoti“ (2). Nepaisydamas augančio pripažinimo, gausėjančių apdovanojimų bei premijų (jis tuo nuoširdžiai džiaugėsi ir sakydavo, kad premijų niekuomet nebus per daug), gyvenimo pabaigoje vis aiškiau suvokė ne tik su pripažinimu susijusius privalumus, tačiau ir pavojų asmenybei tobulėti. 2008 m. jis tarsi nejučiomis prasitarė: „Tik skriaudžiamas, tik įžeidinėjamas ar neteisingai vertinamas galėsiu tą padaryti. Visos liaupsės, apdovanojimai, premijos tik žudo mane. Taip sutrypsiu savąjį ego“ (3). Žvelgiant iš šalies į daugelį spontaniškų ir sunkiai racionaliai paaiškinamų poeto poelgių man neretai susidarydavo įspūdis, kad jis natūraliai provokavo prieš save nukreiptus išpuolius, kritiką, suvokdamas tai kaip neišvengiamą savosios būties lemtį, tiesiausią kelią į autentiško meno kūrimą.
Kūrybinių siekių universalumu, sunkiai tramdoma gaivališka natūra, atrodžiusiais neišsemiamais energetiniais ištekliais, polinkiu į ezoteriškumą, mistinius dalykus, išskirtiniu dėmesiu senosioms Artimųjų Rytų kultūroms, intertekstualių nuorodų į Rytų kultūros, religijos, mitologijos, meno tradicijas gausa jis man priminė neseniai Anapilin išėjusį kitą neeilinio talento Dzūkijos sūnų, civilizacijos teoretiką, senųjų Rytų kultūrų žinovą, filosofą profesorių Algį Uždavinį. Juos siejo ir daugelis kitų asmenybės bruožų: meilė gimtajai Dzūkijai, neįtikėtinas darbštumas, tiesumas, bekompromisiškumas ginant savo pozicijas. Abiem buvo būdingas „vidinis regėjimas“, galingas kūrybinės dvasios polėkis, leidžiantis kūrybos procese pakilti į aukščiausią, Friedricho Nietzsche’s žodžiais tariant, „pokalbio su dievais“ lygmenį. Šiems temperamentingiems sudėtingo nenuolankaus charakterio Dzūkijos žemės grynuoliams buvo svetimas daugeliui dabartinių „kišeninių intelektualų“ būdingas konformizmas ir perdėtas vadinamasis „elgesio lankstumas“. Tai buvo nepriklausomos asmenybės, suformavusios savo egzistencinę laikyseną; jie nuolatos ieškojo naujų saviraiškos galimybių, neretai elgėsi perdėm tiesiai, menkai paisė socialinių rangų, rėždavo į akis tai, ką galvojo. Greta gaivališko talento šios charakterio savybės kėlė jiems papildomų bendravimo ir gyvenimo problemų, gausino nedraugų ratą.
S. Geda, palyginti su vis labiau nuo išorinio pasaulio užsidarančiu, save harmonizuojančiu A. Uždaviniu, sugebėjo išlikti labiau socializuotas, bet jis aštriau jautė pripažinimo poreikį. Ilgainiui vis intensyvėjantis jo bendravimas su įvairių profesijų žmonėmis buvo lemiamas ne tiek užimamų pareigų, kiek vidinio smalsumo, pribrendusios ir giliai suvoktos būtinybės plėsti akiratį, savąjį poetinių vizijų pasaulį papildyti ir patikrinti kitų kultūros bei meno sričių kūrėjų įžvalgomis.
