Accessibility Tools

Nijolė Daujotytė PRO LAPUSNijolė Daujotytė PRO LAPUS       Nijolė Daujotytė. Pro lapus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 79 p.

 

       Gamtiška – toks pirmas epitetas šauna į galvą mąstant apie Nijolės Daujotytės poeziją. Dvi knygos, panašios ir viršeliais, ir savitu, lakonišku kalbėjimu. Net autorės nuotraukomis – abiejose ji augalijos fone. Gamtiška ne tik dėl to, kad gausi gamtos įvaizdžių ir motyvų. Tai organiška, panteistiškos pasaulėjautos, iš tradicinės lietuvių lyrikos šaknų išauganti poezija, grįžtanti prie gamtos pajautų, peizažo kontempliacijos. Stebinanti šviesiu, pozityviu, gaiviu lyg rasos lašas knygos viršelyje kalbėjimu.

       Antro autorės poezijos rinkinio „Pro lapus“ pavadinimas siejasi su Alfonso Maldonio rinktine „Šviesa pro lapus“ ir to paties pavadinimo eilėraščiu („Šviesa pro lapus... / Kaip iš kito pasaulio / Žinia“). Šis intertekstinis ryšys išryškina metafizinę N. Daujotytės knygos plotmę. Žvelgiant „pro lapus“ įmanoma dirstelti ir anapusybės pusėn. Tai, ką pamatysime, priklauso nuo to, kaip žiūrėsime, kaip fokusuosime žvilgsnį. N. Daujotytės poezija kuria savitą žvilgsnio fokusuotę, originalų būdą žiūrėti ir pamatyti pasaulį.

       Pirmasis knygos eilėraštis atskleidžia tam tikrą grožio filosofiją: „skerdžius buvo teisus / koks gražus pasaulis / kai žiūri į jį pro lapus / mirga aukštas dangus / akyse stingstant debesiui / bėk.“ Aliuzija į Vinco Krėvės apsakymą „Skerdžius“, kurio atmosfera ir idėjos savitai perteikiamos ir N. Daujotytės poezijoje. Pasaulio grožis atsiveria žvelgiant į jį „pro lapus“. Ne „pro pirštus“, kai sąmoningai pasirenkama nepalankių dalykų nepastebėti, bet subtiliai, kitaip, priartėjus prie gamtos, savos šerdies ir šaknų. Nemėginant visko aprėpti, bet per mažus dalykus pamatant didelius. (Gal iš čia ir lakoniška, minimalistinė poetinės raiškos forma, gal su tuo susijęs ir pirmosios knygos pavadinimas „Vienmečiai augalai“ – akimirkos, laikino grožio išgyvenimas, per kurį prasiveria pasaulis.) Svarbiausius gyvenimo dėsnius galima mąstyti ir abstrakčiai, tačiau per konkrečius išgyvenimus jie atsiskleidžia autentiškiau. Visai kaip V. Krėvės apsakyme: „lyg dangus prakiuro toje vietoje”, kur šlamėjo nukirsta Grainio liepa. Dangus, aukštesnė esatis, be į jį besitiesiančių šimtametės liepos lapų, harmoningo sugyvenimo su gamta, protėvių mokymo, tradicijų tąsos, gali tapti nesuvokiamu chaosu, nepasiekiama abstraktybe.

       Vieningą poetinio pasaulio visumą žymi ir knygos struktūra bei apipavidalinimas. Rinkinys neskirstomas skyriais, be to, tik keturi eilėraščiai („raganystė“, „Vilniaus Karmen“, „Vilniaus bastėja“, „našlaitė“) yra pavadinti. Žaliai baltas, subtilus, nepretenzingas, vandens lašą ant augalo lapo vaizduojantis viršelis. Vietoj įprastų trijų žvaigždučių, kuriomis paprastai žymimi eilėraščiai be pavadinimų, čia pasitelkiamas lapo simbolis. Visa tai kuria organišką, vieningą knygos pasaulį. Pavadinimai įrėmina, atskiria, išskaido, o panteistiška poetės eilėraščių būtis yra nedaloma. Dievo galima nerasti akmenų ir cemento bažnyčioje („užėjau bažnyčion / dievas buvo ką tik / išėjęs bet / žadėjo sugrįžti“, p. 14), nes jis – visur, kiekviename ir šalia kiekvieno, sąmonėje ir materijoje. Tad ir mišios čia veikiau „susitikimo džiaugsmas“, vienuolynas vietoj remonto apauga beržais, o kartais nežinia, kaip ir sveikintis: „garbė jėzui kristui / ar labą dieną“ (p. 26).

       Dažni eilėraščiuose augalai, gėlės ir kiti gamtos įvaizdžiai pasitelkiami žmogaus būsenoms ir jausenoms išreikšti. Trūkažolė, rasakila, piliarožė, erškėčiuotoji rožė, kinrožė, našlaitė – jau vien pačiuose pavadinimuose užkoduotomis prasmėmis kuriami skirtingi, originalūs lyrinių subjekčių, jų pasaulių ir išgyvenimų paveikslai. Gėlės asocijuojasi su grožiu, o grožis – tai būdas pažinti ir įprasminti pasaulį. Poetės estetika tradiciška, tačiau tu-rinti savitumo. Čia gražūs maži, įprasti dalykai. Tie, pro kuriuos akys įprastame pasaulyje dažnai praslysta nebestabteldamos. Lyrinis „aš“ nepraranda budrumo, geba nuolatos stebėtis ir pastebėti, išgyventi grožį ir jo ilgesį: „kiek daug gražių mažų dalykų / saulės kamuoliuko bumbsėjimas dangumi / jo užkritimas už debesų / meilės tekėjimas / bevieliais laidais / jos nutrūkimas“ (p. 75). Toks nuolatinis, intensyvus santykis su pasauliu čia ir yra tikrasis gyvenimas. Nes „iš tikro numirštam anksčiau / kai tingiai atslūgsta banga / išdžiūsta pakrantės akmenys // ir nugręžia namai savo langus / nuo vakaro gaiso“ (p. 41).

