Aidas Marčėnas „Literatūrinėje Panevėžio žiemoje 2009“. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
daiktas liūdnasis
esu rankose tavo,
menamas kloune
Iš dievų taupyklės cirko
I
Įžūlus juokdary, šitas tavo kuproto
varpelio balsas sugrąžina mane į esybę.
Kad sulaukčiau senatvės, neprireikė didelio proto,
kaip ir visų kitų jaunystėj godotų savybių.
Mano pasaulio gal tiek, kiek telpa dabar į šviesą
nuo blėstančio laužo. Kitkas jau tik atrodo.
Ačiū tau, kad juokauji, rėždamas savo tiesą.
Kuri, kaip kibirkštis paskutinė,
senatvėj yra paguoda.
II
Užvakar šėlo audra. Mudu seniai nebebijom
audrų. Tiesą sakant, niekada labai nebijojom.
Kraupesni, kaip juokeisi, liūdintys ir su lelijom.
Neramiausia – kai nežinai, kas atjoja.
Išgyvenom. Ką ten žaibai ir griaustiniai,
gal tik iš pirmo žvilgsnio siaubingos dejonės,
kiaurai veriančios aimanos. Mūsų tėvynėj
demonų, aišku, yra,
tik jie labiau žmonės.
III
Plyšta širdis, kai pagalvoju, kas užgyventa.
Kas atrodė vertinga – seniai nutekėjo vamzdžiais.
Jaunimo vis dar yra, bet jiems nebėra nieko švento.
Guodžia, kad taip tęsiasi amžių amžiais
civilizacija, pasiskolinta iš graikų arba etruskų.
Karalystė! Kur spjausi, užtaikysi ant kokio sero.
Dar mylimiausia dukra, kuri mane myli kaip druską,
kurios perteklius organizme
nežada nieko gero.
IV
Kai savęs, savo ego, visko, ką dar turi, norėtųs
atsikratyt, pasitraukti, išvengti derybų dramos –
prasideda įstriži, begaliniai lietūs,
ištęstos ir pritemdytos panoramos.
Ir rūdijančiuos šarvuos jei kam ir gera gyventi,
tai apsimetant, merdint, be laiko trūnijant – sumojus:
tas, kuris valdė pasaulius – bejėgis ir baigia nusenti.
Todėl – tragiškas. Įdomus.
Pagrindinis herojus.
V
Esu ganėtinai senas. Tačiau
ne toks senas, kad nesuprasčiau,
ką padariau, ką jaučiau.
Neperdėkim, raščiau –
nesu ypatingas daltonikas.
Nors viskas labai nespalvota,
niūru. Visgi – ne kronikos.
Neplanuota,
neišgalvota.
VI
Tokią tamsą sukurti galėjo nebent neregys.
Kartais liepsna pašokus dar praplečia mūsų ratą.
Ko dar tikėtis? Grumstas, akmuo, kadagys...
Toliau neįžvelgia akis, Dievas mato,
nedaug beliko jėgų. Ir likusios veik išsekę.
Tris paras iš eilės nepaliaujamai lijo ir lijo.
Lapė, kuri kiaurą dieną mus sekė,
laukia, jaučiu, tamsoj toj,
Anapusijoj.
VII
Nedidelė mano Britanija, kartais dingojas –
tiek, kiek manęs. Absoliuti bejėgystė,
prastai veikiančią galvą sunkiai laikančios kojos,
nors dėsniai, manyčiau, tie patys kiekvienoje karalystėj.
Nori taikos – ruoškis, kaip sakoma, karui.
Kariauti pradėjęs – mąstyk, kaip išgyvensi taiką:
korupcija, nuosmukis, žiniasklaida be komentarų...
Karaliumi vainikuotis lengviau, nei juo būti.
Nedaug kas įtaiko.
VIII
Gyvenimas, sėlinęs gan lėtai,
po trisdešimties ima greitėti.
Ir to, kas sutverta, turėta, matai –
neįmanoma suturėti
kai jau nuo skardžio rities ir valia
čia dangaus, čia dar žemės sumišus
stveriasi, griebia, galų gale –
tuščia jųjų,
mašnelę atrišus.
IX
Kada pilių netenki, kada paskutinis tarnas
gali aprėkti, o visas pasaulis tyli
tyla mirtina, kurioje džiugina netgi varnos –
pats tampi panašus į pilį:
gynybinis tiltas pakeltas, kuorai atgrasūs,
vartai aklinai užsklęsti. Ir į uolą
sąmonė stingsta, sukaupusi visą drąsą,
idant nesigintų.
Ypač jei niekas nepuola.
X
Mirtis – tai laisvė. Laisvė – tai idilė.
Man laisvės visad buvo negana.
Stipriau už laisvę myli Gonerilė.
Gyvybę atiduotų Regana.
Artėja, seni, artinas. Tikiuosi,
kad tai įvyks nesitikint, staiga,
lyg ištara Kordelijos brangiosios:
jus myliu tiek,
kiek liepia pareiga.
XI
Dzin dzilin, dzin dzilin – kaip atasvara proto bukumui,
pykčiui, pagiežai ir nuomonei išankstinei.
Jei liepsnoja ugnis, neišvengiamai draikosi dūmai.
Jeigu sostas yra, atsiras ir karaliaus šikinė.