Suvokdamas savo asmenybės ambivalentiškumą poetas dažnai kalbėjo apie dviejų skirtingų pradų buvimą ne tik kituose, bet pirmiausia savyje. Todėl jį domino Rytų išminčių, Blaise’o Pascalio, Sųreno Kierkegaard’o, Friedricho Nietzsche’s, Sigmundo Freudo, Carlo Gustavo Jungo ir kitų mąstytojų samprotavimai apie žmogaus prigimties, psichinės veiklos, sąmonės ir pasąmonės pasaulių, archetipinių simbolių sudėtingumą. Čia norėtųsi pacituoti reikšmingus jo žodžius, ypač prisimenant tragišką šio genialaus poeto gyvenimo pabaigą. „Yra žmonių, kurie mėgsta kalbėti, kad turi savo angelą, kad tik su angelu gyvena, tai aš galiu prisipažinti, kad turiu ir demoną. Ir iki galo aš nesu perpratęs, koks yra santykis tarp demono ir tarp angelo“ (4). Iš savo charakterio bruožų, kaip prasitarė viename interviu, labiausiai vertino užsispyrimą, nes be jo būtų sudužęs, kaip daugelis jo kartos žmonių. Ir pridūrė: „o atsisakyti nenoriu nei vieno savo būdo bruožo. Tegu visi būna.“
Iš tikrųjų užsispyrimas, kūrybinių siekių universalumas, nonkonformizmas su tragiškais gyvenimo suvokimo atspalviais buvo ryškiausi S. Gedos asmenybės bruožai. Greta jų reikėtų paminėti pasąmoninės veiklos aktyvumą, gaivališką energiją, darbštumą, vaizduotės turtingumą, ekscentriškumą, aistringumą, išsiskyrimą iš kitų savo idėjomis, sugebėjimais, nepagrįstą įtarumą, ypatingą jautrumą, netikėtą susijaudinimą. Visa tai buvo itin svarbūs poeto charakterio ir kartu kūrybinio potencialo bruožai. Didelis sąmonės ir kūrybinių galių sutelktumas skatino jam būdingą išsiblaškymą. Turėdamas turtingą negatyvią kovos su laisvę kausčiusiomis jėgomis patirtį, jis iki gyvenimo pabaigos taip ir neišsivadavo iš represyvios ideologijos padarinių asmenybės psichikai. „Esu asocialus žmogus, – prisipažįsta jis, – jaunystėje buvau visai nesukalbamas“ (5). Dėl ūmaus charakterio, nenuolankumo, vulkaniškai iš vidaus besiveržiančios energijos, nenoro ar nesugebėjimo derinti įvairius požiūrius, interesus, jis kartais dėl niekų įsiveldavo į nereikalingus konfliktus. Realiame gyvenime S. Geda retai kalbėjo apie šviesius dalykus, laimingas gyvenimo akimirkas, dažniau ne tik sovietmečiu, bet ir atkūrus Nepriklausomybę jis svarstė tamsiąsias mūsų gyvenimo puses, o ir pats save laikė „nelaimėliu“, per prievartą įmestu į jam priešišką, nuo kūrybos atitraukiantį pasaulį.
Buvo nepriklausomas, ambicingas, nepaisantis autoritetų žmogus, jau pasąmonės lygmenyje linkstantis atsiriboti nuo bet kokių asmenybės niveliacijos apraiškų. Tuo tikriausiai galima paaiškinti, kad nuolatos besigilinančiam į archajiškas etimologines žodžių prasmes poetui retos pavardės GEDA skambesio konotacijos turėjo didžiulę metafizinę bei simbolinę prasmę. Kilęs iš nederlingų Veisiejų žemių daugiavaikės šeimos, kuri nuolatos jautė nepriteklius, vėliau, tarsi kompensuodamas savo vaikystės vargų pagimdytus psichologinius kompleksus, ieškojo kilmingų bajoriškos kilmės protėvių, kūrė poetines legendas apie savo švedišką aristokratišką kilmę. „Visokių Gedų, – sako jis, – yra buvę. Bojtaras man kitados pūtė, kad Vengrijoj jų daug. Švedijoj daug tikrai. Bet eilėse esama pramano. Ar galėjo taip būti? Vengrų kareivis Geda Lietuvoj prieš Žalgirio mūšį? Mano seneliai iš tėvo pusės mirė Vakarų Baltarusijoj, tėvas buvo trejų metų, kai jį atvežė į Lietuvą. Proseniai Augustavo kanalus projektavo... Man patiko, kad ir Mačernis save iš vengrų kildinęs. Tai vis piligrimystės tema, piligrimų likimai. Kartais norisi susikurti naują savo biografiją... Tai avantiūra, intelektinė avantiūra“ (6). Įgaudamas vis tvirtesnį talento pripažinimą ir aiškindamasis metafizinį savo pavardės ryšį su vos ne mistiniu, po vandens skraiste slypinčiu žuvų pasauliu, S. Geda ilgainiui padarė jam labai svarbų poetinės kilmės atradimą, ilgais kalbiniais išvedžiojimais aiškindamas, kad švediškai „gëdda“ esanti Veisiejų ežerų pasaulio valdovė „lydeka“.
Gyvenimo verpetuose patirtos psichologinės traumos, nonkonformistinės pakraipos menininkų aplinka paliko jo asmenybei ryškių pėdsakų. Neretai įvairiais sąmonės dirgikliais S. Geda gaivališkai išsikraudavo nuo į kūrybos proceso metu susikaupusios emocinės įtampos, o sąmonės cenzūros apsnūdimo momentais nevengdavo kandžios ironijos ar spontaniškų išpuolių.
