Kornelijus Platelis skaito per „Poezijos pavasario 2010“ atidarymą. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Persikeitę laipteliai
Tų laiptelių tik trejetas iki priebučio,
o staiga suspindo kitaip,
tarsi kitoj šviesoj, kuri laiko daiktus,
išplėštus iš užmaršties senose fotografijose,
ir namai pasiliko kitam laike,
tapo nebepasiekiami,
ir mano „aš“ suaižėjo, suskystėjo,
kojos, Viešpatie, nebepadėsi ant jo,
nenueisi fiksažo ežeru, neįžengsi
į sielos namus anapus,
kurių langines
šitaip daužo padangių vėjas.
2009 06
Karstiniai reiškiniai
Sako – angliarūgštė tirpdo minkštąsias uolienas,
jos nuteka požemio upėmis, laša nuo stalaktitų,
augina stalagmitus, užutėkiuose
susigrūda mažais karsteliais lyg džonkos,
regimos iš lėktuvo,
o tuose karsteliuose – tik pakelk dangtį –
išvysi savo dienas,
savo minčių pavidalus tarsi įkapes
iš kiek baltesnio rūko, plona plėvele
gulančias ant ankstesnių iliuzijų.
O upių žiotyse!..
Kaip didingai jie išlinguotų į jūrą,
sutiktų pirmąją bangą...
Ir mano meilės miega tenai užmerktom akim,
su vos matomom šypsenom lūpų kampučiuose,
atsispindinčiom
ribančiuose paviršiuose...
Ir mano eilės miega
spaustuvės dažų futliaruose...
Laiko rūgštys išėdė minkštąsias uolienas
iš sąmonės monolito –
karstai vingiuoja, šakojasi it labirintas
po tvirtą kadaise masyvą,
ištirpę akmenys ašarom
laša iš tavo akių, rieda skruostais palikdamos
šermenų plėveles ir tuštumas
guldyti pasauliui
mirties valandą,
pradėti naujam gyvenimui,
sustatyti dekoracijas ir pakelti
naujo spektaklio uždangai,
arba įrengti kontorai ir imti plėtoti verslą,
arba tiesiog įgriūti
namui, giraitei, greitkeliui,
ar upokšniui.
Ir tada išlinguoti upėmis linkui žiočių
iš lėto, kiek iškilmingai ar net pompastiškai –
karste po eilėraštį ar medalį,
ar šiaip kokį smulkų fetišą –
galvojant: kad tik neapvirtus
ties pirmąja banga.
2009 06
Skaitmeninis natiurmortas
Trys palmės žydros
lagūnos salelėje, jachta, balti
debesėliai ir mano šešėlis tarp jų,
už nugaros langas, apsnigtos pušys ir dūmas
iš kaimyninio namo kamino,
baltas kaip debesėliai, tik judantis
savo keliais pavėjui.
Nelyginant dvi kariuomenės.
Ir tarsi nieko daugiau nevyksta
nei anapus, nei šiapus.
2009 01
Per lūžtantį ledą?
Gruntas būna tąsesnis,
jo nestingdo šviesa,
neėda užterštas oras.
Už lako, dažų plėvelės
kelias aukštyn ar žemyn,
tačiau negali pasirinkti.
Šios dėlionės nebesuklijuosi,
neužglaistysi properšų
pavasario upės lede.
Trečias kelias –
bandyti dar kiek paplaukti
ant ledo lyties, galbūt
nuo vienos ant kitos šokinėjant,
bandant atsukti laiką,
puoselėti iliuzijas.
2009 03
Dekonstrukcija
Neskubėk. Ji pati prasidės,
savaime, mano žavioji drauguže,
niekieno nepaskelbta, ne iš karto pastebima.
Ir ne tų dalykų, kuriais norėjai pažaisti,
o tų, kuriais tegu nejučia gyvenai.
Be to, išsiplės erdvė, padidės atstumai,
tamsios properšos išsivieps,
tarp minčių tėkmių, įsitikinimų,
tvirtai suręstų vaizdinių.
Prasmės pamirš viena kitą,
nustos savimi domėtis,
nuo tavęs atsiskirs
tai, kas atrodė nedaloma,
kas rodėsi tu. Tuštuma
ims atrodyti vis žavesnė...
2009 03
Akistata muziejuje
Bybgalve Kipride
(kreipiuosi į dievą, tūnantį mumyse,
valdantį mūsų rankas ir protus,
o gal į abu – Apoloną ir Dionisą), koks ilgas
kelias nuo tavo grubaus amuleto,
abiejų pradų nukryžiuotu kūnu
kerinčio buką pasaulį,
lig tos marmurinės mergaitės standžiom krūtim
ir jaunuolio strėnom, helenės,
žvilgsnio ugny atgyjančiu kūnu
išduodančios aukso kraigu mėnesienoje
andai žengusį meistrą, ir koks
dar ilgas laikas lig mūsų
barbariško konceptualizmo,
vienkartiniuos pavidaluos gniaužiančio
nebūtinas minteles
tarsi nuosavus lytinius organus,
valdančius mūsų rankas ir protus.
2009 04
Vėlinės Maltoje
Netekęs galvos dėl pasaulio
supratau atsidūręs Maltoje
lapkričio pradžioje, kai vėlės
velia mintis it vėjas.
Viešbuty, kurio šūkis:
„Live a grand life“,
gyvenau tarp marmuro mūzų, liūtų, žirgų, karžygių,
fontanų, įsimylėjėlių, išskaptuotų kinų kaltukų
pagal pavyzdžius graikų – romėnų,
tąsyk rožinius pardavinėjusių
prie Jono Begalvio katedros,
droviai slepiančios Caravaggio
ir didikų palaikus po grindų mozaikomis
nuo užmaršties, kurią neša laikas.
(Geras maistas, šampanas rytais,
taurės kyla aukštyn kaip per amžius.)
Varteliai vėlių praviri, tad bandžiau paklausti
storų, akmeninių šio pasaulio gimdytojų
(galvos jų skyrium gulėjo megalito šventyklose):
ar Jonas Krikštytojas, netekęs galvos per moteris, –
keršto vyrams auka, pasaulį jėga užgrobusiems?
O gal šioje saloje tebemąstomas tęstinumas
vėlių ar sielų būties, atskyrus galvas nuo kūnų?
Ir kaip atrodys anie galutiniam teismui sukilę –
Osmanų kareiviai galvom iššautom iš patrankų
atgal į laivus jų, visi jas padėję ant trinkų,
ar pažangiau sukišę į giljotinos skylę.
Nieko man neatsakė tos begalvės storulės,
nes neturėjo kuo, tačiau viešbučio durininkas,
paslaugiai jas darinėjantis, nors žinojo mane
kur eiti neturintį, tartum sakė manąs,
jog mimesio mimesis pavagia mūsų galvas,
pakeičia jas kitomis, kaip toms storapilvėms,
paverčia mus menamų
originalų kopijomis,
kurios nė per Vėlines
pasaulin nebeatkopia.
2009 11
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 2 (vasaris)