       Ryški rinkinyje moteriška būtis ir kalbėjimas iš moters pozicijų. Čia telpa mergaitės, išsigalvojančios saulę ir šilumą; dukterys, motinos, seserys; išsibarstančios, raganaujančios ar miestelėnų moterys, išsipuošusios Vilniaus Karmen ir „tos penktos dešimties moterys, įsisupusios į lengvą vėsą“ (p. 20). Ieškoma atsakymų į klausimą: koks tas moteriškas buvimas? Kur ir kokia moters vieta?

       Poetei rūpi ne tik moters, bet ir apskritai žmogaus, jo buvimo pasaulyje problema. Eilėraščiai negali pateikti instrukcijų ar vienareikšmių atsakymų į egzistencinius klausimus. Juo labiau neįmanoma būtų jų persakyti kitais žodžiais. Tačiau kartais poezijai pavyksta prisiliesti prie anapusybės. Kad ir tokiomis sukrečiančiomis eilutėmis: „jeigu labai esu vadinasi labai nebūsiu“ (p. 8), „iš įpročio baisaus žolė dar želia / iš įpročio baisaus / ir mes visi“ (p. 60).

       Nors šioje knygoje yra ir tamsių atspalvių, krintančių rudens lapų šnarėjimo, vis dėlto tai labiau vasariška, šviesi knyga. O ir ruduo joje spalvingesnis, jaukesnis, panašesnis į „bobų vasarą“, derliaus ar švelnios melancholijos metą, nei į stingdantį, nevilties kupiną lapkritį, dažną pastaraisiais metais pasirodančiose poezijos knygose.

       Gamta ir metų laikai negali būti vieni nuo kitų atskirti. Knygoje taip pat ryški peizažo kaita, cikliško laiko ženklai (šventės, mėnesiai, paros metas, „aviečių nokimas“, pirmas sniegas ir kt.). Gamtovaizdis atspindi, išryškina, arba skaudžiai kontrastuoja, su kalbėtojo būsena. Kasmet besikartojančios šventės – tarsi įtrūkis kasdieniame laike, galimybė atitolti nuo buities, stabilizuoti chaosą ir grįžti prie mito, susitikti su kitais, pajusti būtį. Tačiau šalia tradicinių agrarinių motyvų į N. Daujotytės poeziją įsipina ir miesto (gatvės, oro uosto, Vilniaus) įvaizdžiai bei šiuolaikinės realijos („šitam kambary sūnau / nėra internetinio ryšio“, p. 62). Įvairių motyvų gretinimas ir įdomus įvaizdžių derinimas – vienos priežasčių, kodėl autorės nebūtų galima kaltinti senamadiškumu, pabodusiu turiniu ar raiška. N. Daujotytės poezija – lyg augalas, kuris užsimezga iš lietuvių literatūros tradicijos subrandintų sėklų, bet laistomas šiuolaikinio pasaulio lietaus, grūdinamas jo šalnų užauga savitas ir randa ar bent jau stiebiasi į savo vietą po saule.

       Vienas krintančių į akis autorės poetinio kalbėjimo bruožų – paprastumas. Minimalistinė, rytietiškomis tradicijomis sekanti forma (gamtos vaizdo kontempliavimas), neperkrauta netikėtų įvaizdžių, sudėtingų metaforų ar intertekstinių užuominų. Kaip pirmosios poetės knygos recenzijoje pažymėjo Marius Burokas, autorė puikiai moka nutylėti ir įprasminti pauzes. Nepretenzingos, ramios, tylios, tradicijų nelaužančios poezijos šiandien trūksta. Be to, galbūt paprastesnės raiškos šiuolaikinė poezija galėtų patraukti ir platesnio rato skaitytoją, knygynuose dažniausiai aplenkiantį poezijos lentynas. Kita vertus, renkantis tokį, paprastumu grįstą, kelią tenka laviruoti ties poetinės kalbos riba. Atrodo, kad autorei ne visuomet pavyksta išlaikyti distanciją, kartais nukrypstama prie dienoraštinio kalbėjimo, padauginama abstrakcijų, tekstams pritrūksta netikėtos, apibendrinančios pabaigos, ryškesnių, sukrečiančių akcentų. Uždavinys, kurio imasi autorė – minimaliomis priemonėmis pasakyti daug, – sudėtingas ir ne visada išsprendžiamas.

       Vis dėlto antras Nijolės Daujotytės poezijos rinkinys, nors ir netapdamas metų knyga, turėtų surasti savo nišą šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, kurioje pastaraisiais metais vyrauja tamsūs, šalti motyvai arba dekonstruojanti, postmodernistinė, intelektinio pasirengimo reikalaujanti raiška. Ši knyga grįžta prie šviesaus ir paprasto gamtos grožio.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 2 (vasaris)