Dėl nenuolankaus charakterio, kritinio mąstymo, aštrių kritinių kolegų ir kitų žmonių vertinimų, jo neeilinis talentas ne visuomet lengvai skynėsi kelią į pripažinimą; turėjo priešų, bijojo per daug arti prisileisti menkiau pažįstamus žmones, nes daug kartų skaudžiai nusivylė. Dažnai skundėsi, kad neįvertinami jo darbo vaisiai; su nuoskauda sakydavo, kad daugybė seniai parengtų poezijos tekstų cenzūruojama, o vertimai beviltiškai ilgai guli įstrigę leidyklų stalčiuose, dėl menkų intrigų ir kitų sunkiai paaiškinamų aplinkybių niekaip neišvysta dienos šviesos. Vėliau retrospektyviai žvelgdamas į nueitą kelią poetas konstatavo: „Visa mano kūryba buvo cenzūruojama iki 1988 metų. Šį bei tą vertingesnio paskelbti galėjau apie 1964-uosius, taigi 25 metai. Čia jau ypatinga tema ypatingam pokalbiui. Paminėsiu tik, kad vien „Mamutų tėvynėje“ „Vagos“ redaktoriai cenzūravo 52 vietas, iš jų aš išgelbėjau maždaug 20“ (7).
Daug kritikos vanotas už įvairias ideologines ir formalistines nuodėmes, ilgai užgniaužęs slėpė nuoskaudas. Tačiau kai Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo iš esmės pasikeitė politinis klimatas ir žodžio laisvė įgavo tvirtą statusą, S. Geda, – tai būdinga jo gaivališkai prigimčiai, – spontaniškai išliejo savo nuoskaudas kritikuodamas tikrus ir menamus priešus. Iš čia radosi jo ne visuomet pagrįsti išpuoliai prieš Justiną Marcinkevičių, Alfonsą Maldonį, išeivijos poetus Kazį Bradūną, Alfonsą Nyką-Niliūną ir kitus. Jis tarsi pamiršdavo ir savo ankstyvosiose eilėse darytus kompromisus (tiesa, gan retus), o daugelis jo apkaltintų vadinamųjų „sub-laižių“, neretai jo kūrybą kritikuodavo (lanksčiai ir su pozityviomis išlygomis) tik dėl to, kad neleistų sunaikinti jo originalaus talento. Savo kategoriškais vertinimais S. Geda neretai skaudžiai juos užgaudavo, o ir pats vėliau dėl šių spontaniškų išpuolių kamuodavosi, nežinodamas, kaip išsivaduoti nuo šių jį labai slėgusių „nuodėmių“.
Tai, ką regime prieštaringame ir impulsyviame S. Gedos charakteryje, elgesyje, reakcijose į išorinius dirgiklius, santykiuose su kolegomis, o ypač su jam artimais žmonėmis, aptinkame daugelio didžių kūrėjų biografijose. „Visi, kam teko reta laimė gyventi genialių žmonių aplinkoje, stebėdavosi jų sugebėjimu iškreipti į blogąją pusę kiekvieną supančiųjų poelgį, visur regėti persekiojimus ir bet kur rasti priežastį giliai, nesibaigiančiai melancholijai. Šį sugebėjimą nulemia stipresnis protinių galių išsivystymas, dėl to jomis apdovanotas žmogus daug greičiau suranda tiesą, bet kartu lengviau sugalvoja jį kamuojančių paklydimų melagingas prielaidas bei patvirtinimus. Genijus niūriu žvilgsniu mato aplinkinius ir dėl to, kad, būdamas novatorius intelektualinėje sferoje, jis savo įsitikinimus, svetimus visuotinai priimtiems požiūriams, išsako su neįveikiamu tvirtumu ir taip atstumia nuo savęs daugelį žmonių“ (8). Vadinasi, kurdami iš savo svajų pasaulio išplaukiančius didžiai gražius ir harmoningus kūrinius, dažnai realiame gyvenime, taip buvo ir S. Gedai, tokių kūrėjų poelgiai ir veiksmai juos supantiems artimiems žmonėms neretai tampa sunkiai pakenčiami, o gyvenimas greta jų dažnai virsta panašus į klajones Dante’s pragaro ratais.
Balansuojant ant skustuvo ašmenų
Genialumo ir psichinių aberacijų santykiai yra sudėtinga problema, išsiskirianti neapsakomai turtinga apraiškų įvairove, kurią sunku interpretuoti jos nesuvulgarinant. Įvairiuose kontekstuose ji įgauna skirtingų prasmių ir turi nevienodą poveikį kūrėjo gyvenimui bei meninės kūrybos procesui. Tokių kūrybingų genijų kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Sigitas Geda ir daugelio kitų likimai dramatiški tuo, kad pagrindiniu tikslu tapusi kūryba užvaldo visą jų gyvenimą, negailestingai alina gyvybines jėgas, nes jų vaizdiniai auga iš visiškai unikalios patirties bei egzistencijos. Suprantama, kad tokia išskirtinio talento asmenybė, koks buvo S. Geda, nepaprastai didelę savo realaus ir emocinio gyvenimo dalį aukoja pagrindiniam tikslui – kūrybai. Į kūrybą sutelkdamas visus emocinius bei fizinius išteklius jis neišvengiamai deformavo – ypač žvelgiant eilinio žmogaus akimis – ne tik savo gyvenimo būdą ir santykius su jį supančiais žmonėmis, bet ir savo psichinę struktūrą.
