Accessibility Tools

Stasys Stacevičius „Poezijos pavasario 2009“ skaitymuose ant ALytaus piliakalnio. Benedikto Januševičiaus nuotraukaStasys Stacevičius „Poezijos pavasario 2009“ skaitymuose ant ALytaus piliakalnio. Benedikto Januševičiaus nuotrauka









              *  *  *

 

       Retai

       dėl tavęs aš pravirkdavau vynuogėm,

       ir tom akimirkomis

       pragiedrėdavai.

 

       Imdavai kekėmis,

       kartais į naktį

       žiūrėdavai

       tartum į didelę vynuogę.

 

       Dar neprinoko.

       Kas bus, kai prinoks?

 

       Sakinio pabaigoj

       vietoj taško liks vynuogė,

       ir pasibaigs

       mano atsiminimai.

 

       Taip,

       vynuogių spalvą

       įgaudavo naktys,

       ateidavo patys ryškiausi sapnai,

       lyg pažįstami

       ar nepažįstami žmonės.

 

       Vieni geidė vyno,

       kiti tik vandens

 

       Kai kurie

       pypkę kimšdavo labai rimtai,

       lyg jinai būtų prietaisas, kuris išgelbės

       pasaulį

       ar bent jo gražiausią dalelę.

 

       Kiti

       cigaretę užtraukdavo taip,

       lyg pradžia jos

       toli nuo šio laiko rusentų.

 

       Pakvipdavo dūmai

       nelyg smilkalai,

       pagaminti iš mirusių vynuogienojų.

 

       Kalbėdavomės:

       ar žmogaus atmintis

       yra rojus,

       ar pragaras,

       ar vynuogynai?

 

       Labai dideli,

       svetimi,

       ypač žiemą.

 

       Šaltokos atrodė,

       atšilo paskui

       anos vynuogės,

       kurias prieš pat mamos mirtį

       suspėjau atnešti jai.

 

       Kekė spindėjo.

 

        (Retai dėl mamos

       aš pravirkdavau vynuogėm,

       ir tom akimirkom ji pasakydavo,

       kad vynuogės jai ir man

       gal per brangios.)

 

       Dabar

       kaip nakty,

       kai dviejų burnose

       paskutinįsyk santuokoj

       valgomos vynuogės.

 

       Gyvos ir spindinčios

       kaip nežinia,

       nesuvokiamos

       vienio ir laiko dalelės.

 

       Norėtume daug

       viens kitam pasakyt,

       bet nuryjam su vynuogėm

       likusias ištarmes.

 

       Jeigu nemirsiu vėliau už tave

       ar staiga,

       gal prieš pabaigą

       kekę atneštum?

 

       Jeigu ne iš meilės,

       tai bent iš žinojimo,

       kaip dėl manęs nepravirkdavai vynuogėm

       iš Viešpaties vynuogynų.

 

 

              *  *  *

 

       Retkarčiais verkei. Prieš mano valią

       skruostais naktį ėjo slaptos žinios,

       daugsyk tirpo ašarų maišeliuos

       Skorpiono ir kiti žvaigždynai.

 

       Sentimentai tirpo, laiko vertės

       ir bičiuliai, mus laimingus matę.

       Ko turėčiau tartum vaikas verkti?

       Kad kaip vaikas – po daugybės metų?

 

       Vėl sapnuoju šiltą mūsų žiemą,

       Biblijas be Abelių ir Kainų.

       Tu, ne sapnininką pasiėmus,

       pamatai, kiek daug jų laiko kainoj.

 

       Ten du horoskopai susimaišo,

       keičiasi galbūt velionių valios,

       giminės archyvų pilnas maišas,

       išsisklaido ašarų maišeliuos.

 

       Ten ištirpsta šiltas mano vardas,

       angelo ženklai ir kipšo darbas.

       Ašaros dabar gal pilnavertės –

       visas nepilnų namų sidabras.

 

       Virš jų tuščia Skorpiono širdžiai

       dieną naktį. Ožiaragis žino,

       ko turėčiau verkti. Kad ištirpo

       ašarų maišeliuos du žvaigždynai.

 

 

              *  *  *

 

       Gražiausia esi,

       kai prie jūros randi

       akmenukų,

       kurie turi skylę į saulę.

 

       Kiaurymę

       į užmarštį ar į mane.

 

       Tą akimirką

       gal skaidriomis bangomis

       per kraštovaizdį

       tavo plaukai nubanguoja,

       atšyla ruduo,

       tampame gražesni.

 

       Neapskundžiama tampa

       visa praeitis,

       artimi – gyvesni,

       realesnės jų vėlės.

 

       Paaiškini:

       jeigu prie jūros radai

       akmenuką, kurį ji prakiurdė,

       tai reikia

       per jį pažiūrėt,

       sugalvot gražų norą.

 

       Randu akmenuką,

       kurio skylėje

       nepažįstami žmonės po saule juoduoja,

       o kito

       kiaurymėje tu pradingsti

       visam likusiam laikui

       iš mano gyvenimo.

 

       Trečio akmens

       dailioje skylėje

       nelyg moterys

       persirengia kelios bangos.

 

       Aš noriu,

       kad daug metų tęstųs „dabar“

       ir, žiūrėdamas

       pro akmenėlio kiaurymę,

       išmokčiau

       daugybę kalbų, šokių, pasakų,

       tapčiau stiprus

       ir turėčiau daug laiko.

 

       Bet dar labiau noriu,

       kad mums ir be to

       visad būtų gerai,

       niekados negalvočiau:

       o kas mums iš mūsų?

       Kodėl,

       slaptomis

       bangomis virsdama,

       neišsenka vienatvė?

 

       Kas tiems akmenėliams –

       gerai ar blogai?

 

       Ko norėjai pati,

       kada pro akmenukų

       kiaurymes

       gal prieš laiko kryptį

       žiūrėjai?

 

       Sakei:

       išsipildys anksčiau ar vėliau

       sugalvoti,

       pažvelgus pro jų skyles, norai.

 

        „Anksčiau“

       reiškia, kad neturėjau tavęs,

       o „vėliau“

       reiškia, kad niekada neturėsiu,

       tačiau išsipildys

       anksčiau ar vėliau?

 

       Užsnigti laukai

       lyg slapti nuodėmklausiai

       akmenėlio

       kiaurymėj baltuoja.

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 4 (balandis)