Trivialūs juokai. O paguodžia apžlibusią širdį,
apmalšina skausmus. Ir pavargusią sielą užkloja
banalybių migla, pro kurią ausys veik nebegirdi,
kaip kažkur naktyje
snūduriavusi lapė suloja.
XII
Ramsti, karaliaus šešėli, pavaldiny
paskutinis! Tarp blindžių ir dirsių,
kai valdovu mane vis dar pavadini –
juo tampu. Nuo kuklumo nemirsiu –
ir gerai, juokdary. Nors nepamenu, ar
ką valdžiau. Tik likimas pašėlęs
atnešė prie smilkstančio laužo. Dabar
esu čia. Ką gi.
Tavo šešėlis.
XIII
Durk į akį! Vis tiek neatspėsi – kuris
iš mudviejų juokdarys, kas karaliui
dera. Realybėn pro jokias duris
nebetelpa mirę juokeliai,
suplėkę įsakymai, mistika.
Kiek beridentum – krenta tik šitas XIII.
Jau ne tragedija. Ne statistika
dar. Lyrika
karalyrika.
XIV
Neregys orientuotųs lengviau. Dar įmatančiam velias
tikra, netikra. Nebent pakartoti skirta
per amžius nugrotą motyvą. Naktinis drugelis
lėkė į laužo mėnulį. Į kylančią žvaigždę pavirto.
Spragsėjimas žeidžia. Bet greitai, viliuosi, įvilks tą
ėdrų sąžinės vikšrą į vargano miego lėlytę
metamorfozių dievukas Morfėjas. Laužas susmilksta.
Dangų krečia drugys. Žvaigždėmis,
žvaigždėmis ima lyti.
XV
Ar gyvenimą susapnavau, ar sapnuoju dabartės?
Gal nuaustas tesu iš varpelių sujudinto oro?
Įsiėdusius klausimus reikia išnarplioti, tartis,
kas čia tavo, kas mano, vienaip ar kitaip, nieko doro
tiek sapnuoti tave, kai ir pats tavo sapno suręstas.
Tau ar man tuos turtus, tas septynias dienas iškukavo
išprotėjus gegutė? Šią bylą tegali išspręsti...
Pats žinai, kas tegali. Bet vis dėlto –
mano ar tavo?
XVI
Kai tamsoj nebelieka daiktų, kai nebespragsi laužas –
dar stipriau susispaudžia ir mūsų pasaulis dvivietis.
Aidžiai spengia tyla. Siela šarvuos beviltiškai daužos.
Tuomet gaila savęs. Ir tavęs. Nors nėra ko gailėtis.
Nes tylos spengime aidi tuščias ir linksmas motyvas,
kad mano gyvenimas ilgas, bedruskis ir baigtas –
tai ne mano gyvenimas. Gyvas esi ar negyvas –
jokio skirtumo tavo gyvenimui.
Galimas daiktas.
XVII
Ilgai gyvenant tenka daug ištverti.
Kiek pamenu, save apgaudinėjam,
kad vis didesnę pridėtinę vertę
įgyja atmintis,
tačiau silpnėja
balsų balsai; dar galime išgirsti,
bet ką jie šnabžda – spėk, nes nesigirdi.
Gal – mūsų galvą slibinui nukirsti?
Ir sugrąžint tėvynei mūsų širdį.
XVIII
Jei akys nebemato, tenka kliautis
kvapais. Kvapai mus įkvepia, kaip sakė
Kordelija, brangi dukrelė. Liaukis
kvėpuot jos vardą.
Druskų pilnos akys.
Išės akis, verkšlenti neįgudus.
Kur būta sodų – plyti žemės žaizdos.
Kvapai, manau, mus įkvepia, kad mudu
į tuštumą iškvėptume po vaizdą.
XIX
Vis daugiau pelenų. Rytuose neišvengiamai brėkšta.
Mudviem labiau įprasta permanentinio gaisro pašvaistė.
Anksčiau ten būta kalnų, dabar kažkaip lėkšta.
Galiausiai ir kalnus brangūs žentai iššvaistė.
Esam suma, atvirkščiai proporcinga atstumui prailgusio kelio.
Išdalijęs gyvenimo karalystę supranti, kad nebuvo ką duoti.
Alsuoti – kaip migdamas ištarė šitas ironijos ir varpelio
meistras. Kol veiks
įkyri jo vaizduotė.
XX
Dzinguliukų karaliau, svarstymuos, kad sutvėrei
mane ne menkiau, nei tikėjimas arba žygiai,
net ir aklai užsimerkę išvysime prasmę ir gėrio
stokojantį grožį – štai springsta, dvėsuoja nelygiai
pėdosna neįtaikantis, nuolat tramdomais rimais
įsakinėti tepratęs, nesugebantis paprašyti
ritmas gyvenimo, grįsto rimtais įtarimais,
kad mes esam tiesiog,
tiesiog esame parašyti.
XXI
Visa, kas kliudė judėti, rodosi, buvo pašalinta.
Nepasigendi dar tik kūno sunkaus, patiklaus, o
sunkiausia vilkti su savimi susisukusį talentą.
Ypač kai numanai, kad tas talentas tau nepriklauso.
Snausk, miegok, juokdary, ištikimoji pusele.
Ganėtinai pavargsti, atnašaudamas gyvą mintį.
Karalystėj, kur gyvybės nedaug, gyva gelia,
kur gyvi tik ir būna gyvi,
kai gerai suvaidinti.
2009 08 04–12
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 4 (balandis)