Šių problemų svarba nesunku įsitikinti gilinantis į daugelio genialių menininkų biografijas bei kūrinius, kuriuose greta neįtikėtinų meninių pasiekimų regime tragiškus kūrėjų likimų atspindžius, vedančius juos tiesiai į psichiatrinių klinikų globos lauką. Čia turėčiau priminti, kad dar mokydamasis Vilniaus universiteto trečiame kurse S. Geda gydėsi Vilniaus psichoneurologinėje ligoninėje. Diagnozė: „centrinės nervų sistemos astenizacija.“ Tačiau šio jo biografijos fakto neverta perdėm sureikšminti. Teigti, kad S. Gedos kūrybos originalumas buvo psichinės patologijos produktas, perdėm neatsakinga ir neįrodoma, kadangi apie kokius nors ryškesnius jo ligos simptomatikos pasireiškimus neturime duomenų. Anot giminių, Sigitas surado pažįstamą gydytoją, kuri paguldė jį į psichoneurologinę ligoninę, kad nereikėtų tarnauti sovietų armijoje.
Subtilaus psichologo, „Prarastojo laiko beieškant“ epopėjos autoriaus Marcelio Prousto įžvalga, kad ši nervingiausia žmonijos dalis yra žemės druska, turi didžią prasmę. „Viskas didinga, ką mes žinome, ateina mums iš jų, – rašė M. Proustas, – jie, ir niekas kitas, sukūrė religijas ir klasikinius kūrinius. Niekada pasaulis nesužinos visko, kuo jis jiems dėkingas, ir būtent to, ką jie iškentė, kad suteiktų jam tai“ (9). F. Nietzsche, kalbėdamas apie ant psichinės anomalijos ribų balansuojančius itin jautrios dvasinės struktūros genijus, savo ruožtu teigė, kad tai, kas trapu, pirmiausia ir palūžta.
Manau, neatsitiktinai ir S. Gedai labai rūpėjo talento ir psichinės patologijos santykių problema ir šia tema jo tekstuose aptiksime daug įdomių apmąstymų. Pavyzdžiui, knygoje „Žydintys lubinai piliakalnių fone“ skaitome šiuos didžiai prasmingus žodžius: „Tiesa (jeigu bus rašoma nauja kultūros istorija), kad daugiausia padarė nukrypimai nuo normos. Tačiau ši tiesa dar labiau supainioja kitą tiesą: kas yra norma ir kas yra normalus žmogus“ (10).
Tarp genialių ir psichinių problemų turinčių žmonių gyvenimo ir kūrybos yra daugybė iškart į akis krintančių išorinių ir su psichine veikla tiesiogiai susijusių panašumų, kurie pirmiausia išryškėja fizinėje kūno sandaroje. Daugelis išskirtinio talento ir genialių žmonių, kaip ir psichiniai ligoniai, išsiskiria neproporcingu kūno sudėjimu, neretai buvo gležnos, liguistos kūno konstitucijos, dažnai turi pastebimai didesnę ir neretai asimetrišką galvą. Tačiau ryškiausi panašumai slypi psichologiniuose asmenybių bruožuose. Jiems būdinga galinga pasąmonės veikla, hipertrofuotas jausmingumas, gyva vaizduotė, puiki intuicija ir žaibiškos asociacijos, kurios padeda stulbinamai lengvai įžengti į kūrybos procesą ir kurti originalius kūrinius. Nemažiau būdingas savęs ir asmeninio požiūrių į pasaulį, nuopelnų sureikšminimas, susijaudinimas dėl menkiausių išorinio pasaulio poveikių, atitrūkimas nuo tikrovės, išskirtinis vaizduotės ir fantazijos vaidmuo, kūrybinių galių spontaniško antplūdžio, egzaltacijos bangavimas ir, priešingai, visiškas jėgų išsekimas, nesumenkinantis kūrybos originalumo. Kita vertus, išskirtinio talento ir genialūs žmonės, kaip ir psichiniai ligoniai, dažnai yra išsiblaškę, chaotiško, impulsyvaus gyvenimo būdo, neretai ignoruoja praktinio gyvenimo svarbą, tai jiems neįdomu, nereikšminga lyginant su kūrybinių siekių bei svajų pasauliu.
Jau vaikystėje Sigitas buvo linkęs į vienatvę, o kai įsibraudavai į jo vaizduotės susikurtą uždarą kamerinę erdvę, neretai atsiskleisdavo kaip jautrus ir dygliuotas ežiukas, kuriam buvo būdingas perdėtas impulsyvumas, hipertrofuotas savigarbos jausmas, nemotyvuotas greitas susierzinimas. Jautrus, pažeidžiamas, ūmaus charakterio, užgautas žaibiškai įsiplieksdavo kaip liepsna. Atmintis atgaivina vieną dramatišką sceną, išsiskleidusią Veisiejų parke, kai Sigitui buvo tikriausiai apie 13–14 metų. Tai buvo įprastų kasdienių vaikų futbolo žaidimų parko stadione metu.
Prisimenu tą nesutramdomą, visai nevaikišką įsiūtį, kuris po ilgo toleravimo tarpsnio staiga įsiplieskė jame reaguojant į kandžias paauglių grupelės pašaipas. Nedidelio ūgio Sigitas tiesiog per kelias akimirkas ištaškė visą grupelę, kuri paniškai išlakstė. Tuomet išprovokuoti ilgai viduje slopinti jausmai išsiveržė tarsi iš ugnikalnio lavos srautai kartu su jo galinga gaivališka prigimtimi. Po šio įvykio net vyresnieji mokiniai nebedrįsdavo jo užkabinti. Iš kur tokia įtūžio galia? Man tai iki šiol liko mįslė. Galbūt jame spontaniškai išsiskleidė G. C. Jungo aptarta pasąmonės gelmėse slypinti prigimtis? Ateinanti iš atavistinių protėvių, nusimetanti socialines kaukes, grėsminga biologinė jėga? Ir vėliau poetas iš aplinkos išsiskirdavo nežabotu gaivališkumu, kuris destruktyviai išryškėdavo kriziniais ar konfliktiniais atvejais.
Yra aišku, kad meninės kūrybos pasaulis (ypač poezijos ir muzikos) reikalauja ypatingos „žmogiškos medžiagos“, t. y. itin jautrios kūrėjo psichinės struktūros, nes „storaodžiams žmonėms“ šiose, kaip ir daugelyje kitų kūrybos sričių, nėra ką veikti. O kadangi talentingiausi menininkai, ypač kurie priskiriami vadinamųjų genijų kategorijai, yra jautrios psichinės struktūros, daugelis jų nuolatos balansuoja ant pavojingos – greta liguistumo esančios – psichinės patologijos ribos. „Geltonoji beprotybės spalva, – metaforiškai teigia S. Geda, – ją kartais gelbsti iš dugno atsrūvanti žalia... Žmogus dar bejėgiškesnis, kai lieka instinktų pasaulyje“ (11).
Iš tikrųjų jautresnės psichinės struktūros menininkų kasdienį gyvenimą bei kūrybą nuolatos lydi grėsmingas šešėlis, grasinantis persitempimo ir psichologinių krizių atvejais ilgesniu ar trumpesniu sąmonės kontrolės užtemimu ir nemotyvuotais, dažnai pavojingais aplinkai ir pačiam kūrėjui destruktyviais poelgiais. Tamsiuose ir mįslinguose fiziologinių-psichologinių pasąmonės struktūrų priklausomybių gelmėse slypi daug paslaptingų kūrybą veikiančių veiksnių, kurie palieka tokius pat mįslingus pėdsakus ir pačių kūrinių struktūroje, simbolių ir vaizdinių sąveikoje.
Jau nuo XIX a. vidurio, kai Arthuro Schopenhauerio idėjos ėmė veikti Vakarų kultūrą, buvo pradėta išsamiau gvildenti genialumo ir patologijos giminystės tema, o psichiatrai, skrupulingai analizuodami talentingiausių kūrėjų biografijų faktus ir kūrybos ypatumus, teoriškai grindė liguisto genijaus idėją. Neretai be jokių užuolankų esminiu išskirtinio kūrybingumo bruožu buvo skelbiamas kūrėjo nukrypimas nuo normos. Anot psichopatologinių koncepcijų šalininkų, esminis asmenybės išsiskyrimas idėjomis, sugebėjimais, ekscentriškumu, energija, gyvenimo efektyvumu, ypatingu jautrumu liudija tiesioginę jos priklausomybę nuo tų sąlygų, kurios galop nulemia asmenybės psichinius sutrikimus.
Kita vertus, toks padidintas jautrumas, egzaltuotas susijaudinimas neretai traktuojamas kaip itin svarbus kūrybinius sugebėjimus skatinantis veiksnys, lemiantis kūrėjo dėmesio sutelktumą į konkretų objektą, prabudinantis galingas aistras, asociatyvią vaizdinių ir idėjų sklaidą, jų keisčiausius sugretinimus bei kombinacijas. Daugelio genialių žmonių supra-nerveuse sandara, anot Josepho Moreau de Tourso, beveik visada kažkas daugiau nei sveika sąmonės būsena. Iš čia kyla esminė išvada, kad genialumas ir psichinė patologija yra tarsi dvi skirtingos vienos ir tos pačios pagrindinės neurotinės savybės išraiška (12).
Italas Cesare Lombroso, ištyręs įvairias psichinių ligonių grupes ir teoriškai apibendrinęs stebėjimų rezultatus, priėjo išvados, kad išskirtinio talento žmonių kūryba yra priešinga tam, kas laikoma normaliu. Tai lėmė genialumo ir psichinės patologijos giminiškumą teigiančių teorijų išplitimą, kad psichines ligas ir traumas galima traktuoti kaip galingus meninių gabumų stimulus. Tačiau čia tuoj pat iškyla esminis klausimas: o kas yra norma? Kaip ir kokiais kriterijais remiantis galima nubrėžti tą jautrią ir paslankią liniją, kuri skiria genialumo ir psichinės patologijos erdves? Tikriausiai pagrindiniu šio atskyrimo kriterijumi gali būti tik paties kūrėjo sąmonės veikla: kol jis suvokia, ką daro, ir kontroliuoja savo kūrybos proceso kryptį, tol jo kūrybinės veiklos produktai išlieka sąmoningos kūrybos sferoje.
Savigrauža, nusivylimas, drovumas, nedrąsumas, melancholija, depresija, egoizmas – tai žiaurus mokestis už aukščiausius protinius ir kūrybinius sugebėjimus arba, kitais žodžiais tariant, neišvengiama išskirtinio talento ar genijaus mokama kaina už sugebėjimą pažvelgti į kitiems nepasiekiamas metafizines reiškinių gelmes. Artimesniems poeto bičiuliams nebuvo jokia paslaptis, kad S. Geda periodiškai, ypač po intensyvaus kūrybinio darbo tarpsnių, išgyveno atoslūgių, depresijos ir kankinančios savianalizės laikotarpius.
Iš tikrųjų S. Gedos gyvenime gaivališką kūrybinį pakilimą nuolatos keisdavo krizių metas, tada jį tarsi apimdavo sąmonės kontrolės susilpnėjimo būsenos, tačiau netrukus vėl atsirasdavo skaidrūs dvasinių jėgų atgimimo periodai, kai jis visiškai kontroliuodavo savo gyvenimiškuosius tikslus ir mėgavosi gelminių potroškių išraiškos ir sklandaus spontaniško meninės kūrybos proceso teikiamomis galimybėmis bei vaisiais. Šis bangavimas buvo neišvengiamas, nes gaivališkos prigimties kūrėjams visada yra būdinga itin aiškiai išreikšta banguojanti ekstazės, t. y. susijaudinimo, kaita. Ši kūrybinių jėgų antplūdžio ir jų nuosmukio kaita daugiau ar mažiau išreikštu pavidalu regima visų kūrėjų gyvenime, kadangi tiesiogiai siejasi su fiziologinėmis žmogaus kūno funkcijomis. Akivaizdu, kad įtemptas, alinantis fizines ir protines jėgas S. Gedos kūrybinis darbas reikalavo kompensacijos, t. y. poilsio ir aiškiau reglamentuoto gyvenimo būdo, kuris poeto įpročiams, gaivališkai prigimčiai buvo svetimas.
Čia nėra nieko nuostabaus, nes konkrečiais gyvenimo tarpsniais dėl įvairių nepalankių aplinkybių, negandų, likimo smūgių, stipresnių psichologinių stresų dauguma jautrių menininkų neišvengiamai įžengia į krizines būsenas. Vieniems, priklausomai nuo jų gelmės ir konkrečios asmenybės atsparumo sukrėtimams, jos tampa tik unikalia dvasine patirtimi, kitiems periodiškai kartojasi, destruktyviai griaudamos psichinę struktūrą, dar kitiems formuoja psichinę struktūrą ir psichologines nuostatas, itin parankias meninei kūrybai. Galimi ir kiti raidos scenarijai.
Akivaizdu, kad talentingos asmenybės išskirtinumas neatsiejamas nuo S. Gedai būdingos itin jautrios psichinės struktūros, intensyvios pasąmonės veiklos, išplėtotos vaizduotės, beveik liguisto imlumo išorinio pasaulio įspūdžiams ir pojūčiams, kurie nesuvokiami eiliniam žmogui. Tokios psichiniams ligoniams artimos savybės pagrįstai mokslininkų traktuojamos kaip itin dėkingi menininko kūrybinio potencialo elementai arba, kitais žodžiais tariant, svarbi medžiaga meninei kūrybai.
Ir pagaliau dar vienas nemažiau svarbus išskirtinio talento bei genialių žmonių ir psichinių ligonių panašumas, skiriantis juos nuo daugybės paprastų žmonių – ypatingas galvos smegenų susijaudinimas, kurį fiziologiškai galima paaiškinti kaip padidintą kraujo smegenų maitinimą. „Kai susijaudinu, – prisipažįsta S. Geda, – mano pakaušis neatlaiko vaizdinijos“ (13). Gvildendami poetinės kūrybos ir psichinės patologijos sąsajas nesunkiai galime įžvelgti kai kuriuos akivaizdžius ryšius tarp menininko kūrybinio įkvėpimo ir, pavyzdžiui, šizofrenijos būsenos. Šie panašumai reiškiasi greitomis neprognozuojamomis asociacijomis, lakia vaizduote, normos ribas peržengiančiu jausmingumu ir jautrumu. Nepasiduodantį racionaliai kontrolei nervų ląstelių suaudrinimą mokslininkai traktavo kaip vieną svarbiausių genialios asmenybės meninės kūrybos proceso prielaidų, kadangi jis kūrėjo vaizduotėje žaibiškai gimdo daugybę asociacijų, prisiminimų, įspūdžių, spontaniškai besiskleidžiančių įvairiausių originalių meninių vaizdinių, teorinių koncepcijų, kurių skirtingos kombinacijos tarsi užvaldo kūrėjo sąmonę ir netikėtai gimdo kitas vaizdinių grandines. Jų eigos neįmanoma iš anksto numatyti. Todėl tarp genijaus, kuriančio savo nemirtingus kūrinius, kūrybinės veiklos ir susijaudinusio psichinio ligonio būsenos galima įžvelgti stulbinamą panašumą, kuris įgimtą genialumą suartina su potencialiais polinkiais į psichines anomalijas.
Susidaro įspūdis, kad tokio psichologinio tipo išskirtinio talento žmonėms, koks buvo S. Geda, kažin kaip staiga atsiveria naujos neįtikėtinos, tiesiogiai su jų psichine struktūra susijusios kūrybinės galios, kurios sukelia susižavėjimą, dievobaimingą jaudulį, palaimą tam, kad vėliau paliktų kai kuriuos prisiminimus ir pėdsakus pasąmonės gelmėse. Pati gyvenimo tėkmė ir pasinėrimas į meninės kūrybos stichiją jiems, anot subtilaus psichologo Karlo Jasperso, tampa aistringesnis, beatodairiškas, afektuotas, nesuvaldomas ir natūralus, tačiau kartu ir labiau neprognozuojamas, demoniškas. „Anksčiau nei supantys spėja visiškai atsigauti nuo nuostabos, šis demoniškas egzistavimas jau pasibaigia savigriova“ (14).
Kita vertus, tokie menininkai kaip M. K. Čiurlionis, S. Geda neretai išgyvena ypatingą metafizinių pasaulio gelmių atsivėrimą. Ir pagaliau jie stulbinamai greit evoliucionuoja savito originalaus meninio stiliaus kūrimo kryptimi. Šis procesas menkai ištyrinėtas ir su psichinės patologijos atvejais nėra tiesiogiai susijęs, tačiau neabejotinai būdingas išskirtinio talento asmenybėms.
Gilinantis į S. Gedos asmenybę, intelektualinės biografijos faktus, iškart į akis krinta individualūs jo charakterio bruožai: minėtas polinkis į atsiribojimą nuo išorinio pasaulio, charakterio nepastovumas, impulsyvumas, jausmingumas, perdėtas jautrumas įspūdžiams, sielos pažeidžiamumas. Kiti charakteringi jo asmenybės bruožai – įžvalgų gelmė, aštrus kritinis požiūris į supantį pasaulį ir dažniausiai negatyvių emocijų stabilumas. Šios emocijos įgyja sangviniko ir choleriko tipams būdingą stiprią emocinę išraišką. Nepalankiomis sąlygomis toks gaivališkos prigimties charakteris išsirutulioja į padidintą emocinį pažeidžiamumą, uždarumą, susvetimėjimą ir gali sukelti įvairius nukrypimus bei psichines anomalijas. Viename S. Gedos tekstų, primenančių praskrodžiantį sąžiningumu savianalizės blyksnį, surandame didžiosiomis raidėmis užrašytos mįslingos frazės dalį: „AŠ IRGI esu didelis nukrypimas“ (15).
Kiek pagrįstas toks negailestingas savianalizės proveržis? Ar tai mėginimas apibūdinti savo miglotai suvokiamos diagnozės tolesnes perspektyvas? Šie mįslingi klausimai tikriausiai dar ilgai liks be atsakymo. Tačiau yra aišku, kad tai buvo realiai poeto suvokiamos grėsmės intelektinis judesys. Šių simptomų užuomazgos jau buvo regimo gilių psichologinių traumų ir sukrėtimų ženklintoje vaikystėje. Jau tuomet, kaip minėjome, S. Geda linko į vienatvę, uždarumą ir kartu jautė aštrų bendravimo, švelnumo ir meilės pojūtį. Tai išliko kaip lemties ženklas ir vėliau. Jam praradus motiną, šiuos trūkumus realiame gyvenime ir kūryboje kompensuodavo viską suprantanti, globojanti ir priglaudžianti ištikimoji Motina Gamta pačiomis įvairiausiomis apraikomis.
Nepaprasta vaizduotės galia apdovanotas S. Geda nuolatos kūrė naujus vizijų pagimdytus pasaulius, plėtė jų ribas, tvirtino juos iš skirtingų civilizacijų perimtomis statybinėmis medžiagomis. Jis ne tik apgyvendino šį svajų skrydžių sukurtą pasaulį Veisiejų ežerynus primenančiais kraštovaizdžio elementais, įvairiais gyviais, žuvimis, paukščiais, augalais, tačiau ir apsigyveno, augo jame kaip kūrėjas kartu su savo dvasinio pasaulio plėtra. Tačiau beatodairiškas atsidavimas kūrybai, o neretai ir chaotiškas gyvenimo būdas sekino S. Gedos emocinius išteklius, traumos griovė jo psichiką iš vidaus (todėl jo kūrybinėje evoliucijoje regime kūrybinės galios susiaurėjimo ir grėsmingus jos tuštumos tarpsnius). Ilgainiui įsivėlęs į daugybę sekinančių visuomeninių pareigų, poetas jau nebesurado savyje tiek motyvacijos, fizinių ir psichinių išteklių, kuriuos alindamas save pragarišku kūrybiniu darbu išeikvojo. Vadinasi, kurdamas sau vietoj „prarastojo vaikystės rojaus pasaulio“ (koks buvo svajose ir prisiminimuose, o ne realioje psichologinių traumų išvagotoje vaikystėje) naują mitinį Babilono antipasaulį, jis atkakliai ieškojo kūrybinių galių atsinaujinimo, dvasinio atgimimo išteklių. Šio bėgimo nuo lemties, dramatiškų blaškymųsi ir šviesos ieškojimų poetinis dokumentas – paskutinė įstabi meilės lyrikos knyga „Siuita Virginijai“.
Apibendrindami šiuos samprotavimus galime teigti, kad S. Geda buvo sudėtingo charakterio maištinga asmenybė, kuri daug nuveikė nuvainikuodama ideologizuotos poezijos ir nuolankaus, į sentimentalizmą linkstančio lietuvių poetinio lyrizmo tradicijas. Savo kartai jis buvo tarsi flagmanas, kuris drąsiai laužė socialistinio realizmo žiemą poezijos vandenyną sukausčiusius ledus; kartu su bendražygiais plėtė poetinio pasaulio suvokimo ribas, įtvirtino naujos, į tautines kultūros tradicijas ir modernias meninės išraiškos priemones orientuotos poezijos formas. Neabejotini jo nuopelnai steigiant novatoriškas poetinės kalbos formas modernėjančioje lietuvių poezijoje ir literatūros laisvėjimo procesus. Ir pagaliau dar vienas, nemažiau svarbus, jo veiklos nuopelnas – titaniškas vertėjo triūsas, kurį vainikavo daugybės svarbių pasaulinės poezijos tekstų įvedimas į mūsų kultūrinę apyvartą. Atkaklus nepaliaujamas darbas, pasiektų laimėjimų paneigimas, nuolatinis ieškojimų ir atsinaujinimo kelias pavertė S. Gedą vienu iškiliausiu aukščiausios kokybės Lietuvos poetu.
_____________________________
(1) Geda S. Ten, aukštai, nėra gėrio nei blogio / Kalbina poetė Dovilė Zelčiūtė // Metai. – 2003. – Nr. 8/9. – P. 119.
(2) Geda S. Iš kūrėjo išsiveržusi lava ir šildė, ir žeidė / Parengė Ramūnas Gerbutavičius // Mūzų malūnas. – 2008. – Gruodžio 15. – P. 14–15.
(3) Geda S. Vasarė ajero šneka. – Vilnius: Vaga, 2008. – P. 453.
(4) Geda S. Man gražiausias klebonas – varnėnas. – Vilnius: Vyturys, 1998. – P. 64.
(5) Geda S. Adolėlio kalendoriai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – P. 242.
(6) Kada tekstas atgyja / Liudvikas Jakimavičius kalbasi su Sigitu Geda // Lietuvos aidas. – 1996. – Vasario 12. – P. 7.
(7) Geda S. Man gražiausias klebonas – varnėnas. – P. 20–21.
(8) Ломброзо Ч. Гениальность и помешательство. – Симферополь: Реноме, 1998. – P. 23.
(9) Proust M. À la recherche du temps perdu. Le Côté de Guermantes. – Vol. I–II. – Paris, 1921–1922. – P. 272.
(10) Geda S. Žydintys lubinai piliakalnių fone. – Vilnius: Seimo leidykla, 1999. – P. 217.
(11) Geda S. Adolėlio kalendoriai. – P. 545.
(12) Moreau de Tours Joseph. Du Hachich et de l’aliénation mentale. Recherches sur les aliénés en Orient, ed. Kesselring. – Yverdon (Siusse), 1974. – P. 427.
(13) Geda S. Vasarė ajero šneka. – P. 485.
(14) Jaspers K. Strindberg et Van Gogh, Swedenborg – Hölderlin. Etude psichiatrique comparative. – Paris: Minuit, 1970. – P. 163–164.
(15) Geda S. Žydintys lubinai piliakalnių fone. – P. 296.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 5 (gegužė)